Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-08 · Administracinė byla Nr. A-575-64-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-08
Bylos Nr.
A-575-64-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gudynas, Ričardas Piličiauskas (pran.), Birutė Janavičiūtė, Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
T. Z., A. S., B. S.
Trečiasis asmuo
UAB „Baltijos ąžuolas“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Kęstutis Jungevičius
Kategorijos
  • 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A3-64-07Procesinio sprendimo kategorija 13.2.; 14.3. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Stasio Gudyno, Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai T. Z. ,pareiškėjos atstovei Giedrei Lastauskienei,atsakovų atstovui Jovitui Elzbergui,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Kęstučiui Jungevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. , B. S. , T. Z. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB ,,Baltijos ąžuolas“ dėl sprendimo ir statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. S. , B. S. ir T. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117.

Pareiškėjai nurodė, kad jie gina subjektinę teisę į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, taip pat teisę teikti pasiūlymus, reikšti pastabas dėl planavimo sprendinių, teigė, kad nepanaikinus sprendimų pablogės jų galimybė patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius, padidės triukšmas ir vibracija.

Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181V neteisėtas, nes:

Nebuvo priimtas miesto savivaldybės sprendimas, leidžiantis rengti detalųjį planą ginčo sklypui Nr. 17. Skundžiamu sprendimu patvirtintas detalusis planas žymiai didesnei teritorijai, apimančiai ir sklypus Nr. 17 bei Nr. 18, nesant jokio atskiro sprendimo, kuriuo į detaliojo plano apimtis būtų buvę įtraukti minėti sklypai.

Detaliuoju planu leistas sklypo užstatymo intensyvumas – 3,2 – pažeidžia Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292, kuris nustato, kad kai gyvenamojoje teritorijoje planuojamas daugiau nei penkių aukštų pastatas, didžiausias galimas intensyvumas – 2,5.

Detalusis planas buvo rengiamas ir derinamas supaprastinta tvarka, nors tokia tvarka negalėjo būti derinamas.

Detalusis planas parengtas ant senos topografinės nuotraukos, kurioje neatsispindi esama padėtis: želdiniai, vaikų žaidimo aikštelė, bendrojo naudojimo rekreacinė zona gyventojams. Nemažai medžių patenka į užstatomą teritoriją. Jei detalųjį planą tikrinančios institucijos būtų mačiusios tikrąją padėtį, detaliojo plano aplinkosauginė dalis galėjo būti ir nesuderinta.

Šalies argumentai

Pareiškėjai mano, kad buvo siekiama eliminuoti suinteresuotą visuomenę iš teritorijų planavimo procesų. 2000 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto valdybai priėmus sprendimą Nr. 985V, skelbimuose, derinimo dokumentuose nurodoma, kad detalusis planas ruošiamas Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryžoje. Skelbimų tekstų formuluotės neleido suprasti, kad bus planuojama nutolusi nuo sankryžos teritorija. Skelbimų tekstai įstatymo reikalavimų neatitiko.

Visuomenės supažindinimui su svarstomo detaliojo planavimo projektais skiriama ne mažiau kaip mėnuo, o šiuo atveju skirta mažiau nei 20 dienų; 2000 m. spalio 20 d. detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene protokole nurodyta, kad su detaliaisiais planais buvo galima susipažinti nuo 2000 m. spalio 2 d.

Vilniaus miesto savivaldybės valdybai priėmus sprendimą leisti rengti teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detalųjį planą, per 10 dienų nuo tokio sprendimo priėmimo turėjo būti paskelbta informacija spaudoje apie rengiamą užduotį projektavimui, jos rengimo trukmę ir dokumento projekto tikslus, paaiškinta, kur visuomenė gali susipažinti su parengta medžiaga, tačiau visų šių reikalavimų nebuvo laikytasi.

Šalies argumentai

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117 naikintinas, nes:

Nuolatinė statybos komisija privalėjo patikrinti, ar statinio projektas yra parengtas pagal atitinkamuose norminiuose aktuose numatytus reikalavimus ir nepažeidžiant Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, o leidimas išduotas neatsižvelgiant, kad gyvenamasis namas suprojektuotas tokios apimties, kuri neatitinka daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomojo minimalaus ploto (žemės sklypo plotas – 2 284 kv.m., reikalinga – 3 554,44 kv.m.).

Statybos leidimas išduotas statyti septynis aukštus, o iš UAB „Baltijos ąžuolas“ internetiniame puslapyje esančios reklamos matyti, jog aštuntame aukšte planuojama įrengti dar septynis butus. Buvo pažeisti aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“ (Reglamentas STR 2.02.01:2004) 242, 243 punktų reikalavimai.

Pagal projektą gyvenamasis namas statomas toje teritorijoje, kurioje buvo vaikų žaidimo aikštelė. Ja naudojosi Žirmūnų g. namų Nr. 111 ir 113, taip pat aplinkinių namų vaikai. Tačiau pagal projektą, žaidimų aikštelė panaikinama, o naująją planuojama įrengti toliau už statomo gyvenamojo namo. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 242 ir 243 punktus sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė, elementari sporto aikštelė paaugliams ir vieta ramiam vyresnio amžiaus namo gyventojų poilsiui. Be to, vaikų žaidimo aikštelė turi būti tokioje sklypo vietoje, kuri matoma bent iš vieno buto kambario ar iš bendro naudojimo patalpų. Visi aukščiau minėti reikalavimai būtų pažeisti, jeigu žaidimų aikštelė būtų įrengta toliau už statomo gyvenamojo namo ne sklypo teritorijoje.

Statomo gyvenamojo namo projektas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji namai“ 192.2 punkto, kuriame nurodoma, jog daugiaaukščiai gyvenamieji namai turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdytų natūraliam patalpų apšvietimui, atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Iškilsiantis gyvenamasis namas nebeleistų patekti natūraliai šviesai į namų Nr. 111 ir 113 gyventojų butų langus.

Statybos leidimas buvo išduotas neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnyje numatytus esminius statinio reikalavimus. Minėto straipsnio l dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad turi būti laikomasi higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų. Pastačius septynaukštį 84 butų gyvenamąjį namą, padidės urbanizacija, statomo namo gyventojai naudosis Žirmūnų g. esančių namų Nr. 111 ir 113 infrastruktūros objektais, padidėjus automobilių srautui, kils aplinkos užterštumo, triukšmo lygis. Tokie veiksniai kelia grėsmę tiek pareiškėjų, tiek pačiame statinyje įsikursiančių gyventojų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų A. S. , B. S. ir T. Z. skundą prašė jį atmesti.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) normų matyti, jog fizinis asmuo gali kreiptis į teismą tik gindamas konkrečią pažeistą, ginčijamą teisę ar įstatymo saugomą interesą arba viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais. Pareiškėjai nenurodė konkrečių teisių ar įstatymo saugomų interesų, kuriuos pažeidžia skundžiami aktai, be to, jie kreipėsi į teismą, praleidę įstatymo numatytą terminą skundui paduoti. Teigė, jog užstatymo intensyvumas nebuvo pažeistas, nes bendrajame plane nurodoma tik orientacinė maksimali užstatymo intensyvumo reikšmė, kuri vėliau tikslinama atskirų miesto dalių bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo dokumentuose. Tvirtino, jog Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtos detalusis planas buvo rengiamas ne supaprastinta, o bendrąja tvarka (nebuvo laikytasi sutrumpintų derinimo terminų). Pažymėjo, jog detalusis planas, kuriame buvo suplanuoti sklypai Nr. 17 ir Nr. 18, buvo pateiktas viešam aptarimui ir planavimo sąlygas išdavusiųjų institucijų derinimui, todėl sprendimo, leidžiančio rengti minėtų sklypų detalųjį planą, nebuvimas negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams, ir šis trūkumas nelaikytinas esminiu. Paaiškino, jog detalusis planas buvo pradėtas rengti dar 1999 m., todėl pareiškėjų teiginiai, kad detalusis planas rengtas ant senų topografinių planų, nėra pagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog aplinkybės, kad apie pradėtą rengti detalųjį planą buvo paskelbta praleidus 10 dienų terminą, o susipažinimui su parengtu detaliuoju planu skirta ne vienas mėnuo, o 28 dienos, negalėjo turėti įtakos detaliojo plano sprendiniams. Teigė, jog pareiškėjų pateikti apskaičiavimai dėl statomo namo privalomojo minimalaus ploto pažeidimo nepagrįsti, nes į gyvenamojo pastato gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų visą naudingą plotą, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas, nepagrįstai įtraukė bendrojo naudojimo patalpas. Pabrėžė, kad neišdavė leidimo 8 aukštų gyvenamajam namui ir nėra atsakinga už UAB „Baltijos ąžuolas“ internetiniame puslapyje paskelbtos informacijos pagrįstumą. Pažymėjo, jog Reglamento STR 2.02.01:2004 192.2, 242, 243 punktų reikalavimai negali būti taikomi iki šio akto įsigaliojimo patvirtinto detaliojo plano nustatytiems užstatymo reglamentams. Taip pat pažymėjo, jog gyvenamųjų namų statybai planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas nėra taikomas.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB ,,Baltijos ąžuolas“ atsiliepime į pareiškėjų A. S. , B. S. ir T. Z. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, nes: pirma, pareiškėjai padavė skundą akivaizdžiai praleidę terminą, numatytą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje; antra, pareiškėjai skunde nurodė tik procedūrinių taisyklių pažeidimus, tačiau neįvardijo jokių savo subjektinių teisių, kurias prašo teismo apginti, todėl šiuo atveju turėtų būti nagrinėjami tik tie argumentai, kurie susiję su pareiškėjų subjektinių teisių detaliojo planavimo ir statybų procese pažeidimu, kadangi jiems nesuteiktos viešojo intereso gynimo teisės; trečia, dėl pareiškėjų argumento, jog detaliuoju planu pažeistas sklypo užstatymo intensyvumas, numatytas Vilniaus miesto bendrajame plane, pažymėjo, jog bendrasis planas numato tik orientacinius intensyvumo rodiklius, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento Teritorijų planavimo skyrius nenustatė pareiškėjų skunde minimų pažeidimų dėl supaprastintos tvarkos taikymo, dėl susipažinimo su detaliuoju planu laikotarpio ir dėl senos topografinės nuotraukos; ketvirta, Nuolatinė statybos komisija nustatė, jog statybos projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentus ir projektavimo sąlygų sąvadą. Taip pat pažymėjo, jog antstato plotas neviršija 50 procentų, todėl jis nelaikytinas atskiru aukštu ir nereiškia detaliojo plano sprendinių dėl aukštingumo pažeidimo. Tvirtino, jog vietoje naikinamos apleistos aikštelės įsipareigojo įgyvendinti kompensacines priemones ir įrengti naują žaidimų aikštelę, sutvarkyti miestui priklausančią greta sklypo esančią teritoriją. Nurodė, jog daugiabutis statomas įdauboje, todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl insoliacijos reikalavimų pažeidimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjų A. S. , B. S. ir T. Z. skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų reikalavimo teisės ir termino skundui paduoti klausimai išspręsti teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi.

Teismas nustatė, jog ginčo detaliojo plano projektas parengtas didesnėje negu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 985V planuoti leistoje teritorijoje. Į šią teritoriją pateko detaliajame plane pažymėtas sklypas Nr. 17, todėl buvo pažeistos planavimo sąlygos, rengiant ir derinant detalųjį planą.

Teismas taip pat nustatė, kad detaliajame plane pažymėtam sklypui Nr. 17 nebuvo paruošta raidos programa, todėl pagal Teritorijų planavimo įstatymo 6, 19 straipsnių nuostatas detalusis planas šiam sklypui negalėjo būti rengiamas.

Teismas nurodė, kad ant topografinio inžinerinio plano, ant kurio parengti detaliojo plano brėžiniai, nenurodytas topografinio inžinerinio plano rengėjas bei šio plano rengimo data, taip pat jame nėra duomenų apie teritorijoje esančius želdinius, vaikų žaidimų aikštelę, bendrojo naudojimo rekreacinę zoną gyventojams, nėra duomenų apie sklypo Nr. 17 faktinę padėtį.

Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4, 8 dalys ir Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 292, nes sprendime nurodytas sklypo užstatymo intensyvumas – 3,2 – nemotyvuotas ir nepagrįstas įstatymu.

Taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 8, 14 punktai, nes sprendimas rengti detalųjį planą priimtas 2000 m. gegužės 11 d., o apie pradedamą rengti detalųjį planą spaudoje paskelbta 2000 m. liepos 15 d., praleidus 10 dienų terminą po sprendimo rengti detalųjį planą priėmimo, skelbime apie organizuojamą detaliojo plano aptarimą nepateikta visa reikiama informacija, t.y. nėra informacijos, kur ir kada bus supažindinama su parengtu projektu, vyks vieša projekto ekspozicija (paroda), susirinkimas; nenurodytas planavimo pasiūlymų dėl parengto projekto sprendinių pateikimo būdas, laikas ir vieta; neaptarta atmestų planavimo pasiūlymų dėl parengto projekto sprendinių apskundimo tvarka ir viešo svarstymo procedūros ir kt.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-03-01 išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117 naikintinas. Techninį projektą parengė UAB „Architektūros kūrybinė grupė“. Techninio projekto rengimo metu galiojo STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kurio nuostatos buvo privalomos rengiant techninį projektą. Paminėto statybos reglamento 11 punktu nurodyta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas daugiabučiui namui statyti reikalingas sklypo plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų pastate visas naudingasis plotas arba pastato aukštingumas. Pareiškėjo nurodyti apskaičiavimai patvirtina, jog ginčo sklype suprojektuotas pastato naudingasis plotas yra didesnis už leistiną.

Statybos reglamento STR 2.02.01:2004 242 punkte pažymėta, jog sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė, sporto aikštelė paaugliams, vieta ramiam vyresnio amžiaus namo gyventojų poilsiui. Dėl šio dalyko sprendimas nepriimtas. Taip pat neįvykdytas statybos reglamento reikalavimas dėl minimalaus automobilių parkavimo vietų kiekio (suprojektuota 66 vietos, o turi būti 67).

Byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog statomo gyvenamojo namo projektas atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12 24 įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji namai“ X skirsnio 192.2 punkto reikalavimus, kuriame nurodoma, jog daugiaaukščiai gyvenamieji namai turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdytų natūraliam patalpų apšvietimui, atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Neaptartas aplinkos užterštumo, triukšmo lygis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad specialistas teismo posėdyje nurodė, jog nėra atlikta darbo brėžinių ekspertizė, pritarė pareiškėjų pozicijai.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano raidos programos nuostatos buvo išdėstytos detaliojo plano aiškinamajame rašte. Vadovaujantis 2000 m. spalio 31 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, minėta raidos programa neturėjo būti tvirtinama atskiru Vilniaus miesto tarybos sprendimu, teismo išvada, kad detaliajame plane pažymėtam sklypui Nr. 17 nebuvo paruošta raidos programa ir todėl pagal Teritorijų planavimo įstatymo 6, 19 straipsnius detalusis planas šiam sklypui negalėjo būti rengiamas, laikytina nepagrįsta.

Pažymėjo, kad parengtas didesnės teritorijos detalusis planas buvo suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms ir viešam aptarimui buvo pateikta mažesnė teritorija. Kadangi sprendimo, leidžiančio rengti detalųjį planą sklypams Nr. 17 ir Nr. 18, priėmimas negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams, laikytina, kad teismo nurodytas trūkumas yra neesminis, neužkertantis kelio detaliojo plano tvirtinimui.

Paaiškino, kad ant topografinio plano yra nurodyta jo rengimo data – 1999-05-31, detalusis planas pradėtas rengti 2000-05-11 sprendimo Nr. 985V pagrindu. Reikalavimas nėra pažeistas dėl vienerių metų senumo plano. Teigė, jog vadovaujantis detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalimi, kad savivaldybės taryba netvirtina detaliojo plano tik tais atvejais, kai jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų, teismo nurodytas pažeidimas dėl topografinio inžinerinio plano negali būti pagrindas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1181V.

Nurodė, kad minėtas intensyvumo rodiklis 2,5 yra nustatytas ne UAB ,,Baltijos ąžuolas“ nuosavybės teise turimam sklypui, bet visai daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų teritorijai.

Vilniaus miesto bendrajame plane intensyvumo rodikliai apibrėžiami kaip orientaciniai, kurie gali būti tikslinami detaliaisiais planais. Pagal atliktus teritorijos intensyvumo skaičiavimus, bendras daugiaaukščių statinių teritorijos intensyvumas yra 0,83.

Pažymėjo, jog remiantis 2001 m. gegužės 4 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. 160 nurodyti Visuomenės dalyvavimo planavimo procese nuostatų pažeidimai laikytini neesminiais, neužkertančiais galimybės tvirtinti detalųjį planą.

Nurodė, kad tvirtinant detalųjį planą buvo patikrinta, ar jame numatyti užstatymo reglamentai atitinka statybos normas, todėl išduodant statybos leidimą detaliajame plane numatyto užstatymo atitikimas statybos normoms nėra pakartotinai tikrinamas. Kadangi detaliajame plane nurodomi privalomieji reikalavimai ir statybos reglamentai, Reglamentas STR 2.02.01:2004 negali būti taikomas, nes buvo priimtas vėliau.

Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. birželio 28 d. išvada Nr. 91-2.17-39, visi nukrypimai nuo detaliojo plano ir statybos techninių reglamentų ištaisyti. Teigė, jog teismas, patenkindamas skundą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-988/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-720/2004). Pareiškėjai neįrodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos jų teisės.

Be to, pažymėjo, kad šis ginčas nelaikytinas administraciniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-787/2005).

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB ,,Baltijos ąžuolas“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjų visas bylinėjimosi išlaidas.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino argumentų, jog pareiškėjai šioje byloje neturi reikalavimo teisės, nes neįrodė, jog buvo pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomi interesai, todėl skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Tai, kad teismas 2005 m. birželio 13 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, nepatvirtina jų reikalavimo teisės egzistavimo. Šis klausimas turėjo būti sprendžiamas nagrinėjant bylą. Teismas neįsigilino į pareiškėjų reikalavimą ir iš esmės skundžiamus administracinius aktus vertino tik formaliais pagrindais, nesiedamas jų su pareiškėjų teisių pažeidimo faktu.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino ir argumentų, jog pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti. Tiek apie ginčijamą detalųjį planą, tiek apie statybos leidimą pareiškėjai turėjo sužinoti anksčiau nei nurodė skunde, t. y. bent jau kai buvo pradėti pirmieji statybos darbai.

Skunde nurodyti teisės aktų pažeidimai yra viešojo intereso gynimo dalykas. Jį gali ginti tik įstatymu apibrėžtas subjektų ratas.

Teigė, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad detaliojo plano projektas parengtas didesnėje negu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 985V planuoti leistoje teritorijoje. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 985V, leidžiančio rengti detalųjį planą sklypams Nr. 17 ir Nr. 18, priėmimas negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams, todėl minėtas trūkumas yra neesminis, neužkertantis kelio detaliojo plano tvirtinimui. Be to, sprendimo, leidžiančio rengti detalųjį planą minėtiems sklypams, priėmimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjų teisėms, nes detaliuoju planu suplanuoti sklypai jau buvo pateikti viešam svarstymui ir viešo aptarimo procedūra buvo užbaigta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai nurodė, kad detaliojo plano brėžiniai parengti ant seno topografinio inžinerinio plano, kuriame nenurodytas topografinio inžinerinio plano rengėjas bei šio plano rengimo data ir jame nėra duomenų apie minėtoje teritorijoje esančius želdinius, vaikų žaidimo aikštelę, bendrojo naudojimo rekreacinę zoną gyventojams, nėra duomenų apie sklypo Nr. 17 faktinę padėtį.

Pabrėžė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento Teritorijų planavimo skyrius, patikrinęs detalųjį planą, nenustatė teismo nurodytų pažeidimų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad detaliajame plane nurodytas sklypo užstatymo intensyvumas (3,2) yra nemotyvuotas, prieštarauja bendrajam planui ir nustatytam užstatymo intensyvumui 2,5. Pateikta Vilniaus miesto bendrojo plano ištrauka numato tik orientacinius intensyvumo rodiklius visai Vilniaus miesto teritorijai, o ne patį sprendinį dėl konkretaus žemės sklypo užstatymo intensyvumo. Be to, ginčo teritorijos užstatymo intensyvumas neviršija 2,5.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog buvo pažeisti Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai. Teigė, jog aptarti pažeidimai laikytini neesminiais ir neužkertančiais kelio tvirtinti detalųjį planą.

Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčo sklype suprojektuotas pastato naudingasis plotas yra didesnis už leistiną. Pabrėžė, jog Reglamento STR 2.02.01:2004 reikalavimai ginčo sklypui netaikytini, nes šis teisės aktas priimtas vėliau nei buvo rengiamas ir tvirtinamas detalusis planas.

Be to, pareiškėjai į pastato naudingąjį plotą įtraukė ir bendrojo naudojimo patalpų plotą.

Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pastato išdėstymas atitinka pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdo natūraliam patalpų apšvietimui, atitinka natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Šie teismo teiginiai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir neparemti įrodymais. Teigė, jog šis ginčas neteismingas administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–787/2005).

Atsiliepimas

Pareiškėjai A. S. , B. S. ir T. Z. atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad teritorijos raidos programa yra ruošiama visais atvejais, nes tik tai gali garantuoti, jog vykdant detalųjį planavimą bus suderinti planavimo organizatorių ir kitų asmenų interesai. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnis aiškiai išskiria planuojamos teritorijos plėtros programos parengimo ir aiškinamojo rašto parengimo etapus (19 str. 1 d. 2, 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą atkreipė dėmesį į būtinybę laikytis šių imperatyviai nurodytų etapų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Teiginys, kad pradėjus detalųjį planavimą galima savavališkai didinti planuojamą teritoriją bei suplanuoti ir gretutines teritorijas, yra nepagrįstas ir prieštarauja Detaliųjų planų taisyklėms. Jei detalusis planas būtų rengiamas ant aktualaus topografinio plano, toks detalusis planas nebūtų patvirtintas. Pabrėžė, kad nesutinka, jog detaliojo planavimo metu buvo galima nustatyti didesnį užstatymo intensyvumą nei nurodytas Vilniaus miesto bendrajame plane. Nėra teisinio pagrindo teigti, jog tam tikrais atvejais atliekant detalųjį planavimą gali būti skaičiuojamas ne planuojamo sklypo, o visos teritorijos užstatymo intensyvumas. Žemės sklypo naudojimo būdas ir užstatymo intensyvumas yra visiškai skirtingi privalomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai. Nesutinka, kad detaliojo planavimo metu vykusio svarstymo su visuomene procedūros buvo pažeistos neesmingai. Suinteresuota visuomenė buvo apskritai eliminuota iš svarstymo procedūrų, nes planuojama teritorija buvo apibrėžta klaidinančia ir neinformatyvia kategorija, nurodant, kad rengiamas Verkių ir Kareivių g. sankirtos detalusis planas. Nurodo, kad visi namo projektavimo darbai buvo atlikti po Reglamento STR 2.02.01:2004 įsigaliojimo, todėl šio teisės akto nuostatos buvo privalomos. Nesutinka su teiginiu, jog šiame ginče neįrodyta žalingų ir kenksmingų veiksnių įtaka jų gyvenimo kokybei. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija jų reikalavimo teisės ir terminų skundui paduoti praleidimo, vadinasi, jis sutinka su teismo išvada, jog pareiškėjai turi šioje byloje reikalavimo teisę, ir jog skundas paduotas nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų terminų.

Atsiliepimas

Pareiškėjai A. S. , B. S. ir T. Z. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Baltijos ąžuolas“ apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad teismas, pasisakydamas, jog reikalavimo teisės klausimą išsprendė 2005 m. birželio 13 d. nutartimi, turėjo omenyje procedūrinę reikalavimo teisę kreiptis į teismą dėl ginčijamos teisės pažeidimo. Patenkinęs skundą, teismas pripažino jų reikalavimo teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Teismas neįpareigotas argumentuoti, kad jie turi reikalavimo teisę. Pažymėjo, kad skundą padavė nepraleidę termino, nes apie teisės pažeidimą sužinojo 2005 m. gegužės 4 d., o tretysis suinteresuotas asmuo neįrodė, jog statybos darbus pradėjo anksčiau. Pabrėžė, kad nesutinka, jog tai, kad detalusis planas patvirtintas maždaug 1,5 karto didesnei teritorijai, negu buvo leista rengti, gali būti įvardijama kaip neesminis trūkumas. Pagal tuo metu galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją raidos programos sudarymas buvo būtina detaliojo planavimo proceso dalis (19 str.). Taip pat nesutinka, kad paskirtą suplanuoti teritoriją buvo galima savavališkai išplėsti, nes ji yra gretutinė paskirtai planuoti teritorijai. Ginčijamas detalusis planas neatitiko Vilniaus miesto bendrojo plano, kadangi nustatė didesnį užstatymo intensyvumą. Nesutiko, kad tam tikrais atvejais atliekant detalųjį planavimą gali būti skaičiuojamas ne planuojamo sklypo, o visos teritorijos užstatymo intensyvumas. Bendrojo plano nuostatų nesilaikymas laikytinas privataus intereso gynimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A10-284/2005). Pabrėžė, kad nesutinka ir su tuo, jog detaliojo planavimo metu įvykdyti viešo svarstymo su visuomene proceso pažeidimai laikytini neesminiais, kad buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų detaliojo plano brėžinius ruošti ant ne senesnio kaip vienerių metų topografinio plano. Reglamento STR 2.02.01:2004 nuostatos buvo privalomos, nes gyvenamojo namo projektavimo darbai atlikti jau įsigaliojus šiam teisės aktui. Teigė, kad vertinant, ar konkretus teisės pažeidimas galėjo neigiamai paveikti privatų interesą, pirmiausia toks variantas analizuotinas kaip galimas, o tik tada, jei įrodymai ir argumentai to nepatvirtina, darytina išvada, jog pažeistas buvo viešasis, o ne privatus interesas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino, o pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra esančių gretimame su ginčo sklypu (sklypu, kuris yra suformuotas pareiškėjų skundžiamu 2001-06-07 sprendimu dėl detaliojo plano tvirtinimo ir kuriame vykdyti statybos darbus yra išduotas pareiškėjų skundžiamas 2005-03-01 statybos leidimas) namų (Žirmūnų g. 111 ir 113) gyventojai. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjų skundų matyti, kad jie savo subjektinę teisę reikalauti skundžiamų sprendimų panaikinimo grindžia aplinkybėmis, jog siekia apginti pažeistas savo, kaip suinteresuotos visuomenės atstovų, teisę į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką bei teisę dalyvauti rengiant skundžiamą detalųjį planą. Skunduose taip pat nurodyta, kad suprojektuotas (pradėtas statyti) namas yra esančioje viešoje vaikų žaidimų aikštelėje ir yra per didelis, būsimieji šio namo gyventojai naudosis bendra gyvenamąja erdve ir infrastruktūra, statant namą ir jį pastačius iškyla grėsmė jų (pareiškėjų) galimybėms patekti į valstybės ir vietinės reikšmės kelius bei gatves, taip pat apsaugai nuo keliamo triukšmo ir vibracijos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai ir faktinės aplinkybės paliečia ne tik jų nurodytas, kaip siekiamas apginti, subjektines teises, bet ir viešąjį interesą, kuriam apginti ABTĮ nustatyta specialioji (turint omenyje konkrečiai apibrėžtą, turinčių teisę ginti tokį interesą teismine tvarka, subjektų ratą) tvarka. Pareiškėjai nepriklauso turinčių teisę ginti viešąjį interesą subjektų kategorijai (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad šios bylos išsprendimui yra aktualu nustatyti, kiek pareiškėjų pateikti reikalavimai ir argumentai priklauso viešojo intereso gynimo institutui, ir kiek jie tiesiogiai paliečia konkrečias pareiškėjų įstatymo nustatytas teises bei ginamus interesus. Pirmuoju atveju (nustačius, kad iš esmės yra ginamas viešasis interesas) skundas, kaip paduotas neįgalinto ginti viešąjį interesą asmens, turi būti atmestas. Antruoju (nustačius, kad yra pažeistos konkrečiai apibrėžtos ir tik su pačiais pareiškėjais siejamos teisės ar įstatymo saugomi interesai) – pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai gali (turi) būti ginami vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje nustatytų būdų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyti atsakovo padaryti pažeidimai (pasireiškę prieštaravimais aukštesnės galios teisės aktams bei pagrindinių jų priėmimą reglamentuojančių procedūrų nesilaikymu) ABTĮ taikymo požiūriu yra skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindai (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Tačiau vien nuoroda besikreipiančio į administracinį teismą asmens į tokius pažeidimus (ir patys tokie pažeidimai) savaime negali būti pagrindas tenkinti skundo reikalavimus ir panaikinti skundžiamus sprendimus, nes (skirtingai nuo atvejų, kai yra ginamas valstybės ar kitas viešasis interesas) tai teismo gali būti padaryta tik nustačius, kad skundžiami sprendimai (administraciniai aktai) pažeidė būtent šio asmens teises ar įstatymo saugumus interesus (ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pastebėjo, kad viešasis interesas yra skirtas įvairiais teisių gynimo aspektais akumuliuoti ir subalansuoti visų bendruomenės (ar jos dalies) narių atitinkamus interesus, t. y. jis tiesiogiai nėra siejamas tik su konkrečiu visuomenės (ar jos dalies) nariu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais.

Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjų skundo, šioje byloje ginamos teisės pareiškėjų siejamos (tapatinamos) su suinteresuotos visuomenės atstovų teisėmis. Asmeninių teisių pažeidimai pareiškėjų įvardinti kaip teisių į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką bei teisę dalyvauti rengiant skundžiamą detalųjį planą pažeidimai. Atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus argumentus, teismas konstatavo, kad šios pareiškėjų nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) iš esmės skirtos ir gali būti vertinamos siekiant ginti viešąjį, o ne (ABTĮ taikymo požiūriu) asmeninį interesą. Todėl skundo reikalavimai teismo negali būti patenkinti, siekiant apginti pareiškėjų asmenines teises ar įstatymo saugomus interesus.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjų skunde nurodyti argumentai, jog suprojektuotas (pradėtas statyti) namas yra esančioje viešoje vaikų žaidimų aikštelėje ir yra per didelis, būsimieji šio namo gyventojai naudosis bendra gyvenamąja erdve ir infrastruktūra, sietini su viešuoju interesu, o ne pareiškėjų asmeniniais interesais, todėl taip pat negali būti pripažinti pagrindu tenkinti skundo reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismui 2005 m. rugsėjo 13 d. yra pareikštas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinys, kuriuo, ginant viešąjį interesą, reikalaujama pakeisti to paties namo statybos projektą (T. 3, b. l. 19-22). Tai reiškia, kad pareiškėjų šioje byloje nurodyti interesai gali būti apginti tinkamu, t. y. viešojo intereso gynimo būdu.

Dėl paminėtų aplinkybių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjų skundas atmestinas (ABTĮ 86 str., 88 str. 1 p., 142 str. 1 d.).

V.

2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 ir išnagrinėjus bylą iš naujo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą. Prašymą dėl proceso atnaujinimo inicijavimo padavė ir pareiškėjai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi nutarė paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo ir pateikė teisėjų kolegijai siūlymą spręsti klausimą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. , B. S., T. Z. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Baltijos ąžuolas” dėl sprendimo ir statybos leidimo panaikinimo.

Šalies argumentai

Teikime pažymima, kad pareiškėjai skunde nurodė (t. I, b.l. 8-9) argumentus, kad dėl ginčo sklypo užstatymo pagal, jų nuomone, pažeidžiant nustatytą tvarką patvirtintą detalųjį planą ir neteisėtai išduotą statybos leidimą, sumažės insoliacija viso daugiabučio namo, kuriame jie gyvena, butuose (įskaitant ir jų butus) padidės užterštumo ir triukšmo lygis, kuris kels grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Šios pareiškėjų ginamos teisės, teisėjų kolegijos nuomone, sietinos su suinteresuotos visuomenės atstovų teisėmis. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjų argumentai ir aplinkybės iš esmės skirtos ir gali būti vertinamos siekiant ginti viešąjį, o ne asmeninį interesą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo pirmininko nuomone, šios teisėjų kolegijos išvados kelia abejonių dėl jų atitikties susiklosčiusiai administracinių teismų praktikai panašiose bylose (administracinė byla Nr. A14‑54/2005, Nr. A10-260/2005, Nr. A11-212/2005; ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Remiantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant bylas pagal privačių asmenų skundus dėl teritorijos detaliųjų planų, kuriuose suplanuoti statiniai, bei statybos leidimų teisėtumo, vertinama tų administracinių sprendimų įtaka privačių asmenų, kurių gyvenamoji ar ūkinės veiklos vieta yra tiesiogiai susijusi su ginčijamuose aktuose suplanuotomis teritorijomis ir suprojektuotais statiniais, teisėtiems interesams. Šios teisminės praktikos analizės pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas padarė prielaidą, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pareiškėjų interesus sutapatindama su visuomenės interesais, galėjo nukrypti nuo susiklosčiusios administracinių teismų praktikos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 8 d. nutartimi nutarė atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas tada, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodos administracinių teismų praktikos formavimas ir užtikrinimas ypač reikšmingas atsižvelgiant į iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Šia maksima grindžiamas ir iš Konstitucijos kylantis reikalavimas formuoti vienodą teismų praktiką ir iš to kylantis teismų sprendimų prognozuojamumas, jurisprudencijos tęstinumas. Todėl nuo esamų precedentų galėtų būti nukrypstama ir nauji precedentai galėtų būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką gali kilti ne tik tais atvejais, kai būtina užtikrinti vienodą materialinių teisės normų aiškinimą teismuose, bet ir tais atvejais, kai būtina tinkamai ir vienodai taikyti bei aiškinti proceso teisės normas. Ši būtinybė tampa dar aktualesnė bylose, kuriose nagrinėjami su asmens teise teismo keliu apginti savo tikrai ar tariamai pažeistas teises ir interesus susiję klausimai, su viešojo intereso teismine gynyba susiję klausimai. Tai sąlygoja aplinkybės, kad teisė į teisminę gynybą yra konstitucinė teisė, o viešasis interesas paprastai yra susijęs ne su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu.

