Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. D. prašymą dėl sprendimo išaiškinimo, suinteresuoti asmenys – A. D., A. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjos O. D. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį nekilnojamojo daikto - gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 278 straipsnio 1 dalį, jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant, taip pat, jeigu tai būtina, papildomai išaiškinti faktinius ir teisinius sprendimo motyvų aspektus.

Kasacinio teismo praktika dėl šios proceso teisės normos taikymo bei aiškinimo yra suformuota; joje konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; kt.).

Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-1051/2003; 2005m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; kt.).

Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu, bylos Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-452/2011).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad yra pagrindas sutikti su pareiškėjos pozicija, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties pagrindu įgijus ½ dalį nekilnojamojo daikto - gyvenamojo namo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą, ji taip pat įgyjamosios senaties pagrindu įgijo ½ dalį kiemo aikštelės, kuri laikytina gyvenamojo namo antraeiliu daiktu – priklausiniu. Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad ankščiau minėtas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ir kiemo aikštelė) priklausė vienai savininkei, t. y. E. K.. Nuo 2019 m. gegužės 3 d. ½ dalis nekilnojamojo daikto - gyvenamojo namo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą nuosavybės teisė perėjo pareiškėjai O. D.. Tačiau esantis priklausinys, t. y. kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip ir liko registruotas buvusios šeimininkės vardu. Šiuo atveju konstatuotina, kad ½ dalis gyvenamojo namo, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal prieš tai pateiktą CK reglamentavimą atitinka pagrindinio daikto sąvoką, o kiemo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikytina pagrindinio daikto antraeiliu daiktu – priklausiniu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja O. D. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo gyvenamąjį namą, teigtina, kad ji taip pat turėjo įgyti ir kiemo aikštelę.

Pažymėtina, kad nors pareiškėja O. D. savo pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymą prašė pripažinti, kad įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį nekilnojamojo daikto, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties būdu, tačiau pareiškėjai nereikalavus to paties ir aikštelės atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja atsisakė ar nepripažino priklausinio, t. y. kiemo aikštelės. Labai tikėtina, kad toks reikalavimas nebuvo pareikštas, nes pareiškėja sąžiningai tikėjosi, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijus gyvenamąjį namą, jai automatiškai pereis ir esantys namo priklausiniai, t. y. kiemo aikštelė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į CK 4.12 – 4.19 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir išaiškinti, kad jog ½ dalį kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja taip pat, kaip ir ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais,

nutaria:

prašymą tenkinti.

Išaiškinti, kad jog ½ kiemo aikštelės dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinį, O. D., a. k. (duomenys neskelbtini) taip pat įgijo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą.

Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.