Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-467-275/2008

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2008-06-05
Bylos Nr.: 2A-467-275/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Kutrienė (pran.), Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: R. A., J. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. M., V. B., I. M., A. M., L. L., Ž. B., Labdaros ir paramos fondui „Dr. P. J. K. fondas”, UAB „Senamiesčio ūkis”
Ieškovas: J. C.
Trečiasis asmuo: VĮ „Registrų centras“

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A29-467/08

Teisėja Eglė Surgailienė Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.;

30.12.; 32.1.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

Lietuvos Respublikos vardu

2008 m. birželio 5 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. R.Jonynui, atsakovui R. A., jo ir atsakovo J. K. atstovams K.Švirinui ir M.Endzinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų R. A. ir J. K. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. C. ieškinį atsakovams J. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., R. A., V. B., I. M., A. M., L. L., Ž. B., Labdaros ir paramos fondui „Dr. P. J. K. fondas”, UAB „Senamiesčio ūkis”, tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, R. M., R. J. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, valdymo teisių pažeidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas J. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio pagrindą bei dalyką galutinai suformulavęs (t.7, b.l. 3-8) prašė: pripažinti, kad buto, esančio Šv.Jono g. 13 name (paštinis adresas Šv.Jono g. 11-11, Vilnius), balkonas yra šio buto priklausinys ir nuosavybės teise priklauso buto savininkui J. C. nuo 1992-02-25; pripažinti butų ir kitų patalpų Šv.Jono g. 13 namo savininkų 2002-05-14 protokolinius susirinkimus ir išvadą dėl Šv.Jono g. 13 stogo dangos rekonstrukcijos neteisėtais ir juos panaikinti; panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 2002-06-13 išduotą leidimą Nr. 487/R-280 įgaliotam asmeniui R. A. atlikti stogo rekonstrukciją virš patalpų, plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, name Šv.Jono g. 13, Vilniuje; įpareigoti atsakovus J. K. ir R. A. savo lėšomis nuimti nuo balkono varinę skardą ir atstatyti balkono konstrukcijas pagal Paminklų restauravimo–projektavimo instituto darbo projekto korektūros 12-983-08-AS3-1K-1-124/21-390 brėžinį AS-4 (fasadas tarp ašių, 7-8) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, kad balkonu - terasa jis naudojosi nuo 1988 m., kada orderiu jam buvo suteiktas butas. Vėliau butą privatizavo. Kadangi balkonas – terasa buvo buto priklausinys, pagal įstatymą jis įgijo nuosavybės teisę (galiojusio CK 153 str., Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad privatizuojant buto kaina pagal Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 7 p. nebuvo 2 procentais mažinama. Balkonai tuo metu butų inventorinėse bylose nebuvo braižomi. Balkonas–terasa funkciniu ryšiu buvo susietas tik su jo butu. 2002-05-07 viešai buvo paskelbta apie 2002-05-14 kviečiamą namo Šv.Jono 13 butų ir negyvenamųjų patalpų gyventojų susirinkimą, nurodant darbotvarkę „daugiabučio namo stogo dangos keitimas“. Ginčijamo susirinkimo metu priimtas neteisėtas sprendimas daryti stogo rekonstrukcijos. Susirinkimas įvyko pažeidžiant įstatymą, be to, objektas konstrukciškai nesusijęs su kitų savininkų patalpomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 3K-3-1104/2003 išaiškino, kad ginčo objekto viršutinė dalis yra atsakovui priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną. Naudojant ir remontuojant tokią namo dalį, turėtų būti laikomasi taisyklės, kad bendra nuosavybė turi būti naudojama bendraturčių sutikimu (CK 4.75 str. 1 d.), o bendraturčių nesutarimai sprendžiami teismine tvarka. Turėjo būti gautas jo, kaip bendro naudojimo objekto savininko sutikimas, tačiau pradėti balkono ardymo darbai. Ieškovas nurodo, kad 2002-05-21 jis kreipėsi į teismą dėl susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir į Vilniaus merą A. Z. bei į Miesto plėtros departamentą, kad nebūtų išduodami statybos leidimai. Buvo įsitikinęs, kad atsakovo J. K. atstovai balkono-terasos ardymo darbus atliko neteisėtai ir be leidimo, nes 2002-06-13 Vilniaus mero raštu buvo informuotas, jog leidimo išdavimas atidedamas kol bus išspręstas ginčas dėl balkono, o Miesto plėtros departamentas 2006-06-24 d. raštu pranešė, kad leidimo išdavimas sustabdytas. Tačiau 2002 m. liepos mėnesį balkoną-terasą pradėta ardyti. Balkonas buvo sunaikintas, vietoj jo įrengtas stogas. Vėliau ieškovas sužinojo, kad statybos leidimas atsakovui buvo išduotas. Išduodama 2002-06-13 statybos leidimą Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė Organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1999. Ieškinį dėl susirinkimo nutarimo panaikinimo ieškovas pateikė 2002-05-21, tačiau byla buvo sustabdyta, todėl, nepanaikinus susirinkimo sprendimo, nebuvo galimybės skųsti savivaldybės leidimo rekonstrukcijai. Ginčo nagrinėjimo metu 2003-09-30 atsakovas J. K. savo patalpas pardavė atsakovui R. A.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2008-01-21 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Pripažino, kad terasa, esanti virš atsakovui R. A. nuosavybės teise priklausanči buto Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Šv.Jono g. 13-5 (buto unikalus Nr. 1094-0473-0012:0019 versiją Nr.:5, versijos data 2003-11-03) patalpų, plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, yra ieškovo J. C. buto (buto unikalus Nr.1094-0473-0012:0005 pagal registro versiją Nr. 4, versijos data 2002-05-23), esančio adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Šv.Jono g. 11-11 (paštinis adresas), kuris yra pastate 1A2p, adresu Šv.Jono g. 13 (pastato unikalus Nr.1094-0473-0012), priklausinys. Pripažino Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Šv.Jono g. 13 namo butų ir kitų patalpų savininkų 2002-05-14 sutikimo sprendimą dėl Šv.Jono g. 13 stogo dangos–terasos rekonstrukcijos, niekiniu nuo priėmimo momento. Vilniaus m. savivaldybės 2002-06-13 išduotą leidimą Nr.487/R-280 atlikti stogo rekonstrukciją virš patalpų, plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, name Šv.Jono g. 13, Vilniuje, panaikino. Įpareigojo atsakovus J. K. ir R. A. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nuimti nuo eksploatuojamo stogo (terasos) varinę skardą ir atstatyti terasos konstrukcijas į buvusią padėtį pagal Paminklų restauravimo–projektavimo instituto parengto 1988 m. Komplekso: 37 Vilniaus senamiesčio kvartalas Objekto: Pastatas B.Sruogos Nr.13 (Dabar Šv. Jono Nr. 13) Darbo projekto korektūros 12-983-08-AS3-1K-1-124/21-390 brėžinį AS-4 (fasadas tarp ašių 7-8).

Teismo manymu, pagrįstu aptartais rašytiniais bei grafiniais rašytiniais įrodymais, projekto korektūros autoriaus liudijimu, ieškovas įrodė nuolatinį funkcinį terasos ryšį su jam nuosavybės teise nuo 1992 m. priklausančiu butų, nuomotu jo nuo 1988 m. Atsakovai nepaneigė aplinkybės, kad nuo pat 1988 m. terasa tarnavo išimtinai vien ieškovo bute gyvenančių asmenų laisvalaikio poreikiams tenkinti. Šių civilinių teisinių santykių susiklostymo metu galiojusio CK 153 str. (1964 m.) Pagrindinis daiktas ir jo priklausinys nustatė, kad priklausinys, tai daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi; priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis. Analogiškai apibrėžia galiojančio CK 4.19 str. Iš čia įstatyme įtvirtintos priklausinio sąvokos matyti, kad konstatuoti priklausiniu daiktą jis turi atitikti požymius – yra antraeilis, yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir tas tarnavimas yra nuolatinio pobūdžio. Svarbu tai – kam daiktas tarnauja – visam namui, namo daliai (pav. vienos laiptinės gyventojų poreikiams) ar vienam butui. Kaip jau buvo minėta, prima facie įrodymais nustatyta, ginčo objektas neturi jokio funkcinio ryšio su kitais butais Šv.Jono g. 11 ir Šv.Jono g. 13 namuose esančiais butais. Butų privatizavimo įstatymas gyventojams suteikė teisę privatizuoti ne tik butus bet ir rūsiuose esančius sandėliukus ar kitus priklausinius, tačiau pagal Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr.309 patvirtintas Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, priklausiniai nebūdavo nurodomi. Taigi, pagal minimus teisės aktus rūsyje įrengtą sandėliuką ar balkoną buto nuomininkai galėjo privatizuoti tik kaip konkretaus jų nuomojamo buto priklausinį, tačiau jis funkcine prasme – ūkine paskirtimi turėjo nuolat tarnauti tam konkrečiam butui ir jame gyvenantiems nuomininkams, būti identifikuotas ir/ar įtrauktas į to buto inventorinę bylą. Spręsdamas šalių ginčą teismas iš VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo Kadastro ir registro dokumentų byla (Priedas Nr.11) nustatė, kad 1988-11-29 raštu Nr.175 namo inventorizaciją po kapitalinio remonto užsakė Vilniaus m. Tarybų rajono LDT VK GBŪV Butų fondo eksploatavimo tarnyba. Jos užsakymu 1989 m. padarytame 2 aukšto plane yra nurodytos durys – išėjimas iš ieškovui skirto 11 buto į terasą. ŽKNTKR bylos kopija – eksplikacija – su terasos aprašymu ir išmatavimais. Įrodyta, kad daiktai susiję viena ūkine paskirtimi, vienas kitam tarnauja, yra nustatytas akivaizdus ryšys – tiek fizinis, tiek funkcinis. Teismo manymu, yra visa įstatymo nustatyta faktų visumą: terasos paskirtis buvo susijusi su ieškovo gyvenamosios patalpos naudojimu rekreacinėms reikmėms nuo 1988 m., jos tarnavo vienam tikslui - bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui – jų poilsiui; gyvenamosios patalpos savininkai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į patalpas 1992-02-25 pirkimo pardavimo sutartimi pagal 1991.05.28 Įstatymą Nr.I-1374. Terasos – ginčo objekto funkcinis ryšys teisiškai reikšmingas, nes jis nuolatinio pobūdžio ir pasižymi ne tik naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu. Terasa nėra skirta namo gyventojų bendram naudojimui, nes į ją patenkama tik iš ieškovo buto. Šios byloje teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad terasa yra ieškovo buto priklausinys ir jo pažeista teisė turi būti ginama tą teisę pripažįstant. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas įstatyme nurodytais būdais (CK 1.138 str. 1 d.) - tas teises pripažindamas (1 p.). Atsakovų atstovas neteisingai interpretuoja tokį teisių gynimo būdą vien kaip galimybę nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Jei terasa tarnautų viso namo gyventojams, būtų galima traktuoti, jog nuosavybės teisė į terasą atsirado visiems namo (ar abiejų namų) savininkams, tačiau ne butų pirkimo-pardavimo sutarčių, o įstatymo pagrindu (CK 4 str. 1 d., Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas), bet nesant įrodytoms tokioms aplinkybėms konstatuoti į ginčo objektą namo butų/patalpų kaip bendraturčių dalinę nuosavybę, kuri valdoma, naudojama ir disponuojama bendraturčių susitarimu, nėra teisinio pagrindo. Dėl šios aplinkybėms bendraturčiams spręsti dėl dviejų savininkų nuosavybės tvarkymo taip pat nėra jokio teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas šią bylą kasacine tvarka ir grąžindamas iš naujo nagrinėti, taip pat nurodė, kad ginčo objekto dalis yra atsakovui priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną, tai yra šis objektas konstrukciškai yra susijęs su kelių savininkų naudojamomis pastato dalimis, o naudojant ir remontuojant tokią namo dalį, turėtų būti laikomasi taisyklės, kad bendra nuosavybė turi būti naudojama bendraturčių susitarimu (CK 4.75 str. 1 d.), ir tokiu atveju bendraturčių nesutarimai daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo klausimais sprendžiami tik teismine tvarka. Tačiau atsakovas šios įstatymo nuostatos nesilaikė, o gavęs butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimą, atliko stogo rekonstrukcijos darbus. Sutikimas buvo gautas iš tų bendraturčių, kurių naudojamos patapos nėra konstrukciškai susijusios su ieškovo naudojamu ginčo objektu. Įgyvendindami savo teises asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, tai yra draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str. 3 d.). Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 str. 5 d.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. K. ir atsakovas Labdaros ir paramos fondui „Dr. P. J. K. fondas” per įgaliotinį – atsakovą R. A. inicijuodami gyventojų susirinkimą klausimais, kurie jiems nepriklauso spręsti, žinodami apie tai, nes ginčo objektas buvo apžiūrėtas, veikė nesąžiningai ir paminėtas teisės normas neabejotinai pažeidė. Kadangi ginčo objektas nėra visų butų/patalpų savininkų nuosavybė, teises valdyti ir naudotis terasa ar spręsti jos likimą 2002-05-14 susirinkime jie neturėjo teisės. Šias argumentais, Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Šv.Jono g. 13 namo butų ir kitų patalpų savininkų 2002-05-14 sutikimo sprendimas dėl Šv.Jono g. 13 stogo dangos – terasos rekonstrukcijos, pripažintinas niekiniu nuo priėmimo momento (CK 1.80 str. ir 1.81 str.). Dėl terasos – kaip bendro naudojimo objekto pagal CK 4.75 str. galėjo ir turėjo spręsti tik atskiri jų savininkai – ieškovas J. C. ir atsakovas J. K. , nes CK 4.75 str. nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Atsakovai atsikerta, kad jų patalpos drėko ir rekonstrukcija buvo būtina. 2002-04-10 UAB „Senamiesčio ūkis“ stogo patikrinimo akte nurodyta, kad yra pratekėjimo dėmės, tačiau priežastys nėra nurodytos vienareikšmiai – atsakovų užsakytu tyrimu J. Š. tyrimo išvadose nurodyta, kad dengimo elementai įmirkę, būtinas perdenginio apkrovos sumažinimas ir konstrukcijų apsauga nuo drėgmės. Ieškovo užsakymo eksperto J. S. analizėje nurodoma, kad drėkimo priežastis yra nepatikima garo izoliacija ir netinkamas jos įrengimas. Kad ir kokios būtų priežastys, kaip kad nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią bylą nagrinėdamas kasacine tvarka, kadangi ginčo objektas yra bendro naudojimo objektas, prie jo išlaikymo (remonto, rekonstrukcijos ir panašiai) išlaidų pagal CK 4.76 str. turi prisidėti tiek atsakovas, tiek ieškovas (citatos pabaiga), tačiau tai nereiškia, kad sąžiningos ieškovo nuosavybės ir valdymo teisės gali būti ignoruojamos ir paminamos aukščiau iškeliant atsakovų interesus. Kaip teisme nurodė R. A., ieškovas dar 2001 m. jų pokalbio metu sakė, kad remontui jis neprieštaravo. Jei ieškovas atsisakė prisidėti finansiškai, atsakovai negalėjo ginti savo teises adekvačiomis priemonėmis, pavyzdžiui išieškodami iš jo proporcingą dalį remonto kaštų, tačiau byloje tikrai nėra įrodyta, kad atsakovų patalpas nuo drėkimo neįmanoma apsaugoti jokiomis kitomis priemonėmis – tik varine stogo danga ir tik atimant ieškovo teisę, todėl atsakovų pasirinktas jų teisių gynimo būdas pripažintinas neadekvačiu ir nesąžiningu, o taip pat ir pažeidžiančiu geros moralės ir kaimyniškų santykių principus (CK 1.5 str.). Pažeista ieškovo teisė turi būti ginama (CK 1.138 str. 1 d.) ir teismas ją gina atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (2 p.), tai yra naikindamas neteisėtai 2002-06-13 išduotą Vilniaus m. savivaldybės leidimą Nr. 487/R-280 atlikti stogo rekonstrukciją virš patalpų, plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, name Šv.Jono g. 13, Vilniuje, kadangi leidimas išduotas neturint bendraturčio sutikimo, pažeidžiant Statybos įstatymo 20 str. (galiojusi red.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-10-04 įsakymu Nr. 316 Dėl reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ tvarkos 20 p., pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, ir įpareigodamas atsakovus J. K. ir R. A. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nuimti nuo eksploatuojamo stogo (terasos) varinę skardą ir atstatyti terasos konstrukcijas į buvusią padėtį pagal Paminklų restauravimo – projektavimo instituto parengto 1988 m. Komplekso: 37 Vilniaus senamiesčio kvartalas Objekto: Pastatas B.Sruogos Nr.13 (Dabar Šv. Jono Nr. 13) Darbo projekto korektūros 12-983-08-AS3-1K-1-124/21-390 brėžinį AS-4 (fasadas tarp ašių 7-8). Teismo manymu vieno mėnesio terminas atstatyti terasai nėra pakankamas. Atsakovų nurodomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. nustatytas vieno mėnesio terminas skundui (prašymui) administraciniam teismui paduoti nėra ieškinio senaties terminas ir šiuo atveju netaikomas.

III. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Atsakovai R. A. ir J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008-01-21 sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo apeliantų (atsakovų) turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatinėjo, kas yra ginčo objektas - balkonas, kaip teigė ieškovas, ar stogas, kaip tvirtino atsakovai. Kartu teismas nustatinėjo, kuo remiantis ginčo objektas buvo įrengtas, t.y. kokia konkrečiai projektinė dokumentacija leidžia traktuoti ginčo objektą kaip balkoną ar stogą. Teismas sprendime priėjo išvados, kad ginčo objektas yra „sutapdintas stogas – terasa“, ir kad šio objekto „įrengimo neteisėtumo atsakovai neįrodė“. Šią išvadą teismas grindė daugiausia liudytojo architekto V. S., kuris atliko ginčo objekto rekonstrukcijos autorinę priežiūrą, parodymais, bei statinio, kuriame yra ginčo objektas, statybos darbų autorinės priežiūros dokumentacija (bylos Priedas Nr. 6). Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl kai kurių byloje esančių įrodymų, kurie neatitiko teismo pozicijos, o kitus įrodymus vertino nepagrįstai, neatsižvelgdamas į įrodymų visumą ir kontekstą. Teismas nurodė, kad ekspertizės išvados yra aiškios, kadangi ekspertai neprašė daugiau medžiagos ir todėl laikytina, kad jiems jos nereikėjo. Apeliantų nuomone, tai nėra pakankamas pagrindas atmesti vėlesnes ekspertų nuomones ir paaiškinimus. Atlikdami ekspertizę, ekspertai rėmėsi ta medžiaga, kuri jiems buvo pateikta. Apie egzistuojančius papildomus dokumentus ekspertai nežinojo ir neturėjo pagrindo žinoti, kadangi jiems pateiktoje medžiagoje apie šiuos vėlesnius dokumentus nėra užsimenama. Šie, vėliau byloje atsiradę dokumentai sudaro atskirą visumą, keičiančią tą medžiagą, kuri buvo pateikta ekspertizei. Pagal CPK 214 str. 3 d., ekspertai turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu mano, kad pateikta jiems medžiaga yra nepakankama išvadai duoti. Šiuo atveju pateiktos medžiagos ekspertinei išvadai kaip tokiai byloje priimti pakako, tačiau ekspertams neištyrus vėliau surastų papildomų dokumentų, išvadoje liko neįvertinti projektiniai ginčo statinio pakeitimai, todėl priimtos ekspertizės išvados vertintinos kaip nepagrįstos. Ekspertams nepateikti išvadų dėl informacijos trūkumo pagrindo nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad ekspertizės išvados yra teisingos, ką nurodė ir ekspertas Kuralavičius. Šios aplinkybės teismas nepagrįstai neįvertino, to pasėkoje sprendimą priėmė nepagrįstą bylos medžiagoje esančiais įrodymais, todėl sprendimas laikytinas neteisėtu. Savo išvadas dėl ginčo objekto statuso ir projektinio pagrindimo pirmosios instancijos teismas grindė liudytojo V. S. parodymais. Teismo sprendime aptariami V. S. parodymai, jog jis atliko ginčo objekto autorinę priežiūrą, autorinės priežiūros žurnaluose nubraižė ginčo objektą, įvardindamas jį kaip balkoną, dalyvavo priimant ginčo pastatą su terasa. Anot teismo, liudytojas nurodė, jog tikrai pamena, kad braižė papildomos korektūros brėžinius dėl terasos įrengimo. Terasa suprojektuota kaip viršutinio buto priklausinys. Teismo manymu liudytojo, kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino ne sistemiškai, sprendime yra aptartos tik atskiros šio liudytojo mintys. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, jog liudytojo V. S. parodymai, esą ginčo objektas suprojektuotas kaip terasa, atitinka rašytinę ir grafinę bylos medžiagą. Apeliantų nuomone, padarydamas tokią išvadą ir ją sprendime pagrįsdamas konkrečia bylos medžiaga, teismas įrodymų nevertino bendrame kontekste, įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, pažeidė visapusiško įrodymų vertinimo taisykles bei reikalavimą sprendime pasisakyti dėl visų, o ne tik dėl tų įrodymų, kurie pagrindžia teismo poziciją. Teismas nepagrįstai nesirėmė vėliausia žinoma byloje esančia projekto korektūra, konstatavęs, kad jos sprendiniai dėl ginčo objekto yra negaliojantys. Teismas neįvertino įrodymų, kad jokia terasa suprojektuota nebuvo, kadangi nėra pažymėta jokioje projektinėje dokumentacijoje, ir kad įrašai autorinės priežiūros žurnale nėra teisėtas pagrindas tokiam objektui įrengti. Tai lėmė nepagrįsta teismo išvada dėl ginčo objekto įrengimo teisėtumo. Teismas neįvertino įrodymų, jog vėliausios žinomos korektūros brėžiniuose ir kitoje projektinėje dokumentacijoje nėra jokių durų, pro kurias galima būtų patekti ant ginčo objekto, todėl jos taip pat įrengtos neteisėtai, o įrašai autorinės priežiūros žurnale nėra pagrindas tokiems pakeitimams padaryti. Teismo išvada, kad ginčo objektas yra ieškovo buto priklausinys, padaryta neatsižvelgus į byloje esančią projektinę dokumentaciją. Byloje esantys teismo neįvertinti įrodymai leidžia konstatuoti, jog pagal projektinę dokumentaciją ginčo objektas privalėjo būti stogas, o bet koks jo pertvarkymas į terasą nebuvo tinkamai įformintas teisės aktų nustatyta tvarka ir todėl yra neteisėtas. Savaime suprantama, jog jokių įrodymų, neva terasa būtų buvusi perleista ieškovui buto pirkimo metu, byloje taip pat nėra ir negali būti. Atitinkamai, nelogiška ir neteisėta ginčo objektą - pagal projektą stogą - laikyti ieškovo buto priklausiniu vien todėl, kad į šį stogą tik iš ieškovo buto yra neteisėtai iškirstos durys, neteisėtai sumontuoti parapetai, bei atliktos kitos neteisėtos rekonstrukcijos. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog ginčo objektas neteisėtu ir bylos medžiagai prieštaraujančiu pagrindu negali būti laikomas ieškovo buto priklausiniu. Priimtas teismo sprendimas buvo nulemtas netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo, jis prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Netinkamai ištyręs ir įvertinąs byloje esančius įrodymus, teismas nepagrįstai ginčo objektą traktavo kaip terasą esančią ieškovo buto priklausiniu. Įvertinus visą surinktų įrodymų visumą, dalytina išvada, jog ginčo objektas yra stogas, kuris nėra ir negali būti ieškovo buto priklausiniu. Atitinkamai, teismo nepagrįstas ir todėl neteisėtas teismo sprendimas naikintinas, o ieškinys - atmestinas. Teismo išvada, kad ginčo objektą valdyti ir sprendinius dėl jo galėjo priimti tik dviejų butų savininkai, yra priimta neteisingai aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrų daugiabučio namo objektų valdymo tvarką. Pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, nors byla buvo nagrinėjama bendrąja teisena ir ieškovas nesilaikė specialios juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas taip pat išėjo už ieškinio ribų, pripažindamas ieškovo nuosavybės teisę į terasą, nors ieškovo reikalavime minimas balkonas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo priteistos 345 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos ieškovo naudai bei 27 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nebuvo ir negalėjo būti konstatuota Vilniaus miesto savivaldybės kaltė, nes išduodant panaikintą statybos leidimą ji elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir nepažeisdama teisės aktų, kadangi: Vilniaus miesto savivaldybės administracija rėmėsi tuo metu galiojusiu Šv.Jono g. 13 namo savininkų 2002-05-14 susirinkimo sprendimu, kuris laikytinas teisėtu; ieškovas susirinkimo metu neprieštaravo; ginčo objektas nėra įbraižytas ieškovo buto techninės apskaitos byloje; pagrindas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 2002-06-13 statybos leidimą Nr. 487/R-280 atsirado tik panaikinus Šv.Jono g. 13 namo savininkų 2002-05-14 susirinkimo sprendimą. Kadangi išduodant statybos leidimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmuose kaltės nebuvo, šis dokumentas buvo panaikintas kaip išvestinis, todėl nėra pagrindo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai buvo iš dalies išvestiniai, tačiau teismas nepasisakė, kaip tie neteisėti veiksmai pasireiškė ir nepateikė jokių motyvų, kodėl neteisėti savivaldybės veiksmai buvo tik iš dalies, o ne visiškai išvestiniai.

