- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-04
- Bylos Nr.
- A-143-2286-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00992-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. R. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą Nr. 20-6-1-36, patvirtintą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko, ir jo pagrindu pritaikytą prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas nurodė, kad oficialus perspėjimas pareikštas be jokio pagrindo, nes jis jokios nusikalstamos veiklos nevykdo, nepalaiko ryšių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ir nusikalstamas veikas darančiais asmenimis, taip pat negali būti jokios operatyvinės informacijos apie jo daromus įstatymų pažeidimus. Pareikšdamas oficialų perspėjimą, policijos pareigūnas jam nepaaiškino, kokie jo konkretūs veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, taip pat nenurodė, su kuriais konkrečiai asmenimis jam nebendrauti, nesupažindino su duomenimis, kurių pagrindu priimtas skundžiamas nutarimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina 2 mažamečius vaikus, registruotas Darbo biržoje, gauna legalias pajamas (pašalpą), jokių lėšų, kuriomis jis galėtų finansuoti organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklą, neturi, todėl policijos pareigūnų veiksmai yra nepagrįsti. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu dėl jo neatliekamas joks ikiteisminis tyrimas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 15–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai, nes, pagal kompetentingų pareigūnų turimą viešą bei slaptą medžiagą, pareiškėjas priklauso aktyviai veikiančiai organizuotai nusikalstamai grupuotei. Taigi jis gali daryti apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Be to, pareiškėjas aktyviai stebimas, palaiko glaudžius ryšius su kitų miestų nusikalstamų grupuočių nariais, gauna pajamas iš nusikalstamos veiklos, palaiko ryšius su užsienyje veikiančiais grupuotės nariais. Stebėjimo metu buvo surinktas pakankamas pagrindas duomenų jį oficialiai perspėti. Dalis duomenų sudaro valstybės paslaptį, todėl su jais supažindinti pareiškėją nėra įstatymų nustatyto pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 29–33) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad administracinėje byloje, taip pat operatyvinio sekimo byloje esančių viešų bei slaptų faktinių duomenų, kurie įtvirtinti tarnybiniuose pranešimuose, suvestinėse, išklotinėse, schemose, nutartyse, pranešimuose ir t. t., visuma duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas praeityje buvo padaręs keletą tyčinių smurtinių nusikaltimų, niekur nedirba, priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri daug metų aktyviai veikia (duomenys neskelbtini), taip pat daro neigiamą įtaką aplinkinių rajonų bei miestų kriminogeniniams procesams. Pareiškėjas yra aktyvus organizuotos nusikalstamos grupuotės narys, savo nusikalstamus kėslus bando realizuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, bando į nusikalstamą veiklą įtraukti naujus narius. Organizuota nusikalstama grupuotė bando specializuotis prievartaujant turtą, prekiaujant žmonėmis, persiunčiant iš užsienio vogtus brangius daiktus, juos realizuojant Lietuvoje ir pan. Pareiškėjas ilgą laiką nenutraukia pavojingų visuomenei veikų darymo, tampa vis aktyvesniu organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiu, aktyviai bei sistemingai palaiko ryšius su kitais grupuotės nariais ir tuo pačiu ieško naujų ryšių su kitų miestų organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais. Kompetentingas policijos įstaigos pareigūnas 2010 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniu pranešimu vėl buvo priverstas informuoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką dėl surinkto pakankamo pagrindo operatyvinių duomenų (tiek viešų, tiek ir slaptų) taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2010 m. rugpjūčio 3 d. policijos pareigūno nutarimą dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo pareiškėjui. 2010 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui pasirašytinai buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Teismas pažymėjo, jog prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – Įstatymas). Teismas atsižvelgė į Įstatymo 4 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą. Pabrėžė, kad teismui pateiktų faktinių duomenų visuma neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su seniai veikiančios ir gerai organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais, pats yra aktyvus organizuotos nusikalstamos grupuotės narys, yra linkęs daryti pavojingas visuomenei (įstatymo uždraustas) veikas. Šios faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą, numatytą Įstatymo 4 straipsnyje, skirti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Teismas nurodė, kad oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnis. Išnagrinėjęs administracinės bei operatyvinio sekimo bylų duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas iš esmės nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų. Policijos pareigūnas buvo oficialiai įgaliotas policijos įstaigos vadovo pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo įformintas raštu, patvirtintas policijos įstaigos vadovo, oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (Įstatymo 1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str.). Prevencines poveikio priemones būtina taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 4 straipsnio taikymas neatsiejamas su informacijos (faktinių duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, jog ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Taigi konkrečiu atveju yra būtina patikrinti šios informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar paminėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti nurodytas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 str. 1, 2 d.). Teismas privalo patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Įstatymo 4 straipsnis – tai iš esmės blanketinė teisės norma, todėl būtina vadovautis ir kitais informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju – Operatyvinės veiklos įstatymu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu). Surinktos informacijos pobūdis bei turinys duoda pagrindą išvadai, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui – ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos. Šios informacijos turinys turi aiškiai įrodyti, kad asmuo turi ryšių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas išvadai, jog asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į paminėtos informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių konstatavimas teismo sprendime turi būti siejamas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu. Šios teisės normos konstrukcija duoda pagrindą išvadai, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai ne visais atvejais negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjo panaudota sąvoka ,,paprastai“ reiškia, kad gali būti tokie atvejai, kai paminėti slapti duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, numatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Taigi, pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatas, įstatymų leidėjas numatė, kad tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti, t. y. draudimas proceso metu remtis duomenimis, sudarančiais valstybės ar tarnybos paslaptį, nėra absoliutus (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d., Teismų įstatymo 31 str.–33 str. 4 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1413/2005, 2006 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-932/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 ir kt.). Be to, ir Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl valstybės ir tarnybos paslapčių taip pat suformulavo aktualias šių klausimų sprendimo nuostatas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies kontekste. Teismas konstatavo, kad pateikti duomenys patvirtina neginčijamą išvadą, jog dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta ir pagal savo pobūdį yra slapta. Teismas taip pat konstatavo, jog dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas taip pat buvo oficialiai perspėtas, nėra slapta ir ji pareiškėjui žinoma bei su ja jis turėjo realią galimybę susipažinti proceso eigoje. Atsižvelgęs į paminėtą aplinkybę, taip pat ir į ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus bei Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifiką, teismas padarė išvadą, jog tokia informacija turi būti laikoma įrodymų tokio pobūdžio administracinėje byloje šaltiniu. Teismas, be to, pažymėjo, jog, atsižvelgiant į Įstatymo 5 straipsnio turinį bei konstrukciją ir išvadas dėl informacijos slaptumo, taip pat Įstatymo 2 straipsnyje numatytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, oficialiame perspėjime negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Įstatymas taip pat nenumato policijos įstaigos atstovui pareigos pareiškėjui įteikti nutarimo, kurio pagrindu pateikiamas asmeniui oficialus perspėjimas, nuorašą arba su juo supažindinti (be to, paminėtas dokumentas buvo pateiktas į administracinę bylą, ir pareiškėjas turėjo realią galimybę susipažinti su jo turiniu proceso metu). Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pateiktas ir jis su šio dokumento turiniu susipažino pasirašytinai. Teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat nenustatė jokių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių (toliau – Taisyklės) III skyriaus nuostatų pažeidimų. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo motyvą, kad, negalint susipažinti su operatyvine medžiaga, nežinant įrašymo į operatyvinę įskaitą pagrindo, pažeidžiama jo teisė ginti savo teises teisme, o tuo pačiu pažeidžiamas rungimosi principas. Pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo teisme, įskaitant ir procedūrinius elementus, rungtyniškumas ir šalių lygybė tarp pareiškėjo ir atsakovo yra fundamentalus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas. Realizuojant teisę į rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą teisme, tiek atsakovui, tiek pareiškėjui turi būti suteikta galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktas pastabas bei įrodymus ir juos komentuoti. Tačiau teisė į įrodymų atskleidimą nėra absoliuti. Kai kuriose bylose gali būti būtina atsisakyti pateikti tam tikrus įrodymus susipažinti, apsaugant viešąjį interesą, visuomenės saugumą, kitų asmenų teises, liudytojus nuo persekiojimo, išsaugoti paslaptyje policijos tyrimo metodus ir informacijos šaltinius. Šiuo atveju dalis duomenų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauta informacija, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu, 7 straipsnio 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokio pobūdžio informacijai netaikomas ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktas, todėl, atsižvelgęs į šias įstatymų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog byloje atsakovo pateikti operatyviniai duomenys yra būtent tokio pobūdžio įrodymai, kurie negali būti atskleisti pareiškėjui ar jo įgaliotam atstovui. Nors pareiškėjas patyrė procedūrinių sunkumų, kylančių dėl jo teisių apribojimo, tačiau šie sunkumai buvo visiškai kompensuoti procedūrų, kuriomis vadovaujasi teismas, metu – pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka buvo informuojamas apie proceso eigą, jam realiai buvo suteikta reali galimybė išdėstyti savo poziciją viešame teismo posėdyje, pateikti paaiškinimus, užduoti klausimus bei dalyvauti bylos nagrinėjimo procese tiek, kiek tai buvo įmanoma neatskleidžiant operatyvinio tyrimo medžiagos duomenų. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo motyvai apie jo pajamų legalumą teisiškai yra nereikšmingi. Pagrindus skirti oficialų perspėjimą patvirtina sprendime aptarti faktiniai duomenys, o ateityje, pareiškėjui nutraukus ryšius su organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais, nebus pakankamo pagrindo jam skirti teismo įpareigojimų. Teismas pabrėžė, kad Įstatyme numatyti apribojimai pareiškėjui pritaikyti nepažeidžiant teisės normų reikalavimų, todėl negali varžyti jo teisių bei laisvių. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad tiek viešos, tiek įslaptintos informacijos duomenys tarpusavyje neprieštarauja, taip pat papildo vieni kitus. Pateikti tiek vieši, kurie pareiškėjui yra žinomi, tiek slapti duomenys, teismo vertinimu, pripažįstami pakankamais konstatuoti, kad pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 13, 20, 57, 86 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-326/2009). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 35–41) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad nei atsakovas, nei teismas nesupažindino jo su duomenimis, kurių pagrindu pareikštas oficialus perspėjimas, dėl to apribotos jo teisės, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1, 3 dalyse. Jis negali tinkamai ginti savo teisių. Visa tai patvirtina teismo šališkumą. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, kuriuose konstatuoti Konvencijos pažeidimai (P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 35601/04), 2010 m. liepos 6 d., U. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 16964/04), 2010 m. liepos 6 d.). Pabrėžia, jog buvo pažeista jo teisė į teisingą procesą, kurią įtvirtina ir Konstitucija (31, 117 str. ir kt.). Pažeidus jo teisę dalyvauti tiriant įrodymus, buvo nepagrįstai bei neteisėtai apribota ir teisė prieštarauti kitų proceso dalyvių argumentams ir samprotavimams (ABTĮ 53 str. 1 d.). Svarbi yra ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies norma, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas akcentuoja, kad nebuvo ir nėra jokių faktinių ir teisinių pagrindų taikyti jam Įstatymo normas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 45–47) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad ginčijamas dalykas nėra susijęs su apelianto teisių ir laisvių apribojimu, kadangi oficialus perspėjimas nėra represinė priemonė ir jai negali būti taikomi apeliaciniame skunde nurodyti motyvai. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą. Paminėtuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skundo objektu buvo įrašymas į policijos operatyvinę įskaitą, bet ne prevencinio poveikio priemonės taikymas. Pažymi, jog oficialus perspėjimas, kaip prevencinio poveikio priemonė, yra skiriamas tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Informacija, kuria remiantis pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, gauta ne tik iš viešų šaltinių, bet ir atlikus operatyvinius veiksmus. Tokia informacija sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį ir gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui. Pabrėžia, kad buvo pakankamas pagrindas taikyti prevencinio poveikio priemonę, kuri pritaikyta griežtai laikantis Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1094/2009.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, pagrindinė informacija, kuria buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, pagal savo pobūdį yra slapta. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.
Pasisakydama dėl byloje esančių ir apeliacinės instancijos teismui susipažinti pateiktų įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad įslaptintoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikra pareiškėjo veikla nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymųsi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau šiuo atveju teismui pateikta įslaptinta medžiaga pirmosios instancijos teismo buvo vertinta kartu su byloje esančiais (neslaptais) duomenimis iš policijos įskaitos. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, kolegijos manymu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.