Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 75 straipsniu, baudos vykdymas atidėtas dvejiems metams; nuteistasis įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš V. N. priteista 38 977,36 Lt UAB (duomenys neskelbtini) padarytai žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria V. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, būdamas asmuo, prilygintas valstybės tarnautojui – UAB (duomenys neskelbtini) administracijos vadovas – direktorius, pagal 1994 m. liepos 5 d. Akcinių bendrovių įstatymą organizuodamas ir vykdydamas bendrovės ūkinę veiklą, pagal UAB (duomenys neskelbtini) 1997 m. gegužės 20 d. ir 1999 m. vasario 8 d. įstatus turėdamas pareigą užtikrinti bendrovės turto apsaugą, jo gausinimą ir efektyvų naudojimą, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 8 d. viršijo savo įgaliojimus: negavęs vienintelio bendrovės akcininko, valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“, sutikimo, neturėdamas papildytos darbo sutarties, tyčia nepaisė įmonės interesų ir priėmė įsakymus, kuriais remiantis buvo išmokėtos priemokos prie atlyginimo už pareigybių sugretinimą ir piniginės dovanos jam ir vyriausiajai finansininkei G. K. – taip pažeidė 1994 m. liepos 5 d. Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnį, kuriame nurodyta, kad administracijos vadovo darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką nustato valdyba, vyriausiąjį finansininką skiria, nustato jo pareiginį atlyginimą valdyba (jei nėra valdybos, vadovaujantis 1999 m. vasario 8 d. įstatais ir administracijos darbo reglamentu, patvirtintu 1999 m. vasario 2 d. vienintelio akcininko sprendimu, tai sprendžia akcininkų susirinkimas), ir 1991 m. lapkričio 28 d. Darbo sutarties įstatymo 21 straipsnį, kuriame nurodyta, kad dėl papildomo darbo turi būti sudaryta darbo sutartis. Dėl to 1999 metais UAB (duomenys neskelbtini) sąnaudos nepagrįstai buvo padidintos 11 422,36 Lt, 2000 metais – 16 716,85 Lt, 2001 metais – 10 838,15 Lt; taip padaryta didelė – 38 977,36 Lt – žala UAB (duomenys neskelbtini).

Kasatoriui inkriminuotos veikos padarymo metu jis buvo uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovas ir jo veiksmus vadovaujant ūkiniam subjektui lėmė specialūs civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės norminiai aktai. Vien pastarųjų nustatytų reikalavimų nevykdymas tiesiogiai negali būti vertinamas kaip nusikaltimas. BK 228 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tyčia; anot V. N., jo veiksmų vertinti kaip tyčinės veikos, nukreiptos prieš įmonės ūkinius–finansinius interesus, negalima. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veiksmus įvertino formaliai – išmokėtą sugretintos pareigybės darbo užmokesčio sumą laikė bendrovei padaryta didele žala. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo pateikusi akcininkui, t. y. valstybės įmonei „Valstybės turto fondas“, įmonės etatų sąrašą, nurodydama kiekvienam darbuotojui nustatytą atlyginimo koeficientą, taip pat duomenis apie patvirtintas atlyginimo priemokas už pareigybių sugretinimą. Valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“ jokių pretenzijų dėl to neturėjo, civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka 1999, 2000, 2001 metais nereiškė.

Pridurtina, kad nuo kiekvienos priemokos už sugretintas pareigybes buvo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, gyventojų pajamų mokestis, tad įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ar Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo. Be to, Akcinių bendrovių įstatyme numatytos išimtinės visuotinio akcininkų susirinkimo teisės lemia ir atitinkamas jo pareigas – nebuvo įvykdyta įstatymo suteikta pareiga tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, iškilus klausimui dėl pareigybių sugretinimo teisėtumo, įpareigoti bendrovės revizorių ar atitinkamą ekspertą įvertinti atliekamus administracijos vadovo veiksmus ir įstatymų nustatyta tvarka spręsti dėl bendrovės vadovo nušalinimo, atšaukimo, nuobaudos skyrimo, nuostolių atlyginimo. Administracijos vadovo veiksmus kaip nusikaltimą būtų galima vertinti tada, kai, esant neigiamam vienintelio akcininko sprendimui ar nutarimui dėl administracijos vadovo pareigybių sugretinimo ir darbo užmokesčio išmokėjimo ar nustatyto darbo užmokesčio fondo viršijimo, administracijos vadovo veiksmai nebūtų pasikeitę ir darbo užmokestis tais pačiais pagrindais būtų mokamas toliau.

Darbo užmokesčio už atliktą darbą mokėjimas negali būti vertinamas kaip tyčinė veika, prieštaraujanti įmonės interesams. Administracijos vadovas nenuslėpė savo atliekamų veiksmų, pateikė finansines ataskaitas ir mokamo darbo užmokesčio suvestines; šie veiksmai nebuvo nukreipti prieš įmonės interesus ir jokiu būdu nelėmė jos finansinės veiklos pablogėjimo ar nemokumo. Be to, V. N. vadovavosi Lietuvos darbo įstatymų kodekso 101, 154, 155 straipsniais. Netinkamas atlikto darbo mokėjimo įforminimas gali būti vertinamas drausmine tvarka.

Akcinių bendrovių įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu, nustatyta, kad ūkiniams sprendimams dėl didesnės kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo ar nuomos reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Ribojamo sandorio suma bendrovės įstatiniam kapitalui siekiant iki 4 milijonų litų, sudarytų 400 000 Lt. Per metus sugretinus pareigybes išmokėta suma sudaro atitinkamai: 1999 metais – 11 422,36 Lt, 2000 metais – 16 716,85 Lt, 2001 metais – 10 838,15 litų. Įstatymas apibrėžia tam tikrą ūkinę vertę, rezultatą, kuris yra svarbus įmonei kaip ūkiniam vienetui ir, kasatoriaus nuomone, tokia suma galėtų būti vertinama kaip didelė žala bendrovei. Kita padaryta žala ar atsiradę nuostoliai turėtų būti išieškomi civiline tvarka.

Formalus darbo užmokesčio apskaičiavimas pagal sugretintą pareigybę nelemia nuostolio – turtinės žalos – atsiradimo įmonėje. Šis klausimas baudžiamojoje byloje visiškai nesvarstytas, nors nusikaltimo sudėtis yra materiali, reikalaujanti pasekmių. Tam turėjo būti atlikta bendrovės ūkinės–finansinės veiklos analizė ir jos įvertinimas. Svarstant didelės žalos bendrovei klausimą, nebuvo nustatyta, kokią įtaką bendram metiniam pelnui (nuostoliui) sudarė anksčiau minėtos pinigų sumos, įvertinant tai, kad jos išmokėtos už atliktą darbą.

Veikos padarymo metu galiojęs Darbo įstatymų kodekso 155 straipsnis reglamentavo paskatinimų skyrimo tvarką: paskatinimus skiria administracija kartu su įmonės, įstaigos organizacijos profsąjungos komitetu arba suderinusi su juo. Paskatinimai skelbiami administracijos įsakymais (potvarkiais). Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo profsąjungos komiteto, administracijos vadovas, t. y. direktorius, skyrė darbuotojams paskatinimus išleisdamas įsakymus ir vadovaudamasis tuo metu galiojusiomis teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia veika ir dėl jos kilusiomis pasekmėmis, be to, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių.

Piktnaudžiavimas šiuo konkrečiu atveju pasireiškia veika – valstybės tarnautojui prilyginto asmens įgaliojimų viršijimu. V. N., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus, įgaliojimus apibrėžė veikos padarymo metu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas, UAB (duomenys neskelbtini) įstatai ir juos detalizuojantis valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ patvirtintas administracijos darbo reglamentas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad V. N., savo įsakymais skyręs sau ir įmonės vyriausiajai finansininkei papildomus atlyginimus ir dovanas, peržengė savo kompetencijos ribas ir viršijo įgaliojimus, nes pagal įmonės 1999 m. vasario 8 d. įstatus tvirtinti administracijos ir vyriausiojo finansininko darbo reglamentus buvo išimtinė visuotinio akcininkų susirinkimo teisė, pagal 1999 metų vasario 2 d. patvirtintą administracijos darbo reglamentą ir vyriausiojo finansininko darbo reglamentą, visuotinis akcininkų susirinkimas turėjo nustatyti tiek administracijos vadovo (direktoriaus), tiek vyriausiojo finansininko atlyginimą. V. N., pagal UAB (duomenys neskelbtini) įstatus atsakingas už visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų įgyvendinimą, bendrovės veiklą, rezultatus, suprato, kad išleisdamas įsakymus dėl priemokų prie atlyginimo išmokėjimo pažeidžia anksčiau minėtus teisės aktus ir to norėjo. Kasatorius skunde nepagrįstai remiamasi 1972 m. Lietuvos darbo įstatymų kodekso nuostatomis, kuriose nurodyta, kad darbuotojams, be pagrindinio darbo pagal darbo sutartį atliekantiems papildomą kitos profesijos darbą, primokama už profesijų sugretinimą, o priemokų dydžius nustato įmonės, įstaigos, organizacijos administracija, suderinusi su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos profsąjungos komitetu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors 1997 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančių įstatymų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo laikino pratęsimo įstatyme buvo numatytas Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso, priimto 1972 m. birželio 1 d. su vėlesniais pakeitimais ir papildymais galiojimo pratęsimas iki 2003 m. sausio 1 d., 1991 m. lapkričio 28 d. priimtame Darbo sutarties įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad dėl papildomo darbo turi būti sudaryta darbo sutartis, o šio įstatymo 8 straipsnis reglamentavo darbo apmokėjimo sąlygas kaip būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Esant dviejų įstatymų kolizijai, taikomas vėliau priimtas įstatymas, tad minėtas kasacinio skundo argumentas nėra pagrįstas. Visuotiniam akcininkų susirinkimui nenustačius administracijos vadovo (direktoriaus) bei vyriausiosios finansininkės atlyginimo ir skatinimo tvarkos, kasatorius neturėjo teisės nei sau, nei vyriausiajai finansininkei skirti papildomų piniginių išmokų. Savo įsakymais paskirdamas darbo sutartyse nenumatytas pinigines išmokas kasatorius viršijo tarnybinius įgaliojimus.

Valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ elgesys, t. y. nesiėmimas jokių veiksmų, žinant apie UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus išleistus įsakymus dėl atlyginimo priemokų, kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės nešalina. Tai, kad buvo sumokėti mokesčiai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat nepaneigia kaltinimo, kad kasatorius viršijo tarnybinius įgaliojimus. Dėl mokesčių sumokėjimo neteisėta veika netampa teisėta.

Dėl kasatoriaus padaryto tarnybinių įgaliojimų viršijimo UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta didelė žala. Konstatuojant didelės žalos įmonei padarymą baudžiamojo įstatymo nuostatos nagrinėjamoje byloje aiškintos ir taikytos tinkamai. V. N., viršydamas įmonės administracijos vadovo – direktoriaus, įgaliojimus, padarė 38 977,36 Lt turtinę žalą. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad didele turtine žala, numatyta BK 228, 229 straipsnių dispozicijose, paprastai pripažįstama žala, viršijanti 250 MGL (31 250 Lt) dydžio sumą. Kasatoriaus įmonei padaryta žala šią ribą viršija. 38.977,36 Lt žala įmonei, kurios finansinė padėtis paskutiniais V. N. vadovavimo jai metais blogėjo ir kuri tapo nemoki, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais pagrįstai įvertinta kaip didelė žala.

Kasatoriaus argumentas, kad pinigų sumos buvo išmokėtos už atliktą darbą, nepaneigia žalos padarymo fakto. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka aplinkybės, kad atliekant neteisėtus veiksmus yra nepagrįstai panaudojamos lėšos. Atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį negali lemti hipotetiniai vertinimai, kad neteisėtai panaudotos lėšos bet kuriuo atveju turėjo būti išleistos, nes tam tikras funkcijas buvo būtina atlikti. Tokio pobūdžio faktų nustatyti byloje nėra būtina, nebent tokią būtinybę lemtų kokios nors ypatingos aplinkybės, tačiau jų nagrinėjamoje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. N. kasacinį skundą atmesti.