Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-12 · Administracinė byla Nr. I-2475-811/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-12
Bylos Nr.
I-2475-811/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01083-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2475-811/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01083-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,dalyvaujant pareiškėjui A. G.,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5, 81–83), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-34846 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad VMI 2018 m. vasario 27 d. Sprendimu nutarė išieškoti iš pareiškėjo 1 192,75 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 256,11 Eur mokestinė prievolė ir 17,10 Eur delspinigių už mokestinį laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., 31,54 Eur delspinigių už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 843 Eur mokestinė prievolė ir 45 Eur delspinigių už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. spalio 23 d. gavo žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį, kurioje buvo nurodyta 359 Lt apskaičiuota žemės mokesčio suma. Pareiškėjas nurodytą sumą į VMĮ sąskaitą sumokėjo 2014 m. lapkričio 26 d. 2015 m. spalio 24 d. pareiškėjas gavo deklaraciją už 2015 m. mokestinį laikotarpį. Apskaičiuota žemės mokesčio suma sudarė 638 Eur. 2016 m. balandžio 20 d. pareiškėjas gavo žemės mokesčio apskaičiavimo duomenų tikslinimą už 2014 m. mokestinį laikotarpį, kuriuo priskaičiuotas žemės mokesčio sumos skirtumas (1 143 Lt - 331,04 Eur). Deklaracijoje nurodyta tikslinimo priežastis – dėl apleisto ploto pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimą, paskaičiavimo data – 2016 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos duomenų tikslinimo metu (2016 m. balandžio 18 d.) Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimas dėl žemės mokesčio lengvatų nustatymo Nr. T3-246 faktiškai neturėjo teisinės galios, kadangi įsigaliojo kitas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas – 2015 m . birželio 26 d. sprendimas Nr. T3-274, ir VMI negalėjo atlikti duomenų tikslinimo, vadovaudamasi nebegaliojančiu sprendimu.

Pareiškėjas nurodo šiuo metu negalįs pasinaudoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis, ir atsižvelgdamas į šiuo metu gaunamas pajamas, daro išvadą, kad neturi jokių galimybių sumokėti VMI priskaičiuotas žemės mokesčio sumas. Ši aplinkybė žeidžia pareiškėjo orumą ir žemina jį kaip žmogų. Pareiškėjas pripažįsta, kad žemės mokestis turi būti mokamas, ir nurodo, kad nuo to laiko, kai 1996 m. įgijo žemę, visą laiką jį mokėjo, tačiau, pareiškėjo vertinimu, VMI, nustatydama žemės mokestį, privalo atsižvelgti į pareiškėjo galimybes šį mokestį mokėti. Žemės mokestis, priskaičiuotas už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., yra akivaizdžiai per didelis. VMI, skaičiuodama mokestį už šį laikotarpį, neteisingai nustatė 2 proc. žemės mokesčio tarifą.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo valdomas žemė sklypas faktiškai apaugęs mišku ir anksčiau nebuvo reikalaujama, kad savaime užaugę medeliai būtų naikinami, todėl jis, kaip žemės savininkas, nusprendė palikti augti savaime užaugusius medelius. Žemės sklypas yra 7,56 ha ploto, jame yra 0,31 ha ploto miškas, dėl kurio VMI neskaičiuoja žemės mokesčio. Tuo tarpu tas pats miškas, kuris naujai užaugo ir yra pareiškėjo, kaip žemės sklypo, nuosavybe, yra apmokestintas 2 proc. žemės mokesčiu. VMI nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas turi mokėti tokį didelį mokestį. Toks didelis mokesčio tarifas pažeidžia pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą.

Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol nėra nutiestas kelias, vedantis iki pareiškėjo valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nors pareiškėjas kartu su savo kaimynais 2016 m. kovo 28 d. raštu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės merę ir 2016 m. gegužės 25 raštu – į administracijos direktorių, nurodydami, kad remiantis žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. IK4491-41, yra suprojektuotas vietinės reikšmės kelias, skirtas privažiuoti prie pareiškėjo valdomų žemės sklypų, kuris yra pažymėtas VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje, tačiau šis kelias nėra įrengtas iki šiol, todėl pareiškėjas negali tinkamai naudotis jam priklausančiais žemės sklypais. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. balandžio 27 d. raštu atsakydamas į pareiškėjo prašymą nurodė, kad kelio įrengti negali.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 101–104), kuriuo prašo skundą atmesti.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad VMI atliko mokesčių patikslinimą vadovaudamasi negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. T3-246. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T3-0118, 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T3-159, 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T3-229 nustatė, kad atitinkamai 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. mokestiniais laikotarpiais už apleistą žemę taikytinas 2 proc. žemės mokesčio tarifas. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. T3-246 2 punktu nuspręsta atleisti Vilniaus rajono gyventojus nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties bendrą sklypų plotą (išskyrus mėgėjų sodų žemės sklypus), neviršijantį: kaimo vietovėse – 3 ha, o Nemenčinės mieste – 0,25 ha. Šio sprendimo 3 punkte buvo nutarta netaikyti žemės mokesčio lengvatų žemės naudotojams, kurių sklypai yra apleisti arba juose nustatyti žolės deginimo atvejai. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2015 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. T3-274 2 punktu nusprendė atleisti Vilniaus rajono gyventojus nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties bendrą žemės sklypų plotą (išskyrus mėgėjų sodo žemės sklypus), neviršijantį: kaimo vietovėse – 5 ha, o Nemenčinės mieste – 0,25 ha. Šio sprendimo 3 punkte buvo nustatyta netaikyti 2 punkto nustatytų žemės mokesčio lengvatų apleistiems žemės ūkio naudmenų plotams, nustatytiems nuotoliniais kartografavimo metodais, sprendimo 4 punktu pripažintas netekusiu galios 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. T3-246. VMI, apskaičiuodama 2014 metų žemės mokestį Vilniaus rajono gyventojams, turintiems žemės ūkio paskirties žemės sklypus Vilniaus rajone, pritaikė žemės mokesčio lengvatas, nustatytas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. T3-246 2 punkte, ir apleistiems žemės ūkio paskirties sklypams. VMI 2016 m. balandžio 18 d. buvo perskaičiuotas žemės mokestis už 2014 metus.

Atsakovė pažymi, kad VMI viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo nutarta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, 2017 m. liepos 17 d. buvo priimtas nurodymas nurašyti 1 267,68 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, ir laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. vasario 13 d. iš bankuose esančių lėšų išieškota ir į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pervesta 74,93 Eur. Susidarius naujai mokestinei neprimokai (nesumokėjus žemės mokesčio už 2017 metus), 2018 m. vasario 21 d. buvo priimtas nurodymas nurašyti 490,78 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų. Pareiškėjas šių nurodymų neskundė. Nepavykus mokestinės nepriemokos išieškoti iš sąskaitose esančių lėšų, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas išieškoti 1 192,75 Eur mokestinę nepriemoką (be 2017 metų žemės mokesčio) iš A. G. turto. 2018 m. gegužės 16 d. priimtas sprendimas pripažinti netekusiu galios 2017 m. liepos 17 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), nes tos pačios mokestinės nepriemokos išieškojimą vykdo antstolis D. B..

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jo atžvilgiu neteisingai pritaikytas 2 proc. žemės mokesčio tarifas, kadangi Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje žemės mokesčio tarifas 2016 metams nustatytas 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu dėl žemės mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo Nr. T3-329.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad tame pačiame 7,65 ha žemės sklype yra 0,31 ha miškas, už kurį žemės mokestis neskaičiuojamas, ir faktiškai užaugęs miškas, dėl kurio pareiškėjas turi mokėti labai didelį žemės mokestį. Atsakovė pažymi, kad miško žemė ir žemės ūkio paskirties žemė, kurioje miškas įveistas Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144, nustatyta tvarka, nelaikomas žemės mokesčio objektu, jei šio miško žemės plotas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Pagal Registrų centro pateiktus duomenis, A. G. valdomas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras apmokestinamas plotas 1,70 ha, 2014–2017 m. buvo apleistas (apleisto žemės sklypo plotas 1,70 ha), o žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras apmokestinamas plotas 5,64 ha, 2014–2016 m. apleistas plotas sudarė 4,33520 ha, 2017 m. – 4,2909 ha. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, visas žemės sklypas (unikalus Nr. 4184-0100-0082) yra žemės ūkio paskirties, žemės sklypą užima žemės ūkio naudmenos (ariama žemė), savo ruožtu žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra žemės ūkio paskirties, iš jo žemės ūkio naudmenų plotas – 5,28 ha (ariama žemė), miško žemės plotas – 0,31 ha, kitos žemės plotas – 0,36 ha.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad šiuo atveju centrinis mokesčių administratorius neturėjo teisės priimti ginčijamo sprendimo, kuris pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskirtas vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai, nes VMI nagrinėja tik mokestinius ginčus.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

VMI 2018 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą (23.31-08) 467-34846 (b. l. 43), kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo A. G. 1 192,75 Eur sumą. Kartu su Sprendimu pateikta prievolių ataskaita (b. l. 129), kurioje nurodyta, kad už 2014 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjo prievolės suma sudaro 256,11 Eur, delspinigiai – 17,10 Eur, už 2015 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjas privalo sumokėti 31,54 Eur delspinigių, už 2016 m. mokestinį laikotarpį prievolės suma sudaro 843 Eur, delspinigiai – 45 Eur. Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjas iš viso privalo sumokėti 1 192,75 Eur sumą, t. y. 1 099,11 Eur mokestinę prievolę ir 93,64 Eur delspinigių.

Vadovaujantis MAĮ 81 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais. MAĮ 106 straipsnio 21 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Taigi, mokesčių mokėtojas turi pareigą nustatytu terminu sumokėti deklaracijose nurodytas mokėtinas sumas. Mokėtojui nemokant deklaracijose nurodytų sumų, t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti taikant vieną iš MAĮ nustatytų mokestinės nepriemokos išieškojimo būdų, be kita ko, priimant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo ar garanto turto.

Pažymėtina, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Pagal MAĮ 106 straipsnį išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu paskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016). Todėl mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013). Mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Byloje dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką panaikinimo yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesumokėjo visų VMI žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijose (b. l. 110–114, 117–115, 121–122) nurodytų mokėtinų sumų. VMI, vykdydama nesumokėtų sumų išieškojimą, 2017 m. liepos 17 d. nurodymu nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (b. l. 147–148) pavedė nurašyti mokestinę nepriemoką už 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. mokestinius laikotarpius, kurią sudarė 1 267,68 Eur, iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų, o 2018 m. vasario 21 d. nurodymu (b. l. 149–150) – nurašyti 490,78 Eur mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitų už 2017 m. mokestinį laikotarpį. Nepavykus išieškoti mokestinių nepriemokų iš pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų, VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nutarė išieškoti iš pareiškėjo turto 1 192,75 Eur mokestinę nepriemoką (be 2017 m. mokestinio laikotarpio žemės mokesčio). VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 151) pripažino netekusiu galios 2017 m. liepos 17 d. nurodymą, kuriuo buvo nuspręsta nurašyti iš pareiškėjo sąskaitos mokestinę nepriemoką už 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. mokestinius laikotarpius. Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas neįvykdė jo atžvilgiu taikytinų mokestinių prievolių, todėl VMI priėmė sprendimus nurašyti mokestines nepriemokas iš pareiškėjo sąskaitų, o nepavykus išieškoti nepriemokos tokiu būdu, priėmė ginčijamą Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto ir pripažino netekusiu galios sprendimą dėl išieškojimo iš pareiškėjo sąskaitų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius, priimdamas Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto, elgėsi teisėtai ir pagrįstai bei neatliko veiksmų, galėjusių pažeisti pareiškėjo teises, juo labiau kad ir pats pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sąlygojančių skundžiamo Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, neteisėtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu pritaikytas nepagrįstai didelis (2 proc.) žemės mokesčio tarifas, o VMI, tikslindama pareiškėjos žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį, vadovavosi nebegaliojančiu Tarybos sprendimu, kuris nebegalėjo būti taikomas 2016 m. tikslinant žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją. Kitaip tariant, pareiškėjas kelia klausimus, susijusius su mokesčių apskaičiavimu, o tokio pobūdžio aplinkybės, kaip minėta, negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Vis dėlto, teismas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja jo atžvilgiu pritaikytą žemės mokesčio tarifą ir mokestinių lengvatų netaikymą.

Apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, žemės mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės mokesčio tarifas svyruoja nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos nustato konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti (Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju konkretiems žemės plotams taikytinus žemės mokesčio tarifus, taip pat atleidimo nuo žemės mokesčio mokėjimo pagrindus nustatė Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. T3-246 3 punktu, šiame sprendime nurodytos žemės mokesčio lengvatos netaikomos žemės naudotojams, kurių žemės sklypai yra apleisti arba juose nustatyti žolės deginimo atvejai, o 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. T3-274 3 punkte nustatyta, kad žemės mokesčio lengvatos netaikytinos apleistiems žemės ūkio naudmenų plotams, nustatytiems nuotoliniais kartografavimo metodais. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T3-118, 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T3-159 ir 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T3-229 nustatyta, kad apleistai žemei 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. mokestiniais laikotarpiais taikomas 2 proc. žemės mokesčio tarifas.

VMI 2014 m. mokestinio laikotarpio žemės mokesčio deklaracijoje (b. l. 110–111) nurodė, kad pareiškėjo mokėtina žemės mokesčio suma sudaro 259 Lt (103,97 Eur). Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2014 m. lapkričio 18 d. raštu (b. l. 124–125) kreipėsi į VMI, informuodama, kad VMI nepagrįstai taikė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimuose nustatytas mokesčių lengvatas apleistų žemės sklypų atžvilgiu. Minėtu raštu Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė VMI ištaisyti susiklosčiusią situaciją ir netaikyti žemės mokesčio lengvatų už apleistą žemę. 2016 m. balandžio 18 d. VMI patikslino pareiškėjo 2014 m. mokestinio laikotarpio žemės mokesčio deklaraciją (b. l. 112–114), nurodydama deklaracijos tikslinimo pagrindą – dėl apleisto ploto pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimą. Taigi, VMI tikslino pareiškėjo žemės mokesčio deklaraciją už 2014 m., pašalindama netinkamai pritaikytas mokesčių lengvatas, todėl ji pagrįstai taikė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. T3-246, nustačiusį mokesčių lengvatas, taikytinas 2014 m. mokestiniu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad VMI perskaičiavo žemės mokestį taikydama negaliojantį teisės aktą, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu pažymėtina, kad Žemės mokesčio įstatyme nurodytam subjektui nustačius žemės mokesčio tarifą, taikytiną konkrečiu atveju (nagrinėjamu atveju – 2 proc. tarifą, taikoma apleistai žemei), mokesčių administratorius privalo jį taikyti, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad VMI, nustatydama žemės mokestį, privalo atsižvelgti į pareiškėjo galimybę jį sumokėti ir kvestionuoja jo atžvilgiu pritaikyto mokesčio tarifo dydį.

Dėl pareiškėjo teismo posėdyje išsakytos abejonės, kad ginčijamą sprendimą priėmė neturintis teisės priimti tokius sprendimus asmuo – centrinis mokesčių administratorius. MAĮ 25 straipsnyje įtvirtintos centrinio mokesčių administratoriaus funkcijos, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kitos centrinio mokesčių administratoriaus funkcijos nurodytos jo nuostatuose, šiame bei kituose įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisės aktuose. Centrinis mokesčių administratorius gali atlikti visas pagal šį Įstatymą vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtas funkcijas, jeigu tai yra nustatyta centrinio mokesčių administratoriaus nuostatuose.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų 9 punkte išvardintos VMI prie FM funkcijos, tarp kurių įtvirtinta, kad centrinis mokesčių administratorius „nustato mokestinių nepriemokų išieškojimo prioritetus ir procedūras, vykdo nesumokėtų į valstybės biudžetą mokesčių ir kitų įmokų išieškojimą ir kitus su jų administravimu susijusius veiksmus“ (9.10 punktas). Tuo pačiu pagal 11.2 punkto nuostatą, VMI prie FM turi teisę dalyvauti visose vietos mokesčio administratoriaus atliekamose procedūrose. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginys, kad centrinis mokesčių administratorius neturėjo teisės priimti ginčijamo Sprendimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktinės aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė