- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-09
- Bylos Nr.
- e2-9093-991/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06659-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Ruibytė-Karimžanova
- Ieškovas
- akcinės bendrovės BnP Finance
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 2745,17 Eur negrąžinto kredito dalį, 1944,27 Eur kredito mokestį, 3,36 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2016-04-22 sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 3000,00 Eur vartojimo kreditas 48 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 2620,80 Eur kredito mokestį iki 2020-04-22. Suteiktą 3000,00 Eur vartojimo kreditą ir 2620,80 Eur kredito mokestį atsakovas turėjo grąžinti ieškovui 48 mėnesinėmis įmokomis, pagal sutarties sudarymo momentu nustatytus ir sutartyje įtvirtintus terminus. Kadangi atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų bei nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus, ieškovė 2016-12-17 atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovas per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Pažymėjo, kad atsakovo negrąžintą skolą ieškovei sudaro 2745,17 Eur negrąžintas kreditas, 1944,27 Eur kredito mokestis ir 3,36 Eur palūkanos, iš viso 4692,80 Eur skola.
Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant, kuriuo prašė tenkinti reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais.
Ieškovė 2017-10-09 pateikė prašymą atidėti sprendimo priėmimą, nes šiuo metu tarp ieškovės su atsakovu yra ruošiama reikalavimo perleidimo sutartis. Paaiškino, kad ieškovės atstovas prašo nustatyti ilgesnį terminą procesiniams dokumentams paruošti, be to, yra tikėtina, jog bus prašoma pakeisti išieškotoją civilinėje byloje Nr. e2-9093-991/2017.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvoje egzistuojančių mokesčių sąrašą nustato Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnis. Pagal šį straipsnį kredito mokesčiai į Lietuvoje esančių mokesčių sąrašą neįeina. Pažymėjo, kad ieškovė prašo priteisti mokestį, kuris neegzistuoja, be to, ieškovė neturi teisės administruoti mokesčius. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovė savo reikalavimus atsakovui kildina iš vartojimo kredito sutarties, kurios galiojimas nėra pasibaigęs, todėl ieškinio reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų nagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovui negauta, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2016-04-22 sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 3000 Eur dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2020-04-22 sutartyje nustatytais kredito grąžinimo terminais ir tvarka, mokėti palūkanas ir kitas sutartyje numatytas įmokas. Ieškovė minėtos sutarties pagrindu atsakovui 2016-04-22 pervedė 3000 Eur sumą. Atsakovas savo prisiimtų reikalavimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdė, todėl ieškovė 2017-02-24 raginimu informavo atsakovą, kad atsakovas yra pradelsęs sumokėti 3 įmokas, įpareigojo sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 kalendorinių dienų, priešingu atveju bus nutraukta vartojimo kredito sutartis. Ieškovė 2017-03-13 pranešimu informavo, jog vartojimo kredito sutartis laikoma nutraukta nuo 2017-03-29. Duomenų apie tai, kad skola sumokėta, byloje nėra.
Ieškovė 2017-10-09 pateikė prašymą atidėti sprendimo priėmimą, nes šiuo metu tarp ieškovės su atsakovu yra ruošiama reikalavimo perleidimo sutartis, todėl yra galimybė, kad bus prašoma pakeisti išieškotoją byloje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 48 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Taip pat pastebėtina, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis). Taigi paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie reikalavimo teisių perleidimą iki sprendimo priėmimo ir paskelbimo teismas turi teisę atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nagrinėjamu atveju ieškovė iki sprendimo priėmimo ir paskelbimo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo teisės perleidimo faktą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų teisinis pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės prašymas atidėti sprendimo priėmimą netenkintinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2016-04-22 sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 3000 Eur dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatytu terminu grąžinti jam suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės paskaičiuotas sumas pagal sutartį, taigi darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Ieškovė 2016-04-22 sutarties pagrindu atsiradusias prievoles vykdė tinkamai, tai yra suteikė atsakovui kreditą, tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, taip pažeidė prievolės, atsiradusios jam tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu, įvykdymo terminą, todėl atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovei suteiktą kreditą bei sumokėti kitas su prievolės neįvykdymu susijusias sumas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad nebuvo informuotas apie sutarties nutraukimą, todėl vartojimo kredito sutartis yra galiojanti, o jos įvykdymo terminas nėra suėjęs. Šalys pagal 2016-04-22 sudarytos vartojimo kredito sutarties 8.4. punktą susitarė, kad ieškovė turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą ir išsiųsdama atsakovui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, jeigu mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės, taip pat sutartyje nustatyta tvarka apie pradelstus mokėjimus informavus atsakovą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2017-02-24 raginimu informavo atsakovą, kad atsakovas yra pradelsęs sumokėti 3 įmokas, įpareigojo sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 kalendorinių dienų, priešingu atveju bus nutraukta vartojimo kredito sutartis. Ieškovė 2017-03-13 pranešimu informavo, jog vartojimo kredito sutartis laikoma nutraukta nuo 2017-03-29. Abu pranešimai atsakovui siųsti adresu (duomenys neskelbtini), tai yra adresu, kurį atsakovas nurodė ieškovei sudarydamas vartojimo kredito sutartį. Pažymėtina, kad 2016-04-22 vartojimo kredito sutarties 10.5. punkte nustatyta, jog vartojimo kredito davėjo (ieškovės) ir vartojimo kredito gavėjo (atsakovo) pranešimai siunčiami paprastu paštu, faksu ir elektroniniu paštu šalių nurodytais adresais. Apie šalių adresų pasikeitimą turi būti pranešta raštu per 2 kalendorines dienas nuo minėto adreso pasikeitimo. Duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas informavo ieškovę apie adreso ar kontaktinių duomenų pasikeitimą, byloje nepateikta. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas neginčija sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo, byloje nepateikta duomenų, kad sutarties nutraukimas yra ginčijamas ar nuginčytas teisme.
Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2745,17 Eur negrąžinto kredito dalį pagal 2016-04-22 vartojimo kredito sutartį pagrįstas, todėl tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2016-04-22 vartojimo kredito sutartį atsakovas įsipareigojo ieškovei už visą kredito suteikimo laikotarpį sumokėti 2620,80 Eur kredito mokestį (palūkanas). Tarp šalių 2016-04-22 sudarytos vartojimo kredito sutarties 1.9. punkte nurodyta, jog bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Įvertinus minėtos sutarties sąlygas, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos 2016-04-22 vartojimo kredito sutarties specialiose sąlygose nurodyta 2620,80 Eur dydžio suma yra palūkanos, paskaičiuotos už atsakovui suteikto kredito naudojimąsi. Teismas pažymi, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį nepagrįstai aiškina kredito mokesčio taikymą 2016-04-22 tarp šalių sudarytos sutarties kontekste taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas. Kaip jau minėta, 2016-04-22 sutartyje numatytas kredito mokestis faktiškai yra palūkanos už ieškovės suteikto kredito naudojimąsi ir tokio pobūdžio teisiniams santykiams taikytinos CK nuostatos.
Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, šalia paskolos teisinių santykių tarp sutarties šalių atsiranda nauji teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Tais atvejais, kai paskolos sutartis nenutraukiama ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką bei vartojimo kredito sutarties sąlygas, teismas daro išvadą, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo sutartines palūkanas pagrįstas, ieškovei iš atsakovo priteistinas 1944,27 Eur kredito mokestis ir 3,36 Eur palūkanos.
Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio l dalis).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 22745,17 Eur negrąžinto kredito dalis, 1944,27 Eur kredito mokestis, 3,36 Eur palūkanos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 106 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už teisinę pagalbą ruošiant procesinius dokumentus, iš viso 227 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės BnP Finance ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo V. S. 2745,17 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 17 ct) negrąžinto kredito dalį, 1944,27 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 27 ct) kredito mokestį, 3,36 Eur (tris Eur 36 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4692,80 Eur (keturių tūkstančių šešių šimtų devyniasdešimt dviejų Eur 80 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-05-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 227,00 Eur (du šimtus dvidešimt septynis Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei BnP Finance.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.