Pagal byloje esančius dokumentus, pareiškėjai šioje byloje yra esančių gretimame su ginčo sklypu namų gyventojai. Kaip matyti iš byloje esančių pareiškėjų pateiktų procesinių dokumentų, grįsdami savo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, pareiškėjai argumentuoja, kad užstačius ginčo sklypą pagal paminėtus dokumentus, sumažės natūralios šviesos patekimas į gretimai esančius gyvenamuosius namus (o taip pat ir jų butus), gyvenamieji namai nebeatitiks pastatų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimų, nugriovus vaikų žaidimo aikštelę, pareiškėjai ir jų vaikai neturės jiems teisės aktais suteikiamos galimybės žaisti ir ilsėtis, padidėjus vietovės urbanizacijai, padidės ir automobilių srautas, kils aplinkos užterštumo, triukšmo lygiai, o tai kelia grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Be to, nurodo, kad gali būti pažeistos jų teisės patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius bei gatves, teisė į apsaugą nuo keliamo triukšmo ir vibracijos. Pareiškėjai tai pat nurodė, kad skundžiami aktai pažeidžia jų teises į sveiką ir harmoningą gyvenamą, darbo ir poilsio aplinką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-1638/2005, nagrinėdamas privataus asmens skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo patvirtinti atitinkamų sklypų detalųjį planą bei vertindamas, ar pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą pagal ABTĮ 5 straipsnį, konstatavo, kad ,,teisė gintis nuo pažeidimų pirmiausia kildinama iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, kurio naudojimo sąlygoms tiesioginė įtaka daroma planuojamos teritorijos sprendiniais. Tokia įtaka nėra draudžiama, tačiau ji (sprendiniai) turi atitikti teisės aktų, užtikrinančių siekiamų tikslų ir kylančių neigiamų pasekmių proporcingumą, reikalavimus. Tik tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog planuojamoje teritorijoje nekilnojamąjį daiktą turinčio savininko teisių įgyvendinimo sąlygos keičiamos teisėtai”. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo, kuris turi nuosavybės teisę į butą gyvenamajame name, patenkančiame į planuojamos teritorijos ribas, teisėms ginčijamas sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo turi įtakos, taigi jis turi teisę tokį sprendimą ginčyti manydamas, jog šiuo teisės aktu be teisėto pagrindo keičiamos ar panaikinamos jo įstatymu saugomos teisės bei teisėti interesai.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A2-1372/2005, nagrinėdamas statybos leidimo panaikinimo klausimą pagal inter alia ir privačių asmenų skundus, konstatavo, kad ,,apelianto Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos argumentas, kad pareiškėjai <…> neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 10 dalį, 23 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 19 dalį tik apskrities viršininko administracija, Vyriausybės atstovas, arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija gali kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo, nepagrįstas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmuo, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti, turi teisę juos ginti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Šios teisės absoliutumą ir svarbą ne kartą savo nutarimuose pabrėžė Konstitucinis Teismas. Pavyzdžiui, 2000 m. birželio 30 d. nutarime pažymėta, kad „asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas.“ Šios piliečių teisės negali eliminuoti viešojo administravimo institucijai suteikta teisė kreiptis į teismą dėl pažeidimų, nustatytų atliekant kontrolės ar priežiūros funkcijas. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad ,,kadangi statyba vyksta žemės sklype, besiribojančiame su pareiškėjų sklypais, vadinasi, pastatyti objektai turės įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams”.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A14-54/2005, spręsdama ginčą dėl Vilniaus savivaldybės administracijos įsakymo, kuriuo buvo patvirtinti detaliojo plano sprendiniai, nagrinėjo pareiškėjo (privataus asmens – daugiabučio namo statybos bendrijos) nurodomas aplinkybes bei argumentus, kurie yra iš esmės panašūs kaip ir nagrinėjamoje byloje (dėl detaliojo plano patvirtinimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl butų insoliacijos sumažėjimo, dėl taršos padidėjimo, dėl detalaus plano svarstymo su visuomene tvarkos pažeidimo, dėl įvažiavimo į atitinkamą gatvę apribojimo), t. y. vertino paminėtas aplinkybes, spręsdama daugiabučio namo gyventojų privačių interesų gynimo klausimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A10-260/2005, spręsdama ginčą dėl statybos leidimo panaikinimo, nagrinėjo pareiškėjos (privataus asmens) nurodomą aplinkybę, kad išduotu statybos leidimu pažeidžiamos jos teisės, susijusios su žemės sklypo insoliacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-212/2005, spręsdama ginčą dėl sklypų Vilniuje detalaus plano, nagrinėjo, ar ginčijamu aktu buvo pažeisti pareiškėjos (privataus asmens) interesai.

Kaip matyti iš išdėstyto, yra pakankamas pagrindas manyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų (nutarčių) paminėtose bylose bei teismo sprendimo šioje administracinėje byloje Nr. A11-792/2006, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ratio decidendi bei ABTĮ 5 straipsnio aiškinimas bei taikymas skiriasi. Administracinėje byloje Nr. A11‑792/2006 teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjų nurodomos teisės ir interesai paliečia viešąjį interesą, šias teises ir interesus akumuliuoja (apima) viešasis interesas, todėl jie turėtų būti ginami (ir atitinkami viešojo administravimo institucijų sprendimai turėtų būti ginčijami) teisme viešajam interesui ginti nustatyta tvarka. Tačiau kitose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė dėl pareiškėjų nurodytų panašių (analogiškų) teisių ir interesų pažeidimų, nagrinėjo atitinkamų viešojo administravimo institucijų sprendimo teisėtumo klausimą, vertino šių sprendimų įtaką privačių asmenų, kurių gyvenamoji ar komercinės veiklos vieta yra tiesiogiai susijusi su ginčijamuose aktuose suplanuotomis teritorijomis ir suprojektuotais statiniais, teisėtiems interesams, nereikalaudamas, kad šios teisės ir interesai būtų ginami bei sprendimai būtų ginčijami tik viešajam interesui ginti nustatyta tvarka specialiai tam įgaliotų asmenų.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes bei nagrinėjamos bylos reikšmingumą vienodos administracinių teismų praktikos formavimui, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11‑792/2006 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

VI.

Pareiškėjams A. S. , B. S. atsisakius savo skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 9 d. nutartimi nutarė pareiškėjų A. S. , B. S. atsisakymą nuo skundo priimti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuriomis buvo išspręstas A. S. , B. S. skundas panaikinti, ir šią bylos dalį nutraukti.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Dėl viešojo intereso sampratos taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą

Teismas vertina, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11-04). Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sampratos, todėl administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Dėl kriterijų atribojant, kada ginamas viešasis interesas, o kada pareiškėjas gina savo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo.

To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme du kartus yra akcentuojama, jog viešieji interesai ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, patvirtina, kad šios nuostatos nėra įstatymo leidėjo teisinės kalbos netikslumas, bet speciali, sąmoninga ir tikslinga reglamentacija.

Taigi, ginant viešąją interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi. Todėl konkrečioje byloje yra svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą.

Teismas, sistemiškai vertindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį, daro išvadą, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą.

Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Akivaizdu, jog galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

Dėl šios bylos teisminio nagrinėjimo ribų

Iš pareiškėjos skundo teisinės argumentacijos seka, kad ji ginanti savo subjektines teises, be to, apeliacinės instancijos teisme pareiškėja nurodė, kad ji gina savo teises, o ne viešąjį interesą. Todėl teismas šioje byloje svarstys, ar yra pažeistos pareiškėjos T. Z. skunde nurodytos subjektinės teisės.

VIII.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti sprendimo dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17

Iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 25 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio seka, kad pareiškėja T. Z. turi subjektinę teisę dalyvauti jos skundžiamo detaliojo plano viešame svarstyme įstatymo numatytu būdu, taip pat – susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais planavimą organizavusioje institucijoje ir gauti jų ištraukų bei brėžinių kopijas, teikti pasiūlymus, reikšti pastabas dėl planavimo sprendinių. Teismas nustatė, kad ši pareiškėjos teisė buvo pažeista.

Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 7 punkte (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo tikslai yra formuoti pilnavertę, sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų. Teritorijų planavimo viešumui yra skirta speciali įstatymo – III dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079 nutarimo redakcija) 2 punkte, 3 punkte numatyta, kad viešas svarstymas yra privaloma sudėtinė teritorijų planavimo dokumentų projektų rengimo proceso dalis, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus, šie nuostatai privalomi visiems teritorijų planavimo proceso subjektams (fiziniams, juridiniams asmenims ir valstybės institucijoms), viešą svarstymą įgyvendina planavimo organizatorius pagal paties pasirengtą programą.

Iš paminėtų teisės normų matyti, kad asmenų, kurių teises ir interesus teritorijų planavimas liečia, dalyvavimas planuojant teritorijas yra itin svarbus teritorijų planavimo principas. Teismas vertina, kad asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079 nutarimo redakcija) 8, 9, 10 punktuose numatyta, kad pirmasis viešojo svarstymo etapas pradedamas skelbimu apie numatomą rengti projektą – ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo dėl projekto rengimo priėmimo dienos planavimo organizatorius skelbia apie rengiamo projekto tikslus, rengimo terminus, viešo svarstymo etapus ir tvarką. Skelbime taip pat nurodomas planavimo organizatorius, jo adresas ir telefonų numeriai,

Kaip matyti iš skelbimo turinio (1 t. b.l. 88), jame nėra nurodyta rengiamo projekto tikslai, rengimo terminai, viešo svarstymo etapai ir tvarka, nėra nurodyti planavimo organizatoriaus adresas ir telefonų numeriai, sprendimas rengti detalųjį planą priimtas 2000 m. gegužės 11 d., o apie pradedamą rengti detalųjį planą spaudoje paskelbta 2000 m. liepos 15 d., praleidus 10 dienų terminą po sprendimo rengti detalųjį planą priėmimo.

Skelbime nurodoma, kad detalusis planas ruošiamas teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje. Skelbimo tekste nėra konkretizuota, kurioje sankirtos pusėje yra planuojama teritorija, planuojama teritorija nepakankamai detalizuota. Todėl teismas vertina, kad yra pagrįsti pareiškėjos argumentai, kad skelbimų tekstų formuluotės neleido pareiškėjai suprasti, kad bus planuojama nutolusi nuo sankryžos teritorija, esanti šalia jos gyvenamojo namo.

Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 14 punkte buvo nustatyta, kad ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki planavimo pasiūlymų pateikimo planavimo organizatorius turi paskelbti visuomenės informavimo priemonėse šią informaciją: kur ir kada bus supažindinama su parengtu projektu, vyks vieša projekto ekspozicija (paroda), susirinkimas, kur, kada, kam ir kaip bus galima teikti planavimo pasiūlymus dėl parengto projekto sprendinių; kokia tvarka atmestų planavimo pasiūlymų pareiškėjai galės apskųsti parengto projekto sprendinius, viešo svarstymo procedūras.

Kaip matyti iš skelbimo turinio (1 t. b.l. 89), jame yra paminėta, kad organizuojamas teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano aptarimas. Skelbime planuojama teritorija taip pat nepakankamai detalizuota. Skelbime nėra jokios informacijos, kur vyks vieša projekto ekspozicija (paroda), kur, kada, kam ir kaip bus galima teikti planavimo pasiūlymus dėl parengto projekto sprendinių; kokia tvarka atmestų planavimo pasiūlymų pareiškėjai galės apskųsti parengto projekto sprendinius, viešo svarstymo procedūras. Šiuo skelbimu nebuvo užtikrintas Nuostatų 11 punkto nustatytas tikslas – sudaryti visuomenės nariams galimybę susipažinti su rengiamu projektu nuo projektavimo pradžios ir pateikti pastabas bei pasiūlymus dėl rengiamų preliminarių sprendinių.

Nuostatų 16 punktu buvo numatyta, kad su parengtais projektais visuomenę supažindina planavimą organizavusi institucija, tam skiriama ne mažiau kaip mėnuo, kai svarstomi detaliojo planavimo projektai. Iš viešo svarstymo su visuomene 2000-10-20 protokolo (1 t. b.l. 93-94) seka, kad nuo 2000-10-02 su parengtais detaliaisiais planais buvo galima susipažinti savivaldybės pastate. Taigi susipažinimo su parengtais projektais terminas buvo žymiai mažesnis, negu nustatyta teisės normose.

Pareiškėja T. Z. pagal skelbimo turinį negalėdama suprasti, kad yra planuojama gretima jos gyvenamosios aplinkos teritorija, negalėjo pateikti turimos reikšmingos informacijos: kad nebuvo priimtas miesto savivaldybės sprendimas, leidžiantis rengti detalųjį planą ginčo sklypui Nr. 17, ir detalusis planas šiai teritorijai rengiamas neaišku kieno iniciatyva, kad detaliajame plane pažymėtam sklypui Nr. 17 nebuvo paruošta raidos programa, kad detaliuoju planu leistas sklypo užstatymo intensyvumas – 3,2 – pažeidžia Vilniaus miesto bendrąjį planą, kuris nustato, kad, kai gyvenamojoje teritorijoje planuojamas daugiau nei penkių aukštų pastatas, didžiausias galimas intensyvumas – 2,5.

Todėl byloje įrodyta, kad buvo iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatai, taip pat T. Z. subjektinė teisė dalyvauti jos skundžiamo detaliojo plano viešame svarstyme įstatymo numatytu būdu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino skundžiamo sprendimo dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17.

IX.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti statybos leidimą

Pareiškėjos ginčijamas statybos leidimas išduotas neteisėto detaliojo plano pagrindu, todėl jis naikinamas.

Be to, iš trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Baltijos ąžuolas“ paaiškinimų seka, kad ginčo statinio projektavimas prasidėjo UAB ,,Baltijos ąžuolas“ įsigijus sklypą, t.y. po 2004 m. rugsėjo 13 d. (4 t. b.l. 49, 2 t. b.l. 67). Tuo metu, bei ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 6 straipsnis reglamentavo aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kitą apsaugą (saugą), trečiųjų asmenų interesų apsaugą. Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) buvo nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Šios sąlygos yra <...> 7) gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimas <...>.

To paties įstatymo 2 straipsnio 54, 55 punktuose (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) buvo paaiškinta, kad normatyvinis statybos techninis dokumentas – tai dokumentas, kuris nustato statinio projektavimo, statybos <...> reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas; tai statybos techniniai reglamentai, statybos taisyklės, standartai, techniniai liudijimai, metodiniai nurodymai, rekomendacijos, o normatyviniai statinio saugos ir paskirties dokumentai – tai dokumentai, kurie kitų įstatymų ar teisės aktų pagrindu nustato statinio apsaugos ir saugos, žmonių, kurie juo naudojasi, apsaugos ir saugos, statinio aplinkos apsaugos ir saugos reikalavimus pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas sritis, atsižvelgiant į statinio paskirtį (statinio tipą) ir jame planuojamą veiklą. Šie dokumentai taip pat nustato statinio paskirties reikalavimus: statinio matmenų (priklausančių nuo statinio paskirties) apskaičiavimo, funkcinių ryšių tarp statinio dalių (patalpų) ir statinių, technologinių ir energetikos įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų, technologijos ir energetikos procesų patikimumo, efektyvumo ir saugos <…>.

Iš šių 54, 55 punktų akivaizdu, kad terminai „normatyvinis statybos techninis dokumentas“ ir „normatyvinis statinio saugos ir paskirties dokumentas“ yra itin platūs terminai, apimantys labai įvairius statybos aspektus liečiančius norminius aktus.

Taigi paminėtos teisės normos inter alia suteikia subjektinę teisę asmenims, kad aplinka, betarpiškai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, statant statinius būtų pakeista laikantis teisės normų reikalavimų. Teismas pažymi, kad ši teisės norma trečiųjų asmenų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės teise.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja T. Z. daugiabučiame name esančiame Žirmūnų g. 113 pagal panaudos sutartį gyvena virš 20 metų (1 t. b.l. 18-21), nuo šio namo iki statybų vietos aptvaro yra 16,60 metrų (3 t. b.l. 6), o tarp jos gyvenamo namo iki suprojektuoto pastato yra apie 26 m (1 t. b.l. 123). Šios aplinkybės liudija, kad statyba betarpiškai turi įtakos pareiškėjos T. Z. nuolatinėms gyvenimo ir veiklos sąlygoms.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 yra patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jis galiojo techninio projekto rengimo metu. Paminėto statybos reglamento 11 punktu nurodyta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomas minimalus plotas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus – pareiškėjos nurodyti apskaičiavimai patvirtina, jog gyvenamasis namas suprojektuotas tokios apimties, kuri neatitinka daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomojo minimalaus ploto – t.y. statomas per didelis namas. Kad nagrinėjamame žemės sklype suprojektuotas pastato naudingas plotas yra didesnis už leistiną, patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (2 t. b.l. 44-45).

Apeliantai neigia šią aplinkybę, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti apskaičiavimai tik nežymiai skiriasi nuo pareiškėjų apskaičiavimų (1 t. b.l. 142), o tretysis suinteresuotas asmuo UAB ,,Baltijos ąžuolas“ savo apskaičiavimų nepateikė.

Apeliantų nuorodos į analogiją su užstatymo intensyvumu yra nepagrįstos, nes užstatymo intensyvumas ir daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomas minimalus plotas yra dydžiai, nustatomi pagal skirtingus apskaičiavimus (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 44 p.).

Tokiu būdu byloje įrodyta, kad greta T. Z. gyvenamosios vietos yra statomas per didelis pastatas nesilaikant statybos reglamento nuostatų, tuo pažeista pareiškėjos T. Z. subjektinė teisė, kad aplinka betarpiškai susijusi su jos gyvenimo ir veiklos vieta statant naują statinį būtų pakeista, laikantis statybą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

Be to, yra pažeisti ir kiti paminėto reglamento 242 punkto (2 t. b.l. 44-45), 243 punkto reikalavimai, nors jie esmingai pareiškėjos T. Z. aplinkos nepaliečia.

Teismas vertina, kad pareiškėja T. Z. turi subjektinę teisę į sveiką ir švarią aplinką (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. ir 53 str. 3 d., 54 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). (Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antropogeninės sistemos – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Teismas vertina, kad statant gyvenamąjį namą, nesilaikant statinio statybai keliamų reikalavimų, šalia gyvenančių asmenų subjektinė teisė į sveiką ir švarą aplinką apribota.

Byloje pareiškėja neteikė įrodymų ir neįrodė, kad yra pažeisti STR 2.02.01:2004 192.2 p. nustatyti insoliacijos reikalavimai. Taip pat pareiškėja neįrodė, kad padidės aplinkos užterštumas, triukšmo, vibracijos lygis.

X.

Dėl kitų apeliantų argumentų.

Šioje byloje yra skundžiami savivaldybių administravimo subjektų priimti aktai, civilinio pobūdžio reikalavimai nekeliami. Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 2 p. tokios bylos teismingos administraciniams teismams. Apeliantų nurodyta administracinė byla Nr. A11 – 787/2005 faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo šios bylos.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus susijusius su terminu skundui administraciniam teismui paduoti. Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismui nėra pakankamo pagrindo abejoti pareiškėjų paaiškinimais, kad 2005 m. gegužės 4 d. jie pastebėjo, kad tveriama tvora, ir iki 2005 m. gegužės 11 d. jiems pavyko išsiaiškinti, kad UAB „Baltijos ąžuolas“ vykdo daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbus. Šiuos pareiškėjų argumentus patvirtina byloje esanti Žirmūnų seniūnijos 2005-11-10 pažyma.

Teismas atmeta trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Baltijos ąžuolas“ teiginius, kad byla buvo atnaujinta teismo pirmininko teikimo pasėkoje ir tuo buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, proceso principai. Kaip matyti iš 2006 m. gegužės 11 d. teismo pirmininko nutarties turinio, joje iškelti tie patys klausimai, kuriuos anksčiau, t.y. 2006 m. balandžio 5 d., prašyme dėl proceso atnaujinimo inicijavimo išdėstė pareiškėjai A. S. , B. S. , T. Z. , bei 2006 m. gegužės 9 d. prašyme generalinis prokuroras. Todėl apelianto išvada, kad byla inicijuota teismo yra nepagrįsta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu iš esmės teisingai išsprendė T. Z. skundą. Todėl šio teismo sprendimo dalis, kuria T. Z. skundas patenkintas paliekama nepakeista, pakeičiant teismo sprendimo motyvus.

Pareiškėjams A. S. , B. S. atsisakius savo skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuriomis buvo išspręstas A. S. , B. S. skundas panaikino, ir šią bylos dalį nutraukė. 2007 m. sausio 19 d. nutartimi teismas pasisako dėl likusių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė T. Z. skundą panaikinti.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino T. Z. skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasBirutė JanavičiūtėRičardas PiličiauskasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė