Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-146-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00625-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.4; 55.1.3

2018 m. kovo 19 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja Ž. S. 2017-02-24 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus sprendimą; 2) panaikinti VSDFV sprendimą; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos kompensuojamo uždarbio dydį, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, ir pateikti pareiškėjai informaciją apie jo apskaičiavimą; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą, kuriame, skaičiuojant pareiškėjai priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2016-11-21 iki 2018-08-16 (iki vaikui sueis dveji metai), būtų taikomas perskaičiuotas pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis, neapribotas įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir nuostatų 7 punkte nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu; 5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus žyminio mokesčio ir kitų pareiškėjos galimai patirsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad pareiškėja 2016-12-08 kreipėsi į atsakovą, prašydama skirti motinystės pašalpą už 2016-08-16 gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2016-11-21 iki kol vaikui sueis dveji metai. VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą, pritaikant dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio ribą, t. y. pirmaisiais vaiko auginimo metais 70 proc., o antraisiais vaiko auginimo metais 40 proc. dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu motinystės pašalpos apskaičiavimu kreipėsi į VSDFV, kuri pareiškėjos skundo netenkino. Pareiškėjos teigimu, atsakovas ginčijamame sprendime nepasisakė, kodėl skiriant motinystės pašalpą yra taikomas maksimalus dienos kompensuojamo uždarbio dydis, o ne pareiškėjos, kaip apdrausto asmens, kompensuojamasis uždarbis. Pažymėjo, kad toks atsakovo sprendimu nustatytas pašalpos dydis pažeidžia konstitucinius principus bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38, 39 straipsniams ir negali būti suderintas su tėvystės atostogų instituto tikslu ir paskirtimi. Be to, yra pažeidžiamas ir pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėja, mokėdama dideles valstybinio socialinio draudimo įmokas, tikėjosi ir atitinkamos pašalpos už motinystės atostogas. Taip pat nėra užtikrinamas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes dirbančių tėvų, kurie valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui moka nuo visų pajamų, teisinė padėtis yra vienoda, tačiau tėvystės atostogų pašalpoms apskaičiuoti taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį jos yra traktuojamos skirtingai. Toks vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai motinystės pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2016-11-21 iki 2018-08-16 (iki vaikui sueis dveji metai) apskaičiuota taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Kadangi pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (74,37 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), atsakovas ginčijamu sprendimu motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus perskaičiavus pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, paskirtos motinystės pašalpos dydis nepasikeistų.

Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas. Papildomai pastebėjo, jog pasikeitus pareiškėjos kompensuojamajam uždarbiui, motinystės (tėvystės) pašalpa vis tiek turi būti apskaičiuojama pagal maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, todėl keisti priimtą sprendimą yra netikslinga, toks keitimas būtų formalus ir nepakeistų paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nors skundžiamame sprendime yra nurodyti ne visi įstatymo ir nuostatų punktai, kurie priimant sprendimą faktiškai buvo pritaikyti, tai savaime negali lemti ir šiuo konkrečiu atveju nelėmė skundžiamo sprendimo neteisėtumo bei jo panaikinimo.

Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėja 2016-12-08 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo laikotarpiu nuo 2016-11-21 iki vaikui sukaks dveji metai.

VSDFV Vilniaus skyrius 2016-12-12 sprendimu Nr. 6-24-20285 pareiškėjai paskyrė 996,81 Eur motinystės pašalpą už pirmuosius vaiko metus ir 569,6 Eur motinystės pašalpą už antruosius vaiko metus.

Pareiškėja, nesutikdamas su tokiu motinystės pašalpos apskaičiavimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV 2017-01-27 sprendimu Nr. (11.1E)I-542 pareiškėjos skundo netenkino.

Ginčas kilęs dėl pareiškėjai išmokėtos motinystės pašalpos apskaičiavimo, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86, (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2017-04-21).

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, o minėto straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuostatų 7 punkte taip pat buvo nustatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos, o, vadovaujantis Nuostatų 10 punktu, maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (74,37 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl atsakovas ginčijamu sprendimu motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Taigi matyti, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatose įtvirtintomis taisyklėmis, pagal kurias motinystės pašalpa apskaičiuojama taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos teigimu, toks motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas prieštarauja Konstitucijai.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018-01-24 nutarimu pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011-12-15 redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, Nuostatų 7 punktas (2012-08-21 redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, bei Nuostatų 10 punkto (2011-12-28 redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, neprieštaravo Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia (lot. be kita ko) jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus. Vadinasi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie netinkamai apskaičiuotą jai skirtą motinystės pašalpą yra nepagrįsti. VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Nuostatų bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis ir motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo pagal tuo metu galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Nors pareiškėja nurodo, kad ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas turėtų būti naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nepakankamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis, teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Vertinant ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo turinį matyti, kad yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas. Nors nurodytų teisės aktų nuostatų turinys ginčijamame sprendime nėra atskleidžiamas, toks pažeidimas šiuo atveju laikytinas formalaus pobūdžio, savaime nelemiantis sprendimo neteisėtumo. Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime nurodyta koks yra maksimalus dienos kompensuojamojo uždarbio dydis, detalizuota koks yra pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis, pateikta motinystės pašalpos apskaičiavimo tvarka, todėl iš tokio sprendimo turinio aišku kaip motinystės pašalpa pareiškėjai buvo apskaičiuota ir kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis tai buvo padaryta.

Apibendrinant, teismas konstatuoja, kad ginčijami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas, VSDFV sprendimas yra laikytini teisėtais bei pagrįstais ir priimtais tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Kadangi pagrindiniai pareiškėjos skundo reikalavimai dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo netenkinami, nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos kompensuojamo uždarbio dydį, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, ir pateikti pareiškėjai informaciją apie jo apskaičiavimą taip pat įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą, kuriame, skaičiuojant pareiškėjai priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2016-11-21 iki 2018-08-16 (iki vaikui sueis dveji metai), būtų taikomas perskaičiuotas pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis, neapribotas įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir nuostatų 7 punkte nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu. Todėl pareiškėjos skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus žyminio mokesčio ir kitų pareiškėjos galimai patirsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas pažymi, kad netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, netenkintinas ir jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiMefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska