Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-01-16 · Administracinė byla Nr. P-525-7-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-16
Bylos Nr.
P-525-7-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P525 – 07/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. (E.) Č. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-4-843/2004 pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl moralinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 67 000 Lt žalai atlyginti, t.y. po 500 Lt už kiekvieną jo laikymo areštinėje ir pervežimo (etapavimo) iš areštinės ir atgal dieną.

Nurodė, kad nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2004 m. kovo 10 d. (134 dienas) jis su pertraukomis buvo laikomas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir etapuojamas iš jos ir atgal į ją kalinių vagone geležinkeliu. Pažymėjo, jog areštinėje jis buvo kalinamas nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, kurios prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintiems principams, kitų tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatoms. Kalinimo sąlygos areštinėje neatitiko higienos ir sanitarijos normų reikalavimų, Europos kalinimo įstaigų taisyklių reikalavimų. Tokiomis sąlygomis laikomas areštinėje, patyrė didelį stresą, diskomfortą, pažeminimą, kančias, žymiai pabloginta jo sveikata, jis susargdintas nepagydoma liga. Nurodė, kad jo pervežimo sąlygos taip pat neatitiko minėtų reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. vasario 24 d. pažymą, Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2003 m. sausio 15 d. Visuomenės saugos patikrinimo aktą Nr. 4 ir pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė neišgalvotus faktus. Taip pat nurodė, kad atsakovas neneigė, jog Kauno areštinėje kaliniai laikomi sąlygomis, kurios neatitinka higienos normų, keliamų areštinėms, reikalavimų, o vadovybė visomis išgalėmis stengiasi pašalinti esančius neatitikimus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovas imasi aktyvių veiksmų areštinės būklei ištaisyti, todėl padarė išvadą, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato vadovai areštinės klausimo sprendime nėra pasyvūs, išnaudoja visas nuo jų valios priklausančias galimybes padėties gerinimui. Remdamasis Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintu skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu vyrams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, Kauno poskyrio firmos „Darpola“ patvirtintu vyrų meniu vienai savaitei, pažymėjo, kad nukrypimai nuo patvirtintų maisto produktų kiekių nebuvo nustatyti. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 279 „Dėl vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos pulkų konvojavimo maršrutų“ ir nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai kelia pretenzijas dėl netinkamų etapavimo sąlygų Policijos departamentui, nes planinius ir neplaninius etapus konvojavimo automobiliais ir geležinkelio vagonu vykdė policijos ir vidaus tarnybos pulkų pareigūnai. Vien teiginio, jog areštinė neatitinka higienos normų reikalavimų, žalai atlyginti nepakanka, nes turi būti įrodyta, jog tokie trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir tai sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė teises ir laisves bei konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto. Nustatė, kad veiksmai, kai pareiškėjas buvo atvežamas į areštinę keletui dienų ir konvojuojamas į teismą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 3 daliai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovo ir jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises, nepateikti jo skundai administracijai, nėra įrodymų, jog dėl pareiškėjo laikymo sąlygų jam pablogėjo sveikata, jis susirgo kita liga, pablogėjo regėjimas. Padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu įvykdė kankinimą ir nežmonišką elgesį atitinkančius veiksmus, o pareiškėjas patyrė atitinkamus pergyvenimus ir kančias.

III.

A. Č. 2007 m. gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-4-843/2004, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2004 m. spalio 18 d. teismo posėdžio protokole neužfiksuota, kad 2004 m. spalio 11 d. buvo priimta teismo nutartis, ji nebuvo perskaityta balsu teismo posėdžio metu, todėl iš jo buvo atimta teisė apskųsti minėtą nutartį procesine tvarka. Nurodo, kad teismas nusprendė dėl jo teisės apskųsti nutartį atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui faktiškai jo neįtraukdamas į tokio bylos klausimo nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio reikalavimą bei neteisingai išspręsdamas bylą. Pažymi, kad, atnaujinus procesą, minėta nutartis pripažintina negaliojančia (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.), o byla išnagrinėtina iš naujo.

2. Į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nes teismas sprendime pasisakė dėl Europos tarybos prieš kankinimą ir nežmonišką elgesį inspektorių tyrimo, apie kurį ataskaitą pateikė ministerija. Nurodo, kad ministerija nenurodė, remiantis kokiu Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme numatytu pagrindu tokia informacija pripažinta konfidencialia, todėl tokie veiksmai vertintini kaip bylai reikšmingų aplinkybių slėpimas ir lygiateisiško teismo proceso principo pažeidimas (ABTĮ 53 str. 1 d.). Pabrėžia, kad teismas sprendime pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teisių ir pareigų, todėl procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

3. Pažymi, kad su 2004 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir 2004 m. spalio 11 d. nutartimi jis susipažino tik 2007 m. rugsėjo 28 d., kai advokatė padarė bylos dokumentų kopijas ir jį su kopijomis supažindino. Pabrėžia, kad trijų mėnesių terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą tokiu atveju skaičiuotinas nuo 2007 m. rugsėjo 28 d., todėl jis nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo A. Č. grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas tada, kai teismo sprendimu nusprendžiama dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Taigi tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas nurodytu pagrindu būtina nustatyti, kad priimtas sprendimas paliečia neįtraukto į bylą asmens teises ar įstatymų saugomus interesus, t.y. sprendime pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasibaigimo ar išnykimo. Taip pat būtina įvertinti, kokią įtaką tokio asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, sprendė administracinį ginčą atsižvelgiant į A. Č. skunde pateiktus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neišėjo už skundo ribų ir nesprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Bylos medžiaga nepatvirtina ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas kaip nors būtų susijęs su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) teisėmis, pareigomis ar interesais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog vien ta aplinkybė, kad Ministerija parengė dokumentus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, neturi įtakos prašymo dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą tenkinimui nagrinėjamu atveju. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Ministerijos teisių ar pareigų, kitaip tariant, dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 11 d. priėmė nutartį, kuria nutarė, remdamasis ABTĮ 51 straipsnio 2 dalimi, neteikti susipažinti ir kopijuoti pareiškėjui, atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Ministerijos pateiktos medžiagos. A. Č. prašymą atnaujinti procesą iš dalies grindžia tuo, kad tokia nutartis nebuvo jam paskelbta žodžiu, įteikta, todėl buvo suvaržyta jo teisė apskųsti tokią nutartį, o teismas atitinkamai išsprendė procesinį klausimą ir suvaržė jo teises jam nedalyvaujant.

ABTĮ 51 straipsnio 2 dalis įtvirtina principą, jog šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti, o teismas dėl to priima nutartį.

Pabrėžtina, kad minėtu pagrindu priimama nutartis nėra susijusi su teismo posėdžiu ir jo metu sprendžiamais klausimais, todėl ji neturi būti ir negalėjo būti nurodyta teismo posėdžio protokole, o byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas priimant tokią nutartį nėra privalomas. Be to, ABTĮ 105 straipsnis, kuriuo remiasi A. Č., įtvirtina nuostatas, susijusias su nutarties priėmimu teismo posėdžio metu, todėl nagrinėjamu atveju tokios nuostatos netaikytinos. Pažymėtina, kad ABTĮ 149 straipsnio 1 dalis nustato, jog atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui gali būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys, jeigu tokią galimybę nustato ABTĮ arba atitinkama nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 51 straipsnio 2 dalis ir kitos ABTĮ nuostatos nenumato galimybės skųsti tokios nutarties, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartis negali būti vertinama kaip užkertanti kelią tolesnei bylos eigai, nutartimi šalių ginčas nėra išspręstas iš esmės, tai nėra galutinis procesinis sprendimas, daro išvadą, jog minėta nutartis negalėjo būti skundžiama apeliacine tvarka, todėl A. Č. teisės skųsti tokią nutartį nagrinėjamu atveju negalėjo būti pažeistos. Be to, pažymėtina, jog A. Č. buvo sudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir tokia galimybe jis pasinaudojo. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 11 d. nutartyje nurodydamas galimybę minėtą nutartį apskųsti apeliacine tvarka netinkamai aiškino procesines teisės normas, tačiau toks pažeidimas nelaikytinas esminiu, iš esmės pažeidžiančiu pareiškėjo teises. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagrindo teigti, jog teismas išsprendė procesinį klausimą ir suvaržė pareiškėjo teises jam nedalyvaujant, nėra ir atitinkamai nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju A. Č. nurodo, kad su 2004 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir 2004 m. spalio 11 d. nutartimi jis susipažino tik 2007 m. rugsėjo 28 d. Tačiau byloje esantis pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas (b.l. 125, II tomas) patvirtina, jog A. Č. dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo skelbiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas (2004-10-28), todėl jo argumentas, kad su minėtu sprendimu jis nebuvo susipažinęs iki 2007 m. rugsėjo 28 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, kaip jau konstatuota, 2004 m. spalio 11 d. nutartis nevertintina kaip turinti įtakos prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo prasme. A. Č. nepateikė prašymo atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, todėl konstatuotina, kad jis praleido įstatymo nustatytą tokio prašymo padavimo terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Č. pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-4-843/2004 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, be to, praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, todėl procesą atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-4-843/2004 pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl moralinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusArūnas Sutkevičius