Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos UAB „Pavera“ atstovams advokatui Pauliui Čerkai ir direktoriui V. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pavera“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo prekių tiekimui muitinės sandėlyje bei 0 proc. PVM tarifo taikymo prekių reeksportui pagal PVMĮ 41 straipsnio nuostatas pareiškėjui nepateikus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja ar jos prekių pirkėja Linston Development LTD ginčo prekes išgabeno iš Europos Sąjungos teritorijosNustatyta, kad Kauno AVMI 2017-08-21 sprendimu Nr. (7.45-4.7.2)FR0682-329 patvirtino 2017-06-22 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-285.VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017-10-13 sprendimu Nr. 69-102 patvirtino Kauno AVMI 2017-08-21 sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)FR0682-329.Mokestinių ginčų komisija nusprendė VMI 2017-10-13 sprendimą Nr. 69-102 pakeisti ir nurodė pareiškėjai sumokėti 60 842,54 Eur PVM, su juo susijusius PVM delspinigius, 6 084 Eur PVM baudą, 2 993,02 PM, su juo susijusius PM delspinigius ir 299 Eur PM baudą.Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Kauno AVMI, VMI ir MGK pagrįstai nustatė, kad pareiškėja prekių tiekimui negalėjo taikyti 0 proc. PVM tarifo. Todėl nagrinėjamoje byloje iš esmės sprendžiamas ginčas, ar pareiškėja pagrįstai tiektoms prekėms taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį. Taip pat svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai pagrįstai apskaičiavo 4 625 Eur PM už 2013 m. dėl prekių kiekių neatitikimo apskaitos dokumentuose.Pareiškėjos teigimu, Lietuvoje sandėliuotos prekės buvo skirtos Rusijos rinkai, tai buvo žinoma tiek pareiškėjai, tiek prekių pirkėjai Belizo įmonei Lindston Development LTD, todėl apmokestintos prekės niekada nebuvo patiektos Lietuvos vartotojams. Be to, teigia, kad nagrinėjamu atveju patiekimu į muitinės sandėlį laikomas bet koks tiekimas, kuris baigiasi prekių atgabenimu į sandėlį ar jų palikimu sandėlyje, nepriklausomai nuo to ar prekių gabenimas prasidėjo ne sandėlyje ar sandėlyje. Mano, kad buvo pateikti visi dokumentai, kurie pagrindžia 0 proc. taikymą.VMI su pareiškėjos teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad prekių tiekimas Lindston Development LTD vyko šalies teritorijoje, o aplinkybė, jog vėlesnėje tiekimų grandinės dalyje veikę prekių įgijėjai išgabeno šias prekes iš ES teritorijos yra neaktuali sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM pagrįstumo. Atsakovės teigimu, pareiškėja tiekė prekes, kurioms jau buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra ir prekių tiekimo metu ši procedūra nebuvo keičiama, todėl pareiškėja minėtam tiekimui negalėjo taikyti 0 proc. PVM tarifo. Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, palaiko VMI ir Komisijos poziciją. Teismas pažymi, kad apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01). Taip pat ginčui aktualios atitinkamos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatos (redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01). Vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš ES teritorijos. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. PVMĮ 56 straipsnio 1 dalis numato, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš ES teritorijos. Tačiau mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 straipsnio 4 dalis). Be to, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 straipsnio 5 dalis). PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.Iš pateikto teisinio reguliavimo aiškiai matyti, kad PVM įstatyme nustatytos dvi sąlygos 0 proc. PVM tarifui taikyti – faktinis prekių išgabenimas iš ES teritorijos ir šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų pateikimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad PVM įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nėra imperatyviai nustatyta (apibrėžta) kitų jos taikymo sąlygų (pvz. dėl eksporto procedūros pradžios vietos, momento ir pan.) (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-1355/2012).Pirmiausia, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl netinkamo PVMĮ 53 straipsnio aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-1669/2012 pažymėjo, kad PVMĮ 53 straipsnis neapima situacijų, kai prekių tiekimas vyksta jų sandėliavimo metu. Tokios pat nuomonės teismas laikėsi ir kitoje administracinėje byloje Nr. A575-1562/2013. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo prekių pardavimai vyko muitinės sandėlyje, prekės iš muitinės sandėlio nebuvo išvežtos. Be to, pardavus pareiškėjos prekes Lindston Development LTD nebuvo leista jau įforminta muitinės sandėliavimo procedūra, kas reiškia, kad prekės buvo parduodamos su jau įforminta ir galiojančia procedūra. Todėl teismas atmeta visus pareiškėjos argumentus susijusius su PVMĮ 53 straipsnio kitokiu interpretavimu nei jis atliktas paminėtose bylose.Teismas pažymi, kad pareiga įrodyti 0 proc. PVM taikymo pagrįstumą, t. y. prekių faktinį išgabenimą iš ES teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, siekiančiam pritaikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau mokesčių administratorius, siekdamas pašalinti bet kokias abejones, turi teisę rinkti papildomus įrodymus. LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos turinį, siekiant taikyti 0 proc. PVM tarifą, yra pažymėjęs, kad įrodymais, jog prekės yra išgabentos iš šalies teritorijos, gali būti dokumentai, susiję su išvežimo procedūra bei patvirtinimas iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (LVAT administracinėse bylose Nr. A556-250/2010; Nr. A438-1890/2012).Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja ir Belizo įmonė Lindston Development LTD 2013 m. gegužės 28 d. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo parduoti švaros prekes, esančias muitinės sandėlyje Lietuvoje, o pirkėjas įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas pagal pareiškėjos pateiktą sąskaitą (Komisijos bylos medžiaga, t. II, b. l. 29–30). Sutartimi sulygta, kad prekių nuosavybės teisė pirkėjui perduodama nuo faktinio perdavimo pirkėjui momento muitinės sandėlyje, adresu Draugystės g. 19, Kaunas, o pirkėjas patvirtina, kad prekės yra gautos ir bus išgabentos iš Lietuvos teritorijos (Sutarties 1.2. punktas). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėja prekių tiekimą Belizo įmonei įformino 2013 m. birželio 19 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija PAU Nr. 1314 N, taikydama 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėja minėtoje sąskaitoje faktūroje pateikė nuorodą į PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį, taip pat nurodė prekių pristatymo vietą – Kaunas (Komisijos medžiaga, t. II, b. l. 31–39). Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad eksporto procedūroms prekėms įformintos per beveik dviejų metų laikotarpį, reeksporto procedūros įformintos ne pareiškėjos pirkėjo vardu (Komisijos medžiaga, t. I, b. l. 12).Vien faktas, kad pardavimų grandinėje prekės buvo išvežtos iš Lietuvos, nereiškia, kad pareiškėja jos vykdomam sandoriui, galėjo taikyti 0 proc. PVM tarifą. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog galimai vėlesnėje tiekimų grandinės dalyje veikę prekių įgijėjai (Maxnet L.P, RDS Impex Limited, Princetown LLP, Dako Systems B.V.) išgabeno šias prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra neaktuali sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM pagrįstumo. Kaip minėta, atsižvelgiant į PVM įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aktualią teismų praktiką, sudarant prekių pirkimo – pardavimo sandorius 0 proc. PVM tarifas iš esmės gali būti taikomas tik tiems sandoriams, kuriuose kaip pardavėjas ar pirkėjas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ar Belizo įmonė Lindston Development LTD) dalyvaujantis asmuo kartu yra ir asmuo, atsakingas už prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos, t. y. 0 proc. PVM tarifas gali būti taikomas toje sandorių grandyje, kurioje veikiantys asmenys pirmieji atitinka būtinas 0 proc. PVM tarifo taikymui sąlygas (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad prekes iš Lietuvos Respublikos į eksportavo įmonės Maxnet L.P, RDS Impex Limited, Princetown LLP, Dako Systems B.V., būtent šios įmonės turėtų teisę savo vykdytiems prekių tiekimams taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal kitas PVM įstatymo nuostatas, t. y. pagal PVM įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Teismas pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pati pareiškėja, veikdama kaip pardavėja, būtų išgabenusi švaros prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos į trečiąsias valstybes ir kad šiuos veiksmus būtų sąlygoję sandoriai su Lindston Development LTD.Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti eksporto patvirtinimai, išvežimo važtaraščiai, tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, eksporto deklaracijos taip pat nepatvirtina, kad būtent pareiškėja išgabeno prekes iš šalies. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. liepos 31 d. atliekant išvežimo procedūrą iš muitinės sandėlio, prekės eksportuotos pagal Maxnet L.P, RDS Impex Limited, Princetown LLP, Dako Systems B.V., išrašytas sąskaitas faktūras. Bendrovės, kurių vardu išrašytos sąskaitos faktūros prekių eksportui, taip pat nurodytos kaip prekių siuntėjos (Komisijos medžiaga, t. II, b. l. 74–120). Teismas taip pat sutinka su Komisijos pozicija, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog prekių pirkėja Lindston Development LTD organizavo prekių išgabenimą iš ES teritorijos. Šiuo atveju, pareiškėjos nurodomi argumentai, kad tiek pati UAB „Pavera“, tiek Lindston Development LTD turėjo tikslą, kuris buvo žinomas abiem sandorio šalims, t. y. išgabenti prekes iš ES, neturi teisinės reikšmės, vertinant 0 proc. PVM taikymo pagrįstumą. Pažymėtina, kad pagrindas taikyti 0 proc. PVM vertintinas pagal išvežimo iš ES faktą ir tai patvirtinančius dokumentus, o vien pirkimo-pardavimo sandorių šalies ketinimai nėra pakankami pagrįsti taikytiną 0 proc. PVM. Teismas negali sutikti su Pareiškėjos teiginiais, kad prekių kiekiai atitiko dokumentuose nurodytus prekių kiekius, nes Bendrovė, neįtraukdama į 2013 m. birželio 19 d. komercinę sąskaitą serija PAU Nr. 1314 63 425 vnt. prekių pozicijų, suklydo ir šias prekes LINSTON DEVELOPMENT LTD perleido be atlygio. Vadovaujantis PMĮ 31 straipsnio nuostatomis 63 425 vnt. prekių pozicijų įsigijimo savikaina, kaip kitos nesusiję su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos, yra priskirtinos neleidžiamiems atskaitymams. Todėl, teismo vertinimu, 63 425 vnt. prekių įsigijimo savikaina, nurodyta patikrinimo akto 14 psl. - 68 895,43 Lt priskirtina neleidžiamiems atskaitymams, 2013 m. apmokestinamasis pelnas mažintinas 68 895,43 Lt suma ir nustatomas papildomai mokėtinas PM taikant 15 proc. PM tarifą - 10 334,31 Lt (2 993,02 Eur). Vertinant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles nagrinėjamu atveju, pažymėtina, jog MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pagal bendrąją taisyklę, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Taigi, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. A438?147/2011, Nr. A442?1427/2011 ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju, teismo vertinimu, mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir kitus surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl būtent pareiškėjai nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, jai teko pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai nepateikus teisiškai reikšmingų įrodymų, kurių pagrindu, mokesčių administratoriaus padarytos išvados būtų pripažintomis neteisingomis, teismas neturi teisinio pagrindo su mokesčių administratoriaus pozicija nesutikti.

27. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos pateikti dokumentai įrodė prekių pagal 2013 m. birželio 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija PAU Nr. 1314 N pardavimą Belizos įmonei Lindston Development LTD, tačiau neįrodė prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos fakto, t. y. pareiškėja nepateikė objektyvios informacijos, neabejotinai patvirtinančios ginčo prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos pagal PVM įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl neįvykdė įstatymais jai nustatytos pareigos (PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalis), siekiant pasinaudoti PVM lengvata. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas MAĮ, PVMĮ ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis mokesčių administratoriaus disponuojamais duomenimis apie Bendrovę, atliktais priešpriešiniais patikrinimais, o priskaičiuoti 60 842,54 Eur PVM, su juo susiję PVM delspinigiai, 6 084 Eur PVM bauda, 2 993,02 PM, su juo susiję PM delspinigiai, 299 Eur PM bauda yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti mokesčio administratoriaus ir Komisijos sprendimuose). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus naudoto metodo ar aritmetinių skaičiavimų.

28. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamus sprendimus gavo laiku, juos apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai dalyse dėl apskaičiuotų PVM, PVM delspinigių ir paskirtos PVM baudos, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

28. Teismas papildomai pastebi, kad pareiškėja skunde teismui nenurodo argumentų, susijusių su mokesčio administratoriaus patikrinimo metu nustatytu prekių kiekiu ir Komisijos pozicija šiuo klausimu. Kadangi Komisija, vertindama mokesčių administratoriaus išvadas dėl prekių kiekio, jas pripažino nepagrįstomis ir priskaičiuotą mokėti PM tarifą sumažino, teismas toliau dėl šių aplinkybių nepasisako.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisija tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei ginčo situacijoje taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Komisijos sprendimo ir juo vertinto VMI 2017 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 69-102, kuriuo vertintas Kauno AVMI 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (7.45-4.7.2)FR0682-329, nėra teisinio pagrindo, pareiškėjos skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Teismas taip pat akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Pavera“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.