Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjo nukentėjusiosios I. L. atstovo advokato Vytauto Antanėlio (toliau tekste - pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-jo skyriaus vyriausiojo prokuroro (toliau tekste - aukštesnysis prokuroras) 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, kuriuo atmestas skundas dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 25 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste –VPK) Kelių policijos valdybos (toliau tekste – KPV) Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo (toliau tekste – NVEST) skyriuje 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 str. 1 d. dėl to, kad 2011 m. rugsėjo 30 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) prospekte, ties (duomenys neskelbtini) g. 40-uoju pastatu, Vilniuje, kelio važiuojamojoje dalyje, kilusio eismo įvykio, kurio metu A. A., gim. (duomenys neskelbtini), vairuojamu automobiliu „Ford Mondeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo kliudyta bei nesunkiai sužalota pėsčioji I. L., gim. (duomenys neskelbtini).

2012 m. sausio 27 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų įtariamojo A. A. kaltei patvirtinti. Šiuo nutarimu taip pat buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla A. A. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 130 str. 1 d.

Atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2013 m. sausio 25 d. nutarimu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras ikiteisminį tyrimą pakartotinai nutraukė konstatavęs, kad įvertinus ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis, galima neginčijamai konstatuoti tik tą faktą, jog 2011 m. rugsėjo 30 d., apie 18.00 val., Vilniuje, šviesoforais reguliuojamoje (duomenys neskelbtini) prospekto ir išvažiavimo iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini), Vilnius) teritorijos sankryžoje, prieš važiuojamųjų dalių sankirtą esančioje pėsčiųjų perėjoje įvyko A. A. vairuojamo automobilio ir pėsčiosios I. L. kontaktas, nuo ko pastaroji, griūdama ant važiuojamosios dalies, susižalojo kairiąją ranką, tokiu būdu patirdama nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kurio iš įvykio dalyvių veiksmai ir galimai padarytas kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) pažeidimas (pažeidimai) buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, tyrimo metu tiksliai išsiaiškinti nepavyko, nors buvo atlikti visi įmanomi tyrimo veiksmai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti bei prieštaravimams tarp nukentėjusiosios ir įtariamojo parodymų pašalinti. Prokuroras konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pradinėje stadijoje A. A. pareikštas įtarimas padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., iš esmės buvo grindžiamas tik nukentėjusiosios I. L. parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti objektyvūs duomenys. Tyrimo metu nebuvo paneigta įtariamojo versija, kad įvykio kilimą galėjo sąlygoti ir pačios pėsčiosios neatsargūs veiksmai - I. L., pažeisdama KET 50 punkto reikalavimus, galėjo važiuojamąją dalį kirsti nesivadovaudama šviesoforo signalais (t. y. kirsti gatvę jos atžvilgiu degant pėsčiųjų judėjimą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui), o įtariamasis susidariusioje eismo situacijoje neturėjo objektyvios galimybės išvengti jo vairuojamo automobilio ir pėsčiosios kontakto, po kurio sekė pastarosios nugriuvimas ant važiuojamosios dalies ir susižalojimas. Įvertinęs šias aplinkybes, visas pagrįstai kylančias abejones aiškindamas įtariamojo naudai, prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu aukštesniojo prokuroro nutarimu jį apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tokį savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, kad skundžiamu nutarimu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-jo skyriaus vyriausiasis prokuroras išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, atsakė į jo keliamas abejones dėl tyrimo išsamumo bei motyvuotai tokias abejones atmetė. Žemesnės instancijos teismo vertinimu, aukštesnysis prokuroras pagrįstai padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini veiksmai, išnaudotos procesinės galimybės tiesai nustatyti, tačiau prieštaravimų tarp įtariamojo ir nukentėjusiosios pateikiamų versijų nepavyko pašalinti, o nekaltumo prezumpcijos principas lemia, kad tokioje situacijoje visos kylančios abejonės aiškinamos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens naudai. Skundžiamas nutarimas tinkamai pagrįstas teisiniais argumentais, padarytos išvados atitinka tyrimo medžiagoje surinktus duomenis, nutarimas priimtas nepažeidžiant procesinių reikalavimų, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti prokuroro nutarimo pagrįstumu ar teisėtumu.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti visi liudytojai, kurie galėtų patvirtinti, kad A. A. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. Nepilnai patikrinti telefoniniai pranešimai apie sukeltą autoįvykį, per kurį nukentėjo I. L.. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo siekiama patikrinti ar patikslinti liudytojų, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 196 str. Kadangi įtariamojo ir nukentėjusios parodymai iš esmės prieštarauja, todėl būtina atlikti akistatą (Lietuvos Respublikos BPK 190 str.), tačiau tai nebuvo padaryta.

Skunde taip pat nurodoma, kad pėsčiųjų perėja, kurioje įvyko autoįvykis yra filmuojama, tačiau šie įrašai nebuvo peržiūrėti. Nebuvo siekiama patikrinti ar patikslinti nukentėjusios ir įtariamojo parodymus įvykio vietoje, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos BPK 196 str.

Nukentėjusios teigimu, A. A. autoįvykio metu nebuvo dėmesingas, nes kalbėjo mobiliuoju telefonu, kas taip pat galėjo turėti įtakos. Tačiau šis nukentėjusios teiginys taip pat nebuvo patikrintas.

Pareiškėjo vertinimu, iš prokuratūros ir ikiteisminio teisėjo išvadų aiškiai matosi, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad nukentėjusioji I. L. ėjo per perėją degant žaliam šviesoforo signalui ir dėl to ji yra kalta, tuo tarpu A. A. nekaltas, nors jis, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, buvo neatidus - važiavo degant raudonam šviesoforo signalui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad aukštesnės instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK X dalies tvarka nagrinėja skundus dėl žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, tikrindami jų pagrįstumą ir teisėtumą. Taigi, pareiškėjo skunde suformuluoti prašymai panaikinti aukštesniojo prokuroro 2013 m. kovo 5 d. nutarimą ir Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 25 d. nutarimą negali būti patenkinti.

Lietuvos Respublikos BPK 2 str. nustatyta, kad kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas tik esant Lietuvos Respublikos BPK 212 str. nustatytiems pagrindams. Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo A. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 2 p.). Pažymėtina, kad nutraukiant ikiteisminį tyrimą šiuo pagrindu, tuo pačiu pripažįstama, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtintų konkretaus asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu. Taigi, skundo argumentai, kuriuose pasisakoma dėl to, neva po procesinių sprendimų nutraukti ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji yra kalta, kad ėjo per perėją degant žalios šviesoforo šviesos signalui, o įtariamasis nekaltas, nors važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, laikytini deklaratyviais.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 2 p. pagrindu ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstoma nusikalstamos veikos esmė, tyrimo nutraukimo pagrindai ir motyvai (BPK 216 str. 1 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą turi būti konkrečiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra nutraukiamas, išdėstyti argumentai, įtikinantys, jog yra nurodytas pagrindas ikiteisminiam tyrimui nutraukti. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tiek 2013 m. sausio 25 d. prokuroro nutarimas, tiek 2013 m. kovo 5 d. aukštesniojo prokuroro nutarimas yra išsamūs, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, o juose išdėstyti pakankamai įtikinantys argumentai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Akcentuotina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 2013 m. sausio 25 d. prokuroro nutarimu, pateikė skundą aukštesniajam prokurorui, skunde nurodydamas kompleksą tyrimo veiksmų, kurie, jo vertinimu, turėjo būti atlikti prieš priimant procesinį sprendimą dėl tolesnės ikiteisminio tyrimo eigos, taip pat atkreipė dėmesį į įvykio aplinkybių versijas, kurios nebuvo detaliai ištirtos. Aukštesnysis prokuroras nutarimu atmetė pareiškėjo skundą, išsamiai atsakydamas į skundo argumentus. Pareiškėjas jį apskundė žemesnės instancijos teismui, pateikdamas iš esmės analogišką skundą. Žemesnės instancijos teismas šiuos skundo argumentus išnagrinėjo ir nurodė motyvus, kodėl juos atmeta, pažymėdamas, kad didžioji dalis pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl neatliktų tyrimo veiksmų neatitinka tikrovės. Tačiau aukštesnės instancijos teismui pareiškėjas ir vėl pateikė praktiškai analogišką skundą, kaip ir aukštesniajam prokurorui bei žemesnės instancijos teismui, ir nenurodė jokių papildomų savo nesutikimo su žemesnės instancijos teismo išvadomis motyvų. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei skundo argumentais, pritaria žemesnės instancijos teismo padarytoms išvadoms. Tyrimo metu tiek įtariamojo, tiek nukentėjusiosios parodymai buvo tikslinami, atliktas tiek nukentėjusiosios I. L., tiek ir įtariamojo A. A. parodymų patikrinimas vietoje, siekiant išnaudoti visas galimybes, pašalinant eismo įvykio dalyvių parodymuose esančius prieštaravimams, jie buvo suvesti akistaton (b. l. 83-99, 100-103), tyrimo metu vertinta galimybė atlikti eksperimentą, tikslu patikrinti eismo įvykio dalyvių parodymus apie automobilio ir pėsčiosios kontakto bei pastarosios vėlesnio griuvimo mechanizmą, tačiau dėl objektyvių duomenų trūkumo ir kitų priežasčių, trukdančių realiai atkurti įvykio situaciją, o tuo pačiu ir gauti patikimus duomenis, leidžiančius padaryti išvadas tyrimui reikšmingais klausimais, buvo konstatuotas šio veiksmo atlikimo netikslingumas (b. l. 107-109). Buvo įvertinta ir kito tyrimo veiksmo, tai yra specialių žinių reikalaujančio eismo įvykio tyrimo atlikimo galimybė, kuri, dėl šio veiksmo atlikimo netikslingumo, taip pat buvo motyvuotai atmesta (b. l. 135-138). Išsamiai patikrinti telefoniniai pranešimai apie įvykį ir nustatyta, kad į bendrąjį pagalbos centrą apie šį įvykį pranešė tik įtariamasis A. A. (b. l. 12), o pranešimų iš jokių kitų asmenų nebuvo. Buvo bandyta gauti šio asmens pokalbių įvykio dieną išklotines, siekiant nustatyti, ar įvykio metu jis nesinaudojo mobiliuoju telefonu, tačiau šios informacijos telefono operatorius negalėjo pateikti (b. l. 104). Be to, neturint objektyvių duomenų apie tikslesnį įvykio laiką, duomenys apie išklotines vis tiek neleistų vienareikšmiškai nustatyti ar A. A. naudojosi telefonu (jei toks faktas būtų nustatytas) tam tikrame laikotarpyje prieš įvykį ar jo metu. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis tarnybinis pranešimas taip pat patvirtina, kad buvo siekiama nustatyti, ar eismo įvykis nebuvo nufilmuotas šalimais esančios “Statoil“ degalinės vaizdo kameromis, tačiau paaiškėjo, kad minėtos vaizdo kameros filmuoja tik degalinės teritoriją (b. l. 31). Jokių įvykio liudininkų tyrimo priemonėmis nustatyti nepavyko, nors buvo stengiamasi juos nustatyti per visuomenės informacinio priemones (b. l. 32-34). Be įtariamojo ir nukentėjusiosios, tyrimo metu buvo apklaustos poliklinikos, į kurią po įvykio pristatyta nukentėjusioji, darbuotojos, kurios nieko reikšmingo paliudyti negalėjo (b. l. 143-144, 145-147). Taigi, nepagrįstais laikytini pareiškėjo skundo teiginiai neva nebuvo nustatyti ir apklausti visi liudytojai, nesiekta patikrinti ar patikslinti nukentėjusios ir įtariamojo parodymus įvykio vietoje, tarp jų neatlikta akistata, netikrinti nukentėjusiosios teiginiai apie įtariamojo naudojimąsi mobiliuoju telefonu, neišsamiai patikrinti telefoniniai pranešimai apie įvykį.

Kaip teisingai pažymėjo žemesnės instancijos teismas, realių galimybių patikrinti pareiškėjo skunde nurodomą versiją, kad A. A., nesilaikydamas KET 35 punkto reikalavimų, galėjo nepraleisti pėsčiosios, kuri įžengė į kelią jos atžvilgiu degant žaliam šviesoforo signalui, tačiau nespėjo pereiti važiuojamosios dalies. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kiti įvykio liudininkai nenustatyti, nėra tiksliai nustatytas įvykio kilimo laikas bei mechanizmas, pačios nukentėjusiosios duodami parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, o versija dėl tariamo KET 35 punkto pažeidimo prieštarauja tiek nukentėjusiosios parodymams, kad visą laiką jai degė žalias šviesoforo signalas, tiek įtariamojo parodymams, kad pėsčioji per perėją ėjo degant raudonam šviesoforo signalui.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją) Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, minėtoje byloje buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atlikus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, konstatuota, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, o pareiškėjas nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių naujų duomenų, dėl A. A. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Teismo nuomone, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, į skundo argumentus buvo išsamiai ir pagrįstai atsakyta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas ir paliktina galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo, nukentėjusiosios I. L. atstovo advokato Vytauto Antanėlio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.