Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą laisvės atėmimo bausme šešiolikai metų;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl S. V. sumušimo) laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams,

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl A. V. sumušimo) laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. V. priteista A. V. ir S. V. po 50000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 1 d., tiksliai nenustatytą valandą, Kupiškio mieste, Technikos g. 9A-11, S. V. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dukrai A. V., gim. 2001-07-11, sudavė diržu ne mažiau kaip 3 smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarė jai poodines kraujosruvas dešinės ir kairės šlaunų srityse.

Šiais veiksmais A. V. tyčia sukėlė mažametei A. V. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, jis 2010 m. gegužės 1 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), S. V. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dukrai S. V., gim. 1998-05-22, sudavė diržu ne mažiau kaip 2 smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarė jai poodines kraujosruvas kaktoje, dešinėje šlaunyje ir dešiniame dilbyje bei įdrėskimą kaktoje.

Šiais veiksmais A. V. tyčia sukėlė mažametei S. V. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, jis 2010 metais, laikotarpyje nuo gegužės 1 dienos ryto iki gegužės 3 dienos ryto, tiksliai nenustatytos valandos, (duomenys neskelbtini), S. V. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sumušdamas savo buvusią žmoną S. V., su kuria tęsė bendrą sutuoktinių gyvenimą, dalį smurtinių veiksmų atlikdamas mažamečių dukrų A. V. ir S. V. akivaizdoje, rankomis suduodamas ne mažiau kaip 23 smūgius nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, išmušdamas trijų dantų tilto dalį ir padarydamas muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės ausies kaušelyje, akių vokuose, nosies nugarėlėje, skruostuose, lūpose, smakro dešinėje pusėje, dešiniame petyje, kairiame žaste, krūtinėje, pilve, kairiame dilbyje, plaštakose, keliuose ir dešinėje blauzdoje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas dešinio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės ir smilkininės skilčių dangalais, kraujosruvas po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir smilkininių skilčių dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju bei galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nuo stipraus kūno sumušimo nukentėjusiajai 2010 m. gegužės 3 d., apie 5 val. mirus, ilgu mušimu ir daugybinių kūno sužalojimų padarymu sukeldamas dideles fizines kančias, tyčia itin žiauriai nužudė savo šeimos narę S. V..

Šiais veiksmais A. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. V. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Nors nuteistasis A. V. neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau prašo atsižvelgti į tai, jog nusikaltimą padarė stipriai susijaudinęs, kilus buitiniam konfliktui. Nors konkrečiai ir nenurodoma, tačiau akivaizdu, kad tokiais argumentais nuteistasis siekia įrodyti, jog nužudė S. V. būdamas labai susijaudinęs. Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Teismų praktikoje fiziologiniu asmens afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimo asmens poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę ir orumą bei pan.) kaip greitas atsakas į tai. Greitas atsakas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų. Byloje nėra duomenų ir nenustatyta, kad nukentėjusioji S. V. būtų atlikusi kokius tai neteisėtus ar itin įžeidžiančius nuteistojo ar jo artimus asmenis veiksmus, kurie A. V. būtų sukėlę staigų didelį susijaudinimą. Tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenurodė ir pats nuteistasis. A. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog nusikaltimą padarė kilus buitiniam konfliktui. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, jog su nukentėjusiąja konfliktavo dėl neištikimybės, nesumokėtų mokesčių, dingusių daiktų ir pan. (t. 1, b.l. 68, 128-129; t. 2, b.l. 44-45). Teisėjų kolegija pažymi, kad neištikimybės aktas yra įžeidimas tik tais atvejais, kai jis tyčinis ir demonstratyvus, todėl aplinkybė, jog nuteistasis A. V. supyko, kad nukentėjusioji turi draugą, nevertinama, kaip itin įžeidžianti. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog nuteistajam jau anksčiau buvo žinoma, kad nukentėjusioji turi draugą (t. 1, b.l. 115, 128-129). Taip pat pažymėtina ir tai, jog buitinis konfliktas nėra nusikaltimą privilegijuojantis požymis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nužudymo labai susijaudinus privilegijuojantis požymis yra tai, kad kaltininkas veikia staiga, afektinė tyčia yra labai trumpalaikė, todėl veikos kvalifikavimas pagal BK 130 straipsnį siejamas su pakankamai greitu atsaku į dirgiklį. Nagrinėjamu atveju nuteistasis smurtą naudojo ilgą laiką – keletą dienų, todėl toks nužudymas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus.

Atmetamas, kaip nepagrįstas, nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentas, jog nusikaltimą padarė netyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) kaltininkui inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 d.) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiajai dviejų parų laikotarpyje suduoti ne mažiau kaip 23 smūgiai į įvairias kūno vietas, be to, nuteistojo pasisakymai: ,,vis tiek tau šita naktis paskutinė“, ,,aš žmogžudys“, ,,prisimiegosi karste“ (t. 1, b.l. 67) bei elgesys po pavartoto smurto – ,,Nuplovęs mirusią moterį šaltu vandeniu, pats atsiguliau šalia jos į lovą miegoti“ (t. 1, b.l. 115-116), rodo kaltininką veikus tiesiogine tyčia, todėl, atsižvelgus į pavartoto smurto pobūdį, kurio apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija, trukmę, pasisakymus ir elgesį po pavartoto smurto, nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas suprato, kad elgiasi rizikingai dėl nukentėjusiosios gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę nukentėjusiajai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Atkreiptinas dėmesys, kad A. V. veikė suvokdamas, jog padariniai kils neišvengiamai ir jų siekė, tokiu atveju negalima kalbėti apie neatsargią kaltę, kuriai reikia tokio psichinio santykio su veika, kuris numato arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba tik savo veiksmų rizikingumo suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog A. V. suvokė savo nusikalstamos veikos dėsningas pasekmes – S. V. gyvybės atėmimą ir tokių pasekmių siekė, t.y. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo švelninti paskirtą bausmę, esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. V. paskirta bausme. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, t.y. į kaltės formą (nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikaltimų pavojingumo laipsnį (BK 11 str. 6 d., 11 str. 3 d.), neatitaisomus padarinius bei dvi veiką kvalifikuojančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi) bei sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio), jų tarpusavio santykį, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi) ir skyrė: pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 6 punktą laisvės atėmimo bausmę, savo trukme viršijančią įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, o už atskiras veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, artimas bausmės vidurkiui įstatymo sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei.

Prašymą švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę apeliantas grindžia tuo, jog buvo dirbantis, praeityje neteistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam A. V. bausmę, šias nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes aptarė (t. 2, b.l. 58). Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jog jis vienintelis išlaikė šeimą, turi du mažamečius vaikus, nepriskiriamos prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir nagrinėjamu atveju nesudaro įstatyminio pagrindo švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nuteistasis atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodo ir turtinės žalos – laidotuvių išlaidų sumokėjimą. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog laidojimo išlaidas apmokėjo nuteistasis A. V.. Be to, nukentėjusysis J. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog seserį Sigitą laidojo A. V. sesuo (t. 2, b.l. 10), todėl šis nuteistojo teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir yra atmetamas. Vertinant nuteistojo A. V. teiginį, jog padaryto nusikaltimo neslėpė bei nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatose nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ar galimybę švelninti bausmę. Nuoširdus gailėjimasis nėra saistomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo, jis objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino minėtų aplinkybių visumą ir pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimus, todėl pakartotinai vertinti šias aplinkybes ir švelninti bausmę nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam A. V. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.