- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- I-7814-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 1.15.5Kiti civilinės atsakomybės klausimai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. CH. (J. CH.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. CH. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. kovo 12 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–2, 15), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 22 550,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. vasario 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad kameros buvo perpildytos, drėgnos, prižiūrėtojai (taip pat ir moterys) per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį kas 15 min. žiūrėjo kaip kalinami asmenys naudojasi tualetu. Nurodo, kad tokiu atveju neįmanoma nesijausti pažemintu. Paaiškina, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, todėl visą parą švietė dirbtinis apšvietimas. Nurodo, kad už viršutinių rūbų skalbimą buvo imamas mokestis, čiužiniai ir pagalvės buvo be užvalkalų, nebuvo dušo prieškambarių, o 15 min. pasinaudoti dušu neužtekdavo. Visa tai, anot pareiškėjo, lėmė ne tik nepatogumus, bet ir emocinį sukrėtimą, atsinaujinusią depresiją bei žalą sveikatai.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. II, b. l. 95).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 75–89). Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybės šį skaičių įtakoti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau taip pat nurodo, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas siekia nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Į teismo posėdį Lukiškių TI-K atstovai neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 89).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013). Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. gruodžio 9 d. (t. I, b. l. 90) iki 2015 m. vasario 26 d. (t. I, b. l. 101). Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. kovo 12 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (t. I, b. l. 5). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš viešai skelbiamų nacionalinių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Pareiškėjas teismui pateiktame atsikirtime nurodė, kad senatis netaikytina, nes žala daroma iki šiol (t. II, b. l. 86). Šie pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, priešingai, iš byloje esančios pareiškėjo asmens įskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. vasario 26 d. (t. I, b. l. 101). Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. kovo 11 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. kovo 11 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Galimai patirtos žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. vasario 26 d.
Pareiškėjas skunde nurodė tai, kad kameros buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. vasario 26 d., t. y. 2012 m. kovo 13–14 d., 2012 m. balandžio 2, 4–24 d., 2012 m. gegužės 9, 24–31 d., 2012 m. birželio 1–5, 14–17, 20–28, 29–30 d., 2012 m. liepos 10, 11–18 d., 2012 m. rugsėjo 13–30 d., 2012 m. lapkričio 9–12, 20 d., 2012 m. gruodžio 5–6, 7–12 d., 2013 m. sausio 24–27 d., 2013 m. vasario 7, 27 d., 2013 m. kovo 7–11, 20 d., 2013 m. liepos 5–7 d., 2014 m. sausio 23 d., 2014 m. liepos 11–13 d., 2014 m. lapkričio 7, 19 d., 2015 m. sausio 29 d. ir 2015 m. vasario 19, 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam neteko 3,6 kv. m. ploto (t. I, b. l. 79–83). Taigi, iš viso 120 parų (iš jų ne pilnos 9) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerose buvusių mažų stalų neabejotinai susijusius su nustatytu ploto trūkumu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl buvo drėgna, o, pasinaudojus tualetu, kamerose tvyrojo blogas kvapas. Taip pat nurodė, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, o čiužiniai ir pagalvės buvo be užvalkalų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. HN 76:2010 66 punkte numatyta, kad lovų čiužiniai ir pagalvės turi būti su užvalkalais arba iš audinių, tinkamų skalbti ir (arba) dezinfekuoti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. pažymos duomenimis byloje nustatyta, kad čiužiniai ir pagalvės yra dezinfekuojami (t. I, b. l. 103). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų dėl higienos normų laikymosi Lukiškių TI-K aktus, iš kurių matyti, kad patikrinimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu nebuvo atlikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais (dėl drėgmės, ventiliacijos, natūralaus apšvietimo ar minkštojo inventoriaus netinkamumo dezinfekavimui) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas. Pareiškėjui neteikus skundų dėl kamerose galimai viršijusio normas drėgmės lygio ar nepakankamo natūralaus apšvietimo kompetentingos institucijos neatliko tyrimų, todėl šiuo metu nustatyti su tuo susijusius pažeidimus, nėra galimybių. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas taip pat yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K administracija, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo su minėtomis aplinkybėmis susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti.
Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad kamerose buvo netinkamai įrengti tualetai, todėl pareiškėjas tualetu turėjo naudotis prižiūrėtojų (net ir moterų) akivaizdoje.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas neginčija, kad tokia pertvara įrengta buvo, tačiau nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo atviras iš įėjimo į kamerą pusės, todėl prižiūrėtojams (kurių tarpe buvo ir moterų) atidarius kameros duris, sanitarinis mazgas buvo iš karto matomas. Sanitarinis mazgas buvo matomas net ir per kameros duryse įrengtą kameros stebėjimo langelį.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši LVAT praktika inter alia remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, aiškinančia Konvencijos 3 straipsnio turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Lukiškių TI-K neneigė pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių dėl pareigūnų galimybės stebėti kameros sanitarinio mazgo patalpą, nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (beveik 3 metai) ir jų mastas (pareiškėją, naudojantis tualetu galėjo stebėti net pareigūnės moterys) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. minimalaus privatumo neužtikrinimo sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam neužtekdavo skiriamų 15 minučių (vieną kartą per savaitę) pasinaudoti dušu. Be to, prie dušo nebuvo dušo prieškambario.
HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė minėtoje higienos normoje nenumatyta. Maksimalią 15 minučių naudojimosi dušu trukmę numato Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (minėtu įsakymu patvirtinto aprašo 4 punktas). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, nenustatyta, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas pareiškėjui 15 minučių per savaitę pasinaudoti dušu, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad dušo prieškambario įrengimas yra privalomas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139. Minėtu įsakymu, be kita ko, buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, t. y. šiuo teisės aktu įtvirtinti reikalavimai, kokie baldai ir kietasis inventorius turi būti laisvės atėmimo vietų patalpose, tame tarpe ir dušo prieškambariuose (jei tokie yra), tačiau šiuo teisės aktu nėra nustatyta, kad dušo prieškambariai laisvės atėmimo vietose privalo būti įrengti. Reikalavimus prausimosi patalpoms numatė ginčo laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 39 punktas, tačiau jame nenumatyta, kad prausimosi patalpose turi būti įrengtas persirengimo kambarys. Pagal HN 76:2010 41 punktą, nusirengimo kambarys privalo būti sanitarinės švaryklos patalpose (tačiau ne dušinėje). Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apmokestina viršutinių rūbų skalbimo paslaugą.
Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103, 11 punktą, suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje visgi buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) (dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Kaip minėta, pareiškėjas teismui nurodė patyręs emocinį sukrėtimą, atsinaujinusią depresiją bei žalą sveikatai (ant kūno atsirado išbėrimai, kamuoja galvos skausmai, pablogėjo regėjimas).
Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2012 m. spalio 12 d. pareiškėją konsultavo gydytojas psichiatras (t. I, b. l. 45). Gydytojas sveikatos istorijoje padarė įrašą, nurodydamas, kad pareiškėjas blogai miega, gydytojas pažymėjo, kad depresijos požymių nėra, nuotaika lygi. 2012 m. gruodžio 14 d. įraše pažymėta, kad neurologinių susirgimų nėra, nusiskundimų sveikata pareiškėjas neišsako, oda fiziologinės spalvos (t. I, b. l. 45), toks pat įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytas ir 2013 m. spalio 18 d. (t. I, b. l. 49). Asmens sveikatos istorijos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pats susipjaustė kairį dilbį (t. I, b. l. 57). Nuo 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į didelės rizikos grupę dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, jam skirta sustiprinta individuali priežiūra, papildomai tris kartus per parą atkreipiant dėmesį į pareiškėjo emocinius, elgesio pasikeitimus. Rekomenduota, pareiškėjui pageidaujant, jį nukreipti psichiatro konsultacijai (t. I, b. l. 61).
Kaip minėta, pareiškėjui nebuvo užtikrintinas minimalus gyvenamasis plotas 4 mėnesius, o privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas iš esmės visą ginčo laikotarpį (beveik 3 metus), todėl teismas daro išvadą, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius tęstinio pobūdžio neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas ginčo laikotarpiu nesikreipė. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas dažnai nesiekė net 2 kv. m.), trukmę (4 mėnesiai) ir pasekmes (pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius ilgalaikius neigiamus išgyvenimus), taip pat į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 480,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (120 parų x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis minimalaus gyvenamojo ploto ir 350,00 Eur, kai pareiškėjas buvo laikomas minimalaus privatumo neužtikrinančiomis ir orumą pažeidžiančiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 22 550,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti iš viso 830,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais bei 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. CH. (J. CH.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. CH. (J. CH.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 830,00 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.