- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-84-919/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Šeputienė, Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė
- Nuteistasis
- T. D.
- Nukentėjusysis
- I. U.
- Kaltinamasis
- T. D.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. ir jo gynėjos advokatės R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirtos bausmės:
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimas 8 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas dalinai sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant T. D. per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiai nusikaltimais padarytą turtinę žalą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždrausti bendrauti su I. U., vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikintinas.
Nukentėjusios I. U. civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamojo T. D. jai priteista 1179 (vienas tūkstantis šimtas septyniasdešimt devyni) eurai turtinei ir 500 (penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Iš T. D. priteista 121 (vienas šimtas dvidešimt vienas) euras 34 cnt valstybei už nukentėjusiajai I. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. T. D., Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteistas už tai kad, laikotarpyje nuo 2022 m. spalio 17 d. 20.30 val. iki 2022 m. spalio 18 d. 02:00 val., I. U. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gerdamas alkoholį, pradėjęs žodžiais priekaištauti nukentėjusiajai I. U. dėl jos neva netinkamo elgesio, tyčia, mažiausiai keturis kartus, savo rankomis smaugė I. U. kaklą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
1.1. Be to, jis 2022 spalio 17 d. apie 20.30 val., I. U. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai I. U. paėmus į rankas mobilų telefoną tikslu išsikviesti pagalbą dėl patirto fizinio ir psichologinio smurto, jis paėmė iš jos rankų jos mobiliojo ryšio telefoną Iphone 13 pro, kurio vertė 1179 eurų, ir metė jį į grindis, o jai pakėlus telefoną nuo grindų, jis paėmė minėtą telefoną iš nukentėjusiosios rankų ir tris kartus jį trenkė į virtuvės stalviršį, taip telefoną tyčia sudaužydamas ir padarydamas nukentėjusiajai I. U. 1179 eurų turtinę žalą.
1.2. Be to, jis laikotarpyje nuo 2022 spalio 17 d. 20.30 val. iki 2022 spalio 18 d. 02:00 val., I. U. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti nukentėjusiajai I. U. nerimą ir baimę, grasino ją užmušti, nužudyti, paskandinti, išvežti į sekso vergystę. Jis teigė, kad žino kaip paslėpti jos kūną, kad niekas nerastų ir paskambinęs G. S., nukentėjusiajai I. U. girdint, paprašė jo atvežti lavonmaišį. Po to, jis chalato diržu surišo jos rankas bei pririšo prie radiatoriaus, taip laikė ją pririštą apie dvi valandas ir tęsė grasinimus nužudyti, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
2. Nuteistasis T. D. ir jo gynėja advokatė R. L., nesutikdami su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti T. D. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, tinkamai nemotyvuotas, grindžiamas tik prieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, nesant neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, nepašalinęs visų abejonių, nuteistojo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, padarė niekuo nepagrįstas išvadas. Be to, motyvuojamoje dalyje tik atkartojo liudytojų parodymus, tačiau nieko nepasisakė dėl byloje nustatytinų prieštaravimų bei nuteistąjį teisinančių įrodymų, kurie visiškai paneigia nuteistojo kaltę. Spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų veikų, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, jog byloje jokių įvykio tiesioginių liudytojų nebuvo, o nukentėjusiosios patirtas smurtas nėra patvirtintas specialisto išvada. Apelianto ir jo gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų visiškai nevertino, nors nukentėjusioji netiesioginiams liudytojams įvykio aplinkybes perpasakojo visiškai kitaip nei pareigūnams.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju byloje yra gauta netiesioginių įrodymų paneigiančių nukentėjusiosios versiją: nukentėjusioji nei vienam iš netiesioginių liudytojų (V. P., D. U. nenurodė, jog nuteistasis įvykio metu ją būtų smaugęs; nei policijos pareigūnai, nei liudytojas V. P. (asmuo pirmasis po įvykio matęs nukentėjusiąją) nematė ant kaklo jokių kraujosruvų; nukentėjusiajai 2022 m. spalio 18 d. buvo siūloma kreiptis į GMP, tačiau ji atsisakė; 2022 m. lapkričio 8 d. vyresniosios tyrėjos A. S. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog kaimynai tą vakarą jokio triukšmo negirdėjo; įvykio metu į namus buvo atėjęs liudytojas G. S., tačiau nukentėjusioji nesišaukė pagalbos; tikint nukentėjusiosios paaiškinimais, jog ji turėjo kitą mobilųjį telefoną, tačiau pagalbos nesikvietė, nors galimybių išsikviesti pagalbą tikrai turėjo.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog nuteistasis atsisakė duoti parodymus, nesuteikia pirmosios instancijos teismui teisės netirti bylos, pripažįstant nuteistojo kaltę. Pažymima, jog nuteistasis patvirtina aukštesnės instancijos teismui, kad jis parodymų nedavė dėl vienintelės priežasties - būdamas nekaltas ir matydamas nukentėjusiosios paaiškinimuose esančius prieštaravimus, vertindamas tai, kad byloje nebuvo jokių kaltę pagrindžiančių įrodymų, nuteistas nematė prasmės gintis, nes buvo įsitikinęs, kad teismas jo atžvilgiu priims išteisinamąjį nuosprendį, tačiau teismui priėmus aiškiai nepagrįstą nuosprendį ir neįvykdžius pareigos ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, nuteistasis yra pasirengęs duoti parodymus.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų negalima daryti išvados, jog nuteistasis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, jog nukentėjusiajai I. U. buvo sukeltas fizinis skausmas. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis liudytojo V. P. duotais parodymais buvo padaryta išvada, jog nuteistasis nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Tačiau būtent šis liudytojas buvo pirmasis sutikęs nukentėjusiąją po įvykio, tačiau nemanė, kad nukentėjusiajai būtų reikalinga medikų pagalba. Gynėjos nuomone šios aplinkybės tiesiogiai patvirtina, jog liudytojas jokių sužalojimų ant nukentėjusios kūno nematė. Be to, 2023 m. spalio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu minėtas liudytojas teismui konkrečiai nurodė, kad nukentėjusioji jam neminėjo, jog nuteistasis ją būtu mušęs. Šias aplinkybes patvirtino ir kitas liudytojas D. U., 2023 m. spalio 23 d. vykusio teisiamojo posėdžio nenurodė, kad dukra jam būtų sakiusi, jog nuteistasis jos atžvilgiu fiziškai smurtavo. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. U. objektyvių sužalojimų, galėjusių likti po užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis patirtos traumos nenustatyta.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu remiantis vien tik nukentėjusios duotais parodymai, kurie yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvertinus nukentėjusiosios I. U. 2022 m. spalio 18 d. ir 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nustatyta, kad vienoje apklausoje ji teigia, kad nuteistasis vartojo tik alų, kitoje apklausoje jau teigia, kad gėrė ir džiną. Vienoje apklausoje ji teigia, kad konfliktas prasidėjo, dėl nuteistojo pavyduliavimo, kad ji bendrauja su kitais vyrais, kitoje apklausoje jau teigia, kad konfliktas prasidėjo, nes ji su nuteistuoju nekalbėjo. Vienoje apklausoje ji teigia, kad nuteistasis daužė jos telefoną tik į stalviršį, kitoje apklausoje jau teigia, kad telefonas buvo mestas ir į grindis. Vienoje apklausoje ji teigia, kad nuteistasis nuo virtuvės spintelės ištraukė, jos manymu pasiklausymo įrangą jau po to, kai buvo sudaužęs telefoną, kitoje apklausoje teigia, jog pasiklausymo įrangą ištraukė prieš telefono sudaužymą. Vienoje apklausoje ji teigia, kad nuteistasis jai grasino ją nuskandinsiąs jau po to, kai viskas buvo nurimę, po panaudoto smurto ir pririšimo, kitoje apklausoje jau teigia, kad buvo pradėta grasinti dar prieš ją smaugiant. Vienoje apklausoje ji teigia, kad nuteistasis jai bandė trenkti per veidą, kai ji buvo lovoje, po ko ją nutempė nuo lovos ir pririšo prie radiatoriaus, kitoje apklausoje jau teigia, kad nuteistasis bandė jai trenkti, kai ji prieš jo valią išlipo iš lovos ir nuėjo prie virtuvės ir jis tada pasivijo ją ir užsimojo ranka jai tvoti, bet ji išsigandusi atsitūpė kampe ir susigūžė, po kojomis nuo savo juosmens iš chalato ištraukė dirželį ir juo surišo jai rankas, nutempė ją prie radiatoriaus.
2.6. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku kaip, kokiu būdu ir kiek laiko nukentėjusioji buvo smaugiama. 2022 m. spalio 18 d. apklausos metu nukentėjusioji teigė, kad „<...> 20:30 val. T. abejomis rankomis, suėmęs mane už kaklo, pradėjo mane smaugti, kiek laiko tai truko, negaliu nurodyti, tačiau tai netruko ilgai, tuomet man sutriko kvėpavimas, skaudėjo kaklas, taip T. man sukėlė fizinį skausmą“. 2022 m. spalio 21 d. apklausos metu nukentėjusioji teigė, jog nuteistasis ją smaugė jau nebe vieną kartą, o du kartus atskirais epizodais: „< ...> Po to užsilipo ant manęs ir abiem rankom pradėjo spausti man kaklą. Prispaudęs laikė 5 sekundes, skaudėjo ir trūko oro. Aš pradėjau dusti ir kosėti. <...> Po to jis vėl pradėjo jai grasinti, kad ją užmuš, vėl mažiausiai keturis kartus jai rankomis spaudė kaklą ir nuo to ji juto fizinį skausmą.“ 2022 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu nukentėjusioji jau liko prie versijos, jog ją smaugė vieną kartą.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Atkreipiamas dėmesys, kad nesutapo ir netiesioginių liudytojų V. P. ir D. U. parodymai. Teismo posėdžio metu V. P. teigė pats kvietęs policiją, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad policijai skambino pati nukentėjusioji. V. P. teigia, jog jis pranešė nukentėjusiosios tėvui apie įvykdytą nusikaltimą jo dukros atžvilgiu, o D. U. teigė sužinojęs apie įvykį iš dukros. D. U. teigia, jog dukra jam sakė, kad namuose viskas išdaužyta, tačiau jokių šukių ar sudaužytų daiktų policija atvykusi nerado.
2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog 2022 m. spalio 18 d. specialistui užduotis atlikti objektų tyrimą buvo suformuota pagal nukentėjusiosios pirminius 2022 m. spalio 18 d. apklausos metu duotus parodymus, t. y. specialistas išvadoje nurodydamas, jog „<...> sužalojimų nebuvimas neatmeta galimai buvusios nedidelės energijos traumos kietu buku daiktu galimybės“, tokią išvadą darė vertindamas, jog galimai nuteistasis nukentėjusiosios kaklą smaugė tik vieną kartą ir neilgą laiko tarpą. Gynėjos nuomone, jeigu specialistui užduotis būtu suformuota pagal realų kaltinimą, jis tokios išvados nebūtu daręs, nes akivaizdu, jog po dviejų atskirtų epizodų, kuomet asmuo yra smaugiamas, iš kurių vieną kartą smaugiamas mažiausiai keturis kartus, ant kaklo privalėjo likti bent kraujosruvos. Pažymima, jog nukentėjusiosios pozicija, kad jos toks kūnas, nepaliekantis žymių, nepagrindžia nuteistojo kaltės vertinant tai, jog be nukentėjusios paaiškinimų daugiau nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio jos nurodytą įvykių versiją.
2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pagal BK 187 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu remiantis vien tik nukentėjusios duotais parodymai, kurie yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvertinus nukentėjusiosios I. U. 2022 m. spalio 18 d. ir 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nustatyta, kad pirminės apklausos metu nukentėjusioji nenurodė, kad nuteistasis būtu trenkęs telefoną į grindis, šia versiją nukentėjusioji sugalvojo tik antrosios apklausos metu. Pirmosios apklausos metu nukentėjusioji nebuvo nurodžiusi ir aplinkybių, jog neva nuteistasis jai grasino, ji jautėsi įbauginta, dėl ko ji neva griebė savo telefoną. Šias aplinkybes ji nurodė tik antroje apklausoje.
2.10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad vertinant kaltinime suformuotą nuteistojo įvykdytą nusikalstamą veiką, t. y. vertinant tai, jog nuteistasis metė telefoną į grindis, vėliau dar mažiausiai tris kartus trenkė į stalviršį, telefonui padaryti sugadinimai turėjo būti žymiai didesni. Pažymima, kad nors mobilusis telefonas buvo trenktas į grindis, vėliau į stalviršį net tris kartus, pareigūnams apžiūrėjus įvykio vietą jokie grindų ar stalviršio sužalojimai nebuvo nustatyti, nebuvo rasta jokių šukių. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji apklausų metu nurodė ir prieštaringus nuteistojo motyvus. Pirminės apklausos metu ji nurodė, kad nuteistasis sudaužė jos telefoną pavyduliaudamas jai dėl kitų vyro. Antrosios apklausos metu jau persigalvojo, teigė, jog agresija nuteistajam sukilo, kai ji su juo nekalbėjo bei dar pridėjo, jog neva buvo grasina jai ir jos šeimai.
2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad lieka neaišku kokiu būdu, kokiais motyvais bei kokiomis aplinkybėmis nuteistasis įvykdė jam inkriminuojamą veiką. Nagrinėjamu atveju jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę nėra. Apeliaciniame skunde neatmetama galimybė, jog nuteistajam kitą dieną išeinant iš namų nukentėjusios telefonas buvo sveikas, o nukentėjusioji dar ryte su savo geriausiu draugu V. P., su kuriuo galimai suplanavo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, komunikavo būtent su tariamai sugadintu mobiliuoju telefonu „Iphone“ 13 pro.
2.12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu remiantis vien tik nukentėjusios prieštaringais parodymai, iš kurių matyti, kad ji nesijautė įbauginta ir nejuto grėsmės. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvertinus nukentėjusiosios I. U. 2022 m. spalio 18 d. ir 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nustatyta, kad pirminės apklausos metu nukentėjusioji teigė, kad nuteistasis ją pririšo prie radiatoriaus nutempdamas nuo lovos, kitu atveju jau teigia, kad nuteistasis ją vijosi virtuvėje, kurioje ją pagavo ir tik tada nutempė bei pririšo prie radiatoriaus. Vienoje apklausoje nukentėjusioji teigia, kad nuteistasis pririšęs ją prie radiatoriaus ją ramino, sakė, kad neskriaus ir jai nieko nebus, kitoje apklausoje jau pakeitė versiją teigdama, jog neva nuteistasis po surišimo jai vėl grasino. Pažymima, kad nėra aiškus realių grasinimų pobūdis ir laikas. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji teigė, jog nuteistasis jai pradėjo grasinti tik po to, kai jie atsigulė į lovą. Grasino ją paskandinti, nurodydamas, jog puikiai moka tą padaryti. Kitos apklausos metu savo parodymus nukentėjusioji iš esmės pakeitė, nurodydama, kad nuteistasis jai pradėjo grasinti jau vakaro pradžioje. Iš esmės pasikeitė ir grasinimų pobūdis. Neva tai nuteistasis jau grasino ją nepaskandinti, o užmušti, grasino ne tik jai, bet ir jos šeimos nariams, jog nužudys tėvus, o brolį ir sesę paliks invalidais, nurodydamas, jog ją dar nuveš ir į vergystę.
2.13. Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad nuteistasis nepažinojo nei vieno nukentėjusios šeimos nario, nežinojo kur jie gyvena ir nurodytų nukentėjusios grasinimų nukentėjusiajai tikrai nesakė. Nuteistasis pripažįsta, jog su draugu G. S. kalbėjo apie lavonmaišį, tačiau nuteistasis kalbėjo juoko forma. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. S., nurodydamas, jog nuteistasis šį žodį nuolat vartodavo kaip juokelį, dėl jo darbo pobūdžio - nuteistasis yra kavinės savininkas, jam nuolat tenka vežioti žalią mėsą, paukštieną ir jų atliekas.
2.14. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji turėjo galimybę išsikviesti pagalbą, nes net ir laikant, jog jos „Iphone“ telefonas buvo sudaužytas, ji turėjo kitą mobilųjį ryšį, kuriuo ji naudojosi ryte. Be to, į butą atėjus G. S. ji nerėkė, nešaukė pagalbos. Nukentėjusioji galėjo išsikviesti pagalbą, kai nuteistasis miegojo, ar ryte maudėsi vonioje, kadangi jokie nukentėjusios veiksmai nebuvo suvaržyti, tačiau nukentėjusioji jokios pagalbos neprašė, visą naktį ramiai pragulėjo toje pačioje lovoje.
2.15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvertinus nukentėjusiosios duotų parodymų prieštaringumą ir patikimumą, aiškiai matyti, jog ji melavo tiek ikiteisminio tyrimo įstaigai, tiek pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiosios I. U. atstovas advokatas G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiosios patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisėtas ir priimtas tinkamai įvertinus įrodymų visumą. Pažymima, kad nors ir be nukentėjusiosios pačio įvykio kiti tiesioginiai liudytojai nematė, jos duoti parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei patvirtino nuteistojo jos atžvilgiu atliktus veiksmus. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, įvertinus bylos medžiagą yra akivaizdu, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog nukentėjusioji melavo yra nepagrįsti.
3.2. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo atsisakymas duoti parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. D. ir jo gynėjos advokatės R. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo T. D. ir jo gynėjos advokatės R. L. apeliacinio skundo turinio, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, teigiama, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog T. D. padarė jam inkriminuojamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, nukentėjusiosios atstovo atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.
Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
7. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų kaltinamasis ir nukentėjusioji kurį laiką artimai bendravo. Pažymėtina, kad be šių dviejų asmenų konflikte niekas nedalyvavo ir jo nematė. Tokiu atveju labai svarbu sulyginti jų parodymus su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir nustatyti, ar jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, yra nuoseklūs, logiškai paaiškinami ir įtikinami. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus. Tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog įvykio vakarą su nukentėjusiąja jie leido įprastai, žiūrėjo televizorių valgė, gėrė alkoholinius gėrimus. Nukentėjusioji iškėlė „sceną“ dėl pavydo, tačiau kaltinamasis į tai nekreipė dėmesio. Fizinio smurto prieš ją nenaudojo ir mano, jog nukentėjusioji duodama parodymus melavo ir viską išsigalvojo siekdama iš jo finansinės naudos.
8. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra, apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistojo gynėja siekia nuteistojo išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. T. D. kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai I. U. patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo ir jo gynėjos nurodoma versija, jog I. U. melavo, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas T. D. nuo pat pradžių kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir atsisakė duoti parodymus, o teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu T. D. kaltu taip pat neprisipažino, tačiau nuteistojo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, nuteistojo kaltės neigimas vertinamas kaip jo gynybinė pozicija, o pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grįstos įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.
9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai
10. T. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad mažiausiai keturis kartus, savo rankomis smaugė I. U. kaklą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Byloje kilęs esminis teisinis ginčas – ar kaltinime nurodytu laiku ir vietoje T. D., veikdamas tyčia, savo rankomis smaugė nukentėjusiajai kaklą, tokiu būdu jai sukeldamas fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti užtenka nustatyti vieną iš asmens tyčiniais smurtinio pobūdžio veiksmais sukeltų alternatyvių padarinių: 1) nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas arba 2) jis nežymiai sužalotas 3) ar trumpam susargdintas.
11. Neprieštarautina apeliaciniame skunde nurodytam teiginiui, kad I. U. nebuvo nustatyta kūno sužalojimo padarinių požymio, ką iš esmės patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Kita vertus, iš byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji I. U. patyrė fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad vieninteliai tiesioginiai įrodymai dėl kaltinimo T. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pačios nukentėjusiosios I. U. parodymai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiosios duoti parodymai yra nuoseklūs ir patikimi. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, šie parodymai yra patikimi ir jais galima remtis kaip patvirtinančiais nurodytą T. D. padarytą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
12. Iš byloje esančio 2022 m. spalio 18 d. I. U. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenų matyti, jog I. U. nurodė, kad „<....> T. abejomis rankomis, vienu judesiu, mane nustūmė ant miegamosios lovos, užlipo ant manęs ir abejomis rankomis, suėmęs mane už kaklo, pradėjo mane smaugti, kiek laiko tai truko, negaliu nurodyti, tačiau tai netruko ilgai, tuomet man sutriko kvėpavimas, skaudėjo kaklą“ (1 t. b. l. 9-11). Dėl tų pačių aplinkybių 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji, nurodė, jog „<....> jis griebė mane už rankos ir nuvertė ant lovos. Po to užsilipo ant manęs ir abiem rankom pradėjo spausti man kaklą. Prispaudęs laikė apie 5 sekundes. Man skaudėjo ir trūko oro. Aš pradėjau dusti ir kosėti“ (1 t. b. l. 36-37). Taigi, kelis kartus ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji davė nuoseklius parodymus dėl prieš ją T. D. naudotų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo bei dėl jos būsenos atliekant šiuos veiksmus ir po jų atlikimo.
13. Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji patvirtino tas pačias aplinkybes dėl naudoto fizinio smurto pobūdžio, intensyvumo ir jos būsenos įvykio metu. Nurodė, kad „<....> jis užlipo ant manęs, paėmė už kaklo ir smaugė, skaudėjo, rankomis smaugė. <....> jis manęs nemušė, rankomis buvo tik kaklo spaudimai atlikti, jis buvo užsimojęs, bet netrenkė, 3-4 kartai buvo kaip smaugė, paleisdamas tai atliko. <....> 6/10 vertinčiau patirtą skausmą, baimės jausmą vertinčiau 10/10“ (2 t. b. l. 56-59). Taigi, nukentėjusiosios parodymai (kiek tai susiję su naudoto smurto veiksmais, laiku, pobūdžiu ir nukentėjusiosios būsena) buvo detalūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors nagrinėjamu atveju akcentuojami tam tikri nukentėjusiosios parodymų netikslumai (dėl gerto alkoholio rūšies, konflikto priežasties, raminamųjų gėrimo laiko, smaugimo kartų) bei tai, kad nukentėjusioji galėjo policijos pareigūnus išsikviesti kitu turėtu telefonu, tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad kaip ir nurodė nukentėjusioji įvykio naktį ji jautė baimę dėl T. D. jos atžvilgiu atliktų veiksmų. Natūralu, kad asmuo, jaučiantis baimę dėl savo gyvybės gali neatsiminti tikslios įvykio eigos, ar tam tiktų detalių, painioti jų eigą. Tačiau tam tikrų detalių, epizodų neatsiminimas, maišymas ar netikslus nusakymas nepaneigia, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudotas, smurtas ir grasinimai, ko pasėkoje taip pat buvo sugadintas turtas.
14. Aplinkybes, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas patvirtina ne tik jos duoti paaiškinimai viso proceso metu, kuriais ji nuosekliai nurodė kaip, kada ir kokiu būdu buvo smaugiama, bet ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Liudytojas V. P. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad „<....> kažkurį rytą gavau I. žinutę, kad ją skriaudžia, kad jos telefoną sudaužė, aš tada sakau, kad ji atvažiuotų pas mane, ji atvažiavo pas mane, jos tėčiui paskambinome, datos tiksliai neatsimenu, iš kito telefono ji man parašė žinutę, aš sakiau jai iškart, kad atvažiuotų pas mane, visa drebanti atvažiavo, supratau, kad čia ne juokas, sunkiai kažką galėjo pasakyti, išsigandusi buvo, kad grasina jai, telefonas sudaužytas, tada informavau I. tėvą ir policiją. <....> kad mušt ją nemušė, minėjo, kad surišimas buvo su diržu, minėjo ji, kad prie vamzdžio, šoke buvo ji, tokios dar nebuvau matęs“ (2 t. b. l. 74-76). Liudytojas D. U. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad „<....> vieną rytą papasakojo, kad išdaužė viską, pririšo prie radiatoriaus, aš ne Lietuvoje tuo metu buvau, Airijoje, telefonu man viską pranešė ji. <....> sakė dukra, kad jis nesveikas, sakė, kad į maišą kažkokį įkiš“ (2 t. b. l. 74-76). Įvertinus liudytųjų V. P. ir D. U. paaiškinimus, darytina išvada, kad jie iš dalies patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimus dėl prieš ją atliktų smurtinių bei kitų veiksmų. Matyti, kad abiems liudytojams nukentėjusioji papasakojo apie jos pririšimą prie radiatoriaus, apie telefono sudaužymą bei grasinimą įkišti lavonmaišį. Nors nukentėjusioji liudytojui V. P. konkrečiai nenurodė, jog kaltinamasis ją smaugė, tačiau liudytojo teigimu ji atvažiavo visa drebanti, išsigandusi, stresinės būsenos, sakė, jog kaltinamasis ją skriaudė. Taigi, matyti, kad nors nukentėjusioji ir neminėjo smaugimo veiksmų, apie jos atžvilgiu patirtą smurtą liudytojas suprato iš kitų jos žodžių, veiksmų bei būklės. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas D. U. nurodė, jog nukentėjusios bute viskas buvo išdaužyta, tačiau tai esminės reikšmės vertinant T. D. tyčios klausimą BK 140 straipsnio 1 dalies prasme neturi, kadangi tiek iš byloje esančių fotonuotraukų, tiek iš kitų duomenų matyti, kad nukentėjusiosios butas gana tvarkingas. Be to, šiam liudytojui apie įvykį buvo pranešta telefonu, jis gyvena kitoje šalyje, nukentėjusioji su juo kalbėjo būdama stresinės būsenos, kas galėjo turėti įtakos pranešant apie jos atžvilgiu patirtus kaltinamojo veiksmus.
15. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip nusikaltimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
16. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl T. D. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios duoti parodymai dėl telefono sudažymo aplinkybių yra prieštaringi. Duodant parodymus bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu kaltinamasis teigė, jog nukentėjusioji pati metė telefoną į kampą prie lovos, vėliau pati jį daužė, todėl ji nori, kad kaltinamasis atlygintų kilusią žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamoje byloje esančių, teisme ištirtų, įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo teiginiais ir konstatuoja, kad T. D. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
17. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšis ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu. Be to, būtent turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį aptariama nusikalstama veika atribojama nuo baudžiamojo nusižengimo ar apysunkio nusikaltimo.
18. Nors nuteistasis ir neigia, jog nukentėjusiajai priklausantis turtas – telefonas, buvo sudaužytas dėl jo veiksmų, tačiau šiuos jo parodymus, paneigia nukentėjusiosios parodymai bei byloje esanti medžiaga (telefono fotonuotraukos). Iš byloje esančio 2022 m. spalio 18 d. I. U. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenų matyti, jog I. U. nurodė, kad „<....> T. viena ranka paėmė mano telefoną „Iphone 13 Pro“, kuris buvo padėtas ant virtuvinio komplekto stalviršio ir pradėjo mano telefoną, nugarine dalimi, stipriai trankyti į stalviršį, kiek kartų T. trenkė mano telefoną į stalviršį, negaliu nurodyti, bet trenkė daugiau nei tris kartus“ (1 t. b. l. 9-11). Dėl tų pačių aplinkybių 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji, nurodė, jog „<....> aš griebiau nuo grindų telefoną, kurį jis ištraukė man iš rankų ir mažiausiai tris kartus jį trenkė į virtuvės stalviršį“ (1 t. b. l. 36-37). Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji nurodė, kad „<....> pasiėmiau telefoną, norėjau rašyti žinutę, jis man griebė jį iš rankų, metė jį iš rankų, aš paėmiau jį vėl, tada jis tris kartus telefoną į stalą“ (2 t. b. l. 56-59). Kaip matyti iš 2022 m. spalio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir kartu su juo pateiktų mobiliojo telefono „Iphone 13 Pro“ nuotraukų, galinė, stiklinė, šviesiai pilkos spalvos telefono dalis yra suskaldyta ir subraižyta. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad telefonas yra gana stipriai apgadintas (1 t. b. l. 20-35). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ir nukentėjusiosios parodymuose yra minimalių neatitikimų dėl to ar telefonas buvo paimtas jai iš rankų ar nuo stalo, šios aplinkybės nepaneigia T. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš telefono nuotraukų, esančių byloje, telefonas yra stipriai apgandintas, tokie pažeidimai negali atsirasti nuo nukritimo ant žemės, be to argumentai jog, telefonas mestas pačios nukentėjusios į kampą šalia lovos yra nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, lova neturi kieto korpuso ar aštrių kampų, tad net jei galimai telefonas galėjo atsitrenkti į lovą ir nukristi ant žemės, tokio pobūdžio ir stiprumo sugadinimai atsirasti negalėjo. Teiginiai, jog nukentėjusioji vėliau pati daužė telefoną yra niekuo nepagrįsti ir laikomi kaip kaltinamojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad T. D. veikė tiesiogine tyčia, suvokė, kad savo veiksmais gali sugadinti svetimą turtą, ir norėjo taip veikti. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip nusikaltimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
19. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl T. D. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios duoti parodymai yra prieštaringi, kaltinamasis jai negrasino, prie radiatoriaus nerišo, o kalbėdamas su draugu dėl lavonmaišio atvežimo pajuokavo. Duodant parodymus bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu kaltinamasis laikėsi tos pačios pozicijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamoje byloje esančių, teisme ištirtų, įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo ir jo gynėjos teiginiais ir konstatuoja, kad T. D. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
20. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek pati BK 145 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
21. Nors T. D. savo kaltės nepripažino ir kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kategoriškai neigė, teisėjų kolegijai abejonių dėl T. D. kaltės nekyla. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-186-746/2016, 2K-253-693/2017, 2K-287-697/2017 ir kt.). Nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis, laikas, aplinkybių, kurioms esant buvo grasinama, kontekstas neabejotinai buvo pakankami nukentėjusiajai I. U. bijoti, kad dėl tolesnių T. D. veiksmų gali atsirasti sunkūs padariniai jos gyvybei ar sveikatai ir šiuos grasinimus vertinti, kaip realius. Tai patvirtino ir nukentėjusioji, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.
