Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Kantaravičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios D. O. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarimo P. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2015 m. kovo 31 d., 17.39 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 56,68 km, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz ML320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, buvo neatidus, prieš pradėdamas lenkti kitą priekyje važiuojantį automobilį, kuris rodydamas posūkio signalą buvo persirikiavęs posūkiui į kairę, neapvažiavo jo iš dešinės ar nepalaukė, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir pradėjo lenkimo manevrą, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinti abu automobiliai, žmonės nenukentėjo. Šiais veiksmais P. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 136 bei 137 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto (toliau – Institucija) 2015 m. balandžio 14 d. nutarimu P. Š. pripažintas padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas 42 Eur bauda.

Nukentėjusioji D. O. skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują nutarimą – P. Š. skundą atmesti, paliekant galioti Institucijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą arba perduodant administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė skunde nesutinka su skundžiamo nutarimo motyvais ir argumentacija. Kaip pagrindinis motyvas naikinti Institucijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą skundžiamame teismo nutarime pacituotos ekspertizės akto išvados, kuriose nurodyta, kad ekspertas, atsižvelgdamas į įvykio vietos apžiūros duomenis, besąlygiškai nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti, negalėjo. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog susidariusioje situacijoje P. Š. veiksmai prieš eismo įvykį prieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams ir buvo susiję su eismo įvykio kilimu, todėl laikė, kad jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių. Tačiau, darydamas tokias išvadas, teismas vadovavosi išimtinai vienintelio ekspertizės akto išvadomis, ignoruodamas kitus bylos medžiagoje esančius įrodymus (jų visetą). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio ir kaltės nustatymą nepagrįstai „perkėlė“ ekspertui, nors pagal teismų praktiką tai yra būtent teismo, o ne eksperto kompetencija. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra aiškinta, jog ekspertizės akto išvada didesnės galios už kitus įrodymus neturi, teismui eksperto išvada neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais.

Nors P. Š. neigia padaręs administracinį teisės pažeidimą, motyvuodamas, kad ne jo veiksmai buvo priežastimi eismo įvykiui kilti, tačiau jo kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, apeliantės nuomone, yra įrodyta byloje esančiais įrodymais – jos pačios nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, liudytojų (policijos pareigūnų, apžiūrėjusių vietą iš karto po eismo įvykio ir mačiusių „Mercedes Benz ML320“ stabdymo ar slydimo pėdsakus) M. A. ir R. N. parodymais, tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schemomis (juodraštis faktiškai atitinka galutinę schemą), įvykio vietos fotonuotraukomis. Skundo autorės teigimu, vien iš policijos pareigūnų M. A. ir R. N. parodymų darytina išvada, kad P. Š., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz ML320“, nebuvo lenkime, kai D. O. automobilis pradėjo kairiojo posūkio manevrą ir įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nes slydimo ar stabdymo žymės prasideda ties ašine linija, jos yra įstrižos, tai yra stabdymo ar slydimo žymės prasideda ne nuo priešpriešinės eismo juostos (kurioje P. Š. turėjo būti, jeigu darė lenkimo manevrą jau nuo toliau), o nuo juostos, kuria važiavo abu automobiliai (priešingu atveju – P. Š. stabdymo ar slydimo pėdsakas priešpriešinėje eismo juostoje būtų tiesus). Be to, susidūrimas įvyko kelkraščio pradžioje, tai reiškia, kad „Nissan Murano“ tuo metu turėjo baigti posūkio manevrą, o policijos pareigūnams išmatavus „Mercedes Benz“ stabdymo slydimo žymes, likusias važiuojamojoje dalyje, nustatyta, kad slydimas prasidėjo likus 25,76 m iki susidūrimo. Jau vien šios policijos pareigūnų nurodytos aplinkybės, atsispindinčios eismo įvykio vietos schemoje, su kuria iki pat skundo teismui pateikimo sutiko abu eismo įvykio dalyviai, įskaitant patį P. Š., suponuoja išvadą, kad P. Š. nurodyta eismo įvykio versija (kad iki D. O. pradėjus kairiojo posūkio manevrą ir įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, jis jau buvo lenkime priešpriešinėje eismo juostoje) neatitinka tikrovės, o D. O. pateikti paaiškinimai ir nurodyta eismo įvykio kilimo versija yra reali ir teisinga. Dar daugiau, kaip matyti iš liudytojų (policijos pareigūnų) paaiškinimų ir parodymų, D. O. vairavo automobilį „Nissan Murano“ su automatine pavarų dėže. Visiems žinoma ir neįrodinėtina ta aplinkybė, kad automobilio su automatine pavarų dėže greitis negali būti mažinamas neliečiant stabdžių, o liečiant stabdžius užsidega galiniai automobilio „STOP“ žibintai. Jeigu D. O. nurodė, kad prieš kairio posūkio manevrą sumažino automobilio greitį, o P. Š. patvirtino, kad jis važiuodamas nuo kalniuko matė labai lėtai važiuojantį automobilį, kartu teigdamas, kad automobilis jokių signalų (nei posūkio, nei stabdymo) nerodė, daugiau nei akivaizdu, jog tokia P. Š. versija ir parodymai prasilenkia su logika ir faktais, ir negali būti laikoma patikima.

Skunde taip pat pažymima, kad ATPK 256 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinio, nukentėjusioji D. O. buvo nurodžiusi, kad yra liudytojų, kurie gali papasakoti bylai reikšmingas aplinkybes dėl eismo įvykio, nes jį matė. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad tokie asmenys buvo, tačiau net nebandė išsiaiškinti, kas tie asmenys (nurodant nukentėjusiajai identifikuoti liudytojų asmenybes), ir jų apklausti teismo posėdyje nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai pavyko sužinoti eismo įvykį mačiusių liudytojų tapatybę, t. y. T. M. (tel. (duomenys neskelbtini)) ir K. S. (tel. (duomenys neskelbtini)). Kiek apeliantei žinoma, abu šie asmenys yra išvykę į užsienį, todėl nėra galimybės nurodyti jų gyvenamosios vietos adresų. Todėl tuo atveju, jei teismas manytų, kad aukščiau nurodytų aplinkybių ir argumentų nepakanka P. Š. kaltei pripažinti ir patraukti administracinėn atsakomybėn, teismas turėtų ištirti ir vertinti papildomus įrodymus – apklaustinų liudytojų parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. O. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nustatyta pakankamai objektyvių ir neginčytinų duomenų, galinčių įrodyti P. Š. kaltę padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, išsamiai nurodė, kodėl jie patikimai nepagrindžia P. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir tokiu būdu padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Tuo tarpu apeliaciniame skunde nukentėjusioji D. O. iš esmės dėsto administracinio teisės pažeidimo protokole ir Institucijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarime užfiksuotas ir konstatuotas aplinkybes, tačiau nepateikia jokių naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs apylinkės teismas skundžiamame nutarime ir kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą procesinį sprendimą.

Pabrėžtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šiuo atveju P. Š. gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją, tik nustačius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 136, 137 punktų reikalavimus ir ši pavojinga veika buvo priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais (apgadintos transporto priemonės), tai yra šiuo atveju byloje surinkti įrodymai turėtų patvirtinti išvadą, kad automobilio „Mersedes-Benz ML320“ vairuotojas lenkė (įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą) automobilį „Nissan Murano“, kurio vairuotoja rodė kairįjį posūkio signalą ir buvo persirikiavusi posūkiui į kairę, o ne apvažiavo jį iš dešinės ir (ar) nepalaukė, kol šis automobilis atlaisvins eismo juostą.

Tačiau nagrinėjamu atveju vertinant byloje esančius faktinius duomenis, apygardos teismas gali daryti tik vienintelę išvadą – su 2015 m. kovo 31 d. eismo įvykiu yra susiję abu vairuotojai – P. Š. ir D. O., tačiau kuris yra kaltas dėl įvykusio automobilių susidūrimo ir kurio iš šių asmenų veiksmai galėtų būti vertinami kaip važiavimas nesilaikant Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų, apygardos teismas negali objektyviai nustatyti, kadangi abu eismo dalyviai nurodo skirtingas eismo įvykio aplinkybes ir neigia savo kaltę (P. Š. nurodo, kad iki D. O. pradėjus kairiojo posūkio manevrą ir įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, jis jau buvo lenkime priešpriešinėje eismo juostoje ir kad D. O. apskritai nerodė kairiojo posūkio signalo; D. O. nurodo, kad ji rodė kairįjį posūkio signalą ir jai pradedant šį posūkio manevrą jos nelenkė joks kitas automobilis), be to, nei vieno iš jų parodymų patikimai nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Svarbu pažymėti, kad eismo įvykio schemoje nebuvo užfiksuota automobilių susidūrimo vieta tiksliais matmenimis (kelio pločio ir ilgio atžvilgiu), dėl ko nebuvo galimybės nubraižyti mastelinio eismo įvykio vietos plano, nustatyti pėdsakų ir abiejų transporto priemonių išsidėstymo kelyje. Nesant šių duomenų, nėra galimybės nustatyti ir transporto priemonių padėties susidūrimo metu bei jų greičių prieš susidūrimą, tai yra jokiomis objektyviomis priemonėmis neįmanoma patikrinti P. Š. ir D. O. keliamų skirtingų eismo įvykio versijų.

