Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-04 · Civilinė byla Nr. 2A-919-560/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-04
Bylos Nr.
2A-919-560/2014
Teisminio proceso Nr.
2-04-3-01464-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
D. K.
Atsakovas
M. J.
Civilinė byla Nr. 2A-919-560/2014Teisminio proceso Nr. 2-04-3-01464-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 63.1.; 121.18.; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Henricho Jaglinskio ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei M. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. K. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės M. J. 46 000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 1995-11-27 paskolino atsakovei 12 000 JAV dolerių, kaip nurodyta raštelyje – bendram verslui. Dėl gerų santykių su atsakove paskolos raštelyje nebuvo nustatytas pinigų grąžinimo terminas. Nuo 2005 m. pradžios ieškovas pradėjo reikalauti grąžinti skolą, bet atsakovė įsipareigojimo nevykdė. Tik 2005-02-01, po eilinio reikalavimo grąžinti skolą, atsakovė grąžino ieškovui dalį jai suteiktos paskolos – 2 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovė M. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, su kuriuo nesutiko. Nurodė, kad ieškovo pateiktas 1995-11-27 pakvitavimas nelaikytinas paskolos sandorį patvirtinančiu dokumentu, nes jis neatitiko paskolos sandoriui tuo metu keliamų reikalavimų. Be to, pakvitavime nurodytus 12 000 JAV dolerių atsakovė gavo ne kaip paskolą, o, kaip nurodyta pakvitavime, kaip lėšas ieškovo ir atsakovės bendrai jungtinei komercinei veiklai vykdyti, reikalingas atsiskaitymui su trečiaisiais asmenimis už prekes. Nurodė, kad ieškovo pavedimu už nurodytas lėšas atsakovė turėjo nupirkti Lenkijoje audinius ir juos perduoti ieškovui, ką ir įvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012-12-03 sprendimu ieškovo D. K. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad iš byloje esančio pakvitavimo matyti, jog jame nėra daugelio esminių ir būtinųjų paskolos sutarties sąlygų, t. y. jame nenurodyta, kad atsakovė gavo šiuos pinigus ar jie buvo perduoti jos nuosavybėn, nėra atsakovės įsipareigojimo grąžinti šiuos pinigus ieškovui, nėra nurodyta, kas paskolino atsakovei pinigus, nenurodyta, kur sudaryta paskolos sutartis ir kada reikia grąžinti pinigus. Taip pat pakvitavime nėra jokio ieškovo įrašo, patvirtinančio, kad atsakovė jam būtų grąžinusi dalį tariamos paskolos, t. y. ieškovo nurodytus 2 000 Lt. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal raštelio parašymo metu galiojusio 1964 m. CK 184 str. piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta, o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta. Pakvitavimo pasirašymo metu galiojo imperatyvioji Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi, jog atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Nurodė, kad raštelyje nurodyta užsienio valiuta JAV doleriais patvirtina faktą, jog tokia paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės negalėjo būti sudaryta, nes jos sudarymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms. Taigi teismas padarė išvadą, kad 1995-11-27 pakvitavimas negali būti laikomas nei rašytine forma išreikšta paskolos sutartimi, nei kaip rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu paskolos sutarties sudarymo faktą ir sąlygas. Taip pat teismas nurodė, kad, išskyrus liudytojų R. J. ir D. P. parodymus, byloje nėra įrodymų, jog tarp atsakovės ir ieškovo susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Taip pat į bylą nėra nepateikta jungtinės veiklos sutartis, kuri turi būti patvirtinta notariškai (1964 m. CK 472 str.), ir nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas turėjo siuvimo cechą. Teismas pažymėjo, kad atsižvengiant į tai, jog prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-36-04/2003 ieškovas, duodamas paaiškinimus, aiškiai patvirtino, kad jokių kitų pretenzijų atsakovei nereiškia ir daugiau iš atsakovės nieko nereikalauja, tikėtina, kad atsakovė su ieškovu atsiskaitė pilnai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog neįrodyta, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta, kad būtent ieškovo pinigai buvo perduoti atsakovei ir kad atsakovė įsipareigojo pinigus grąžinti ieškovui, todėl ieškovo D. K. ieškinys dėl skolos priteisimo netenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimą, ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas, taip pat apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino bylos medžiagą. Mano, kad byloje esanti įrodymų visuma leidžia labiau manyti esant buvusį paskolos teisinių santykių faktą, nei kad nebuvusį. Atkreipė dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp atsakovės ir ieškovo buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad byloje esantis pakvitavimas įrodo pinigų perdavimo faktą, šis faktas yra patvirtintas ir pačios atsakovės. Nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovei buvo perduoti ne ieškovo pinigai, nes faktą, kad pinigai buvo gauti būtent iš ieškovo, patvirtino pati atsakovė. Atkreipė dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2-36-04/2003 ginčas kilo dėl 1998 m. atsakovei suteiktos paskolos, o ne dėl šioje byloje nagrinėjamos paskolos, kuri suteikta 1995-11-27, ir D. K., teigdamas, jog jokių kitų pretenzijų atsakovei nereiškia ir daugiau nieko nereikalauja, norėjo pasakyti, kad pretenzijų nereikš dėl iš 1998 m. susiklosčiusių paskolinių santykių. Nurodė, kad byloje atsakovė neįrodė, jog suteiktos paskolos negavo arba kad ją grąžino.

Atsiliepimas

Atsakovė M. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo D. K. apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pakvitavime nėra daugelio esminių ir būtinųjų paskolos sutarties sąlygų – nenurodytas pinigų perdavimo atsakovės nuosavybėn faktas, nėra atsakovės įsipareigojimo šiuos pinigus grąžinti, nėra nurodyta, kas pinigus perdavė, raštelyje nurodytas pinigų panaudojimo tikslas – bendriems prekybiniams sandoriams. Šiuo atveju ieškovas turi įrodyti, kad jis savo pinigus perdavė atsakovės nuosavybėn, o ne kitais tikslais, kaip nurodyta pakvitavime. Šiuo atveju byloje nėra įrodytas pagrindinis juridinę reikšmę turintis faktas – pinigų perdavimas paskolos gavėjui, taip pat ir paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią sumą grąžinti paskolos davėjui. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-36-04/2003 D. K. aiškiai patvirtino, kad „buvo paskolos raštelių ir daugiau, bet kadangi dėl tų paskolų jokių pretenzijų atsakovei neturiu, tai nieko daugiau ir nereikalauju“, dėl to ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog tai nurodydamas D. K. norėjo pasakyti, kad pretenzijų ateityje nereikš tik dėl iš 1998 m. susiklosčiusių paskolinių santykių, yra visiškai nepagrįsti. Nurodė, kad raštelyje dėl 2 000 Lt grąžinimo nėra jokio ieškovo, kaip kreditoriaus, įrašo, patvirtinančio, kad atsakovė būtent jam būtų betarpiškai grąžinusi dalį tariamos paskolos, taigi minėtas raštelis neįrodo paskolos pagal 1995-11-27 pakvitavimą dalies grąžinimo. Pažymėjo, kad ieškovas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas neturėjo teisės skolinti užsienio valiuta, nes tokia teisė buvo suteikta tik bankams, turintiems Lietuvos banko leidimą.

Taip pat atsakovė nurodė, kad ieškovas byloje nepaneigė pagrįstai iškeltos abejonės dėl ieškovo turtinės padėties, o būtent, kad jo darbo užmokestis negalėjo leisti turėti asmeninių santaupų, atitinkančių 12 000 JAV dolerių. Ieškovo nurodytas faktas, kad šiuos pinigus jam davė tėvas, tik patvirtina asmeninių lėšų skolinimui neturėjimą, o teiginio, kad šiuos pinigus ieškovui davė tėvas, leistinomis priemonėmis ieškovas nepagrindė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas minėtos ieškiniu prašomos priteisti sumos Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose deklaracijose nenurodė, kas patvirtina, jog minėta suma nebuvo suteikta atsakovei kaip paskola. Pažymėjo, kad ieškovas reikalavimo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrindė, todėl atsakovė į šį prašymą negali pateikti jokių atsikirtimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad, remiantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantas, apeliaciniu skundu prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių motyvų, kodėl skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti skundo žodinio proceso tvarka, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovo D. K. ir atsakovės M. J. buvo sudaryta paskolos sutartis, dėl to pagrįstai ieškovo ieškinio netekino. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas D. K. įrodinėja, kad 1995-11-27 atsakovės M. J. pasirašyto pakvitavimo pagrindu paskolino atsakovei 12 000 JAV dolerių, t. y. tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Nurodė, kad 2005-02-01 atsakovė grąžino ieškovui 2 000 Lt, t. y. dalį pagal 1995-11-27 paskolos raštelį jai suteiktos paskolos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo teiginiais.

Pažymėtina, kad tiek pagal tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 291 str., tiek pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 str. tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat sumą grąžinti paskolos davėjui. Esant paskolos teisiniams santykiams, kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba kad jos iš viso negavo. Pažymėtina, kad tokiu atveju svarbu įrodyti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir tai, kad pinigai perduodami asmeniui nuosavybėn, o ne kitais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1341/2002). Pagal CK 6.871 str. 1 d. fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, o pagal minėto straipsnio 3 d. rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, tačiau ir šiuo atveju turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo nuosavybėn faktas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantis pakvitavimas įrodo pinigų perdavimo faktą, o šio fakto, pasak ieškovo, nepaneigė ir pati atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju atkreipia dėmesį, kad net ir esant įrodytam ir atsakovės patvirtintam šiam faktui, tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, kadangi, minėta, byloje turi būti įrodytas ne tik pats pinigų perdavimo faktas, tačiau ir tai, kad pinigai perduoti atsakovei nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas paskolos atsakovei suteikimo faktas, ypatingai atkreipiant dėmesį ir į tai, kad 1995-11-27 pakvitavime nurodytas 12 000 JAV dolerių perdavimo tikslas – bendriems prekybiniams sandoriams. Pažymėtina, kad, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp atsakovės ir ieškovo susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog pinigai atsakovei buvo perduoti pakvitavime nurodytu tikslu. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byloje esantis pakvitavimas, kurio pagrindu ieškovas perdavė 12 000 JAV dolerių sumą atsakovei, negali būti laikytinas paskolos sutartimi ar paskolos rašteliu, kadangi jame nėra nurodytas esminis juridinę reikšmę turintis faktas – pinigų perdavimas atsakovės M. J. nuosavybėn. Pažymėtina, kad nustačius nesant minėto vieno iš esminio juridinę reikšmę turinčio fakto, antrojo esminio fakto – paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat sumą grąžinti paskolos davėjui – nustatymas šiuo atveju nėra reikšmingas. Tačiau, nepaisant to, sutiktina su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad minėtame pakvitavime nėra ir kitų esminių ir būtinųjų paskolos sutarties sąlygų – atsakovės įsipareigojimo grąžinti šiuos pinigus ieškovui, taip pat nėra nurodyta, kas paskolino atsakovei pinigus, nenurodyta, kur sudaryta paskolos sutartis ir kada reikia grąžinti pinigus. Be to, šią pagrįstą teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog 1995-11-27 pakvitavime nėra nurodytas joks ieškovo įrašas, patvirtinantis, kad atsakovė jam būtų grąžinusi dalį, t. y. 2 000 Lt, tariamos paskolos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino bylos medžiagą. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Pažymėtina, kad CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime bei daro išvadą, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, su kuria teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog pakvitavime nurodyta užsienio valiuta JAV doleriais patvirtina faktą, kad tokia paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės negalėjo būti sudaryta, nes jos sudarymas prieštarautų imperatyvioms tuo metu galiojusių įstatymų normoms, pagal kurias atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta turėjo teisę tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju ieškovo nurodomos suteiktos paskolos sutarties dalykas – pinigai užsienio valiuta – negalėjo būti tokios paskolos sutarties dalyku. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, jog prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-36-04/2003 ieškovas, duodamas paaiškinimus teismui, aiškiai nurodė, kad „buvo paskolos raštelių ir daugiau, bet kadangi dėl tų paskolų jokių pretenzijų atsakovei neturiu, tai nieko daugiau ir nereikalauju“, „dėl 1995 m. raštelio aš jokių pretenzijų neturiu“, taigi atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad D. K., teigdamas, jog jokių kitų pretenzijų atsakovei nereiškia ir daugiau nieko nereikalauja, norėjo pasakyti, kad pretenzijų nereikš dėl iš 1998 m. susiklosčiusių paskolinių santykių.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir CPK 98 str., atsakovės M. J. naudai iš ieškovo priteisiamos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 694 Lt išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisiniai santykiai byloje nėra itin sudėtingi, todėl priteisti visas prašomas atsakovo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio – 1 500 Lt (8.11 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. K. atsakovės M. J. naudai 1 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.

Teisėjai Laima GerasičkinienėHenrichas JaglinskisKolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius