- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-20
- Bylos Nr.
- ATP-1188-245/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Kęstutis Dargužis
- Kategorijos
- 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu A. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 2 d. 350 Lt (trijų šimtų penkiasdešimties litų) bauda nubausta už tai, kad 2014-04-23, 20.14 val., ikiteisminio tyrimo metu pagal nutarimą siekiant atlikti kratą gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, aktyviais veiksmais trukdė policijos pareigūnams vykdyti jiems pavestas tarnybines pareigas, nevykdė teisėtų jų reikalavimų įsileisti į gyvenamąsias patalpas ir nevaržomai atlikti kratą, stumdėsi, suplėšė pareigūnui marškinius, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais, suplėšė nutarimą atlikti kratą.
Šalies argumentai
A. G. apeliaciniu skundu prašo pasikliauti ne tik policijos pareigūnų parodymais, atkreipti dėmesį į tai, jog V. Š. nesieja su ja jokie giminystės ryšiai ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą panaikinti.
Apeliantė nurodo, kad teismas jos parodymus atmetė kaip visiškai nepagrįstus, nors jie, kaip ir pareigūnų parodymai, nuoseklūs ir neprieštaravo tarpusavyje, o ji nėra nė karto nusižengusi. Teismas neįvertino jos būsenos, kai jai vienai būnant namuose, į juos užėjo aukštas, tvirtas, civiliniais rūbais vilkintis žmogus ir pareiškė darysiantis kratą. Pirmoji jos reakcija ir buvo neįsileisti pašalinio žmogaus, bet ji elgėsi adekvačiai, kalbėjo pakeltu tonu, bet tikrai nesikeikė, nei lietuviškai, nei rusiškai, nes jos išauklėjimas neleidžia taip elgtis. Ji bandė išstumti aukštą vyrą iš savo namų, tuo metu ir galėjo išplyšti saga, nors saga galėjo išplyšti ir tada, kai pareigūnas jai laužė rankas. Jis agresyviai bandė įeiti į jos namus ir tik vėliau parodė pažymėjimą. Teisėja negalėjo įvertinti aplinkybių, nes negirdėjo ir nematė pareigūno elgesio bei tono, kuriuo buvo pranešta apie kratos darymą. Kai ji paskambino ir įsitikino, jog tai tikri pareigūnai, ji leido daryti kratą. Teismo posėdžio metu liudytojas A. G., parodė, kad apeliantė jo necenzūriniais žodžiais nevadino, taip pat paneigė ir tai, kad buvo apdraskyta krūtinė. Kitų pareigūnų kambaryje nebuvo, todėl nematė ir negalėjo girdėti, ką jie kalbėjo. Posėdžio metu, pareigūnas, kurio nebuvo kambaryje, paklaustas kaip apeliantė keikėsi, tik po ilgos pauzės atsakė: rusiškai, „eik ...t. t.“, todėl apeliantės nuomone, pareigūnas pats sugalvojo taip pasakyti. Ranka rašytą popierių ji suplėšė streso būsenoje, nes nepamanė, jog ranka rašytas popierius gali būti dokumentas. Jei pareigūnai iš karto būtų paaiškinę kas tai, to nebūtų įvykę.
Pareigūnai atlikdami savo pareigas elgėsi chamiškai, ciniškai ir grubiai, nors ji moteris ir ne nusikaltėlė. Pirmiausiai jis turėjo parodyti pažymėjimą, prisistatyti, paaiškinti ir tada imtis veiksmų. Pareigūnas privalo laikytis ir etikos taisyklių. Jie davė parodymus norėdami apginti savo galimai neteisėtus veiksmus. Teismas labiau vertino pareigūnų atlikto darbo galutinį rezultatą, tačiau visiškai nesigilino į jos, kaip asmens būseną ir neįvertino jos pozicijos, rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais.
Teismas liudytojų S. V. ir V. Š. parodymus vertina kritiškai, kadangi apeliantę sieja giminystės ryšiai, tačiau apeliantė su tuo nesutinka. Liudytojos S. V. ir apeliantės parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja tarpusavyje. Teismas klysta, kad V. Š. yra apeliantės giminė.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad 2014-09-30 nutarimas jai buvo išsiųstas 2014-10-15, procesinius dokumentus ji gavo 2014-10-16, todėl ji skundą turėjo pateikti iki 2014-10-20.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
A. G. apeliacinis skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu nutarimu, kuriuo ji pripažinta kalta padarius ATPK 187 str. 2 d. numatytą pažeidimą, t. y. kad savo elgesiu trukdė policijos pareigūnams vykdyti jiems pavestas tarnybines pareigas. Apeliantės teigimu priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės įvykdžius jai inkriminuotą pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK 257 str.). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. nuostatų analizės daroma išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. padarė ATPK 187 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
ATPK 187 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė inter alia už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Šio straipsnio paskirtis yra sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad minėtame straipsnyje yra įtvirtintos dvi atskiros administracinio teisės pažeidimo sudėtys, t. y. policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas ir policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimas. Administracinei atsakomybei kilti pagal ATPK 187 str. 2 d. pakanka bent vienos minėtos sudėties asmens atliktuose veiksmuose konstatavimo.
Vertinant asmens veiksmus pagal ATPK 187 str. 2 d., pirmuoju atveju svarbu nustatyti jog, kaltininkas kėsinasi pažeisti nustatytą valdymo tvarką ir pareigūnas turi vykdyti pareigas ir jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (VTAT nutartys Nr. N62-841/2006, N62-653/2010 ), antruoju atveju svarbu nustatyti pareigūnų atžvilgiu pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį, ar jie buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą.
Nagrinėjamu atveju A. G. kaltinama nevykdžius policijos pareigūno teisėto reikalavimo: aktyviais veiksmais trukdžiusi policijos pareigūnams vykdyti jiems pavestas tarnybines pareigas, nevykdžius teisėtų jų reikalavimų įsileisti į gyvenamąsias patalpas ir nevaržomai atlikti kratą – ji stumdėsi, suplėšė pareigūnui marškinius, suplėšė nutarimą atlikti kratą, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais.
Apeliantė ginčija savo kaltę ir tvirtina, nesipriešinusi pareigūnams, jų nestumdžiusi, neįžeidinėjusi ir necenzūrinių žodžių jų žvilgiu neišsakiusi, tačiau pripažįsta, kad iš karto neįsileido pareigūnų, nes jie nepristatė, o ji būdama viena namuose, bijojo įsileisti svetimus žmones, jai pateiktą susipažinti nutarimą kratai daryti suplėšė, nes jo neįskaitė ir nesuprato, kad tai procesinis dokumentas, taigi neigia, kad jos veiksmai buvo tyčiniai. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės argumentai vertintini tik kaip bandymas sušvelninti savo kaltę dėl įvykdytų veikų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareigūnai A. G., M. P. ir R. R., A. G. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00323-12 pagal nutarimą turėjo atlikti kratą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 145 str. 1 d. numato, kad esant pagrindui manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 145 str. 3 d.), arba neatidėliotinais atvejais – prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu (BPK 160¹ str. 1 d.) BPK 149 str. 1 d. numato, kad pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos, po to pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus arba nurodyti besislapstančio asmens buvimo vietą. Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 16 straipsnio, apibrėžiančio policijos pareigūnų įgaliojimus, 1 dalis reglamentuoja, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.
Nagrinėjamu atveju pareigūnų veiksmai buvo teisėti, jie atliko savo pareigas, reglamentuotas teisės aktais, nes vykdė baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesines prievartos priemones. Pareigūnai A. G. pateikė susipažinti nutarimą atlikti kratą, to neneigia ir pati apeliantė, todėl ji turėjo paklusti pareigūnų reikalavimui įleisti į būtinas apžiūrėti patalpas ir netrukdyti jiems vykdyti pavestas tarnybines pareigas.
Priešingai nei tvirtina apeliantė, byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad A. G. įvykdė administracinio teisės pažeidimo protokole išdėstytus veiksmus. Tokie įrodymai yra ne tik policijos pareigūnų parodymai, tarnybinis pranešimas, paaiškinimas, bet ir pačios apeliantės paaiškinimas ir parodymai, liudytojų A. V. ir V. Š. parodymai kita bylos medžiaga.
Policijos pareigūnai M. P., R. R. ir A. G. nuo pat administracinio teisės pažeidimo tyrimo pradžios nuosekliai, pakankamai išsamiai ir detaliai paaiškino įvykių eigą ir patvirtino, kad jiems atvykus atlikti kratos pas A. G., ji trukdė jiems patekti į patalpas, pareigūną A. G. stūmė lauk, neleisdama įeiti į vidų, šiam vis dėlto patekus vidun, kitų pareigūnų neįsileido. Stumdama pareigūną, suplėšė jo marškinius, išplėšdama iš jų sagas, atsisakė pasirašyti nutarimą kratai daryti ir jį suplėšė, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Priešingai nei tvirtina apeliantė, A. G. teismo posėdyje patvirtino ir tai, kad A. G. jų atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius, tačiau jau negalėjo konkrečiai nurodyti kokius. Liudytojas R. R. nurodė, kad A. G. jų atžvilgiu vartojo rusiškus keiksmažodžius, įžeidžiančias, jų orumą žeminančias frazes.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareigūnų parodymus teisingais ir pagrindžiančiais A. G. kaltę, nes jie ne tik kad neprieštaravo tarpusavyje, atitiko tarnybiniam pranešimui bei paaiškinimams bei kitiems bylos duomenims, bet juos iš dalies patvirtino ir pačios pažeidėjos ir jai palankių liudytojų parodymai.
Pati pažeidėja patvirtino, kad nenorėjo į namus įsileisti pas ją atvykusių pareigūnų, netikėjo, kad jie yra policininkai, nors jiems duris atrakino dukra. Iš karto įsileido tik vieną asmenį, jai paduotą susipažinti nutarimą daryti kratai suplėšė. Apeliaciniame skunde nurodo, kad bandė išstumti įėjusi į namus vyrą, o tuomet galėjo išplyšti ir saga.
Liudytoja S. V. patvirtino, kad į motinos A. G. namus pareigūnus įleido ji, atrakindama namų duris. A. G. buvo pateiktas susipažinti nutarimas atlikti kratą, tačiau ji nutarimą suplėšė, pareigūnų į vidų neįsileido. Visgi liudytoja neigė, kad A. G. trukdė pareigūnams aktyviais veiksmais.
Liudytojas V. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad pareigūnus į A. G. namus įleido S. V.. Pareigūnui A. G. pranešus A. G., kad jos namuose bus atliekama krata, ji pareiškė, kad jokios kratos pas ją nedarys, kad ją gali daryti pas Glinskio moteris. Vienam pareigūnui pavyko prasibrauti į vidų, o kiti du liko lauke. Į vidų įėjęs pareigūnas parodė A. G. popierius, sakydamas, kad tai nutarimas kratai, tačiau ji jo neįskaitė ir padavė skaityti liudytojui, kuris nurodė, kad tai negali būti oficialus dokumentas. Dėl to A. G. nutarimą suplėšė, pareikšdama, jog kratos neleis daryti. Liudytojas paneigė, kad A. G. priešinosi aktyviais fiziniais veiksmais ar įžeidinėjo pareigūnus.
Nors šie liudytojai kai kurias A. G. nepalankias aplinkybes neigia, tačiau vertinant tai, kad S. V. yra pažeidėjos dukra, o V. Š. pažįstamas, su kuriuo bendrauja šeima, apylinkės teismas teisingai jų parodymus vertino kritiškiau. Kaip matyti iš liudytojų, pareigūnų ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų viseto, visi šie parodymai esminėse detalėse sutampa, tačiau liudytojai S. V. bei V. Š. ir pažeidimu kaltinama A. G. bando švelniau pateikti įvykį, nepalankias aplinkybes nutylėdami, neigdami bei švelnindami A. G. elgesį, vertindami jį kaip netyčinį, pateisinama patirtu išgąsčiu ir situacijos nesuvokimu. Taigi, ne tik iš pareigūnų, bet ir iš pačios apeliantės bei jai palankių liudytojų parodymų galima spręsti, kad visgi A. G. atliko kaltinime išdėstytus veiksmus. Priešingai A. G. ir liudytojų S. V. bei V. Š. suinteresuotumui, policijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Byloje jokių duomenų apie tai, kad A. G., M. P., R. R. pažįsta apeliantę ir gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia ją melagingai apkalbėti, nėra. Pareigūnai pas apeliantę atvyko vykdydami tarnybinę užduotį – atlikti ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00323-12 paskirtą kratą, todėl jokio asmeninio suinteresuotumo pakenkti A. G. neturėjo.
Taigi, nors apeliantė ir nepripažino savo kaltės, nesutiko su policijos pareigūnų parodymais, priešpastatydama jiems savo įvykių versiją, tačiau netikėti nuosekliais pareigūnų parodymais nėra pagrindo.
Apeliantė tvirtina, kad pareigūnai įvykio metu taip pat elgėsi nekorektiškai, tačiau to patvirtinančių duomenų nepateikė. Apeliantė nenurodo, kad būtų apskundusi pareigūnų veiksmus. Neetiško pareigūnų elgesio nepatvirtino ir liudytojai S. V. bei V. Š., o byloje esančių duomenų analizė nesudaro pagrindo abejoti policijos pareigūnų veiksmų teisėtumu nagrinėjamojo įvykio metu.
Kritiškai vertintinas ir apeliantės bandymas savo elgesį pateisinti patirtu stresu ir išgąsčiu dėl į namus bandančių įeiti nepažįstamų vyrų. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnus į A. G. namus įleido kartu su pareigūnais atvykusi jos dukra S. V., kuri atrakino motinos namų duris, be to, kartu buvo ir A. G. pažįstamas V. Š., taigi su pareigūnais buvo ir A. G. pažįstami asmenys, todėl turėdama kokių nors abejonių dėl pareigūnų tapatybių ir veiksmų teisėtumo, ji galėjo iš karto tai išsiaiškinti kitais būdais, o ne imdamasi agresyvių, nepagarbių pasipriešinimo veiksmų. Dėl šių priežasčių A. G. bandymas pateisinti neadekvatų savo elgesį emociniu faktoriumi atmestinas kaip nepagrįstas. A. G. veiksmai vertintini kaip tyčiniai, nes ji suprato savo elgesio neteisėtumą ir norėjo taip veikti.
Byloje surinktų, ištirtų ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintų įrodymų analizė leidžia neginčijamai daryti išvadą, kad A. G. įvykdė administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus veiksmus ir jie atitinka ATPK 187 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėtį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą palikti galioti ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.