Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-07 · Administracinė byla Nr. I-1431-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
I-1431-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00453-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
G. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1431-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00453-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. Č. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-7).

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015-02-11 iki 2015-04-08 arešto bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos areštinėje. Pažymėjo, kad areštinės kameroje Nr. 15, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui teko mažiau nei 3,0 kv. m. ploto, kadangi ankštoje 25 kv. m. patalpoje buvo laikomi 9 asmenys. Didelę dalį kameros ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, dėl vietos trūkumo nebuvo galimybės pasivaikščioti, atsisėsti prie stalo, nusiprausti. Pažymėjo, kad kameros langai neatsidarė, nebuvo įrengtos mechaninės vėdinimo sistemos. Minėtos kalinimo sąlygos žemino orumą, prilygo kankinimui, pareiškėjui trūko oro, jautė silpnumą, emocinį sukrėtimą, psichologinę įtampą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11-14) nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-02-11 iki 2015-04-09 arešto bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos areštinės kameroje Nr. 15, kurios plotas 33,08 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos. Darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu areštinės kameroje buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m. ploto norma. Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų ginčo laikotarpiu gyveno areštinės kameroje Nr. 15 nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nėra kaupiami bei sisteminami. Paaiškino, kad kameroje Nr. 15 ginčo laikotarpiu buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų nesiskundė. Jam nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, kurios galėtų pabloginti arešto atlikimo bausmę. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie sveikatos sutrikimus, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, dėl ko pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) areštinės kameroje nuo 2015-02-11 iki 2015-04-08 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos areštinės kameroje pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. Č. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. arešto bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos areštinės kameroje Nr. 15, kurios plotas 33,08 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 17, 18). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui šioje kameroje teko 3,67 kv. m. (33,08/9) ploto, taigi daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, dėl vietos trūkumo nebuvo galimybės atsisėsti prie stalo, nusiprausti. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ar kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros langai neatsidarė, o mechaninės vėdinimo sistemos nebuvo, dėl ko pareiškėjui trūko oro, jautė silpnumą.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punkte taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, areštinės kameroje Nr. 15 ginčo laikotarpiu buvo įrengta vėdinimo sistema (b. l. 44). Be to, atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu G. Č. dėl netinkamo kameros vėdinimo nesiskundė (b. l. 18, 25). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie vėdinimo sistemos įrengimą areštinės kameroje Nr. 15, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl to, kad jis nebūtų galėjęs išvėdinti kameros, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo (jautė oro trūkumą, silpnumą, įtampą ir pan.) paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Medicinos pažymėjimas (b. l. 19), iš kurio matyti, jog per skunde nurodytą laikotarpį pareiškėjas sveikatos problemomis nesiskundė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis