Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Viginto Višinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Citadele“ bankas (procesinis teisių perėmėjas AS ,,Parex banka“) ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2844-585/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Citadele“ bankas ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG ir trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Omnitrans“ dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3. Teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, yra pakankamai motyvuotas (CPK 270 str., 263 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo AB ,,Citadele“ bankas procesinių teisių perėmėjo

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjo AS ,,Parex banka“ prašymas dėl ieškovo pakeitimo jo procesinių teisių perėmėju – pareiškėju. Prašyme nurodyta, kad 2010 m. liepos 31 d. Kredito portfelio perleidimo sutartimi AS ,,Parex banka“ perėmė iš pradinio kreditoriaus AB ,,Citadele“ bankas (kurio ankstesnis pavadinimas AB ,,Parex bankas“) reikalavimo teisę į jo reikalavimus, kylančius iš 2007 m. gruodžio 11 d. su UAB „Omnitrans“ sudarytos faktoringo sutarties. Nurodė, jog faktoringo sutarties pagrindu pradinio kreditoriaus teisės buvo užtikrintos tarp UAB ,,Omnitrans“ ir atsakovo sudaryta Prekinio kredito draudimo sutartimi, todėl pradiniam kreditoriui perleidus naujajam kreditoriui iš faktoringo sutarties kylančias teises bei jų užtikrinimo priemones, naujasis kreditorius perėmė ir pradinio kreditoriaus teises kylančias iš draudimo sutarties.

Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

Iš pareiškėjo pateiktos 2010 m. liepos 31 d. Kredito portfelio perleidimo sutarties matyti, kad paminėta sutartimi ieškovas AB ,,Citadele“ bankas (pradinis kreditorius) perleido naujam kreditoriui AS ,,Parex banka“ reikalavimo teisę į AB ,,Citadele“ bankas reikalavimus, kylančius iš 2007 m. gruodžio 11 d. su UAB „Omnitrans“ sudarytos faktoringo sutarties, ir jos užtikrinimo priemonių (Sutarties 2 p.). Dėl šių aplinkybių ieškovo procesinių teisių perėmėju nagrinėjamoje byloje pripažintinas pareiškėjas AS ,,Parex banka“ (CPK 48 str. 1 d., 302 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantai prašė nagrinėti skundus žodinio proceso tvarka. Šalys savo prašymus motyvavo didele ginčo suma ir didele bylos apimtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys nenurodė pagrindų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o faktinės bylos aplinkybės, nepaisant to, kad byla yra dėl didelės ginčo sumos ir didelės apimties, gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka (CPK 322 str.).

Dėl draudiminės apsaugos įsigaliojimo momento

Byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš draudimo teisinių santykių. Vienas pagrindinių atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog teismas pripažino jo pareigą išmokėti draudimo išmoką, nenustatęs, ar draudimo apsaugos įsigaliojimo sąlygos yra įvykdytos. Anot atsakovo, draudiminė apsauga prekiniams kreditams, suteiktiems pirkėjui Neostar Limited, buvo suteikta su atidedamąja sąlyga, t. y. kredito limitas pirkėjui Neostar Limited įsigalioja tik esant galiojančioms laidavimo sutartims, sudarytoms su atsakovo nurodytomis įmonėmis (CK 6.30 str.). Teisėjų kolegija su tokiu argumentu sutinka.

