Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-337/2013Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00397-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1., (S) 1.1.4.4.3., 1.2.20.3., 1.1.7.2.5., 2.1.16.1.2.2.

2013 m. spalio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Raimundui Kurkliečiui, Eligijai Norkienei-Paplauskei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal K. M., D. N. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko bei V. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 233 str. 3 d., ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

D. N. pripažintas kaltu pagal BK 233 str. 3 d,. ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

K. M. pripažintas kaltu pagal BK 233 str. 3 d. ir jį nuteistas 60 parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2011 metais, liepos – rugsėjo mėnesiais, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kartu su D. N., K. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, būdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, telefonu nurodė D. N. surasti asmenį, galintį nuvykti ir susitikti su nukentėjusiąja J. K. bei padaryti pastarajai poveikį, tokiu būdu organizavo bei siekė per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie jai žinomas šios bylos aplinkybes, po ko D. N. vykdydamas V. M. nurodymus, surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris tokius V. M. nurodymus perdavė K. M., po ko K. M. vykdydamas jam perduotus V. M. nurodymus, 2011 m. rugsėjo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie 12 val., nuvyko pas J. K. į namus, adresu Panevėžio rajonas, (duomenys neskelbtini) kaimas, kur panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu, tai yra grasindamas jai, kad jeigu ji neatsiims pareiškimo, bus „pakasta 2 metrai po žeme“, reikalavo, kad nukentėjusioji J. K. neatpažintų nieko iš jo draugų, galimai padariusių jos atžvilgiu nusikalstamą veiką, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai J. K. poveikį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), po ko 2011 m. spalio 5 d., nukentėjusioji J. K. bijodama grasinimų bei jai padaryto psichologinio poveikio, asmens parodymo atpažinti metu neatpažino įtariamojo D. N., kaip asmens, galimai jos atžvilgiu padariusio nusikalstamą veiką.

D. N. nuteistas už tai, kad 2011 metais, liepos – rugsėjo mėnesiais, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kartu su V. M., K. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vykdydamas telefonu jam duotus V. M. nurodymus surasti asmenį, galintį nuvykti ir susitikti su nukentėjusiąja J. K. ir padaryti jai poveikį, kad ši ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotų melagingus parodymus apie jai žinomas šios bylos aplinkybes, surado tokį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris tokius V. M. nurodymus perdavė K. M., po ko pastarasis 2011 m. rugsėjo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie 12 val. nuvyko pas J. K. į namus, adresu Panevėžio rajonas, (duomenys neskelbtini) kaimas, kur panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu, tai yra grasindamas jai, kad jeigu ji neatsiims pareiškimo, bus „pakasta 2 metrai po žeme“, reikalavo, kad nukentėjusioji J. K. neatpažintų nieko iš jo draugų galimai padariusių jos atžvilgiu nusikalstamą veiką, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai J. K. poveikį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), po ko 2011 m. spalio 5 d. nukentėjusioji J. K. bijodama grasinimų bei jai padaryto psichologinio poveikio, asmens parodymo atpažinti metu neatpažino įtariamojo D. N., kaip asmens, galimai jos atžvilgiu padariusio nusikalstamą veiką.

K. M. nuteistas už tai, kad 2011 metų rugsėjo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie 12 val., Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens jam perduotus V. M. ir D. N. nurodymus, siekė paveikti ir paveikė nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotų melagingus parodymus apie jai žinomas šios bylos aplinkybes, tai yra panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu – grasindamas jai, kad jeigu ji neatsiims pareiškimo, bus „pakasta 2 metrai po žeme“, reikalavo, kad nukentėjusioji J. K. neatpažintų nieko iš jo draugų, galimai padariusių jos atžvilgiu nusikalstamą veiką, po ko 2011 m. spalio 5 d. nukentėjusioji J. K. bijodama grasinimų bei jai padaryto psichologinio poveikio, asmens parodymo atpažinti metu neatpažino įtariamojo D. N., kaip asmens, galimai jos atžvilgiu padariusio nusikalstamą veiką.

Nuteistasis K. M. skundžia 2013-03-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

K. M. nurodo, kad nusikalstamos veikos nepadarė, V. M. ir D. N. nepažįsta, J. K. pažįsta iš matymo, pas ją namuose lankytis jam neteko, apie J. K. vykimą į užsienį jis nieko nežino, su juo jokie asmenys susitikę nebuvo. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusioji J. K. teisme davė melagingus parodymus. Ją yra matęs tik du kartus, kai ji (duomenys neskelbtini) kaime šnekučiavosi su D. Č., nežino, kur ji gyvena, su ja nieko nėra šventęs, su motoroleriu nevežė, ji negalėjo žinoti jo vardo, į pirtį jos nekvietė. Nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, ji nurodo skirtingai įvykio datą, tačiau tai ne vaistų poveikis, nes tyrėja V. D. paaiškino, kad nukentėjusioji buvo normalios būklės. Apeliantas mano, kad J. K. ir jos motina tikėjosi iš jo naudos, nes gyvena nepasiturinčiai. Tvirtina atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios moralę apskritai.

Apeliantas pažymi, kad teismas nusikaltimo padarymo dieną konstatavo 2011 metų rugsėjo 20 dieną, tačiau teismas neįvertino jo nurodytos reikšmingos aplinkybės, kad jis yra dirbantis, netyrė, ką jis veikė nurodytą datą ir jo parodymus vertino kritiškai. Tvirtina, kad 2011-09-20 jis dirbo, duomenų, kad kas būtų darbo teritorijoje pastebėjęs motociklą ar juo važiuojantį, nėra.

Be to, apeliantas nurodo, kad liudytoja V. J. yra artima nukentėjusiosios draugė, tad jos parodymai vertintini kritiškai, liudytoją jis pirmą kartą pamatė teisme. V. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai J. K. nėra sakiusi, kad jai grasino K..

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminiame tyrimo metu nustatyta, kad jis, V. M., D. N. nėra pažįstami. Nėra nustatytas joks tarpininkas, todėl nėra aišku, kaip jis galėjo būti surastas ir paprašytas grasinti J. K.. Taip pat nurodo, kad nėra nustatytas ir jo bendrininkas. Pažymi, kad jis, apeliantas, telefono pokalbiuose niekada nebuvo paminėtas. Pažymi, kad net norėdamas išvykti kelioms dienoms, to padaryti negalėtų, nes slaugo neįgalią motiną, jai 2010-01-20 teismo yra skirta rūpyba. Nurodo, kad skirta 60 parų arešto bausmė sudaro daug problemų ir nepatogumų motinai, nurodo, kad nenori prarasti darbo ir pajamų šaltinio. Apibendrindamas nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai.

Nuteistasis V. M. skundžia 2013-03-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir faktiškai prašo jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje buvo pažeisti įrodymų vertinimo kriterijai, įrodymai įvertinti šališkai, teismas nesigilino į bylos aplinkybes. Pažymi, kad byla teismo televizijos pagalba buvo padaryta rezonansine byla, todėl nuosprendis buvo nuspėjamas. Nurodo, kad iki teismo, nurodant jo anketinius duomenis, buvo rašoma ir laikraštyje.

Kaltinimai byloje jam grindžiami tik nukentėjusiosios parodymais ir jokių objektyvių įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą, nebuvo surinkta, tuo tarpu jo pateikti nekaltumo įrodymai nebuvo įvertinti, jo parodymai nebuvo paneigti, jo kaltės įrodymų byloje nėra. Nurodo, kad byloje buvo laikomasi sukurto nusikaltimo modelio ir nepagrįstai atmetami nekaltumą patvirtinantys įrodymai.

Apeliantas nurodo, kad 2011-06-20 buvo sulaikytas D. Č. dėl J. K. tėvo V. K. sumušimo, kuriame dalyvavo dar trys ar keturi asmenys, todėl nurodo, reikalinga byloje pašalinti abejonę, ar ne dėl šių asmenų K. M. siekė paveikti nukentėjusiąją. Nurodo, kad reikalinga nustatyti, ar K. M. darydamas poveikį J. K. tai siekė padaryti būtent byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o ne byloje, kurioje jos buvęs sugyventinis kaltinamas jos tėvo sumušimu. Nurodo, kad J. K. nurodė, kad K. M. be Č. pavardės, kitų pavardžių neminėjo. Be to, nurodo, kad D. Č. nurodė, kad būdamas areštinėje rašė raštelį J., kurį turėjo perduoti kitas asmuo ir su ja pakalbėti, kodėl ji jį apkaba. Nurodo, kad jis apeliantas, jokių neteisėtų veiksmų nesiėmė prieš kitus asmenis.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nurodė, jog J. K. asmens parodymo atpažinti metu neatpažino D. N., nes bijojo, kad su ja bus susidorota, kadangi tai jai nurodė K. M.. Tačiau teisme J. K. nurodė bijojusi draugės V. J..

Nurodo, kad teismas nepagrįstai ignoravo liudytojo D. R. parodymus byloje. Jis buvo J. K. sugyventinis ir gali padėti nustatyti realią tiesą. D. R. gali patvirtinti faktą, kad J. K. tyrėjas liepė žymėtis transporto priemonių, atvažiuojančių pas ją, numerius, tačiau pažymi, jog ji būtent motociklo numerio, kuriuo buvo atvykęs K. M., neužsirašė. Šis liudytojas nurodė ir aplinkybes apie J. K. gyvenimo būdą, tačiau nepaisant to, teismas nukentėjusiosios subjektyviais parodymais besąlygiškai vadovavosi, o liudytojų – D. Č. ir D. R. parodymai įvertinti kritiškai. Tai, kad nukentėjusioji yra linkusi meluoti patvirtino jos tėvas ir motina, liudytoja V. J., kiti liudytojai bei psichologė. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji yra linkusi fantazuoti.

V. M. nurodo, kad teismas grindė jo kaltę telefoniniais pokalbiais tarp jo ir nenustatyto asmens A. bei D. N.. Jis, apeliantas, bei D. N. teismo posėdžio metu pakomentavo savo pokalbius, tačiau teismas telefoninius pokalbius interpretavo. Nurodo, kad iš telefoninių pokalbių negalima daryti išvados, jog kalbama apie poveikio darymą. Apeliantas mano, kad telefoniniai pokalbiai nėra vientisi. Todėl prašo teismo su lingvisto pagalba ištirti, ar iš pokalbių galima daryti išvadą, kad buvo planuojamas nusikaltimas. Tuo tarpiu vien tyrėjo J. K. parodymais remtis tvirtina, negalima, nes jis yra suinteresuotas asmuo byloje. Apeliantas nurodo, kad atskiri pokalbio sakiniai neatspindi viso pokalbio turinio bei konteksto, o keli pokalbiai net gi priskirti D. N., nors jis kalbėjo su A. Todėl prašo ne su tyrėjo, o su specialisto pagalba nustatyti, kur kalba jis, apeliantas su D. N., kur su kitais asmenimis. Nurodo, kad jo telefoniniai pokalbiai buvo fiksuojami du mėnesius, tačiau jį kaltinant nusikaltimo organizavimo, duomenų, kad jam buvo patekta ataskaita apie atliktus jo nurodymus, nėra.

Apeliantas teigia, kad nei jis, nei D. N. K. M. nepažįsta, todėl byloje atsirado nenustatytas asmuo, kuris su K. M. neva važiavo pas nukentėjusiąją. Apeliantas nurodo, kad išeitų, jog nenustatytas asmuo vykdė jo nurodymus, o byloje liudijo jam, apeliantui nepažįstamas asmuo – K. M..

Apeliantas nurodo, kad liudytojas tyrėjas J. K. jį apkalba, kadangi jis, t.y. apeliantas nepripažino kaltės kitoje byloje, tuomet jam tyrėjas nurodęs jį įkalinsiąs. Taip pat tvirtina, kad subjektyvūs parodymai yra ir liudytojos tyrėjos D. parodymai.

Apeliantas pažymi, kad liudytoja, nukentėjusiosios motina J. K. parodė, kad matė, kaip motociklu buvo atvykę pas dukrą du jaunuoliai, tačiau J. su jaunuoliais kalbėjo ramiai ir nekonfliktavo, todėl jos parodymai vertintini kritiškai. Be to, nukentėjusioji yra apkalbėjusi ir savo tėvą jos atžvilgiu darius nusikalstamas veikas, todėl nurodo, jos parodymai vertintini kritiškai. Apeliantas akcentuoja liudytojos V. J. parodymus, kurie vertintini kritiškai dėl liudytojos nurodytos aplinkybės, kad apie tai, jog J. K. buvo grasinta, liudytoja sužinojo prieš 2013-03-05 teismo posėdį.

Tai, kad J. K. meluoja, įrodo jos parodymai, jog 2011 m. balandžio mėnesį, apeliantas važiavo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ v.n. (duomenys neskelbtini) su D. Č. ir, sustojęs bei priėjęs prie jos, norėjo jai smogti už tai, kad ji neva nebedirbo prostitute Ispanijoje, tačiau jam iškėlus bylą dėl poveikio liudytojui, ji nurodė, kad jis apeliantas važiavo tuo metu su D. N.. Be to, automobilį, kurį liudytoja nurodė, jis jau buvo pardavęs – pridavęs į automobilių supirktuvę.

Apeliantas nurodo, kad tiek jo, tiek D. N. parodymai yra nuoseklūs. Tuo tarpu nukentėjusioji, nuolat keisdama parodymus, jį apkalbėjo. Nukentėjusiosios motina liudytoja J. K. nurodė, kad pas J. K. atvažiuodavo tyrėjas J. K., „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja ir N. R., jie kalbėdavosi su dukra. Nurodo, kad negalima vadovautis nukentėjusiosios parodymais ir dėl tos priežasties, kad kitoje baudžiamojoje byloje jis yra kaltinamas pardavęs nukentėjusiąją prostitutės darbui. Pažymi, kad pati nukentėjusioji teismo posėdyje nurodė, kad frazę – „būsi pakasta 2 metrai po žeme“ ji išgirdo iš savo brolio, kuris ją vartodavo. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad J. K. keltinos bylos už žmonių šmeižimą ir apkalbėjimą.

Byloje nėra duomenų, kad jis yra sunkus ligonis, 60 proc. nedarbingas, pažymėta, kad jis neregistruotas darbo biržoje, o nurodymas, kad jis pragyvena galimai iš nusikalstamu būdu gautų lėšų ir yra baustas administracine tvarka, yra neteisingas ir turi šališkumo požymių.

Nuteistasis D. N. skundžia 2013-03-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, panaikinti proceso išlaidų priteisimą. Taip pat apeliantas prašo panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, todėl yra naikintinas. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų D. Č., D. R. ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo A., parodymus, nepagrįstai rėmėsi J. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų J. K., V. K., J. K. parodymais, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Nors teismas pripažino, kad J. K. parodymuose prieštaravimus, tačiau to priežastis nurodo raminamųjų vaistų vartojimą. Šį teismo nurodytą motyvą paneigia atlikta psichiatrinė ekspertizė, kurią prašo prijungti iš baudžiamosios bylos, Nr. 1-105-511/2013, nagrinėjamos Panevėžio apygardos teisme. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji meluoja ir jį apkalba. Liudytoja V. D. patvirtino, kad nukentėjusiosios būsena apklausų metu jai abejonių nekėlė. Tačiau teismo išvada, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė panašius parodymus yra visiškai nepagrįsta, todėl apeliantas tvirtina, pirmosios instancijos teismas parodė šališkumą.

Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji jo 2011-10-05 neatpažino kaip asmens apie kurį davė parodymus byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad J. K. po pareiškimo – protokolo surašyto, 2011-10-05, tą pačią dieną jau nurodė, kad tikslios datos, kada jai buvo grasinta nepamena. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011-12-08, ji nurodė, kad salėje esantis D. su ja į Ispaniją nevyko. Tačiau kodėl nukentėjusioji jį apkalbėjo, nepaaiškino. Ikiteisminio tyrimo metu ji jokios datos apskritai nenurodė. Pažymi, kad nukentėjusioji 2012-02-10 akistatos metu nurodė, kad pas ją K. buvo atvykęs 2011 m. birželio mėnesį. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2012-06-20, taip pat nurodė, kad įvykis buvo birželio mėnesį, o teisiamajam posėdyje nurodė, kad rugsėjo mėnesį. Dėl paminėtų aplinkybių apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai vertintini kritiškai, o teismo išvada, dėl jos parodymų nuoseklumo, nepagrįsta.

Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog jis telefoninių pokalbių autentiškumo neginčijo. Pažymi, kad jis su V. M. telefonu apie J. K. pokalbio įrašymą diktofonu nekalbėjo, šiame pokalbyje ne jo balsas. Pokalbiai byloje Nr. 11519, 15728, 1301, 11025, yra ne jo pokalbiai, tačiau buvo priskirti jam, ir jais grįsta jo kaltė. Nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų ir buvo šališkas, todėl prašo nustatyti su kokiu asmeniu V. M. kalba minėtuose pokalbiuose. Pažymi, kad pokalbyje Nr. 954 teismo nurodytų žodžių nėra, nors pokalbis ir buvo išklausytas teismo posėdyje. Tačiau apeliantas neneigia, kad yra šnekėjęs telefonu su V. M..

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi V. J. parodymais, kuri apie poveikio darymą apskritai nieko nežinojo, tačiau liudytoja teisiamajame posėdyje nurodė, kad jai J. K. prieš 2013-03-05 vykusį teismo posėdį pasakė, jog jai buvo grasinama. Kadangi liudytoja ir nukentėjusioji yra draugės, teismas V. J. parodymais negalėjo remtis. Apeliantas tvirtina, kad teismas neteisingai įvertino liudytojos J. K. parodymus – ji ikiteisminio tyrimo metu apklausta 2011-12-29 ir 2012-02-13 nurodė nieko nežinanti apie garsinimus, poveikį dukrai, tik vėliau teisme, parodymus pakeitė, siekdama patvirtinti dukros versiją. Nurodo, kad liudytojas V. K. nenurodė, kad jam kas būtų žinoma apie grasinimus dukrai. Apeliantas akcentuoja, kad apie įvykį visi trys šeimos nariai nurodo skirtingas aplinkybes, kad buvo išėjęs į kiemą ir kalbėjo su motociklininku, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino.

Skunde nurodoma, kad J. K. parodymai vertintini kritiškai, kadangi liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi, tai įrodo jo neteisingi parodymai, tačiau teismas liudytojo parodymų su kitais įrodymais nelygino. Liudytojas melagingai nurodo, kad jį apeliantą V. M. įkalbėjo paveikti J. K. keisti parodymus, o tokio pokalbio telefonu, kad jis pirks motociklą, apskritai nebuvo. Nurodo, kad liudytojo J. K. ir nukentėjusiosios parodymai prieštarauja, kada ji parašė pareiškimą. Pažymi, kad liudytojas J. K. davė parodymus apie asmens parodymo atpažinti veiksmą, nors iš protokolo matyti, kad liudytojas jame net nedalyvavo, dėl ko jo parodymai apie minėtas aplinkybes yra vertintini kritiškai. Taip liudytojas teismo posėdyje melagingai nurodė, kad jis apeliantas pasikeitė telefono numerį. Nurodo, kad jis su V. M. draugu nebendravo, yra tik vieną kartą jo (A.) telefonu kalbėjęs su V. M., kada šis paskambino A. Nurodo, kad teismas nepatikrino liudytojo parodymų apie kratos metu rastus telefonus, jų korteles. Tai, kad telefono kortelės nebuvo sulaužytos, tai patvirtina kitoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie grąžintus daiktus R. V., kuriuos apeliantas prašo prijungti prie šios bylos.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo A. K. parodymais, taip pat neįvertino svarbių nukentėjusiosios J. K. parodymų apie tai, kad jos buvo prašoma neatpažinti D. Č. ir jos draugų. Tvirtina, kad būtent D. Č. siekė išsiaiškinti, kodėl jį apkalba, tačiau jis D. Č. nepažįsta, ką patvirtino ir D. Č.. Teismo posėdyje nukentėjusioji į klausimą, kaip ji nustatė, kad jis, apeliantas, yra D. Č. draugas, atsakė – kad ji nustatė iš K. M. pasakymo „D. Č. ir jo draugų“, toks apelianto teigimu nukentėjusiosios paaiškinimas byloje yra visiškai nepagrįstas. Nurodo, kad jis nepažįsta nei K. M., nei jo D. Č..

Apeliantas akcentuoja, kad jis parodomas atpažinti buvo tik vieną kartą, tuo tarpu nukentėjusioji nurodo du kartus – prieš išsakytus grasinimus ir po to. Nurodo, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė tikrąsias jo neatpažinimo priežastis – ji bijojo savo draugės. Tai patvirtina, kad ji jo neatpažino ne dėl K. M. grasinimų. Teismas neįvertino, kad J. K. pasirašė dėl jai gresiančios atsakomybės parodymų atpažinimo tikrumą, taip pat kokį tikslą atvažiuodamas pas J. K. turėjo K. M., neįvertino nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo, nepašalino prieštaravimų. Prašo įvertinti nukentėjusiosios asmenybę taip pat atliktos psichiatrinės ekspertizės duomenis, jos polinkį meluoti ir fantazuoti. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, kad jis nusikaltimą organizavo būdamas suimtas, kadangi jis suimtas nebuvo ir nusikaltimo neorganizavo, jis jokio poveikio J. K. nedarė ir nebandė daryti. Nurodo, kad nesupranta už kokius veiksmus yra nuteistas, kokiais veiksmais realizavo nusikaltimo sudėtį. Tvirtina, teismas nurodyti, kokiu būdu ir kada jis surado nenustatytą asmenį.

Nuteistojo D. N. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas skundžia 2013-03-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendį dalyje dėl D. N. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 233 str. 3 d., panaikinti ir priimti šioje dalyje naują - išteisinamąjį nuosprendį. Gynėjo manymu, teismo nuosprendis, dalyje dėl D. N. pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį (LR BPK 305 str.) ir vertinant įrodymus (LR BPK 20 str.), teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, ir neteisingai, aiškiai per griežtos, paskirtos bausmės, todėl šioje dalyje yra naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis ( LR BPK 329 str. 1 p.)

Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje, pripažindamas D. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 233 str. 3 d., nurodo, kad jis straipsnio dispozicijoje numatytą veikos sudėtį realizavo „vykdydamas telefonu jam duotus V. M. nurodymus surasti asmenį, galintį nuvykti ir susitikti su nukentėjusiąją J. K. ir padaryti jai poveikį, kad ši ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotų melagingus parodymus apie jai žinomas šios bylos aplinkybes, surado tokį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris tokius V. M. nurodymus perdavė K. M.". Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nebuvo nustatytas asmuo, kuriam neva V. M. duotus nurodymus D. N. perdavė, o jis šiuos nurodymus perdavė K. M.. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog byloje net nėra duomenų, kad D. N. būtų tokio asmens ieškojęs, ar kad kažkoks asmuo būtų perdavęs K. M. kokius nors nurodymus nuo D. N.. Atvirkščiai, byloje surinkti duomenys leidžia neginčijamai teigti, kad D. N. ir K. M. iki šios bylos nagrinėjimo net nebuvo pažįstami, byloje nėra duomenų, kad jie būtų turėję kokių nors bendrų pažįstamų, per kuriuos būtų bendravę, byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų D. N. parodymus, kad jis tik norėjo paguosti draugą, užuominomis žadėdamas jam kaip nors padėti, tačiau realiai jokių veiksmų neatliko, jokio asmens nesurado ir jam jokių nurodymų dėl poveikio J. K. neperdavė. Tai, kad D. N. nepažįstamas su K. M. netiesiogiai tvirtina ir procesinės prievartos priemonės, kurių pasėkoje jokių duomenų apie galimąjų ryšį, kontaktą nebuvo gauta.

Skunde cituojamas BK 233 straipsnis, už kurio padarymą atsakomybė kyla tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. BK 233 str. 3 d. numatyta kvalifikuota šio straipsnio sudėtis, tam, kas šio straipsnio 1 d. ir 2 d. numatytas veikas padarė panaudojant smurtą ar kitokią prievartą. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad nuosprendyje motyvuoti nusikals­tamos veikos kvalifikavimą. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados turi būti aiškūs, teismas turi pasisakyti, kodėl kaltinamojo padaryta veika atitinka nusikalti­mo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK straipsnyje, jo dalyje, punkte, sudėtį. Jei­gu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nu­rodyti, kuo remiantis manoma, kad šie kvalifikuojamieji požymiai turi būti inkriminuoja­mi kaltinamajam. Taigi, teismas, pripažindamas D. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 3 d., turėjo motyvuotai nurodyti ne tik kokiais veiksmais D. N. realizavo bendrą nusikaltimo sudėtį, t. y. kokie jo atlikti veiksmai laikytini poveikio darymu J. K., bet ir kad jis darydamas poveikį J. K., panaudojo smurtą ar kitokią prievartą. Gynėjas pažymi, kad ne tik kaltinime, bet ir nuosprendyje nėra nurodyta, kad V. M. telefonu davė nurodymą J. K. atžvilgiu panaudoti smurtą ar kitokia prievarta, taip pat nenurodyta ir, kad D. N. būtų nenustatytam asmeniui nurodęs J. K. atžvilgiu, siekiant daryti jai poveikį kaip liudytojai, vartoti smurtą ar kitokią prievartą, todėl neaišku kodėl jo veika kvalifikuojama pagal BK 233 str. 3 d., o ne pagal LR BK 233 str. 1 d. Iš pirmosios instancijos nuosprendyje nurodyto veikos aprašymo, darytina vienareikšmiška išvada, kad K. M. galimai išsakyti grasinimai J. K. gali būti vertinami tik kaip vykdytojo ekscesas. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nepasisakęs dėl veikos kvalifikavimo ir nenurodęs jokių motyvų, kodėl D. N. veika kvalifikuotina pagal BK 233 str. 3 d., pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, numatytus LR BPK 305 str. 1 d. 3 p., bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą - nepagrįstai veiką kvalifikavo pagal LR BK 233 str. 3 d.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. N. kaltu, rėmėsi nukentėjusiosios J. K. parodymais, duomenimis, gautais BPK 154 str. tvarka kontroliuojant ir fiksuojant D. N. ir V. M. pokalbius, kurie prokuroro nutarimu išskirti iš baudžiamosios bylos dėl prekybos žmonėmis, V. M., K. M. duotais parodymais, liudytojų J. K., V. J. parodymais. Tačiau remtis ir vienareikšmiškai laikyti patikimais J. K. parodymus nėra jokio pagrindo, nes apie aplinkybes, kokiu būdu, kas ir kada jai darė poveikį, ji buvo apklausta ne vieną kartą, tiek policijos pareigūnų, tiek teismo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo ir kiekvieną kartą jos parodymai skyrėsi. Pirmą kartą jos parodymai, dėl neva jai daryto poveikio, užfiksuoti 2011-11-05 pareiškime protokole, kur ji nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 23 ar 24 dieną, apie 14-15 val., pas ją į namus buvo atvažiavęs Karolis, kuris yra D. Č., V. M. ir D. draugas ir pakvietė važiuoti kartu. Jai atsisakius, Karolis pasakė, kad ji „pasodino" Č., ir dėl to jei su jais nevažiuos ji, tai pasigaus ją vieną ir užmuš. Po to dar pridūrė, kad jei ji atpažins bent vieną iš jo draugų, tai bus blogai ne tik jai, bet ir jos artimiesiems. Dėl šių grasinimų, ji neva 2011-10-05 parodymo atpažinti metu neatpažino D., apie kurį buvo byloje davusi parodymus, ir kuris ją 2010 m. gruodžio mėnesį išvežė iš Lietuvos į Ispaniją autobusiuku ir perleido kitiems asmenims. Iškart po pareiškimo surašymo (2011-10-05 11.30 val.), J. K. buvo apklausta liudytoja (2011-10-05 11.50-13.00 val.), kur jau nurodė, kad 2011 m. rugsėjo mėnesio viduryje, tikslios datos nurodyti negali, apie 12-13 val., pas ją į namus atvažiavo K., kuris pagrasino, kad pagaus ją vieną ir užmuš, nes dėl jos yra pasodintas D. Č., be to pabrėžė, kad ji nieko neatpažintų iš jo draugų, nes kitaip susidoros ne tik su ja, bet ir su jos šeima. Šios apklausos metu, ji nurodė, kad vien dėl šių grasinimų, ji 2011-10-05 parodymo atpažinti metu neatpažino D., apie kurį yra davusi parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00125-11, kad būtent D. ją išvežė į Ispaniją ir perleido ją kažkokiems asmenims Ispanijos Karalystėje. Tas D., važiuojant autobusiuku į Ispaniją, jai į veną suleido, jos manymu, narkotikų. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad J. K. tą pačią dieną, apklausiama skirtingų pareigūnių (J. B. ir V. D., nurodo skirtingas įvykio aplinkybes).

2012-02-10 akistatos metu su K. M. J. K. nurodė, kad 2011 m. vasarą, birželio mėnesio pabaigoje, tikslaus laiko nepamena, pas ją atvažiavo K. ir kai ji kieme su juo liko viena jis pasakė, kad ji kalta, kad pasodino Č., kad už tai turės atsakyti, taip pat Karolis prašė, kad duodama parodymus apie Č. ji neminėtų jo pavardės, odaugiau nieko neprašė, grasinimų iš Karolio jokių nebuvo.

2011-12-08 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. metu J. K. nurodė, kad pas ją buvo atvažiavęs K. iš (duomenys neskelbtini) kaimo ir pasakė, kad jeigu ji dar ką nors pasakys apie D. pareigūnams, užmuš. Be to, šios apklausos metu ji nurodė, kad kartu su ja į Ispaniją D. N. nevyko, o vyko vairuotojo sūnėnas, kurio vardas taip pat D., ir jis kelionės metu davė gerti tabletes.

2011-06-20 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. B. metu J. K. nurodė, kad 2011 m. birželio mėnesį pas ją į namus atvažiavo K. ir tėvams įėjus į vidų, pradėjo sakyti, kodėl ji parašė ant D. Č. pareiškimą, privalo jį atsiimti, nes „pakas 2 metrai po žeme", sakė jei ką atpažins iš jo draugų, irgi atsiims. K. grasinimai nebuvo susieti su jos šeima. Grasinimai buvo jai asmeniškai.

Nagrinėjant šią bylą teisme J. K. parodė, kad apie 2011 m. rugsėjo 20 d. atvažiavo K. M. pas ją į namus, jis buvo su šalmu. Atvažiavo dviese, motociklo vairuotojo ji nepažįsta. Išėjo tėtis, po to ji su mama išėjo. Pirmi K. M. žodžiai buvo: „aš žinau, ką padarei D. Č.". Mama jo klausė: „tai ko čia tada atvažiavai?" Kai mama nuėjo į kambarį, ji su K. M. liko kieme dviese ir tada jis pasakė: „nemėgink atpažinti, nes būsi pakasta".

Nurodytais J. K. parodymais gynėjas tvirtina, kad ji ne tik skirtingų apklausų metų nurodė skirtingą datą, kada pas ją buvo atvažiavęs K., skirtingus jai išsakytus grasinimus (vienose apklausose, kad grasino susidoroti su ja asmeniškai, kitose - kad grasino jos šeimai, akistatos metu nurodo, kad visai negrasino), bet ir K. neva išsakytus reikalavimus: vienose apklausose nurodo, kad reikalauja neduoti parodymų ant D. Č., kituose, kad neatpažinti jo draugų (iš J. K. parodymų net neaišku kieno draugų - K. M. ar D. Č.). Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinime nurodyta aplinkybė – grasinamas nukentėjusiajai pakasti ją 2 metrai po žeme, J. K. parodymuose atsiranda tik 2012-06-20 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, praėjus beveik metams nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl neva siekimo paveikti J. K.. Vertinant J. K. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad nėra jokių duomenų, kad D. N. ir K. M. būtų bent pažįstami, tuo labiau kad jie būtų draugai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. K. D. N. buvo mačiusi vos kelis kartus (taip ji pati nurodo), ir nei karto su K. M., ar su D. Č., todėl akivaizdu, kad jai nebuvo jokios priežasties laikyti D. N. K. M. ar D. Č. draugu. Tokią išvadą patvirtina ir J. K. parodymai, duoti nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme. Apklausos metu J. K. nurodė, kad parodymo atpažinti metu ji D. N. neatpažino visai ne dėl K. M. išsakytų grasinimų, o todėl, kad šalia buvo draugė V. J., kuri bendravo su visu (duomenys neskelbtini) kaimu, jai buvo gėda prieš draugę ir ji pareigūnei nurodė, kad neatpažįsta D. N.. Taip pat J. K. nurodė, kad V. J. buvimas šalia parodymo atpažinti metu, buvo vienintelė priežastis dėl ko ii nurodė neatpažįstanti D. N..

Skunde nurodoma, kad lyginant J. K. parodymus su kitais bylos duomenimis ir J. K. duotais parodymais, akivaizdu, kad pareiškimą dėl jai neva daromo poveikio J. K. parašė policijos pareigūnų įtakoje, o ne todėl, kad jai neva kažkas grasino. Po parodymo atpažinti D. N. ir J. K. jo neatpažinus neliko pagrindo D. N. taikyti griežtas procesines prievartos priemones, todėl prieš prokurorui kreipiantis į teismą pagal J. K. pareiškimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mėginimo ją paveikti. Vertinant nukentėjusiosios motinos J. K. ir liudytojos V. J. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad apie grasinimus ir prašymą pakeisti parodymus joms žinoma iš pačios J. K. ir kad tokius parodymus jos davė tik teisme, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog apie jokį poveikį ar grasinimus J. K. joms nežinoma.

Toliau skunde analizuojami byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai, iš kurių turinio daroma išvada, kad V. M. prašė surasti asmenis, kurie nuvažiuotų pas nukentėjusiąją J. K., kad ji pakeistų savo parodymus, prašė ją išprovokuoti kalbėti apie piniginį atlyginimą, o paskui padaryti pokalbių garso įrašus, kad paskui ją sukompromituoti. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, vertindamas pokalbių įrašus, visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad V. M., kaip pats nurodo apklausos metu, būdamas suimtas bendravo su penkiais draugais (ne tik su D. N.) ir nepagrįstai dalį garso įrašuose užfiksuotų pokalbių priskiria D. N., o būtent V. M. pasakyta frazė: „Tik tos zajavas, jeigu jin ką nors, blecha, jeigu išeitų ten kažkaip tai, jei ten, kad biški pakeistų kažką, žinai, ..." užfiksuota pokalbio įraše Nr. 11519 su nenustatytu asmeniu „A.", pokalbio įrašas Nr. 15728, kur V. M. prašo įrašyti J. K. pokalbį, kad ji pinigų prašo: "Vardų neminėsiu, bet šitą, gal išeitų, supranti, pašnekėt, tenai, gal išeitų, blecha, man nu padaryt iš tos, iš tos, karočė, tą įrašą, supranti, va tokį va pokalbį. Nu, ka, tipa, jin pinigų ti prašą, žin", yra tarp V. M. ir nenustatyto asmens, todėl gynėjui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas šiuos pokalbius priskiria D. N., nes pats jis yra nurodęs, kad įraše Nr.15728 su V. M. kalba ne jis, o kitų duomenų, kurie leistų tvirtinti priešingai - byloje nėra. Gynėjas skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš byloje esančių garso įrašų užfiksuotų klausantis V. M. telefoninių pokalbių, tik įraše Nr. 5817, dalis pokalbio yra su D. N., kiti V. M. pokalbiai yra su nenustatytais asmenimis įvardijamais kaip „A." ir ..nenustatytas asmuo". Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad policijos pareigūnai byloje yra pateikę tik tuos įrašus, kurie, jų manymu, yra reikšmingi bylai (leidžia tiesiogiai ar netiesiogiai teigti, kad D. N. ir V. M. yra susiję su J. K.), tačiau nesant visų garsų įrašų, gynėjo manymu, negalima neigti, kad kituose įrašuose ar jų dalyse, buvo duomenys, kurie kaip tik įrodo D. N. nekaltumą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad D. N. įvykdė V. M. prašymus (realizavo nusikaltimo objektyviąją pusę). Vertinant garso įrašuose užfiksuotą informaciją, nesuprantama kuo remiantis teismas, padaro išvadą, kad pokalbio įraše Nr.11025 užfiksuota „A." frazė: "Gerai ten nu, sakė, kad bandys kažką", reiškia, kad asmuo „A." sako, jog D. N. bando daryti poveikį J. K.. Pats „A." pokalbyje tokių aplinkybių nenurodo, jokių vardų nemini, todėl vertinant šį pokalbį galima daryti tik prielaidą, kas ir ką darys, tačiau prielaidomis asmens kaltė negali būti grindžiama.

Minėtais motyvais gynėjas daro išvadą, kad nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad būtent D. N. surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris V. M. nurodymus perdavė K. M.. Dėl to Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl D. N. pripažinimo kaltu yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Gynėjas skunde ginčija ir garso įrašų įrodomąją reikšmę. Pagal BPK 4 straipsnio nuostatas baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir reikšmingi bylai duomenys renkami BPK nustatyta tvarka. BPK 154 str. reglamentuoja elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo galimybes esant pagrindui manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą, ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus LR BK 170 str., 198² str. 1 d., arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitos neteisėtos veikos. Taikant tokią procesinė prievartos priemonę neišvengiamai skverbiamasi į Konstitucijos lygmeniu garantuojamą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę. Todėl nustačius, kad pokalbių įrašai gauti pažeidžiant BPK 154 straipsnio nuostatas, taikant šią priemonę surinkta informacija paprastai nelaikytina įrodymu. BPK 162 str. reglamentuoja informacijos panaudojimą kitose baudžiamosios bylose. Ir tai galima daryti tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, o jei byla teismo žinioje, tai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Taigi, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus aukštesniajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika (Baudžiamoji byla Nr. 2K-120/2008).

Skunde nurodoma, jog Panevėžio apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas M. R. aiškiai viršijo savo kompetencijos ribas ir iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso kodeksą, priimdamas 2012-02-28 nutarimą, kuriuo, taikant BPK 162 str., į pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nesunkaus nusikaltimo (BK 11 str. 3 d., 233 str. 1 d.) ir kuriame D. N. 2012-03-26 pareikštas įtarimas pagal BK 233 str. 1 d. (dėl nesunkaus nusikaltimo), panaudojo kitos baudžiamosios bylos duomenis, kurie gauti dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo. Tokiu būdu buvo iš esmės pažeistos D. N. teisės į teisingą baudžiamąjį procesą. Dėl visų nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad informacija garso įrašų pavidalu šioje baudžiamojoje byloje surinkta nesilaikant BPK nuostatų. Taip padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas atitinkamus duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais. Eliminavus garso įrašų įrodomąją reikšmę, darytina išvada, kad įrodinėjimo požiūriu kitų byloje surinktų duomenų traktuotė, kurią nuosprendyje išdėstė pirmosios instancijos teismas, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Gynėjas skunde kelia abejonę dėl BPK 162 str. konstitucingumo, t. y. atitikimo LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei 22 str. Konstitucijos 22 str. nurodyta, kad „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitos susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotų teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą". Gi BPK 162 str. redakcija Nr. XI-1478, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3965 (2011-07-05) suteikia teisę aukštesniajam prokurorui panaudoti vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones surinktą informaciją panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje. Be to BPK 162 str. iš principo laikytina antikonstitucine teisės norma, kadangi ja įteisinta galimybė piktnaudžiauti baudžiamuoju procesu, varžant prigimtines žmogaus teises - be teismo leidimo skleisti (naudoti) teismo sankcijos reikalingus duomenis kituose procesuose, net gi ne dėl analogiškų ir galimai mažiau pavojingų veikų. Todėl ši norma tampa prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsniui bei įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Skunde išdėstomi ir nesutikimo dėl terminuoto laisvės atėmimo D. N. paskyrimo motyvai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog kaltinamasis D. N. nusikalstamą veiką organizavo būdamas suimtas ir naudodamasis suimtiems asmenims draudžiamomis turėti priemonėmis, nes D. N. nebuvo nei įtariamas, nei kaltinamas, nei pripažintas kaltu organizavimu. Gynėjui taip pat neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas nurodo, kad tuo metu, kai buvo klausomasi jo pokalbių su V. M., t.y. laikotarpyje nuo 2011 m. liepos 19 d. iki rugsėjo 13 d. jis organizavo nusikalstamą veiką. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad D. N. buvo sulaikytas tik 2011 m. spalio 4 d., kardomoji priemonė suėmimas jam paskirta 2011 m. spalio 5 d. Tokius teismo teiginius gynėjas vertina kaip teismo šališkumą, nes teismo išvados dėl griežčiausios iš sankcijoje numatytos bausmės skyrimo akivaizdžiai neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.

Gynėjas taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad D. N. veiksmai sukėlė pasekmes teisingumui, nes J. K. teismo posėdžio metu paneigė tokią teismo išvadą, paaiškindama, kad parodymo atpažinti D. N. metu, nurodė, jog nieko iš jai parodytų asmenų neatpažįsta, nes buvo gėda prieš draugę, o ne todėl, kad jai buvo grasinta. Kaip jau minėta, šių J. K. parodymų teismas ne tik nevertino, bet juos ignoravo, išvis nenurodė nuosprendyje, kas taip pat vertintina, kaip teismo šališkumas.

Skunde nurodoma, kad teismas nesivadovavo BK 55 straipsniu, kuris nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skiriant laisvės atėmimo bausmę, būtina motyvuoti tokį sprendimą, teismo motyvacija turi būti pagrįsta bausmės tikslų pasiekimu, t.y. aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Šiuo gi atveju teismo nurodytų motyvų nepatvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o kiti teismo motyvai, kad D. N. teistas prieš 10 metų, už veiką kurią padarė būdamas nepilnametis, į nusikalstamos veikos darymo aktyvumą, jo dalyvavimo reikšmę, yra nepakankamas pagrindas skirti jam griežčiausią bausmę. Be to teismas visiškai nepagrįstai D. N., kuris ir taip jau pusantrų metų buvo suimtas, yra silpnos sveikatos, pripažinęs jį kaltu padarius apysunkį nusikaltimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskyrė griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji V. M. ir jo gynėjas advokatas Raimundas Kurklietis, K. M. ir jo gynėja advokatė Eligija Norkienė-Paplauskė, D. N. ir jo gynėjas advokatas Žygimantas Rutkauskas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinių skundų netenkinti.

Nuteistųjų K. M., V. M. ir D. N. bei jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Kaip matyti iš nuteistųjų V. M., K. M., D. N. bei jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinių skundų, juose yra ginčijama nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Skunduose bandoma sumenkinti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, ginčijama telefoninių pokalbių garso įrašų įrodomoji vertė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji siekė paveikti liudytoją duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Ši veika numatyta BK 233 straipsnyje. Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nemotyvavo, kodėl V. M. ir D. N. veikos atitinka BK 233 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta nusikaltimo sudėtis turi kvalifikuojamąjį požymį - smurto ar kitokios prievartos panaudojimą. Nesant byloje duomenų, kad nuteistųjų V. M. ir D. N. tyčia apėmė prievartos naudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu, nuosprendis keistinas: V. M. veika perkvalifikuotina iš BK 24 str. 4 d., 233 str. 3 d. į BK 24 str. 4 d., 233 str. 1 d., o D. N. veika perkvalifikuotina iš BK 233 str. 3 d. į 233 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 p.)

Išnagrinėjusi K. M. apeliacinį skundą kolegija daro išvadą, kad jame išdėstytais argumentais nuosprendžio keisti nėra pagrindo. K. M. skunde nurodė, kad jis J. K. nepažįsta ir jos kieme nėra buvęs. Jo manymu, teismas, vertindamas J. K. parodymus, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad ji yra linkusi meluoti, turi psichikos sveikatos sutrikimų.

Iš tiesų, byloje esantis teismo psichiatrijos tarnybos ekspertizės aktas (3 t., b.l. 134-139) rodo, kad J. K. nustatytas psichinis sutrikimas, o jos tėvas V. K. teisme patvirtino, kad dukra linkusi meluoti. Tačiau ši aplinkybė teismo išvadų nepaneigia, nes J. K. parodymus patvirtino kiti byloje esantys įrodymai - tai liudytojų J. K., V. K., J. K., V. J. parodymai ir kiti įrodymai.

Nukentėjusioji J. K. pačios pirmos apklausos metu, tai yra rašydama pareiškimą, įvardijo, kad pas ją atvykęs asmuo buvo K. M.. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 158) J. K. parodė, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį prie jos namų atvyko K. M.. Jos žodžiais tariant, Karolis atvyko motociklu, taip vadinama ,,britva”, kaip keleivis kartu su kitu asmeniu (vairuotoju). To kito asmens nukentėjusioji apibūdinti negalėjo, kadangi jis buvo su šalmu ant galvos ir ji jo veido nematė. K. kvietė važiuoti kartu į pirtį, tačiau ji atsisakė, taip pat neleido ir tėvai. J. K. nurodė, kad motinai įėjus į namo vidų K. jai pasakė: „nemėgink atpažinti, nes būsi pakasta". Nukentėjusioji suprato, kad jai daromas poveikis, siekiant, kad ji neįvardintų nei V. M., nei D. N., nei D. Č.. Suprato, kad jei taip nepadarys, ją gali „pakišti po žeme“, tai yra nužudyti.

Šiuos nukentėjusios parodymus patvirtino liudytoja J. K., kuri nurodė, kad buvo atvykę du asmenys, su taip vadinama „britva“, kad vienas iš jų buvo Karolis, o antrojo ji nematė, nes buvo su šalmu. K. M. J. K. atpažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, (1 t., b.l. 55-57), tiek teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja nurodė, kad tėvas, tai yra V. K., taip pat matė vieną vaikiną ir ar matė tą, kuris buvo prie motociklo, ji nežino, nes jis buvo toliau, prie kelio. Iš J. K. teisme duotų parodymų (2 t. b.l. 168) matyti, kad ji suprato, kad J. gali būti daromas spaudimas, jos žodžiais tariant, bijojo, kad ko nepadarytų. Ji pati grasinimų iš K. M. negirdėjo, tačiau po kelių dienų dukra jai pasakė, kad dėl jos duotų parodymų šeimai gali būti padaryta kažkas negero.

L. V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo atvykęs asmuo su motociklu, pats jį matė, tačiau jis buvo su šalmu, todėl jo veido nematė. Liudytojas ir teismui patvirtino, kad matė vieną asmenį, tačiau tai paaiškinama J. K. žodžiais, kad V. K. buvo toliau, prie kelio. V. K. teismui patvirtino, kad žmona jam sakė, kad buvo atvykęs „K. su motociklu“.

Poveikio padarymo faktą patvirtina ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklausto tyrėjo J. K. parodymai. J. K. tyrė vaiko pirkimo – pardavimo bylą. Jis teigė, kad stebėdamas proceso veiksmą, kurio metu J. K. turėjo iš trijų asmenų atpažinti D. N., ji „keistai pažiūrėjo į vieną tašką, sustingo ir pasakė, kad nėra pažįstamų“. Dėl tokios nukentėjusiosios reakcijos tyrėjui kilo įtarimas. Veždamas J. K. namo, jis paklausė ar nebuvo pažįstamų žmonių. Ji pradėjo verkti, pasakė: „(duomenys neskelbtini)“. Į jo klausimą, kodėl neatpažino, J. K. atsakė, kad išsigando grąsinimų. Tą pačią dieną J. K. parašė pareiškimą policijai apie jai darytą poveikį, apie grasinimą susidoroti, jei ji duos teisingus parodymus, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl poveikio.

Skunde prašoma kritiškai vertinti liudytojos V. J. parodymus, nes yra artima nukentėjusiosios draugė. Tačiau V. J. parodymai apie tai, kad J. K. jai pasisakė, jog K. buvo atvažiavęs motociklu, tik patvirtina kitus byloje esančius įrodymus, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Nuteistasis K. M. skunde nurodo, kad J. K. ir jos motina tikėjosi iš jo naudos, nes gyvena nepasiturinčiai. Šis nuteistojo argumentas deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįstas. Be to, telefoninių pokalbių įraše Nr. 15728, kuris vyko 2011-09-13, yra užfiksuota, kad nuteistieji norėjo apkaltinti J. K. tuo, kad ji neva reikalauja pinigų.

K. M. neigia padaręs nusikaltimą ir todėl, kad teismo konstatuotą nusikaltimo padarymo dieną - 2011 metų rugsėjo 20 d. jis buvo savo darbovietėje BĮ Lietuvos Danijos UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios darbo metu pasišalinti nėra galimybės. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas. Iš K. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad jis, vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens perduotus V. M. ir D. N. nurodymus siekė paveikti J. K. ne 2011 metų rugsėjo 20 d., o 2011 metų rugsėjo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad poveikis nukentėjusiajai buvo organizuojamas po V. M. sulaikymo, t. y. nuo liepos mėnesio pabaigos iki 2011 m. rugsėjo 13 dienos. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad K. pas ją buvo atvažiavęs ir grasino 2011 m. rugsėjo 23 ar 24 d. (1 t., b.l. 14-15), kitoje apklausoje parodė, kad tai buvo rugsėjo viduryje (1 t, b.l. 16-17). Šiuos nukentėjusiosios parodymus, t. y. kad K. buvo atvykęs rugsėjo viduryje, patvirtino ir liudytoja K. (1 t., b.l. 53). Skunde minimą datą - 2011 metų rugsėjo 20 d. J. K. paminėjo teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 158). Tai rodo, kad J. K. tikslios dienos neprisiminė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.

K. M. skunde nurodo, kad kitų kaltinamųjų jis nepažįsta ir nepažinojo, užfiksuotų pokalbių tarp jų nėra. Tačiau posėdžio metu perklausyti telefoninių pokalbių įrašai rodo, kad buvo ieškomas asmuo, nesusijęs byla, kurioje turėjo būti daromas poveikis nukentėjusiajai. Telefoninių pokalbių įrašo Nr. 10471 turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas: V. M. nurodo D. N., kad šis surastų asmenį, kuris galėtų paveikti nukentėjusiąją, o D. N. nurodo, kad turi parlėkti žmogus, kuris sutvarkys tuos reikalus. Toks žmogus buvo rastas ir tai buvo K. M.. Poveikio tikslas buvo pasiektas - nukentėjusioji, išsigandusi K. M. jai išsakytų grasinimų „pakišti po žeme“, 2011 m. spalio 5 d. asmens parodymo atpažinti metu neatpažino D. N., kuris buvo parodytas kartu su kitais dvejais asmenimis (1 t., b.l. 37-39). Tokiu būdu įrodyta, kad K. M., grąsindamas susidorojimu, siekė paveikti ir paveikė nukentėjusiąją, kad ji duotų melagingus parodymus. Buvo grasinama panaudoti nukentėjusiosios atžvilgiu smurtą, todėl K. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 3 dalį.

Nuteistasis K. M. teigia, jog dėl jam paskirtos 60 parų arešto bausmės negalėtų slaugyti neįgalios motinos, kuriai 2010-01-20 teismo yra skirta rūpyba, be to prarastų darbą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmę, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiems nusikaltimams (LR BK 11 str. 4 d.)), kaltės rūšį ir formą (nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę (K. M. neteistas, administracine tvarka nebaustas, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai), jo vaidmenį darant nusikaltimą bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau, įvertinus bausmės atitiktį BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams (ne tik nubausti asmenį, bet ir paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), paskirta 60 parų arešto bausmė, kurios negalima būtų atlikti poilsio dienomis, negali būti laikoma teisinga, nes darbo turėjimas ekonominiu sunkmečiu yra didelė vertybė, kurio netekęs tvirtų moralinių nuostatų neturintis asmuo būtų pastūmėtas gauti pragyvenimui lėšas nusikalstamu būdu. Todėl paskirta bausmė švelnintina iki 45 parų arešto.

A. V. M. ir D. N. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo kriterijus, juos vertindamas šališkai. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai atmetė juos teisinančius liudytojų – D. Č. ir D. R. parodymus ir savo išvadas grindė tik juos kaltinančiais įrodymais. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų liudytojų parodymus išanalizavo ir įvertino, juos sulyginęs su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaltinamųjų prašymu pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas D. Č., kuris parodė, kad būdamas Panevėžio apskrities policijos komisariato areštinėje parašė raštelį, kurį adresavo J. Tą raštelį perdavė kažkurioje kitoje kameroje buvusiam asmeniui, kuris greitu laiku turėjo išeiti iš areštinės. To asmens prašė, kad jis pats nueitų, ar ko paprašytų iš (duomenys neskelbtini), kad pakalbėtų su J., kodėl ji jį apkalba. Pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojo D. Č. parodymus įvertintino kritiškai, kaip siekimą padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad D. Č. negalėjo teismui atsakyti į klausimus, kas buvo tas asmuo, kuris greitu laiku turėjo išeiti iš areštinės, kokioje kameroje tas asmuo buvo, kokiu būdu tą raštelį tam asmeniui perdavė, kaip ir iš ko sužinojo, kad tas asmuo greitu laiku turi išeiti iš areštinės ir kt. Liudytojas nurodė, kad raštelyje rašė, kodėl J. jį apkalba, vėliau nurodė, kad raštelyje prašė, kad tas asmuo nueitų pats arba ko nors paprašytų pakalbėti su J. K.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš telefoninio pokalbio įrašo Nr. 526 nustatyta, kad D. N. su V. M. kalba apie D. Č., kad reikia jį paveikti. Pokalbio įraše Nr. 876 užfiksuota, kad D. N. prašo atsiųsti D. Č. vardą ir pavardę, kad jo paieškotų tuose „labirintuose“ (tardymo izoliatoriuje). Iš pokalbio Nr. 5817 nustatyta, kad V. M. D. N. pasako, jog D. Č. sėdi 10 kameroje, o prieš tai buvo 9 kameroje. Reiškia, V. M. aktyviai bandė surasti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje esantį D. Č., su juo susisiekti, siekiant suderinti gynybines pozicijas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs D. Č. parodymus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, pagrįstai juos atmetė. Su tokiu įrodymu vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Kritiškai įvertinti ir liudytojo D. R. parodymai, kuris teisiamajame posėdyje nurodė, kad gyvenant su J. K. jis ne kartą girdėjo jos pokalbius telefonu, kurių metu ji reikalavo pinigų. J. K. patvirtino, kad kurį laiką gyveno su D. R., tačiau nurodė, kad jokių pinigų iš nieko nereikalavo, tokių duomenų nėra ir byloje. Kaip jau minėta, kaltinamieji siekė apkaltinti J. K. tuo, kad ji neva reikalauja pinigų ir tai yra užfiksuota telefoninių pokalbių įraše Nr. 15728, kuris vyko 2011-09-13. Šio pokalbio metu V. M. prašė nenustatyto asmens įrašyti J. K. pokalbį, kad ji prašo pinigų: ,,vardų neminėsiu, bet šitą, gal išeitų, supranti, pašnekėt, tenai, gal išeitų, blecha, man nu padaryt iš tos, iš tos, karočė, tą įrašą, supranti, va tokį va pokalbį. Nu, ka, tipa, jin pinigų ti praša, žin“. Šiais argumentais pagrįstai buvo atmesti D. R. parodymai.

Nuteistieji V. M., D. N. ir jo gynėjas advokatas Žygimanas Rutkauskas didelį dėmesį skunduose skiria V. M. ir D. N. telefoninių pokalbių įrašų analizei ir įrodomajai vertei atskleisti, pateikdami analogiškus argumentus. Skunduose teigiama, kad šių telefoninių pokalbių negalima daryti išvados, jog kalbama apie poveikio darymą J. K..

D. N. ir gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas apeliaciniuose skunduose atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, vertindamas pokalbių įrašus, visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad V. M., būdamas suimtas, bendravo viso su penkiais draugais (ne tik su D. N.) ir nepagrįstai dalį garso įrašuose užfiksuotų pokalbių priskiria D. N., nes:

pokalbio įraše Nr. 11519 V. M. pasakyta frazė: „Tik tos zajavas, jeigu jin ką nors, blecha, jeigu išeitų ten kažkaip tai, jei ten, kad biški pakeistų kažką, žinai, ..." užfiksuota su nenustatytu asmeniu „A.";

pokalbio įraše Nr. 15728 V. M. prašymas įrašyti J. K. pokalbį, kad ji prašo pinigų: "Vardų neminėsiu, bet šitą, gal išeitų, supranti, pašnekėt, tenai, gal išeitų, blecha, man nu padaryt iš tos, iš tos, karočė, tą įrašą, supranti, va tokį va pokalbį. Nu, ka, tipa, jin pinigų ti prašą, žin" užfiksuota, yra tarp V. M. ir nenustatyto asmens.

Šie gynėjo paminėti telefoninių pokalbių garso įrašai buvo perklausyti apeliacinės instancijos teisme. Iš šių įrašų matyti, kad skunde minimi pokalbiai vyko tarp V. M. ir kito nenustatyto asmens. Tačiau iš pokalbių turinio akivaizdu, kad kitas asmuo vardu A. pokalbiuose su V. M. dalyvaudavo kaip tarpininkas:

pokalbio įrašo Nr. 11519 pradžioje užfiksuotas V. M. prašymas perduoti pokalbio turinį D. N.: „Žėk, šitą tu pasakysi tam, nu (duomenys neskelbtini)“;

pokalbio įraše Nr. 5817 užfiksuota, kad V. M. kalbasi su A., vėliau telefoną iš A. perima D. N., kuris sako V. M., kad pasikeitė numerį, tačiau prašo tuo numeriu neskambinti, o parašyti žinutę A. ir jis tada pasuks iš kitur.

Iš šių bei kitų byloje esančių pokalbių tarp V. M. ir D. N. įrašų turinio nustatyta įvykių eiga patvirtina aplinkybes, kad V. M. davė nurodymus D. N. dėl poveikio nukentėjusiajai darymo per nenustatytą asmenį. Pokalbio, vykusio 2011-07-20, įraše Nr. 526 D. N. pasako, kad per kitus asmenis yra bandoma ieškoti galimybės paveikti J. K. ir domisi: ,,ar nerodė fotkių? (fotonuotraukų)“, tai yra, jis klausė suimto V. M., ar policijos pareigūnai žino apie jo dalyvavimą nusikaltime. 2011-07-23 vykusiame pokalbyje, kurio įrašas Nr. 954, D. N. pasako, kad J. K. yra Rokiškyje, t.y. gydoma. D. N. teiraujasi, kada V. M. veš apklausoms, V. M. jį patikina, kad nieko jis nesakys, tai yra derina savo gynybinę taktiką. Iš 2011-08-29 pokalbio įrašo Nr. 11025 turinio nustatyta, kad V. M. teiraujasi per asmenį, vardu A., ar gaunasi daryti poveikį J. K.. A. atsako, kad ji (J. K.) yra grįžusi ir gyvena su draugu ir kad D. N. bando daryti poveikį: „gerai ten nu..., sakė, kad bandys kažką“. Iš pokalbio, vykusio 2011-08-27, įrašo Nr. 10471 matyti, kad V. M., prašiusį paveikti J. K. per kitą asmenį, D. N. informuoja, kad turi „parlėkti žmogus“, kuris sutvarkys tą reikalą. Iš visų paminėtų pokalbių visumos akivaizdu, kad tiek V. M., tiek D. N. yra suinteresuoti ikiteisminio tyrimo eiga bei poveikio J. K. darymu, siekia, kad ši keistų savo parodymus.

D. N. apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pokalbio Nr. 954 metu nebuvo kalbama apie aplinkybes, nurodytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendyje. Kolegija, patikrinusi pokalbio Nr. 954 įrašo turinį, nustatė, kad pokalbyje tarp V. M. ir D. N. iš tikrųjų nebuvo kalbama apie poveikį J. K., t.y. V. M. frazės ,,Tik tos zajavas, jeigu jin ką nors, blecha, jeigu išeitų ten kažkaip tai, jei ten, kad biški pakeistų kažką, žinai, ...“ nesakė. Kaip jau minėta, šią frazę V. M. sakė pokalbio, kurio Nr. 11519 metu su nenustatytu asmeniu, vadinamu A., ir tai vertintina kaip teismo padaryta techninė klaida. Tačiau nustačius, kad nenustatytas asmuo A. pokalbiuose su V. M. dalyvaudavo kaip tarpininkas tarp V. M. ir D. N., ši klaida įtakos teismo padarytoms išvadoms neturi. Taigi D. N. ir advokato Ž. Rutkausko skunduose nurodytas argumentas, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad D. N. įvykdė V. M. prašymus, nepagrįstas ir paneigtas minėtais telefoninių pokalbių garso įrašais. Be to, toks su vaiko pirkimo – pardavimo byla nesusijęs asmuo buvo surastas ir poveikis nukentėjusiajai buvo padarytas.

Gynėjas ir nuteistasis D. N. teigia, kad policijos pareigūnai byloje yra pateikę tik tuos įrašus, kurie, jų manymu, yra reikšmingi bylai (leidžia tiesiogiai ar netiesiogiai teigti, kad D. N. ir V. M. yra susiję su J. K.), tačiau nesant visų garso įrašų, gynėjo teigimu, negalima neigti, kad kituose įrašuose ar jų dalyse buvo duomenys, kurie kaip tik įrodo D. N. nekaltumą. Šį argumentą kaltinamieji buvo pateikę ir pirmosios instancijos teisme, kuris jį motyvuotai atmetė. Teismas nuosprendyje vadovavosi BPK 161 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime nereikalinga ar neaktuali informacija yra sunaikinama, todėl tyrėjai neįpareigojami į bylą pateikti visus pokalbių įrašus. Teisme apklaustas liudytoju tyrėjas J. K. paaiškino, kad kontroliavo telefoninius pokalbius ir byloje yra pateikti tik tie pokalbiai, kurie turi reikšmę tyrimui. Liudytojas patvirtino, kad V. M. kontaktų su kitais asmenimis, išskyrus D. N. ir sugyventinę, beveik nebuvo. Buvo du pokalbiai su draugais, tačiau jie neturėjo jokios reikšmės tyrimui ir dėl to jų byloje nėra. Teismas atkreipė bėmesį ir į tai, kad nei kaltinamasis V. M., nei kaltinamasis D. N. teismui nenurodė, kokia gynybai reikšminga informacija buvo surinkta ir nepateikta byloje yra sunaikinta. Su tokia nuosprendyje išdėstyta išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kaltinamojo gynėjas Ž. Rutkauskas skunde nurodo, kad byloje panaudoti telefoniniai pokalbiai yra gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia įrodymų leistinumo principą. Pažymėjo, kad, vadovaujantis BPK 154 ir 162 straipsniais, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus aukštesniajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Gynėjas teigia, kad paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika (Baudžiamoji byla Nr. 2K-120/2008). Todėl šioje byloje dėl apysunkio nusikaltimo, gynejo manymu, nebuvo galima panaudoti telefoninių pokalbių įrašų, gautų taikant BPK 154 str. baudžiamojoje byloje, kurioje D. N. buvo įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Tokiu būdu, jo manymu, buvo pažeistos ginamojo D. N. teisės, garantuotos BPK 154 str.

Kolegija, patikrinusi, ar gynėjo skunde minimi įrodymai gauti teisėtais būdais, įstatymo pažeidimų nenustatė. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnyje. Informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. BPK 154 straipsnio, reglamentuojančio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, 1 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje numatytos priemonės gali būti taikomos tik tikintis gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 170 straipsnyje, 198² straipsnio 1 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Taigi, šiame įstatyme galimybė kontroliuoti, fiksuoti ir kaupti informaciją yra siejama ne tik su nusikalstamos veikos pavojingumu, kaip tai akcentavo gynėjas, bet ir su kitais kriterijais - jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Į teismą baudžiamoji byla buvo perduota ir nagrinėjama dėl apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 3 d., padarymo, kadangi poveikis nukentėjusiajai buvo daromas grasinant ją „pakišti po velėna“, t. y., kaip suprato nukentėjusioji, – nužudyti. Taigi, nusikalstama veika, dėl kurios buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, atitiko BPK 154 str. 1 d. numatytus kriterijus, o informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus atitinkamiems pareigūnams. 2012-02-28 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje nutarta panaudoti baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) šiuos duomenis: D. N. telefoninius pokalbius, gautus vykdant 2011-07-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo D. J. nutartį, ir V. M. telefoninius pokalbius, gautus vykdant 2011-07-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo A. S. nutartį (1 t., b.l. 63). Taigi, duomenys, esantys šiuose telefoninių pokalbių išrašuose, yra gauti teisėtu būdu, todėl pagrįstai teismo pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais.

D. N. gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliaciniame skunde keliamas veikos kvalifikavimo klausimas. Nurodoma, kad teismas nepateikė jokių motyvų dėl D. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 233 str. 3 d. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja nuosprendyje motyvuoti nusikals­tamos veikos kvalifikavimą. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados turi būti aiškūs, teismas turi pasisakyti, kodėl kaltinamojo padaryta veika atitinka nusikalti­mo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK straipsnyje, jo dalyje, punkte, sudėtį. Jei­gu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nu­rodyti, kuo remiantis manoma, kad šie kvalifikuojamieji požymiai turi būti inkriminuoja­mi kaltinamajam.

Kaip žinia, pateikti melagingą informaciją teisme asmenys gali būti veikiami įvairiai, pavyzdžiui, prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule ir pan., o taip pat smurtu ir kitokia prievarta. Beje, smurtas (fizinis arba psichinis) ar kitokia prievarta yra nusikalstamos veikos kvalifikuojamasis požymis, numatytas BK 233 str. 3 d., kurį, kaip minėta, būtina motyvuotai įrodyti. Šiuo atveju byloje yra pakankamai įrodymų, jog nuteistieji asmenys darė poveikį liudytojai J. K., kad ši duotų melagingus parodymus teisme, tačiau teismas visiškai nemotyvavo D. N., o taip pat ir V. M. inkriminuoto kvalifikuojamojo požymio – siekio, kad poveikis būtų padarytas smurtu ar kitokios prievartos panaudojimu. Byloje neginčytinai įrodyta, kad poveikį bendrininkas K. M. padarė naudodamas psichinį smurtą, t. y. grąsindamas „pakišti po žeme“, tačiau baudžiamojo kodekso 26 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Teismas, kvalifikuodamas D. N. ir V. M. jų padarytas veikas pagal BK 233 str. 3 d., turėjo motyvuotai pagrįsti, kad vykdytojo, t. y. K. M. veikos padarymo būdą - psichinio smurto panaudojimą apėmė D. N. ir V. M. tyčia, tačiau, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nei telefoninių pokalbių įrašuose, nei kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų apie planuojamo poveikio nukentėjusiajai padarymo būdą. Tai, beje, nenurodyta ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstant įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes (BPK 305 str. 1 d. 1 p.). Šiais motyvais kolegija daro išvadą, kad teismas nepagrįstai D. N. veiką kvalifikavo pagal BK 233 str. 3 d., o V. M. veiką - pagal BK 24 str. 4 d., 233 str. 3 d. Todėl D. N. veika perkvalifikuotina pagal BK 233 str. 1 d., o V. M. - pagal BK 24 str. 4 d., 233 str. 1 d. ir skiriamos naujos bausmės (V. M. veikos kvalifikacijos neskundė, tačiau, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., nuosprendis švelninamas ir jo atžvilgiu).

D. N. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog kaltinamasis D. N. nusikalstamą veiką organizavo būdamas suimtas ir naudodamasis suimtiems asmenims draudžiamomis turėti priemonėmis, nes D. N. tuo metu nebuvo nei įtariamas, nei kaltinamas. Šiam skundo argumentui apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria ir atsižvelgia skirdamas bausmę.

Nustatant V. M. ir D. N. bausmės rūšį ir dydį atsižvelgiama į tai, kad baigtas nusikaltimas teisingumui padarytas tiesiogine tyčia, jis priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (11 str.). Veikos tikslas buvo išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje, kurioje jiems buvo pareikšti įtarimai dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo.

Iš byloje esančios D. N. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariate nei rašytinių, nei žodinių skundų jo atžvilgiu negauta, kaimynai nusiskundimų taip pat neturi (1 t., b.l. 152). Teistumas išnykęs, todėl įstatymo nustatyta tvarka laikomas neteistu. Administracine tvarka nebaustas (1 t., b.l. 153). D. N. atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Įvertinus šias aplinkybes, D. N. skirtina laisvės apribojimo bausmė, savo trukme artimesnė šios bausmės rūšies vidurkiui.

Nustatyta, kad V. M. buvo nusikalstamos veikos organizatorius. Nusikalstamą veiką organizavo būdamas įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir būdamas suimtas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, naudodamasis telefonu, kas yra uždrausta suimtiems asmenims. Praeityje teistas keturis kartus už tyčinines nusikalstamas veikas, tačiau teistumas išnykęs, todėl įstatymo nustatyta tvarka laikomas neteistu (1 t., b.l. 180-182). Kaimynai jo atžvilgiu nusiskundimų nepareiškė, tačiau baustas administracine tvarka (2 t., b.l. 3). V. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Įvertinus šias aplinkybes bei jo vaidmenį darant nusikaltimą, V. M. skirtina laisvės apribojimo bausmė, savo trukme viršijanti šios bausmės rūšies vidurkį.

Nuteistųjų D. N. ir V. M. pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendį atliktos laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. b) p.p. vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, įskaitytinos į jiems skiriamas laisvės apribojimo bausmes.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

V. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 24 str. 4 d., 233 str. 3 d. į

BK 24 str. 4 d., 233 str. 1 d. ir paskirti jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį nuo 24 val. iki 6 val. būti namuose bei uždraudžiant bendrauti su J. K..

Į V. M. paskirtą laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. b) p.p., įskaityti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtą ir nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. spalio 14 d. atliktą laisvės atėmimo bausmę, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

V. M. kardomąją priemonę suėmimą panaikinti ir jį paleisti teismo salėje.

D. N. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 233 str. 3 d. į BK 233 str. 1 d. ir paskirti jam vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį nuo 24 val. iki 6 val. būti namuose bei uždraudžiant bendrauti su J. K..

Į paskirtą D. N. laisvės apribojimo bausmę įskaityti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtą ir nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. spalio 14 d. atliktą laisvės atėmimo bausmę, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

D. N. kardomąją priemonę suėmimą panaikinti ir jį paleisti teismo salėje.

K. M. pagal BK 233 str. 3 d. skirtą 60 parų arešto bausmę sumažinti iki 45 parų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.