22. Iš byloje esančio 2022 m. spalio 18 d. I. U. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenų matyti, jog I. U. nurodė, kad „<....> Tuomet T. ėmė žodiškai konfliktuoti. Ji buvo labai išsigandusi, todėl lovos kampe susigūžė, tuomet T. vienu rankos judesiu užsimojo ir norėjo jai trenki, tačiau apsisukęs paėmė chalatą, paėmė nuo jo raištį, juosiantį apatinę chalato dalį, tada, suėmęs ją už rankos, nutempė ją iki kambaryje esančio radiatoriaus vamzdžio ir surišo jos abi rankas ties riešo sritimis prie minėto radiatoriaus vamzdžio. Tikslaus laiko, kiek galėjo būti surišta, negali pasakyti, jos manymu, buvo surišta apie 2 valandas. Surišęs ją T. teigė, kad nusiramintų, kad jai nieko nebus ir neskriaus jos. Visą tą laiką, kol buvo surišta, T. vartojo alų, kalbėjo su kažkuo telefonu, su kuo kalbėjo, negali nurodyti. Pokalbio metu pašnekovo klausė, ar jis žino iš kur gauti lavonmaišį. Vėliau, maždaug po dviejų valandų, T. ją atrišo, ji išgėrė raminamųjų vaistų, atsigulė į lovą. T. toliau vartojo alų, jie gulėdami ant lovos kalbėjo. T. labai keistai bendravo, vienu momentu glostė jai skruostą ir bandė ją raminti, ji pradėjo verkti, jis prašė jos neverkti, paskui po kelių minučių ant jos šaukė ir keikė įvairiais keiksmažodžiais, tokiais kaip kūrva, sūka, taip pat teigė, kad ją paskandins ir puikiai taip moka padaryti (1 t. b. l. 9-11). Dėl tų pačių aplinkybių 2022 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji, nurodė, jog „<....> Po to jis pradėjo jai sakyti, kad jeigu jis būtų blaivas, tai ją užmuštų ir žino kaip paslėpti kūną, kad jos niekas nerastų. Ji tokių jo kalbų išsigando, bet stengėsi neišsiduoti. Tada jis pradėjo grasinti, kad nužudys jos tėvus, o brolį ir sesę paliks invalidais. Dar sakė, kad išveš ją į sekso vergystę ir panašiai. Po tokių jo kalbų ji jau nebesugebėjo apsimesti, kad jo nebijo ir pradėjo verkti, drebėti. <....> Po to jis vėl pradėjo jai grasinti, kad ją užmuš, mažiausiai keturis kartus jai rankomis spaudė kaklą ir nuo to ji juto fizinį skausmą. Visą tą laiką ji sėdėjo susigūžusi ant lovos, verkė ir drebėjo iš baimės. Ji jo prašė leisti jai nueiti į tualetą, tačiau jis jai neleido, liepė sėdėti lovoje. Ji prieš jo valią išlipo iš lovos ir nuėjo prie virtuvės ir jis tada pasivijo ją ir užsimojo ranka jai tvoti. Ji išsigandusi atsitūpė kampe ir susigūžė. Jis jai nesudavė, bet nuo savo juosmens iš chalato ištraukė dirželį ir juo surišo jai rankas, nutempė ją prie radiatoriaus ir ten ją pririšo. Pririšęs vėl pradėjo aiškinti, kad nori jos gyvenimą pakeisti, po to vėl grasino, kad ją užmuš ir panašiai. Taip ją laikė apie 2 valandas. Jis visą laiką jai grasindamas gėrė alkoholį (1 t. b. l. 36-37). Apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad <....> tuo metu jis paskambino G. S., prašė lavonmaišį atvežti. <....> grasinimai buvo po to fakto kai jis išsitraukė pasiklausymo įrangą, grasinimai buvo išreikšti mano atžvilgiu, jis gal mane savintis norėjo, sprendžiant iš jo praeities, grasinimai buvo realūs, jis buvo apsivilkęs mano chalatą, jis surišo prie radiatoriaus mane, apytiksliai apie 2 valandas buvau surišta, dėl jo praeities, tuo metu aš apie jo praeitį nežinojau, tada tikėjausi blogiausio scenarijaus“ (2 t. b. l. 56-59).
23. Nukentėjusioji apklausiama apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog „<....> po visų šitų įvykių aš keičiau buto durų spyną. Įvykus atsitikimui sekančią dieną buvo pakeista spyna, buvo susitarta su buto savininku, kad aš išsikraustysiu vardan savo saugumo ir jam pakeisiu spyną tam, kad ateityje neturėtų problemų. <....> aš be abejo supratau kaip realius grasinimus savo gyvybei ir, kad tikrai gali ta grėsmė būti įgyvendina. Kiekvienas eilinis žmogus sureaguotų atitinkamai į grasinimą. Be abejo aš nežinojau praeities nusižengimų, tai į kiekvieną grasinimą reaguoju taip, kaip reaguoju. <....> kai rišo prie radiatoriaus, tai kaip elgtis, kai esi šoko būsenoje, tai aišku, kad verki. Sėdi vienoje patalpoje, užrakintu raktu. Kaip jis nurodė, kad ten neužsirakina niekas raktu. Jis savavališkai užrakino viršų ir apačią, kur yra žiedelis, ir jis tuos raktus turėjo kažkur įsikišęs. Nerėkiau, jokių veiksmų nesiėmiau, todėl, kad aš šoko būsenoje buvau. <....> Kada atėjo G. S., pas jį nesikreipiau pagalbos, nes buvau šoko būsenoje. Aš juk bijau, esu įbaugintas asmuo savo namuose įkalintas. <....> kad nori pasikėsinti į mano gyvybę, supratau iš pasakytų žodžių. <....> Jis ir sakė, kad išveš į sekso vergiją ir mano mamai, ir tėčiui tą ir tą padarys. Tai nežinau, ar sveiko proto žmogus taip sakytų. Kaip aš galiu paaiškinti savo psichologinę būseną tuo momentu, tavo smegenys tikrai ir tu esu išsigandęs, tai kaip tu gali mąstyti blaiviai, šaukti ar bandyti bėgti ar duoti iš kojos“ (2 t. b. l. 156-168). Kaip matyti nukentėjusioji tokius kaltinamojo žodžiu ir veiksmus neabejotinai suprato kaip realiai gresiantį pavojų jos ir jos šeimos atžvilgiu. Kaltinamojo atlikti veiksmai bei išsakytų grasinimų pobūdis nekelia abejonių kaltinamojo siekiu tyčia paveikti nukentėjusiosios psichiką, priversti jo bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali būti sužaloti jos artimieji ar ji pati..
24. Nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumą iš dalies patvirtina liudytojas G. S.. Jis 2022 m. lapkričio 8 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog kaltinamasis tą vakarą jam skambino ir kalbėjo apie lavonmaišio atvežimą. „<....> Taip, jis sakė, kad reikės išvežti jos kūną, reikia atvežti lavonmaišį. Tiksliai kaip jis prašė, neatsimena, bet suprato, kad jei moteris kažką padarys ar tai nepadarys, reikės išvežti jos kūną. Jis tai priėmė kaip juokelį, net nekreipė į jo tokias kalbas dėmesio“ (1 t. b. l. 82-83). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė, jog „<....> jis juoko forma sako ar galėsi lavonmaišį atvežti, bet čia juoko forma buvo, negalėjau nieko blogo nutuokti. <....> dėl lavonmaišio buvo tikrai juoko forma, mes susiskambinam, ne pirmą kartą taip šnekėjom. <....> sakė kam to maišo reikės, kad reikės išvežti kūną“ (2 t. b. l. 56-59).
25. Nors kaltinamasis teigia jokių veiksmų ir grasinančių žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu neišsakęs, o dėl lavonmaišio atvežimo pajuokavęs, tačiau tokius jo teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios duoti parodymai bei liudytojas G. S.. Akivaizdu, kad nukentėjusioji tokį kaltinamojo elgesį bei žodžius galėjo vertinti kaip realų grasinimą jos atžvilgiu (padarant gyvybei ar sveikatai pavojingą veiką), dėl to jausti baimę, nerimą, nesaugumo jausmą ir būtent tokios nukentėjusiosios būsenos kaltinamasis siekė. Taigi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai T. D. veikoje yra nustatyti ir įrodyti patikimais duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
26. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus surinktus įrodymus, nekyla abejonių, kad T. D. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus ne tik teisme, bet ir ikiteisminiame tyrime, pažymi, jog esminėse detalėse jie buvo gana nuoseklūs ir sutapo. Neatmestina tikimybė, jog nukentėjusiajai prisiminti tikslias įvykio detales trukdė įvykio metu patirtas stresas ir išgąstis, siejantys artimi santykiai, o vertinant neatitikimus esminių bylos aplinkybių kontekste, jie nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Pažymėtina, kad minėtos priežastys baimė, stresas, išgąstis dėl savo gyvybės, artimi santykiai galėjo sąlygoti nukentėjusiosios sprendimą kreiptis pagalbos tik ryte. Be to, vertinant galimybę kreiptis pagalbos, akivaizdu, kad tai padaryti jai buvo apsunkintos galimybės (sudaužytas telefonas, neaišku ar naktį galėjo pasinaudoti kitu telefonu, pririšimas prie radiatoriaus). Be to, pas kaltinamąjį atvykęs liudytojas G. S. yra pastarojo draugas, kurio buvo prašyta atvežti lavonmaišį, todėl natūralu kad nukentėjusioji dėl patirto išgąsčio ir baimės į jį nesikreipė pagalbos.
27. Pažymėtina, kad kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus ir parodymus davė tik bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu. Duodamas parodymus nuosekliai neigė kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, nurodė, jog kaltinime aprašytų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, o nukentėjusioji viską išsigalvojo siekdama finansinės naudos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo T. D. parodymus, daro išvadą, kad jo paaiškinimai, yra nepatikimi, prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir laikytini jo gynybine versija taip siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar palengvinti savo teisinę padėtį. Ir nors įtariamasis vadovaujantis BPK 21 straipsnio 4 dalimi turi teisę atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis parodymus davė apeliacinės instancijos teisme, jau susipažinęs ir žinodamas visas bylos aplinkybes bei detales, kas galėjo turėti įtakos jo duodamų parodymų patikimumui.
28. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę atliko ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo T. D. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Todėl tenkinti nuteistojo T. D. ir jo gynėjos apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
29. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nukentėjusiajai I. U., kurias sudaro – 585.42 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas.
30. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, pateikė nuteistasis ir jo gynėja. Teisėjų kolegija sprendžia, jog prašoma priteisti išlaidų suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų advokato atliktiems veiksmams ir jo darbo sąnaudoms. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas G. A. pasirengė nagrinėti bylą, susipažino su byla, dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, rengė procesinius dokumentus, suteikė nukentėjusiajai teisines konsultacijas. Bylos duomenimis, nuteistasis T. D. yra darbingas, palyginti jauno amžiaus. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo T. D. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo T. D. ir jo gynėjos advokatės R. L. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo T. D. 585,42 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 42 centus) valstybei už nukentėjusiajai I. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos priėmimo dienos.