Prekinio kredito draudimo sutarties 4 punkte numatyta, jog nepriklausomai nuo sutarties įsigaliojimo pradžios, draudimo apsauga įsigalioja tik nuo kredito limito suteikimo datos ir pranešime dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo nustatytomis sąlygomis (1 t., b. l. 22). 2007 m. lapkričio 26 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl pirkėjo Neostar Limited 4 000 000 Lt kredito limito suteikimo, kuriame numatyta, jog kredito limito suteikimas galioja nuo 2007 m. lapkričio 22 d. (1 t., b. l. 118). Šio sprendimo specialiosiose sąlygose nurodyta, jog sprendimas dėl pirkėjo kredito limito suteikimo galioja su sąlyga, kad galioja laidavimo sutartys pagal kurias už įmonės Neostar Limited įsipareigojimus laiduoja UAB ,,Logipolijos transportas“ ir UAB ,,Logipolijos turto valdymas“ (1 t., b. l. 119). Šios aplinkybės patvirtina, kad draudimo apsauga pirkėjo Neostar Limited neapmokėtoms sąskaitoms suteikiama nuo 2007 m. lapkričio 22 d., su sąlyga, jog bus sudarytos laidavimo sutartys su atsakovo nurodytomis įmonėmis. Pažymėtina, kad draudiminės apsaugos ir draudimo sutarties įsigaliojimo momentas nebūtinai sutampa (Draudimo įstatymo 2 str. 11 p., 17 p.). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarčių sudarymas buvo draudiminės apsaugos, o ne draudimo sutarties įsigaliojimo sąlyga, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog laidavimo sutarčių su atsakovo nurodytais asmenimis sudarymas buvo draudimo sutarties įsigaliojimo sąlyga. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prievolės pagal draudimo sutartį atsakovui atsiranda tik draudėjui (UAB ,,Omnitrans“) įvykdžius pareigą sudaryti laidavimo sutartis su atsakovo nurodytais asmenimis.

2009 m. balandžio 3 d. raštu draudėjas UAB ,,Omnitrans“ patvirtino, kad laidavimo sutarčių su atsakovo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendime nurodytomis įmonėmis nesudarė (1 t., b. l. 121). Aplinkybės, jog minėtame atsakovo sprendime nurodytos laidavimo sutartys nebuvo sudarytos, pateiktame ieškinyje neginčijo ir ieškovas, įrodinėdamas, jog laidavimo sutarčių nesudarymo atsakovas nelaikė pagrindu sprendimo dėl kredito limito suteikimo neįsigaliojimui.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo argumentą, kad laidavimo sutarčių sudarymas buvo sąlyga, su kuria atsakovas siejo kredito limito pirkėjui Neostar Limited suteikimo įsigaliojimą t. y. draudiminė apsauga prekiniams kreditams, suteiktiems pirkėjui Neostar Limited, galioja nuo 2007 m. lapkričio 22 d. tik tuo atveju, jei yra sudarytos ir galiojančios laidavimo sutartys su atsakovo nurodytais laiduotojais. Tokia nuostata atitinka sąlyginės prievolės su atidedamąja sąlyga sampratą (CK 6.30 str. 1 d., 3 d.). Kol neatsiranda atidedamoji sąlyga, nėra ir prievolės, jos šalių teisių ir pareigų, taigi ir pareigos vykdyti prievolę, šiuo atveju atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad ieškovas ir draudėjas UAB ,,Omnitrans“ nesudarė laidavimo sutarčių su atsakovo nurodytais asmenimis, tačiau įvertinęs, jog faktoringo sutartimi ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė, kad pirkėjo Neostar Limited prievolės bus užtikrintos UAB ,,Logipolijos grupė“ ir UAB ,,Logipolija real estate“ laidavimu, ir nustatęs, jog šios laidavimo sutartys 2007 m. gruodžio 11 d. buvo sudarytos, sprendė, kad draudimo sutarties įsigaliojimo sąlygos buvo įvykdytos netinkamai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog tokia teismo išvada yra prieštaringa. Nustačius, jog laidavimo sutartys, su kuriomis siejamas draudiminės apsaugos įsigaliojimas, nebuvo sudarytos, nėra pagrindo konstatuoti, kad jos sudarytos netinkamai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui kilo pareiga mokėti dalį draudimo išmokos.