Atsiliepimas

Ieškovas J. C. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008-01-21 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų R. A. ir J. K. bei Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Atsakovai R. A. ir J. K. atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka bei laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos sprendimas, kuris palankus ieškovui, yra nepagrįstas, o tokiu atveju ir bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos ieškovo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundai tenkintini.

Nagrinėjant ginčą, reikšminga buvo padaryti išvadą, ar ieškovui J. C. buvo suteiktas 1988 m. 4 kambarių, 56,70 kv m. gyvenamo ploto butas, esantis Šv. Jono g. 11-11, Vilniuje, ir parduotas 1992-02-25 4 kambarių, 111, 01 kv m. ploto, buvo su balkonu, ar be jo, ar balkonas buvo parduotas ieškovui. Ta aplinkybė, kad ginčo objektas įvardijamas ir balkonu ir terasa, nėra reikšminga byloje, nes objekto pavadinimų skirtingumas negali nulemti teisinio daikto statuso Byloje tikslinga buvo nustatyti, ar ieškovo reikalavimai pripažinti jam nuosavybės teisę į balkoną, pripažinti, kad balkonas yra jo buto priklausinys, yra pagrįsti. Apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-15 nutartyje, kuria byla buvo grąžinta naujam nagrinėjimui, esančias išvadas. Nutartyje konstatuota, kad ginčo objekto viršutinė dalis yra atsakovui priklausančių patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną. Tai, kad ginčo objektas yra naudojamas tiek ieškovo, tiek atsakovų R. A., J. K., leidžia daryti išvadą, kad jis yra bendro naudojimo objektas, jis negali būti atidalintas, todėl nėra pagrindo pripažinti jį ieškovo J. C. asmenine nuosavybe, t.y. jo buto priklausiniu. Pagal LR CK 4.19 straipsnį priklausiniais laikomi savarankiški, pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes susiję su pagrindiniu daiktu. Ginčo objekto negalima pripažinti savarankišku daiktu, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad balkonas, kaip reikalavo ieškovas, arba terasa, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, yra jo buto priklausinys, atmestinas. Teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo LR CK 4.19 str. taikymo, taip pat LR CPK 329 str. 1 d. pagrindu, teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje.

Ieškovui parduodant butą 1992-02-25 buto pirkimo pardavimo sutartimi ginčo objektas jam nebuvo parduotas, kadangi bendro naudojimo su kitais butais patalpa negalėjo būti tik ieškovui. Reikalavimų pagrindu ieškovas nurodė tai, kad jam nebuvo sumažinta kaina 2 procentais dėl to, kad bute nėra balkono, todėl, jo nuomone, jis balkoną įsigijo. Kaip matyti iš ieškovo pateikto įrodymo – buto įkainojimo akto (b.l. 12-14, t. I), buto kainos sumažinimas jame numatytas ne visais pagrindais, nurodytais mažinimui LR Vyriausybės 1991 m. liepos mėn. 31 d. nutarimu patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 6 - ame punkte. Iš akto matyti, kad bendras buto kainos padidinimo procentas nurodytas 6, tačiau akte nėra bendro kainos sumažinimo procento, nors matyti, kad buto kaina buvo mažinama dėl to, kad butas paskutiniame aukšte, kad butas įrengtas mansardoje, buvo mažinama 8 procentais. Tai, kad ieškovas naudojosi balkonu, kuris buvo kitų patalpų stogu, leido pardavėjui nemažinti buto kainos dėl atskiro, tik butui priklausančio balkono nebuvimo. Ir tai, kad ieškovo buto inventorizacinės bylos kopijose nenurodyta, jog ieškovui parduodamas balkonas (b. l. 22-23, t. I), leidžia daryti išvadą, kad ieškovas neįsigijo balkono asmeninėn nuosavybėn.

Reikalavimą, nurodytą patikslintame ieškinyje (b.l.3-8, t. VII) - pripažinti butų ir kitų patalpų savininkų protokolinius sutikimus neteisėtais ir juos panaikinti, ieškovas grindė tuo, kad pagal Organizacinį tvarkomąjį statybos reglamentą STR 1.07.01:1999, galiojusį iki 2001 07 01, leidimas rekonstrukcijai galėjo būti išduotas tik esant bendraturčių sutikimui. Tai, kad butų savininkai sutiko, jog būtų atliekama stogo rekonstrukcija, nėra reglamento reikalavimų pažeidimu. Niekiniu gali būti pripažintas tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (LR CK 1.80 str. 1 d. ), taip pat galima teigti, susirinkimo nutarimo sprendimas, tačiau tai, kad gyventojai sutiko su rekonstrukcija, kai jų nuomonė buvo nereikalinga leidimo išdavimui, neleidžia vertinti tokių sutikimų niekiniais.

Ieškovo reikalavimas panaikinti Vilniaus m. savivaldybės 2002-06-13 išduotą leidimą atlikti stogo rekonstrukciją negali sukelti teisinių pasekmių, nes iš bylos aplinkybių matyti, jog rekonstrukcija jau yra atlikta, todėl , net ir padarius išvadą, kad leidimas išduotas nepagrįstai, nesant bendraturčių sutikimo, toks panaikinimas nesukels pasekmių.

Ieškovas byloje pateikė įrodymą – jam duotą atsakymą 2002-05-30 Kultūros paveldo centro l.e. Kultūros paveldo tyrimų instituto vadovo pareigas V. S. paaiškinimą, kad, vykdant pastatų, esančių Šv. Jono gatvėje 11,13 restauraciją, butas Šv. Jono 11-11 buvo suprojektuotas ir pastatytas su išėjimu į balkoną-terasą, jog šis balkonas-terasa priskirti buto Nr. 11 savininkui. Kiti byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad projektas buvo koreguojamas ir faktiškai ginčo patalpa buvo įrengta, ja galėjo naudotis ieškovas, kaip bendro naudojimo objektu. Pats ieškovas pripažino, kad ginčo patalpos rekonstrukcija buvo būtina, jis sutiko, pasirašius dvišalę sutartį, dengti 50 procentų išlaidų, sutiko, kad turėjo būti įrengta patikima garo izoliacija ir izoliacinė danga, nes esama padėtis netenkino kitų bendrasavininkių interesų. Pripažintina, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad šiuo metu įrengta stogo danga būtų pakeista, tačiau turi pateikti tokios rekonstrukcijos projektą, siūlymus dėl išlaidų projektui įvykdyti. Reikalavimas atstatyti terasos konstrukcijas pagal 1988 m. projektą atmestinas dėl to, kad rekonstrukcija turi būti atlikta atsižvelgiant į šiuo metu pasikeitusią dėl susidėvėjimo pastatų padėtį.

Atsakovų reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti išspręstas šia nutartimi, nes atsakovai nepateikė konkretaus reikalavimo, turi teisę prašyti priimti papildomą nutartį.

Dėl atsakovų R. A. ir J. K. skundo patenkinimo, naikinama ir ta teismo sprendimo dalis, kurią skundžia atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 326 str. 1 d. 2 d., teismas

nusprendė:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo J. C. ieškinį atmesti.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Alma UrbanavičienėNeringa Švedienė