Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL (752 Eur) dydžio bauda, uždraudžiant jam naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus.

Kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta neskirti.

Nuosprendžiu priteista iš G. M. nukentėjusiajam S. R. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: automobilį „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti G. M.; vežimą ir prožektorių nuspręsta palikti S. R.; nuo vežimo nuimtus raudonos spalvos apvalius atšvaitus ir liemenę nuspręsta grąžinti S. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė reikalavimus Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai; KET 127 p., kuriame nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių; KET 128 p., kuriame nurodyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra G. M. 2014 m. lapkričio 19 d., apie 17.30 val., Šilutės r., kelio Švėkšna–Saugos 11-ame kilometre vairuodamas kelių eismo transporto priemonę – automobilį „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi arkliu kinkomu vežimu važiavusiam vadeliotajai S. R. nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į S. R. vadeliojamo vežimo galą ir susidūrimo metu nesunkiai sužalojo S. R..

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-09-15 nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka G. M. prašo atlikti įrodymų tyrimą, esant būtinumui, įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą organizuoti ir atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti, kokiu atstumu automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas, t. y. jis, G. M., bei kaip liudytojai apklausti V. R. ir M. M. 2014-11-19, apie 17.30 val., turėjo realią galimybę tamsiu paros metu, esant įvykio metu buvusioms sąlygoms, pamatyti vežimą, kuris neturi privalomų kairėje vežimo pusėje degančių priekyje baltos, o gale raudonos šviesos žibintų.

Apelianto nuomone, Šilutės rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus neišsamius įrodomus ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, kurie sukliudė objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nesilaikyta BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimų.

Apeliantas G. M. nurodo, kad jo kaltė nuosprendyje grindžiama Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto 2015-05-19 išvada Nr. 11K-98 (15) ir liudytojų V. R. ir M. M. parodomais, kuriais teismas neabejoja, nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojos V. R. 2015-02-28 ir liudytojo M. M. 2015-03-17 duoti parodymai yra prieštaringi. Taip pat skirtingai įvykio aplinkybes 2014-11-19 paaiškinime ir 2015-02-28 liudytojo apklausos protokole nurodė ir nukentėjusiuoju pripažintas S. R..

Liudytoja V. R. 2015-02-28 apklausos metu nurodė: „Važiuojant keliu nuo Švėkšnos link Saugų pavažiavus apie puskilometrį pamačiau priekyje mano eismo juostoje šviečiantį prožektorių, švietė link manęs, dar truputi pavažiavus pamačiau šviečiančią liemenę ir atšvaitą į kairę nuo liemenės. Tik pamačius pagalvojau, kad važiuoja dviratininkas, bet kai priartėjau arčiau gal po 200 metrų pamačiau, kad tai ne dviratis, o vyro vežimas <...> Išgirdau, kad vežimas su arkliu su triukšmu lekia keliu. Aš jį vijausi su automobiliu, pasivijau už 300 metrų nuo įvykio vietos ir užstojusi jį sustabdžiau. Nuo Švėkšnos atvažiavo automobilis su įjungtais avariniais žibintais, iš jo išlipęs vaikinas pasakė, kad automobilis važiavo labai greitai ir prieš vežimą greičio nelėtino“ (t. 1, b. l. 69).

Tuo tarpu liudytojas M. M. 2015-03-17 apklausos metu nurodė: „Važiuojant nuo Saugų link Švėkšnos, netoli Švėkšnos, mačiau, kad nuo Švėkšnos pusės atvažiuoja vežimas. Aš jį pamačiau apie 400 metrų atstumu iki jo, nes vadelioto jas buvo su šviesą atspindinčia liemene, rankoje turėjo prožektorių, kuriuo mojavo į priekį ir po to švietė į galą t. y. link Švėkšnos, nes matėsi, kad iš ten (nuo Švėkšnos) atvažiuoja automobilis. <...> Aš po to automobiliu apsisukau ir nuvažiavau link miško pažiūrėti kur nubėgo arklys ir pamačiau iš šalimais kelio esančios sodybos išvažiuojantį automobilį, vairuotoja paklausė kas atsitiko, atsakiau, kad avarija. <...> mano automobilio šviesos negalėjo užslopinti vairuotojui matomumo, nes aš važiavau įsijungęs trumpąsias šviesas.“ (t. 1, b. l. 70–71).

Jis, G. M., 2014-11-19 paaiškinime nurodė: „ <...> važiuojant <...> iš Švėkšnos Saugų kaimo kryptimi, <...> pamatęs priešais kita eismo juosta atvykstantį automobilį, išjungiau tolimuosius automobilio žibintus, staiga pastebėjau t. y apie 10 metrų į priekį atstumu mano važiuojamoje eismo juostoje vežimo (vadeliotojo) galinę pusę, kadangi man buvo kliūtis – automobilis kitoje eismo juostoje, aš susidūriau su vadeliojamo arkliu vežimo galu...“ (t. 1, b. l. 86).

Nukentėjusysis S. R. 2014-11-19 paaiškinime nurodė: „Nors aš šviečiau iš galo važiuojančiam automobilio vairuotojui, bet jis nepastebėjo, nes galbūt jį apakino iš priekio važiuojantis automobilis. Mačiau kaip iš galo automobilis vis artėja mano vežimo, maždaug likus iki vežimo 10 metrų išgirdau kaip iš galo važiuojančio automobilio vairuotojas pradėjo stabdyti.“ (t. 1, b. l. 48). Tačiau 2015-02-28 apklausos metu kaip liudytojas apklaustas S. R. apie tai, kad jis, G. M., dėl jam priešpriešinis atvažiuojančio automobilio šviesų galėjo nepamatyti vežimo, nenurodė.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu visiškai nesiaiškinta, kokiu atstumu transporto priemonių vairuotojai turėjo realią galimybę tamsiu paros metu, esant įvykio metu buvusioms sąlygoms, pamatyti vežimą, kuris neturi privalomų kairėje vežimo pusėje degančių priekyje baltos, o gale raudonos šviesos žibintų (KET 70 p.) bei vežimo atšvaitus ir vadeliotojo šviesą atspindinčią liemenę, atkreipiant dėmesį į tai, kad tik šviesą atspindinti liemenė ir baltos šviesos prožektorius nepatvirtina, jog tai yra arklio traukiamo vežimo vadelioto jas. Būtent liemenė ir prožektorius klaidino automobiliu važiuojančią V. R. (pagalvojo matanti dviratininką), nors ji žinojo, kad keliu važiavo S. R. vadeliojamas vežimas. Esant tokioms aplinkybėms, nepašalinus bylos dalyvių parodymų prieštaravimų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų atlikti reikiami veiksmai liudytojų, nukentėjusiojo, įtariamojo parodymas patikrinti, atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes (BPK 197 straipsnis). Apeliantas pažymi, kad specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta: „Matomumas iš vairuotojo vietos įjungus tolimos šviesos žibintus – 300 metrų“, tačiau nenurodyta, ar tai kliūties, ar kelio elementų matomumas.

Kritiškai vertintini liudytojo M. M. parodymai, kad jis vežimą ir vežimo atšvaitus, vadeliotojo liemenę ir tai, kad vadelioto jas rankoje laikė prožektorių, pamatė net 400 metrų atstumu.

Pirmosios instancijos teismas jo, G. M., kaltę grindė specialisto išvados dalimi, kurioje įvertinti jo galbūt padaryti KET pažeidimai, tačiau visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiojo S. R. padarytų KET pažeidimų, visiškai nenagrinėjo priežastinio ryšio tarp KET pažeidimo ir pasekmių, šiuo atveju – žmogaus sveikatos sutrikdymo – klausimo.

Apelianto teigimu, jis negrįstai apkaltintas pažeidęs KET 127 punkto, numatančio, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, reikalavimus. KET 131.1 punktas įpareigoja lengvųjų automobilių vairuotojus keliuose su asfalto ar betono danga važiuoti ne didesniu kaip 90 km/val. greičiu. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje nurodoma, kad jo vairuojamas automobilis iki eismo įvykio važiavo 74 km/val. greičiu. Krašto kelias Nr. 193 Švėkšna–Saugos 11 kilometre padengtas asfalto danga, įvykio metu kelio danga buvo sausa, ir šiuo keliu leistinas ne didesnis kaip 90 km/val. greitis, todėl jis, G. M., važiuodamas 74 km/val. greičiu (tai yra net 16 km/val. mažesniu negu leistinas greičiu) niekaip negalėjo pažeisti KET 127 punkto reikalavimų, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad: „G. M. automobilis važiavo neadekvačiai greitai“.

Apelianto teigimu, apkaltinant jį pažeidus KET 128 punkto reikalavimus, visiškai ignoruota specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, ar jis turėjo objektyvią galimybę kelyje esančią kliūtį (vežimą) pastebėti didesniu nei sustabdymui reikalingas atstumu (t. 1, b. l. 44–45). Šiuo atveju nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriais remiantis būtų neginčijamai patvirtinta, kad jis turėjo objektyvią galimybę kelio važiuojamąja dalimi vadeliojamą vežimą pastebėti didesniu nei sustabdymui reikalingas atstumu, ši aplinkybė apskritai nebuvo nagrinėjama.

Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir visiškai nepasisakė dėl specialisto išvados 3 punkto, kuriame nurodyta: „Tikėtina, kad techniniu požiūriu nagrinėjamo įvykio kilimą sąlygojo vadeliotojo S. R. veiksmai, – tamsiu paros metu vadelėdavo vežimą, kurio galinėje dalyje nedegė raudonos šviesos žibintas bei vadeliojamu vežimu važiavo važiuojamąja dalimi ir tokiu būdu sudarė sunkiau pastebimą, netikėtą kliūtį iš paskos ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Peugeot 307“ judėjimui bei su juo susidūrė. <...>“, ir 5 punkto, kuriame nurodyta, kad: „Techniniu požiūriu prieš įvykį susidariusioje situacijoje vadelioto jas S. R. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, vadeliojamu vežimu privalėjo važiuoti dešiniuoju kelkraščiu, vadeliojant tamsiu paros metu, kairėje vežimo pusėje priekyje turėjo degti baltos spalvos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas <...>“. Teismas tiesiog konstatavo, jog: „Nukentėjusysis S. R. parodė, kad <...> Kaip visada buvo apsivilkęs šviesą atspindinčią liemenę, rankoje laikė prožektorių, kadangi ant vežimo nėra pakabinamų šviečiančių žibintų. Šiaip jo vežimas tvarkingas, visuose šonuose pritvirtinti atšvaitai. Važiuojant prožektoriumi šviesdavo priešais ir už jo važiuojantiems automobiliams.“

Apelianto G. M. teigimu, iš nukentėjusiojo S. R. ir liudytojų parodymų aiškiai matyti, kad S. R., kelio važiuojamąja dalimi vadeliodamas arkliu traukiamą vežimą, vykdė KET reikalavimus, skirtus pėstiesiems (KET 41 punktas numato, kad: „Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.“), o ne vadeliotajai privalomus KET reikalavimus (KET 68 punktas numato, kad: „Vadelioti leidžiama tik dešiniuoju kelkraščiu, o jeigu jo nėra, – dešiniuoju važiuojamosios dalies pakraščiu, kuo arčiau prie važiuojamosios dalies krašto, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams“; KET 69 punktas numato, kad: „Vadeliojamo vežimo priekyje turi būti balti, iš šonų – oranžiniai, gale – raudoni šviesos atšvaitai, pritvirtinti gerai matomose vietose ir pažymintys kraštinius vežimo ar rogių gabaritus“; KET 70 punktas numato, kad: „Vadeliojant keliais tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, kairėje vežimo pusėje turi degti žibintai: priekyje baltos, o gale raudonos šviesos.“).

Vietoj to, kad laikytųsi visų būtinų atsargumo priemonių, nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudarytų kliūčių jų eismui (KET 9 punktas), nukentėjusysis S. R., šviesdamas baltos spalvos žibintu, klaidino kitus eismo dalyvius, sudarydamas jiems regimybę, kad keliu eina pėsčiasis arba važiuoja dviratininkas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šio eismo įvykio metu KET reikalavimus pažeidė tik automobilio vairuotojas, t. y. jis, G. M., ir konstatavo, kad pagrindinė pasekmių atsiradimo sąlyga yra būtent jo veiksmai, tačiau visiškai nevertino nukentėjusiojo S. R. veiksmų.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, būtina nustatyti ne tik asmens padarytą KET pažeidimą, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, bet ir asmens kaltę, o to, G. M. teigimu, teismas nevertino, o skundžiamame nuosprendyje tiesiog konstatavo, kad: „Bylos nagrinėjimo metu turi būti nustatytas kaltas asmuo dėl konkrečios avarijos.“

Specialisto išvadoje konstatuota, kad prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje vežimo vadeliotojo S. R. veiksmai – tamsiu paros metu vadeliojo vežimą, kurio galinėje dalyje nedegė raudonos šviesos žibintas, bei vadeliojamu vežimu važiavo važiuojamąja dalimi – techniniu požiūriu buvo nepriimtini, nesaugūs ir keliantys grėsmę eismo saugumui, kadangi sudarė sunkiau pastebimą, netikėtą kliūtį iš paskos ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Peugeot 307“ judėjimui, privertė transporto priemonės vairuotoją G. M. keisti važiavimo režimą, t. y. stabdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą pasisakė, jog pagal BK 281 straipsnio 7 dalį BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nerūpestingumui. Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pagal teismų praktiką nustatant asmens kaltę būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Pažymėtina ir tai, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. R. tamsiu paros metu kelio važiuojamąja dalimi vadeliojo arkliu kinkomą vežimą, kurio galinėje dalyje nedegė raudonos šviesos žibintas, bei mojavo balta spalva šviečiančiu prožektoriumi. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis savo parodomuose parodė, jog: „Keliu visada važiuoju atsargiai, tai yra visada dėviu šviesą atspindinčią liemenę ir turiu prožektorių. Jį turiu, nes ant vežimo nėra pakabinamų šviečiančių žibintų“, taigi akivaizdu, kad S. R. nuolatos pažeidinėjo KET reikalavimus. Todėl, apelianto teigimu, galima teigti, kad nukentėjusiojo S. R. veikoje nustatytinas nusikalstamas nerūpestingumas, nes transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Apeliantas G. M. pažymi ir tai, jog iš specialisto išvados tiriamojoje dalyje 2014-11-19 Eismo įvykio vietos plano pagrindu sudarytos schemos matyti, kad jo vairuojamas automobilis, pradėtas stabdyti likus ir 10 metrų atstumu nuo vežimo galo, būtų neatsitrenkęs į nukentėjusiojo S. R. vadeliojamo vežimo kairiąją galinę dalį, jeigu nukentėjusysis vežimu butų važiavęs ne kelio važiuojamąja dalimi, o kelkraščiu (atsižvelgiant į vežimo plotį ir automobilio vietą po 10 metrų stabdymo). Tokie vadeliotojo veiksmai neatitiko saugaus eismo reikalavimų ir savaime buvo pavojingi kitiems eismo dalyviams. Taip elgdamasis nukentėjusysis apribojo jo, G. M., galimybę numatyti BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimą ir galimybę jų išvengti. Apeliantas pažymi, jog byloje nepaneigta, kad jis nematė nukentėjusiojo vadeliojamo vežimo, be to, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad kelio važiuojamojoje dalyje, pažeisdamas KET reikalavimus, prieš pat jo automobilį, važiuojantį savo eismo juosta 16 km/val. mažesniu negu leistinas greičiu, atsiras nukentėjusiojo vadeliojamas vežimas ir kils aptariamame BK straipsnyje numatyti padariniai. Todėl, G. M. teigimu, nenustačius jo veikoje būtinojo nusikaltimo sudėties elemento – asmens kaltės, pagal pareikštą kaltinimą jis turi būti išteisintas.

Be to, apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas visiškai patenkino nukentėjusiuoju pripažinto S. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiajam neturtinę žalą atlygino draudimo bendrovė „Seesam Iunsurance AS Lietuvos filialas“.

Nekaltumo prezumpcija – vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas (ir tik teismas) nenustato kitaip (nepriklausomai nuo to, ar asmuo prisipažįsta padaręs nusikaltimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija galioja ir ikiteisminio tyrimo metu. Atlikdami procesinius veiksmus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos nuostatų. Apelianto G. M. teigimu, nagrinėjamoje byloje nekaltumo prezumpcija buvo pažeista, kadangi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus 2015-06-11 raštu Nr. 85-S-23149 (pasirašė laikinai vykdanti viršininko pareigas J. N.), adresuotu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, jis, G. M., pripažintas eismo įvykio kaltininku, t. y. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nebaigus ikiteisminio tyrimo, nesurašius kaltinamojo akto, neišnagrinėjus bylos teisme ir nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliantas G. M. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. M. ir jo gynėja advokatė E. Galatiltienė prašė nuteistojo G. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis S. R. prašė nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu G. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį „Peugeot 307“, pažeidė KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi arkliu kinkomu vežimu važiavusiam vadeliotojui S. R., nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į S. R. vadeliojamo vežimo galą, eismo įvykio metu vadeliotojui S. R. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu ginčijamas nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviosios pusės požymių – nuteistojo kaltės bei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – egzistavimas G. M. veiksmuose. Teigiama, kad G. M. veiksmuose iš esmės nėra kaltės, nes jis, važiuodamas saugiu greičiu (važiavo 16 km/val. mažesniu nei leistinas greičiu), nepažeidė KET reikalavimų ir neturėjo jokios galimybės pastebėti nukentėjusiojo S. R. vadeliojamo arkliu kinkomo vežimo ir išvengti eismo įvykio dėl paties S. R. padarytų KET pažeidimų (tamsiu paros metu važiuojamojoje kelio dalyje vadeliojamo vežimo kairėje pusėje degančių priekyje baltos, gale – raudonos šviesos žibintų), todėl tiek eismo įvykis, tiek ir dėl susidūrimo kilę padariniai buvo nulemti būtent paties vadeliotojo S. R., kuris, kaip pats nurodė, tamsiu paros metu važiuojamojoje kelio dalyje vadeliojo vežimą, kuris neturėjo privalomų vežimo kairėje pusėje degančių priekyje baltos, gale raudonos šviesos žibintų, veiksmų.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismas 2015-12-02 nutartimi įpareigojo prokurorą organizuoti eksperimento atlikimą, siekiant išsiaiškinti, kokiu atstumu prieš eismo įvykį buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis automobilio „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, jam prieš eismo įvykį judant iki susidūrimo su ta pačia eismo juosta ir kryptimi važiavusiu S. R. vadeliojamu arkliu kinkomu vežimu, turėjo realią galimybę pamatyti vežimą, kuris neturi privalomų kairėje vežimo pusėje degančių žibintų: priekyje baltos, o gale – raudonos šviesos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis G. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatyta, kad S. R. tamsiu paros metu važiuojamąja kelio dalimi vadeliojo arkliu kinkomą vežimą, kurio kairėje galinėje dalyje nedegė raudonos, priekyje baltos šviesos žibintai, kaip to reikalauja KET 70 punktas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatavo, kad automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas G. M. 2014-11-19, apie 17.30 val., Šilutės r. kelio Švėkšna–Saugos 11,110 kilometre nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi arkliu kinkomu vežimu važiavusiam vadeliotojui S. R., nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į S. R. vadeliojamo vežimo galą ir sužalojo S. R., kuriam dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir taip padarė KET 9, 127 ir 128 punktuose numatytus pažeidimus. Nors nuteistasis nesutinka su tuo, jog pažeidė KET, tačiau jo versiją paneigia byloje surinkti ir ištirti duomenys.

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2015-05-19 specialisto išvados Nr. 11K-98 (15) matyti, jog įvykio metu savo judėjimo krypties eismo juosta važiuojantis automobilis „Peugeot 307“ buvo nusukinėjamas į kairę ir užstabdytas bei priekine dalimi atsitrenkė į jo judėjimo krypties eismo juostoje buvusio, tikėtina, ta pačia kryptimi, važiuojamąja dalimi važiavusio vadeliojamo vežimo galą (1 punktas). Įvykio vietoje stabdymo pėdsakus ant sauso horizontalaus asfalto palieka prieš pat stabdymą apie 74 km/val. greičiu važiuojantis automobilis „Peugeot 307“ (2 punktas). Tikėtina, kad techniniu požiūriu nagrinėjamo įvykio kilimą lėmė vadeliotojo S. R. veiksmai, – tamsiu paros metu vadeliojo vežimą, kurio galinėje dalyje nedegė raudonos šviesos žibintas bei vadeliojamu vežimu važiavo važiuojamąja dalimi ir tokiu būdu sudarė sunkiau pastebimą, netikėtą kliūtį iš paskos ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Peugeot 307“ judėjimui bei su juo susidūrė. Jeigu automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas G. M. turėjo objektyvią galimybę važiuojamojoje dalyje esantį vadeliojamą vežimą pastebėti jo neprivažiavęs didesniu nei 61,50 metrų atstumu (arklio judėjimo greitis ta pačia kryptimi nevertinamas), arba turėjo objektyvią galimybę važiuojamoje dalyje esantį vadeliojamą vežimą pastebėti jo neprivažiavęs didesniu nei 53,6 metrų atstumu (daroma prielaida, kad arklys su vežimu 6,4 km/val. greičiu juda automobilio judėjimo kryptimi), tai G. M. veiksmai, – turėdamas objektyvią galimybę kelyje esančią kliūtį (vežimą) pastebėti didesniu bei stabdymui reikalingas atstumu, laiku nemažino greičio (nestabdė vairuojamo automobilio) ir atsitrenkė į vežimą, – techniniu požiūriu taip pat lėmė nagrinėjamo įvykio kilimą (3 punktas). Techniniu požiūriu prieš įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas G. M. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį turėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, meteorologines sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę bei krovinį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, pastebėjęs priekyje, ta pačia kryptimi važiuojantį vadeliotoją (vežimą), privalėjo stabdyti vairuojamą automobilį ir kliūtį jo judėjimui sudariusį vadeliojamą vežimą apvažiuoti nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (4 punktas). Techniniu požiūriu prieš įvykį susidariusioje situacijoje vadeliotojas S. R. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, vadeliojamu vežimu privalėjo važiuoti dešiniuoju kelkraščiu, vadeliojant tamsiu paros metu, kairėje vežimo pusėje priekyje turėjo degti baltos spalvos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, o vadeliotojas privalėjo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais (5 punktas). Tokią išvadą, kaip nurodyta joje, specialistas padarė atsižvelgdamas į tai, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie atstumą (distanciją), kuriuo prieš pat įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas G. M. turėjo objektyvią galimybę pastebėti jo judėjimo krypties eismo juostoje buvusį vežimą.

Siekdamas išsiaiškinti, kokiu atstumu prieš eismo įvykį buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas, jam prieš eismo įvykį judant iki susidūrimo su ta pačia eismo juosta ir kryptimi važiavusiu vadeliojamu vežimu, turėjo realią galimybę pamatyti vežimą, kuris neturi privalomų kairėje vežimo pusėje degančių žibintų: priekyje baltos, o gale –raudonos šviesos, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje 2015-12-02 nutartimi įpareigojo prokurorą atlikti eksperimentą.

2016-04-01–2016-04-05 atlikto eksperimento protokole (t. 2, b. l. (63–66) nurodyta tokia eksperimento eiga: arkliu kinkomas vežimas pastatomas kelio Kvėdarna–Švėkšna–Saugos 28 kilometre, nuo kilometrus žyminčio ženklo 11/28 110 metrų link Saugų, vietoje, kurioje įvykio apžiūros metu buvo užfiksuotas sustojęs po įvykio G. M. automobilis „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vežime ant pasostės sėdi nukentėjusysis S. R., apsivilkęs šviesą atspindinčią liemenę ir turintis eismo įvykio metu turėtą prožektorių. Automobilių pradinė padėtis: automobilis „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (pirma registracija 2012-04-17), – 210 metrų link Švėkšnos nuo pastatyto ant kelio vežimo; automobilis „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (pirma registracija 2096-04-23), – 200 metrų link Saugų nuo pastatyto ant kelio vežimo.

Atliekant bandymą vairuotojas kairėje rankoje pro atvirą langą laiko maišelį su svoriu, pamatęs, kad kelyje yra kliūtis, meta maišelį, važiuoja toliau ir sustoja, kai įsitikina, jog priekyje pastebėta kliūtis yra vežimas.

Bandymus atlieka vairuotojas G. Č..

1. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įjungę trumpąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 158,4 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 110 metrų atstumu nuo vežimo.

2. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įsijungę ilgąsias šviesas ir nurodytu metu (pagal KET) perjungia jas į trumpąsias, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 142 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 110 metrų atstumu nuo vežimo.

3. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įsijungę ilgąsias šviesas ir nurodytu metu (pagal KET) perjungia jas į trumpąsias, vadeliotojas naudoja prožektorių. Rezultatas: prožektorius matomas 300 metrų atstumu, kliūtis pastebima 234 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 141 metro atstumu nuo vežimo.

4. Automobilis „Peugeot 307“ link kliūties, nesant priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, važiuoja įjungęs trumpąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 94 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 64 metrų atstumu nuo vežimo.

5. Automobilis „Peugeot 307“ link kliūties, nesant priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, važiuoja įjungęs ilgąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 250 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 141 metro atstumu nuo vežimo.

Bandymus atlieka vairuotojas V. S..

1. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įjungę trumpąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 364,2 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 71,2 metro atstumu nuo vežimo.

2. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įsijungę ilgąsias šviesas ir nurodytu metu (pagal KET) perjungia jas į trumpąsias, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 136,7 metro atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 83,3 metro atstumu nuo vežimo.

3. Abu automobiliai link kliūties važiuoja įsijungę ilgąsias šviesas ir nurodytu metu (pagal KET) perjungia jas į trumpąsias, vadeliotojas naudoja prožektorių. Rezultatas: prožektorius matomas 300 metrų atstumu, kliūtis pastebima 245,4 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 210 metrų atstumu nuo vežimo.

4. Automobilis „Peugeot 307“ link kliūties, nesant priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, važiuoja įjungęs trumpąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 134,8 metro atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 75,10 metro atstumu nuo vežimo.

5. Automobilis „Peugeot 307“ link kliūties, nesant priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, važiuoja įjungęs ilgąsias šviesas, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja. Rezultatas: kliūtis pastebima 242 metrų atstumu, toliau važiuojant ir įsitikinus, kad kliūtis yra vežimas, stabdomas automobilis sustoja 162 metrų atstumu nuo vežimo.

Atliekant bandymą, važiuojant automobiliu „Peugeot 307“, siekiant nustatyti, kokiu atstumu kelyje be automobilių ir kitų kliūčių yra matomi kelio elementai, nustatyta, kad kelio ribas ženklinantys stulpeliai, važiuojant įjungus ilgąsias automobilio šviesas, yra matomi 380 metrų atstumu, įjungus trumpąsias šviesas – 230 metrų atstumu.

Atlikto eksperimento pastabose nurodyta: kadangi stovint automobiliams pradinėje padėtyje, atliekant bandymus, naudojant prožektorių ir ilgąsias šviesas be priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, kliūtis matėsi jau pradiniame taške, automobiliu „Peugeot 307“ buvo važiuojama atbuline eiga iki nematomos kliūties. Matavimai atlikti matuojant atstumą nuo vežimo bortų galo iki sustojusio automobilio priekinės ašies ir iki ant kelio numesto svorio. Automobiliai eksperimento metu, iki vairuotojams pamatant kliūtį, važiuoja 25–30 km/val. greičiu, toliau, kai pamato kliūtį – vežimą, važiuoja apie 20 km/val. greičiu (t. 1, b. l. 63–66).

Įvertinus atlikto eksperimento duomenis, matyti, kad mažiausias atstumas, kai vairuotojas pastebi kliūtį, yra 94 metrai (beje, šio eksperimento metu, skirtingai nei nustatyta šioje byloje, vadeliotojas prožektoriaus nenaudoja), visais kitais atvejais kliūtis pastebima kur kas anksčiau. Kaip matyti iš išvadą pateikusio specialisto skaičiavimų, G. M. buvo reikalingas 53,6 metro atstumas jo vairuojamo automobilio greičio sumažinimui iki vežimo važiavimo greičio ir 61,5 metro atstumas iki visiško automobilio sustabdymo. Taigi, sistemiškai vertinant specialisto išvadą ir atlikto eksperimento rezultatus, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas G. M. turėjo objektyvią galimybę važiuojamojoje kelio dalyje esančią kliūtį – S. R. vadeliojamą arkliu kinkomą vežimą – pastebėti didesniu nei specialisto išvadoje nurodytas stabdymui reikalingas atstumu. Tokia išvada darytina, įvertinus ir kaip liudytojų apklaustų V. R. bei M. M. parodymus. Liudytoja V. R., kuri prieš keletą minučių iki susidūrimo važiavo ta pačia kaip ir G. M. kryptimi, parodė, kad ji gal už pusės kilometro priekyje savo eismo juostoje matė šviečiantį prožektorių, važiuojantį vežimą, atšvaitus, vadeliotojo liemenę ir sėkmingai apvažiavo vežimą. Kaip liudytojas apklaustas priešpriešiais važiavęs M. M. taip pat parodė, kad maždaug prieš 400 metrų pamatė nuo Švėkšnos atvažiuojantį vežimą, vadeliotojas buvo su šviesą atspindinčia liemene, rankoje turėjo prožektorių, kuriuo mojavo į priekį ir atgal, t. y. link Švėkšnos, nes matėsi, kad nuo Švėkšnos atvažiuoja automobilis, kuris, kaip pamatė prasilenkdamas su vežimu, važiavo įtartinai greitai ir nebandė stabdyti, nors priekyje visai arti buvo vežimas, bei nebandė lenkti vežimo (nerodė posūkio), nors nebūtų spėjęs aplenkti, nes būtų kliudęs jo automobilį. Prasilenkęs su vežimu, jis pavažiavo apie 30 metrų ir išgirdo smūgį. Nukentėjusysis S. R. taip pat nurodė, kad išgirdęs iš už nugaros atvažiuojančio automobilio garsą, atsisukęs švietė prožektoriumi, vienu metu pagalvojo, kad automobilis netoli, bet visai nestabdo ir galbūt tuoj atsitrenks į vežimą, todėl, siekdamas išvengti susidūrimo, arklį staigiai pakreipė į dešinę pusę. Tik likus apie 10 metrų iki vežimo, automobilis pradėjo stabdyti, tai suprato iš to, kad cypė stabdžiai, lėtėjo greitis ir ėmė suktis į kairę ir netrukus atsitrenkė į vežimą. Taigi, kaip matyti, tiek nukentėjusysis S. R., tiek liudytojas M. M. parodė, kad G. M. automobilis važiavo neadekvačiai greitai ir jie abu suprato, kad gali įvykti susidūrimas, nes atstumas tarp automobilio ir vežimo jau buvo visai nedidelis, o vairuotojas nestabdė ir net nemažino greičio.

Apeliantas nepagrįsti teigia, kad liudytojų V. R. bei M. M. parodymai yra prieštaringi, nes jų esminės detalės sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo S. R. parodymais. Vien tai, kad S. R. pirminės apklausos metu nurodė, kad jam iš gal važiuojantį automobilį, jo nuomone, galbūt galėjo apakinti priešpriešiais atvažiuojantis automobilis, o vėlesnėse apklausose to nurodė, o liudytojas M. M. teigė, kad jo automobilio šviesos negalėjo užslopinti vairuotojui matomumo, nes jis važiavo įsijungęs trumpąsias šviesas, nėra pagrindas teigti, kad jų parodymai yra prieštaringi.

Nors G. M. apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nepaneigta, kad jis nematė nukentėjusiojo vadeliojamo vežimo, tačiau tokią G. M. versiją paneigia jo paties tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai apie tai, jog jis matė S. R. vadeliojamą vežimą, tik skirtingai nurodė, kokiu atstumu važiuodamas jį pamatė. Tai yra G. M. 2015-02-06 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad S. R. vadeliojamą vežimą jis pamatė apie 20 metrų atstumu, t. y. parodė: „Važiuojant keliu Kvėdarna–Švėkšna važiavau apie 50 km/h greičiu <...>. Man iš priekio atvažiavo automobilis, jam atvažiuojant aš nemačiau, kad jo žibintai apšviestų keliu važiuojantį vežimą. Aš staiga pamačiau priekyje man eismo juostoje apie 20 metrų atstumu ( tai orientuojuosi iš stabdymo kelio), iš karto pamatęs instinktyviai mečiau vairą į kairę pusę ir nuspaudžiau stabdžius <...>. Čiuoždamas atsitrenkiau į vežimą <...>“ (t. 1, b. l. 113). 2015-04-10 įtariamojo papildomos apklausos metu G. M. nurodė: „Aš vežimą pamačiau tik kai priartėjau pakankamai arti ir vežimas kaip objektas su jame sėdinčiu vadeliuotoju pasidarė ryškesni nei atvažiuojančio priešais automobilio šviesos, dėl ko sustojimo kelio nebeužteko, kad sustoti iki vežimo. Vadinasi, aš nenumačiau, kad tamsoje gali būti koks tai trukdantis eismui objektas, nors pagal savo asmenines savybes tai glėjau numatyti. Nuoširdžiai gailiuosi, kad dėl to nukentėjo žmogus, jo atsiprašysiu ir noriu su juo susitaikyti.“ (t. 1, b. l. 119). Apklausiamas teisme G. M., atsakydamas į nukentėjusiojo S. R. atstovo advokato Rimvydo Paulausko klausimus, nurodė: „Tarp mano automobilio ir vežimo buvo apie 50 metrų kai aš jį pamačiau. <...> Kai tik pamačiau vežimą, įvertinau, kad nespėsiu sustoti, pasukau vairą ir nuspaudžiau stabdžius. Kada nuspaudžiau stabdžius – iš karto, 50 metrų atstumu kai tik pamačiau vežimą. Kai pradėjau stabdyti iki vežimo buvo 22 metrai. 28 metrai teko ant reakcijos greičio ir automobilio greičio sistemos suveikimo. <...> Pas R. buvau nuvykęs, norėjau išsiaiškinti poziciją ar jis supranta, kad pažeidė KET, o jis laikė, kad aš pažeidžiau KET.“ (t. 2, b. l. 30–31). Pacituoti G. M. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, skirtingai nei nurodoma jo apeliaciniame skunde, patvirtina, kad G. M. matė nukentėjusiojo vadeliojamą vežimą.

Nors byloje nustatyta, kad S. R. vadeliojamo vežimo gale kairėje nedegė raudonos spalvos žibintas, o priekyje – baltos spalvos žibintas, tačiau nagrinėjamoje byloje yra objektyvūs duomenys, kad nukentėjusysis S. R. vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę ir su savimi turėjo prožektorių, kuriuo švietė važiuojantiems automobiliams į priekį ir atgal, priklausomai nuo važiuojančių automobilių krypties. Tai, kad pastebėjo vadeliotoją iš jo vilkimos šviesą atspindinčios liemenės bei prožektoriaus, parodė liudytojai M. M. ir V. R.. Kaip liudytojas apklaustas su S. R. vadeliojamu vežimu prasilenkęs M. M. parodė, kad maždaug prieš 400 metrų pamatė nuo Švėkšnos atvažiuojantį vežimą, vadeliotojas buvo su šviesą atspindinčia liemene, rankoje turėjo prožektorių, kuriuo mojavo į priekį ir atgal, t. y. link Švėkšnos, nes matėsi, kad nuo Švėkšnos atvažiuoja automobilis, kuris, kaip pamatė prasilenkdamas su vežimu, važiavo įtartinai greitai ir nebandė stabdyti. Kaip liudytoja apklausta V. R. taip pat parodė, kad važiuodama automobiliu maždaug prieš pusę kilometro priekyje savo eismo juostoje pamatė šviečiantį prožektorių, švietė link jos, dar šiek tiek pavažiavusi pamatė šviečiančią liemenę ir atšvaitą į kairę nuo liemenės. Nors iš pradžių pagalvojo, kad važiuoja dviratininkas, tačiau priartėjusi arčiau, gal po 200 metrų pamatė, kad tai vyro vežimas. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad S. R. vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę ir turėjo prožektorių, kurie buvo pastebėti tiek su juo priešpriešiais prasilenkusio M. M., tiek S. R. eismo juostoje važiavusios ir vėliau jį aplenkusios V. R..

Nors, kaip minėta, G. M. skirtingų apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes, kokiam atstumui likus iki S. R. vadeliojamo vežimo jį pamatė (apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. M. nurodė, kad S. R. vadeliojamą vežimą jis pamatė maždaug 20 metrų atstumu; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vežimą pamatė likus maždaug 50 metrų iki jo), tačiau, atsižvelgiant tiek į jo paties (ypač teisminio bylos nagrinėjimo metu), tiek į su juo prasilenkusio liudytojo M. M. ir jį aplenkusios liudytojos V. R. parodymus apie S. R. vilkėtos šviesą atspindinčios liemenės ir turėto prožektoriaus bei jo vadeliojamo arkliu kinkomo vežimo su, kaip nustatyta, šonuose pritvirtintais atšvaitais, matomumą, į nustatytas eismo įvykio metu egzistavusias oro sąlygas ir tuo metu buvusį matomumą bei įvertinus atlikto eksperimento rezultatus, be jokios abejonės galima konstatuoti, kad G. M. turėjo objektyvią galimybę pastebėti S. R. vadeliojamą vežimą ne mažesniu nei specialisto išvadoje nurodytas stabdymui reikalingas atstumu ir jeigu būtų laikęsis kelių eismo saugumo reikalavimų, t. y. pamatęs kliūtį kelyje, būtų sulėtinęs greitį arba prireikus sustojęs, būtų išvengęs susidūrimo, tačiau jis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, vairuodamas neatžvelgė į eismo sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, leidžiančio reikiamu momentu (atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui) sulėtinti greitį ar sustoti ir taip pažeidė KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimus.

G. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad jis važiavo neviršydamas leistino greičio (pagal eksperto skaičiavimus, G. M. važiavo 74 km/val. greičiu), tačiau pažymėtina, jog pagal KET reikalavimus vairuotojas ne tik privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, bet ir pasirinkdamas važiavimo greitį, be kita ko, turi atsižvelgti ir į važiavimo bei meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių (KET 127 punktas), o atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 128 punktas), tačiau, kaip nustatyta šioje byloje, G. M., pažeisdamas šiuos KET reikalavimus, nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi arkliu kinkomu vežimu važiavusiam vadeliotojui S. R. – nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į S. R. vadeliojamo vežimo galą ir susidūrimo metu jį sužalojo.

Sprendžiant dėl G. M. kaltės formos, neabejotina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, t. y. jis nenumatė, kad važiuodamas keliu jis atsitrenks į priešais važiuojantį S. R. vadeliojamą vežimą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tai rodo, kad G. M. buvo neatsargus, jo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 3 dalis). Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. M., veikdamas neatsargia kaltės forma, kuri pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, sukėlė eismo įvykį, kuris esant būtinajam priežastiniam ryšiui, lėmė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų padarinių kilimą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Įvertinus aptartus duomenis, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. M. pažeidė KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta S. R. sveikata. G. M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, klausimu nesuteikia pagrindo daryti kitokias išvadas nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Konstatavus, jog apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą, nėra teisinio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir G. M. išteisinti.

Atsakydamas į nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentą, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus 2015-06-11 raštu Nr. 85-S-23149 (pasirašė laikinai vykdanti viršininko pareigas J. N.), adresuotu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, jis, G. M., pripažintas eismo įvykio kaltininku, teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu įvardijimu G. M. nekaltumo prezumpcija, kitos teisės nėra pažeidžiamos, nes šiuo teiginiu G. M. kaltumas nėra konstatuojamas, jokios teisinės pasekmės dėl to jam nekyla. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą teisingumą vykdo tik teismai, taigi sprendimas asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką yra išimtinai teismo prerogatyva.

Tačiau teisingai išsprendęs G. M. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neturtinę žalą – 1 000 Eur – priteisė iš eismo įvykio kaltininko. Kaip matyti iš nukentėjusiojo S. R. civilinio ieškinio, pastarasis, atsižvelgdamas į tai, kad draudimo bendrovė neturtinės žalos atlyginimui jam išmokėjo 330 Eur (t. 2, b. l. 20, 21), teismo prašė priteisti iš G. M. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir teismas šį reikalavimą patenkino bei priteisė iš G. M. nukentėjusiajam S. R. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (iš jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.

Iš bylos duomenų matyti, kad SEESAM INSURANCE AS Lietuvos filialas dėl S. R. padarytos neturtinės žalos išmokėjo 330 Eur sumą, todėl likusi nukentėjusiojo S. R. prašoma priteisti suma neturtinės žalos atlyginimui – 1 000 Eur – turėjo būti priteista ne iš atsakingo už neturtinės žalos padarymą asmens, t. y. iš nuteistojo G. M., o iš draudimo bendrovės. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo G. M. 147,65 Eur teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą (t. 2, b. l. 102). Prašymas netenkintinas, nes, būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš G. M., įvertinus tai, jog pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš G. M. nukentėjusiajam S. R. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 1 000 Eur priteisti nukentėjusiajam S. R. iš SEESAM INSURANCE AS Lietuvos filialo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.