Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo Ž. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarties, kuria įtariamajam Ž. Š. suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. kovo 26 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. įtariamas tuo, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. apie 22 val., apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su E. K., R. Š. (turėtų būti - R. S.) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, prie XX namo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, be priežasties bei rodydami aiškų žmogaus negerbimą ir nepaisydami elementarių elgesio ir moralės normų, priėjo prie M. B. ir sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus, dėl ko 2011 m. rugsėjo 12 d. M. B. mirė.

Tokie Ž. Š. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatyto nusikaltimo požymius.

Ž. Š. buvo sulaikytas 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi įtariamajam Ž. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas penkiolikai dienų. Vėliau suėmimo terminai toliau buvo tęsiami iki 2012 m. kovo 26 d.

Suimtojo nuomone, skundžiamojoje apygardos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, BK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesvarstė ir nepasisakė dėl galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Įtariamasis remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ išaiškinimu ir nurodo, kad teismas, skirdamas suėmimą, privalo nurodyti ne tik griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindus, bet ir duomenis, kurie leidžia teismui konstatuoti faktą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nėra galimybės pasiekti tikslų, numatytų BPK 119 straipsnyje. Teigia, kad BPK 122 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, tačiau apygardos teismas nenurodydamas jokių faktinių duomenų tik formaliai konstatavo, jog galiu bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo, trukdyti procesui ar daryti naujus nusikaltimus.

Skunde pažymi, kad kardomoji priemonė – suėmimas gali būti paskirta (pratęsta) tik tada, kai yra konkrečių faktinių duomenų (įrodymų), kurie leidžia pagrįstai manyti, jog įtariamasis gali aktyviai vengti proceso. Be to, Ž. Š. nuomone, nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, tačiau nėra absoliuti sąlyga, kuri lemia griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog būdamas laisvėje, pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti kitus laisvėje esančius įtariamuosius ar liudytojus, paslėpti ar sunaikinti tariamus įkalčius, ir tokiu būdu trukdyti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus bei priimti byloje procesinį sprendimą.

Pažymi, kad apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą iš esmės pripažino, jog pažeidžiamos jo teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

Įtariamasis Ž. Š. ir gynėjo advokato Vitoldo Petravičiaus padėjėjas Egidijus Vosylius prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo įtariamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo Ž. Š. skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą įtariamajam Ž. Š., BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas pratęsė Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte – trukdys procesui.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (arba išteisinamąjį) nuosprendį.

Apeliacinis teismas mano, jog šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis Ž. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pagrįstai manyti, kad įtariamasis padarė nurodytą nusikalstamą veiką, leidžia byloje surinktų duomenų visuma. Tai patvirtina byloje esantys liudytojų parodymai, specialistų išvados, akistatos protokolai, paties įtariamojo Ž. Š. bei kitų įtariamųjų E. K., R. S., E. Č., E. J., T. A., A. V., parodymai, įvykio vietos, kratos protokolai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, tarnybiniai pranešimai dėl pokalbių kontrolės bei kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas taip pat nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamojo Ž. Š. dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme bei nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimą, dėl kurio padarymo pareikštas įtarimas Ž. Š., įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.

BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas Ž. Š. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykę šios kardomosios priemonės taikymo ir jos termino tęsimo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir trukdys procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Be to, tiek remiantis įstatymo formuluote (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek teismų praktika matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, vien jų gali pakakti skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Apeliacinis teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, kuriais remiantis konstatuota, jog nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas. Ž. Š. įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnio 6 dalis). Be to, iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad suimtasis nusikalstamą veiką tikėtina padarė apsvaigęs nuo alkoholio bei nepaisydamas elementarių elgesio ir moralės normų. Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, įtariamasis Ž. Š. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Skunde nurodyti asmeninio pobūdžio argumentai, kad įtariamasis yra teigiamai charakterizuojamas, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo gyveno su motina, palaikė artimus ryšius, mokosi, nėra siejamas su nusikalstamomis grupuotėmis ar organizuotu susivienijimu, neturi ryšių užsienyje, niekada nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, taip pat nėra pakankami griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Skiriant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, manymas, kad įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagristas duomenimis, rodančiais, jog jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bylą teisme. Pagal teismų praktiką, BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu skirdami suėmimą arba pratęsdami jo terminą, teismai privalo vadovautis BPK 122 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punkte nurodytomis aplinkybėmis, kurios turi būti pagrįstos bylos duomenimis.

Apeliacinio teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismas nenustatęs pakankamo pagrindo, konstatavo, kad būdamas laisvėje įtariamasis gali trukdyti procesui. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad Ž. Š. būtų ėmęsis neteisėtų veiksmų, siekdamas paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, kitus asmenis ar kitaip trukdyti procesui. Ši teismo išvada nepagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis ir nutartyje visiškai nemotyvuota, todėl šis skundžiamojoje nutartyje nurodytas suėmimo pratęsimo pagrindas – manymas, kad įtariamasis Ž. Š. gali trukdyti procesui, pripažįstamas nepagrįstu ir šalintinas.

Atkreipiamas suimtojo dėmesys į tai, kad skunde nurodyti argumentai dėl naujų nusikaltimų darymo yra atmetami ir nevertinami, kadangi Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu nebuvo pratęstas. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Ž. Š. įtariamas, jog jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė kartu su R. Š. Tačiau prokuroro prašyme dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo matyti, kad Ž. Š. įtariamas šią nusikalstamą veiką padarė ne su R. Š., o su R. S. Apeliacinio teismo nuomone, apygardos teismas padarė techninę klaidą, kuri ištaisoma.

Atmestinas įtariamojo Ž. Š. skundo argumentas, kad jam gali būti taikomos švelnesnės kardomosios priemonės. Pažymėtina tai, kad Apeliacinis teismas išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo skyrimo pagrįstumo gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį, tačiau negali pakeisti paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo kita kardomąja priemone. Be to, skunde deklaratyviai teigiama, kad tęsiant suėmimo terminą Vilniaus apygardos teismas iš esmės pripažino, jog pažeidžiamos jo teisės remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Pažymėtina, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečias jos savybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas didelės apimties ir sudėtingas, tyrimas nėra vilkinamas. Todėl ilgą laiką besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę. Kaip minėta, kardomosios priemonės terminas pratęstas esant būtinam suėmimo skyrimo pagrindui ir sąlygoms, todėl nusikalstamos veikos, kurio padarymu Ž. Š. įtariamas, greitas ir išsamus atskleidimas bei tinkamas įstatymo pritaikymas nusveria jo teisę į laisvę.

Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad šiuo metu švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti Vilniaus apygardos nutartį. Apygardos teismas pratęsdamas įtariamajam Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimus, nepažeidė BPK normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pagrindi­nių lais­vių apsaugos konvencijos nuosta­tų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotų principų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Įtariamojo Ž. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.