Be to, kaip matyti iš faktoringo sutarties 3.7 punkto, ieškovas (finansuotojas) įsipareigojo pervesti UAB ,,Omnitrans“ (klientui) pinigų sumas tik pateikus atsakovo galiojantį draudimo polisą ir pasirašius laidavimo sutartis su UAB ,,Logipolijos grupė“ ir UAB ,,Logipolija real estate“. Su minėtais laiduotojais 2007 m. gruodžio 11 d. sudarytos laidavimo sutartys patvirtina, kad laiduojama už kredito gavėją UAB ,,Omnitrans“ banko (ieškovo) naudai (Laidavimo sutarčių 2.1 p.; 1 t., b. l. 55-62). Tuo tarpu sprendimo dėl kredito limito suteikimo specialiosiose sąlygose nurodyta, jog turi būti laiduojama už įmonės Neostar Limited įsipareigojimus. Vadinasi, teismas suklydo vertindamas faktoringo sutarties pagrindu sudarytų laidavimo sutarčių įtaką draudiminės apsaugos galiojimui. Juo labiau, kad minėtos laidavimo sutartys buvo sudarytos su UAB ,,Logipolijos grupė“ ir UAB ,,Logipolija real estate“, o atsakovo sprendime dėl kredito limito suteikimo nurodyta sąlyga sudaryti laidavimo sutartis su UAB ,,Logipolijos transportas“ ir UAB ,,Logipolijos turto valdymas“.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ieškovo teigimu, draudiminės apsaugos įsigaliojamas siejamas su sąlygų, numatytų atsakovo 2007 m. lapkričio 20 d. rašte, o ne 2007 m. lapkričio 26 d. sprendime dėl kredito limito suteikimo, įvykdymu. Kaip minėta, atsakovas dar iki draudimo sutarties sudarymo, 2007 m. lapkričio 20 d. rašte, adresuotame draudėjui UAB ,,Omnitrans“, nurodė, kad pasirašius prekinio kredito draudimo sutartį, pirkėjui Neostar Limited bus suteiktas 4 000 000 Lt kredito limitas; sprendimas dėl kredito limito suteikimo galios su sąlyga, kad bus tinkamai įformintos ir galiojančios laidavimo sutartys pagal kurias už įmonės Neostar Limited įsipareigojimus laiduos įmonės UAB ,,Logipolija“ ir UAB ,,Logipolija real estate“ (1 t., b. l. 20). Matyti, kad šiuose raštuose nurodytos skirtingos laidavimo įmonės, su kuriomis turi būti sudaromos laidavimo sutartys, kaip sąlyga, jog galiotų draudiminė apsauga.

Pažymėtina, jog Rizikos modulio Nr.GAC B15.01, kuris yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, 1 punkte nurodyta, kad kredito limitas suteikiamas priėmus sprendimą dėl kredito limito suteikimo kiekvienam draudėjo pirkėjui; draudimo sprendimas įsigalioja draudėjo prašymo gavimo dieną, išskyrus atvejus, kai pranešime dėl kredito limito suteikimo nurodyta kitaip (1 t., b. l. 28). Kaip minėta, tokia pati nuostata nurodyta draudimo sutarties 4 punkte, numatančiame, kad draudimo apsauga įsigalioja tik nuo kredito limito suteikimo datos ir pranešime dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo nustatytomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse sąvoka pranešimas apibrėžiama kaip bet koks rašytinis pranešimas, kurį draudikas arba draudėjas gauna paštu, faksu ar elektronine forma (Taisyklių 11 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl kredito limito suteikimo, kuriame kartu nurodomos sąlygos, kurioms esant galioja suteiktas kredito limitas, turėtų būti vertintinas kaip pranešimas draudimo sutarties 4 punkto ir Rizikos modulio Nr.GAC B15.01 1 punkto prasme. Byloje neginčijama, kad draudėjui buvo žinomos kredito limito suteikimo įsigaliojimo sąlygos, šią aplinkybę patvirtina ir 2009 m. balandžio 3 d. raštas (1 t., b. l. 121). Be to, pažymėtina kad laidavimo sutartys, kuriomis būtų laiduota už pirkėjo Neostar Limited įsipareigojimų vykdymą, nebuvo sudarytos ir su 2007 m. lapkričio 20 d. rašte nurodytomis įmonėmis - UAB ,,Logipolija“ ir UAB ,,Logipolija real estate“.

Draudimo sutarties galiojimo metu galiojusio Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad kredito draudimo grupės draudimo sutartys yra priskirtinos prie didelių rizikų draudimo sutarčių. Šį faktą pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, pažymėdamas, kad preciziškas sutarties vykdymas turi esminę reikšmę sutarties šalims, šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, bei nurodydamas, kad ginčo draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnio normas (Draudimo įstatymo 75 str. 4 d.). Pažymėtina, jog atsižvelgdamas į šią išvadą, teismas turėjo vertinti ir draudėjo pareigą sudaryti laidavimo sutartis su atsakovo nurodytais asmenimis. Todėl nustačius, jog tinkamos laidavimo sutartys nebuvo sudarytos, nebuvo pagrindo priteisti dalį draudimo išmokos.

Ieškovas, ieškinyje ir apeliaciniame skunde iš esmės neginčijęs, kad tinkamos laidavimo sutartys nebuvo sudarytos, įrodinėjo, jog atsakovas savo elgesiu pripažino, jog šių sutarčių nesudarymas neturi įtakos sprendimo dėl kredito limito suteikimo įsigaliojimui. Ieškovo teigimu, viena iš aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas savo veiksmais pripažino, jog draudiminė apsauga galioja, yra faktas, jog kitą dieną po laidavimo sutarčių pagal faktoringo sutartį su UAB ,,Logipolijos grupė“ ir UAB ,,Logipolija real estate“ sudarymu, atsakovas patvirtino, jog maksimali draudimo išmoka yra 3 600 000 Lt. 2007 m. gruodžio 12 d. rašte ,,Dėl maksimalios išmokų sumos“ atsakovas nurodė, jog pagal Prekinio kredito draudimo sutartį GAC 0290/07, kuria draudžiami UAB ,,Omnitrans“ suteikiami prekiniai kreditai pirkėjams, maksimali draudimo išmokų suma yra 3 600 000 Lt, kuria draudikas įsipareigoja nuo 2007 m. lapkričio 22 d. (1 t., b. l. 44). Kaip jau buvo minėta, iš 2007 m. lapkričio 26 d. atsakovo sprendimo dėl kredito limito suteikimo matyti, kad kredito limitas suteikiamas nuo 2007 m. lapkričio 22 d., tačiau tik su sąlyga, jog galioja laidavimo sutartys. Todėl 2007 m. gruodžio 12 d. atsakovo raštas, kuriame draudikas nurodoma maksimalia draudimo išmoka įsipareigoja nuo 2007 m. lapkričio 22 d., nepaneigia 2007 m. lapkričio 26 d. rašte nurodytos kredito limito suteikimo sąlygos ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas šios sąlygos atsisakė. Šia maksimalia išmoka atsakovas įsipareigojo nuo 2007 m. lapkričio 22 d., su sąlyga jei galioja ginčo laidavimo sutartys. Be to, minėtame rašte nurodyta, kad šia draudimine išmoka atsakovas įsipareigoja bendrai pagal Draudimo sutartį, nesiejant jos konkrečiai su pirkėju Neostar Limited.

Aplinkybė, kad atsakovas nereiškė pretenzijų nei draudėjui, nei ieškovui dėl kredito limito sutarčių sąlygų pažeidimo, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas pripažino draudiminės apsaugos galiojimą, nepaisant nesudarytų laidavimo sutarčių. Atsakovo teigimu, apie aplinkybę, jog 2007 m. lapkričio 26 d. sprendime dėl kredito limito suteikimo numatytos laidavimo sutartys nėra sudarytos, jis sužinojo tik 2009 m. kovo antroje pusėje. Šią aplinkybę patvirtina ir draudėjo 2009 m. balandžio 3 d. raštas (1 t., b. l. 121). Nei 2007 m. lapkričio 26 d. atsakovo sprendime, nei draudimo sutartyje nėra numatyta, kad draudikas turėjo būti informuojamas apie minėtų laidavimo sutarčių sudarymą. Be to, draudiminės apsaugos įsigaliojimo sąlygų įvykdymu labiausiai suinteresuoti turėjo būti draudėjas ir ieškovas, kaip naudos gavėjas. Kaip minėta, preciziškas sutarties vykdymas turi esminę reikšmę sutarties šalims, šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, o bankui kaip privačiam juridiniam asmeniui, teikiančiam finansavimo paslaugas, keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai.

Kaip minėta, pagal atsakovo sprendimo dėl kredito limito suteikimo specialiąsias sąlygas, esant galiojančioms atsakovo nurodytoms laidavimo sutartims, draudiminė apsauga suteikiama nuo 2007 m. lapkričio 22 d. Todėl atsakovas, neturėdamas duomenų, jog minėtos laidavimo sutartys nebuvo sudarytos, 2009 m. kovo 24 d. tyrimo akte nurodė, jog draudiminė apsauga įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 22 d. (1 t., b. l. 80). Skirtingai nei nurodo ieškovas, šis faktas nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovas atsisakė draudiminės apsaugos įsigaliojimo sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių, kredito limitų įsigaliojimo sąlygų atsisakymu nepripažintinos ir tos aplinkybės, jog atsakovas, gavęs 2008 m. spalio 23 d. pranešimą dėl intervencijos pagal draudimo sutartį teikė skolų išieškojimo paslaugas, bei aplinkybė, kad 2009 m. kovo 24 d. sprendime atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kaip atsisakymo priežastis nėra nurodyta laidavimo sutarčių nesudarymas.

Pažymėtina, jog iš ieškovo nurodomų aplinkybių, kuriomis įrodinėjama, jog atsakovas atsisakė 2007 m. lapkričio 22 d. sprendime nurodytų draudimo įsigaliojimo sąlygų, neaišku nuo kada ir kokias konkrečiais veiksmais, ieškovo teigimu, atsakovas šių sąlygų atsisakė. Be to, draudimo sutarčiai privaloma rašytinė forma, atsakovo sprendimas, kuriame nurodytos kredito suteikimo įsigaliojimo sąlygos sudarytas raštu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakymas nuo šių sąlygų taip pat turėtų būti rašytinis (CK 6.989 str.).

Klaidingas ieškovo teiginys, jog atsakovo apeliacinio skundo teiginiai apie netinkamai sudarytas laidavimo sutartis yra nauji, todėl nenagrinėtini apeliacine tvarka, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog visos bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, jog draudiminė apsauga neįsigaliojo, kadangi nėra sudarytų laidavimo sutarčių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su draudiminės apsaugos įsigaliojimu, todėl nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimus (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 3 p.). Dėl nurodytų aplinkybių teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo

Kaip minėta, atsakovas, išnagrinėjęs ieškovo pateiktus dokumentus, tyrimo akte nurodė, kad draudėjas (UAB ,,Omnitrans“) nepranešė apie ataskaitinio laikotarpio apyvartą, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2008 m. lapkričio 22 d., apdraustą pagal draudimo sutarties sąlygas.

Draudimo sutarties F3.03 modulio 1 punkte nustatyta, kad per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų draudėjas (ieškovas) privalo pateikti draudikui (atsakovui) informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal sutarties sąlygas. Per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo, nepateikus duomenų apie apyvartą arba pateikus juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas raštiško priminimo apie ataskaitinio laikotarpio apyvartą ieškovui, kaip naudos gavėjui, nesiuntė, nors tokią pareigą numato draudimo sutarties specialiosios dalies 11 punktas. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas spendė, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartinę pareigą, todėl negali reikalauti griežto Mokėjimų modulio F3.03 1 dalies ir 2 dalies taikymo, tačiau sprendė, kad ieškovo pareiga kontroliuoti draudėjo UAB ,,Omnitrans“ pareigų vykdymą nebuvo atimta. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti, Draudimo sutarties F3.03 modulio 1 punkte numatyta, jog draudiminė apsauga nustoja galioti jei apyvartos ataskaita nepateikiama ,,per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo“ ( 1 t., b. l. 31). Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė priminimo ieškovui kaip naudos gavėjui, tačiau kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pranešimas būtų buvęs pateiktas draudėjui UAB ,,Omnitrans“. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad draudėjas ir/ar ieškovas pažeidė Draudimo sutarties F3.03 modulio 1 punkte numatytą pareigą pateikti apyvartos ataskaitą.

Dėl nepranešimo apie neapmokėtas sąskaitas

2009 m. kovo 24 d. sprendimu dėl draudimo išmokos atsakovas nurodė, jog dėl draudėjo UAB ,,Omnitrans“ nesilaikytų draudimo sutarties sąlygų, draudimo išmoka nebus mokama (1 t., b. l. 78). Vienas iš atsisakymo mokėti draudimo išmoka motyvų yra tas, jog draudėjas nepranešė apie sąskaitas, išrašytas laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d.; pranešimas turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. birželio 14 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apie sąskaitų, išrašytų nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d., apmokėjimo termino praleidimą atsakovui turėjo būti pranešta atitinkamai iki 2008 m. birželio 9 d. – 2008 m. birželio 14 d., todėl ginčo laikotarpio (2008 m. gegužės 14 – 15 d.) sąskaitos išrašytos neįvykus juridiniam faktui, su kuriuo siejamas draudimo apsaugos negaliojimas pagal Taisyklių 1.2.3.iv) dalį.

Draudimo taisyklių 1.2.3. iv) dalyje numatyta, kad draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai, susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, nepalankios informacijos nepateikimas arba nepranešimas apie uždelstą skolą yra alternatyvūs atvejai, su kuriais siejamas draudimo apsaugos negaliojimas. Taip pat sutiktina su atsakovu, jog atsiskaitymų sutrikimas kartu reiškia ir nepalankią informaciją (Draudimo taisyklių 11 p.). Nepalanki informacija draudikui turi būti pateikiama nedelsiant (Draudimo taisyklių 2.3 p.), pranešimui apie uždelstas skolas, numatytas 180 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos pateikimo terminas (Draudimo sutarties specialiosios dalies 5 p.). Kadangi draudimo taisyklių 1.2.3. iv) punkte nepalankios informacijos pateikimas ir pranešimas apie uždelstas skolas išskirti kaip atskiri atvejai, su kuriais siejamas draudiminės apsaugos negaliojimas, todėl laikytina, jog pranešimui apie uždelstas skolas kaip specialiajai sąlygai, taikytinas 180 dienų terminas, nepaisant to, jog uždelstos skolos kartu yra ir nepalankios informacijos dalis. Tokiu atveju, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pagal Taisyklių 1.2.3. iv) dalį pranešimas apie uždelstas skolas turėjo būti pateiktas nedelsiant. Juo labiau, kad ir pačiame tyrimo akte atsakovas nurodė, jog pranešimas apie 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu išrašytas neapmokėtas sąskaitas turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. birželio 14 d.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.

Nesutiktina su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo teismo sprendimo. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) numatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jei sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Į esminius apeliacinių skundų motyvus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į juos argumentai teisinės reikšmės bylos išsprendimui neturi, todėl jų teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 5 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 18 750 Lt žyminio mokesčio (4 t., b. l. 14), todėl tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo. Iš ieškovo valstybei taip pat priteisiama 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovą AB ,,Citadele“ bankas, (j. a. k. 112021619), pakeisti jo procesinių teisių perėmėju AS ,,Parex banka“, (j. a. k. 40003074590), civilinėje byloje Nr. 2A-263/2013 pagal ieškovo AB ,,Citadele“ bankas ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2844-585/2011.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG ieškovo AB ,,Citadele“ bankas naudai priteista 1 382 702,10 Lt draudimo išmoka, 92 320,65 Lt palūkanos, 6 procentų metinės palūkanos už priteistą draudimo išmokos sumą nuo 2010 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir 18 750 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priimti šioje dalyje naują sprendimą - atmesti šiuos ieškovo reikalavimus.

Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.

Priteisti iš ieškovo AS ,,Parex banka“, (j. a. k. 40003074590), atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG (j. a. k. 300156205) 18 750 Lt (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo AS ,,Parex banka“, (j. a. k. 40003074590), 40 Lt (keturiasdešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.