Kaip pagrindiniu P. Š. kaltės įrodymu apeliantė remiasi eismo įvykio schemoje užfiksuotais duomenimis ir eismo įvykio aplinkybes fiksavusių policijos pareigūnų parodymais, tokiu būdu bandydama sumenkinti ekspertizės akto išvadas. Apeliantė teisi, kad ekspertizės akto duomenys turi būti vertinami surinktų įrodymų visumos kontekste, tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skunde minimi liudytojų (policijos pareigūnų) parodymai ir rašytiniai bylos duomenys (eismo įvykio schemos) nepaneigia ekspertizės akto išvadų. Nukentėjusioji itin didelę reikšmę teikia eismo įvykio schemoje pažymėtiems P. Š. vairuotos transporto priemonės slydimo pėdsakams ir eismo įvykio vietoje buvusių liudytojų – policijos pareigūnų M. A. ir R. N., parodymams. Šių duomenų pagrindu apeliaciniame skunde daroma išvada, kad P. Š., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz ML320“, kai D. O. automobilis pradėjo kairiojo posūkio manevrą ir įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nebuvo lenkime, nes slydimo ar stabdymo žymės prasideda ties ašine linija, jos yra įstrižos, tai yra stabdymo ar slydimo žymės prasideda ne nuo priešpriešinės eismo juostos (kurioje P. Š. turėjo būti, jeigu darė lenkimo manevrą jau nuo toliau), o nuo juostos, kuria važiavo abu automobiliai. Atsakant į šiuos argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad pareigūnų M. A. ir R. N. teisme nurodytos aplinkybės dėl galimo P. Š. vairuoto automobilio slydimo kelio buvo paremtos subjektyviu situacijos vertinimu, tikimybėmis, o ne objektyviai pagrįstais duomenimis (jų nuomone, nebuvo P. Š. pradėto lenkimo manevro, o buvo staigus išslydimas į priešpriešinę eismo juostą, per vėlai pamačius nukentėjusiosios automobilį). Tuo tarpu ekspertizės akte įvertinus tuos pačius duomenis – eismo įvykio schemą ir po eismo įvykio darytas foto nuotraukas, minėtos „Mercedes Benz ML320“ automobilio slydimo žymės taip pat užfiksuotos priešpriešinėje eismo juostoje, tačiau nesant matmenimis fiksuotų šių pėdsakų pradžios bei šių žymių konfigūracijos važiuojamojoje dalyje, konstatuota, jog negalima nustatyti, kokioje tiksliai padėtyje kelio pločio ir ilgio atžvilgiu buvo automobilis „Mercedes Benz ML320“ pėdsakų pradžioje ir ar automobilio „Nissan Murano“ kairiojo posūkio pradžios momentu, įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, automobilis „Mercedes Benz ML320“ važiavo priešpriešinio eismo juosta, tai yra negalima nustatyti, ar jis buvo pradėjęs lenkimo manevrą.

Taigi vien tik apeliaciniame skunde akcentuojami P. Š. vairuotos transporto priemonės slydimo pėdsakai ir pateikiamas subjektyvus policijos pareigūnų situacijos vertinimas nėra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, kad P. Š. veiksmai buvusioje kelio eismo įvykio situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį šiam eismo įvykiui kilti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiosios nurodoma aplinkybė, kad ji rodė kairiojo posūkio signalą ir šį posūkio manevrą pradėjo tuomet, kai į priešpriešinę juostą nebuvo įvažiavęs ją lenkiantis P. Š. vairuojamas automobilis, pagrįsti vien tik jos pačios parodymais. Nors apeliaciniame skunde ji prašo iškviesti naujai nustatytus buvusius eismo įvykio liudytojus, kurie neva patvirtintų ginčijamą aplinkybę, kad ji rodė kairįjį posūkio signalą, tačiau, pažymėtina, kad šios administracinio teisės pažeidimo bylos procesas trunka jau ilgiau nei vienerius metus ir nukentėjusioji, kuri nuo pat pradžių teigė, kad galbūt pažįsta vieną iš asmenų, kuris matė eismo įvykį, turėjo objektyvią galimybę prašymą dėl šių liudytojų apklausos pateikti administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu ar nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. Įvertinęs minėtą aplinkybę dėl nuo eismo įvykio praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo, taip pat tai, kad prašomi iškviesti liudytojai negyvena Lietuvoje ir nėra nustatyta jų gyvenamoji vieta užsienyje, apygardos teismas sprendžia, jog šioje proceso stadijoje tokio prašymo tenkinimas nebūtų laikomas proporcinga ir tikslinga priemone.

Pažymėtina, kad asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo gi atveju atlikto eksperto tyrimo ir byloje esančių objektyvių duomenų pagrindu galima daryti tik tikėtiną išvadą dėl eismo įvykio mechanizmo, todėl sprendžiant P. Š. administracinės atsakomybės klausimą, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį P. Š. atžvilgiu nutraukti, naikinti šį procesinį sprendimą nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarimą nepakeistą ir D. O. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.