- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-154-345/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pirm.), Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A42-1203/07-154/08
Teisėja Jūra Marija Strumskienė Procesinio sprendimo kategorija:
121.15.;121.18.;121.21.;44.5.2.5.; (S).;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2008 m. vasario 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henricho Jaglinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27d. sprendimo civilinėje byloje, pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas I. R. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 30 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 1989 m. rugpjūčio mėn. Kauno miesto Lenino rajono milicijos pareigūnai jį nepagrįstai apkaltino vagyste ir suėmė. Suimtas išbuvo iki 1989 m. lapkričio mėnesio, kol baudžiamoji byla buvo nutraukta. Suėmimo laikotarpiu ieškovas buvo laikomas tardymo izoliatoriuje, tardomas, jo atžvilgiu naudotos įvairios prievartos priemonės, jis kelis kartus etapuotas iš izoliatoriaus tardymo veiksmų atlikimui. Buvo areštuotas jo automobilis, kuo apribotos nuosavybės teisės, galimybė naudotis transporto priemone. Tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgai, kuo buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 str. Suėmimo metu jam nebuvo leista susitikti su šeimos nariais. Apkaltintas buvo neteisingai, nusikaltimo nepadarė. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad vagystės dieną jis buvo sulaikytas kitoje byloje dėl naminės degtinės gaminimo. Apie tai buvo pranešęs tardytojui, tačiau aplinkybių nepatikrino du mėnesius. Nebuvo laiku atliktos akistatos, neišsiaiškinta liudytojo Č. parodymų esmė. Prašė įvertinti tai, kad nutarimuose skirti suėmimą prokuroras skirtingai nurodė suėmimo skyrimo priežastis. Ieškovo nuomone, apskritai nebuvo pagrindo pareikšti jam kaltinimus, nes nebuvo surinkta pakankamai jo kaltę rodančių duomenų.
Pripažino, kad senaties terminas praleistas, atnaujinti prašymo nepareiškė. Aiškino, kad terminas buvo praleistas dėl to, kad 1989 metais nebuvo įprasta kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, dėl neteisėto suėmimo. Priėmus specialų įstatymą terminas jau vis tiek buvo praleistas. Laikė, kad tokiu atveju nėra skirtumo kada kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad Baudžiamajame kodekse senaties terminas dėl kreipimosi nenumatytas. Daug laiko praleido laisvės atėmimo vietose, kur neprieinama teisinė literatūra bei konsultacijos. Prašė atsižvelgti į Konstitucinio teismo 2006-08-19 nutarimą „Dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kur konstatuota, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.
Nurodė, kad iki 1989 metų buvo teistas 6 kartus, atlikęs 10 metų laisvės atėmimo bausmės. Tačiau prašė atkreipti dėmesį, kad nuo paskutinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos iki suėmimo 1989 metais buvo praėję 4 metai. Jis bandė pradėti naują gyvenimą, tačiau dėl suėmimo patyrė daug pergyvenimų, nutrūko santykiai su tuometine drauge J. V. Jai buvo pažadėjęs daugiau nedaryti nusikaltimų. Nusigręžus draugei patyrė traumą. Vėliau su ja susituokė, turi bendrų vaikų. Suėmimo metu visai nevartojo alkoholio, o po to pradėjo gerti. Dėl suėmimo prarado gerai apmokamą darbą.
Atsiliepimas
Atsakovą atstovaujanti Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atstatyti. Pagal 1964 m. CK 84 str. buvo nustatytas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas. Pagal 2000 m. CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo reikšti. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo bylos nutraukimo momento. Kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovas galėjo remdamasis bendromis žalos atlyginimo normomis. Atsakovas pripažino, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra tai, kad iki 1997-11-07 priimto Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo bylos, dėl tokios žalos atlyginimo, nebuvo keliamos. Po minėto įstatymo priėmimo ieškovui jokių kliūčių nebuvo. Pažymėjo, kad kaip svarbios negali būti įvertintos jokios kitos priežastys, dėl ko ieškovas dar 10 metų nepareiškė ieškinio. Šios bylos atveju ieškovas ieškinį parašė būdamas laisvės atėmimo vietoje ir sugebėjo tinkamai save atstovauti.
Atsakovo nuomone, teismas atmesdamas ieškinį dėl senaties termino praleidimo gali neanalizuoti kitų pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo aplinkybių. Papildomai atsakovas nurodė, kad bylos nutraukimas nepaverčia visų toje byloje atliktų veiksmų neteisėtais. Ieškovas neįrodė visos delikto sudėties, nenurodė Baudžiamojo proceso kodekso, Kardomojo kalinimo įstatymo pažeidimo. Laikė, kad tokiu atveju teismas neturėtų konstatuoti procesinių veiksmų neteisėtumo. Jokiu aktu buvę procesiniai pažeidimai nėra konstatuoti. Laikė, kad negalima vertinti, jog byla buvo vedama ilgai, nes byla sudėtinga, iškelta dėl automobilio vagystės. Prašė atkreipti dėmesį, kad 1989 metais buvęs suėmimas negalėjo pažeisti Europos žmogaus teisių konvencijos, nes nebuvo pagrindų ją taikyti. Atsakovo nuomone, suėmimas negalėjo padaryti ieškovui didelės žalos, nes iki suėmimo jis jau buvo atlikęs 10 metų laisvės atėmimo bausmės, daug kartų teistas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 27d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, kad nėra įstatyminio pagrindo ieškinį tenkinti. Žala yra atlyginama tada, kai dėl padarytų neteisėtų veiksmų atsiranda tam tikri praradimai. Teismas nenustatė, kad tiriant bylą buvo padaryti pažeidimai. Parengtinis tyrimas byloje nebuvo vilkinamas, atlikta labai daug procesinių veiksmų, apklausta labai daug liudytojų. Veiksmai buvo atliekami nuolat, be pertraukų. Byloje surinkti liudytojų parodymai ir kiti duomenys patvirtina, kad bylos tyrimo metu buvo pakankamas pagrindas manyti, jog automobilį pavogė R. G.. Byla nebuvo išsiųsta į teismą tik todėl, kad vienas iš liudytojų R. Č. pakeitė parodymus. Baudžiamoji byla dėl vagystės liko pilnai neištirta, automobilį pavogę asmenys nenustatyti. Iki 1994-06-10 teisė į neturtinės žalos atlyginimą nebuvo numatyta. Informacija dėl ieškovo nurodyto sulaikymo buvo patikrinta (b.b.l. 72), tačiau tai negalėjo būti besąlygiška vada bylos jo atžvilgiu nutraukimui. Suėmimas dėl vagystės negalėjo turėti įtakos jo teigiamam įvaizdžiui sugyventinės J. M. akyse. Teismas spręsdamas tardymo metu padarytos žalos atlyginimo klausimą turi vertinti teisėsaugos pareigūnų priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą, bet negali jų pakeisti, o Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas priimtas nagrinėjant kitą klausimą ir nesukuria valstybės pareigos atlyginti žalą nagrinėjamoje byloje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, grąžinti bylą pirmos instancijos teismui, kad būtų atnaujintas ieškinio senaties terminas ir iš naujo išnagrinėta byla atsižvelgiant į nurodytas ieškinyje aplinkybes.
Nurodo, jog sutinkamai su galiojusio BPK 234 str., tardytojas turi raštu pranešti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui, apie bylos nutraukimą, tačiau atsakovui nebuvo pranešta. Atsakovui priklausančių daiktų grąžinimas negali būti įrodymas, jog baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu nutraukta. Atsižvelgiant į tai, jog buvo pažeistos galiojusio BPK 234 str. nuostatos, ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo baudžiamosios bylos nutraukimo dienos.
Iki 1994-05-17 įstatymo Nr. 1-459 priėmimo teisė į neturtinės žalos atlyginimą nebuvo numatyta, o iki 1997-11-07 priimto įstatymo dėl žalos atlyginimo padarytos neteisėtais, kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais panašaus pobūdžio bylų kėlimo ir nagrinėjimo praktikos nebuvo. Prašo teismo atsižvelgti į šią aplinkybę ir ją laikyti svarbia priežastimi dėl praleisto senaties termino. Be to iki 2003 m. gegužės mėnesio nebuvo teikiama nemokama teisinė pagalba, o pataisos namuose nėra galimybių gauti teisinės literatūros, todėl ieškovas nežinojo apie galiojantį įstatymą, kuris numato teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, o CK nėra nuostatos nurodančios po kiek laiko galima atnaujinti ieškinio senaties terminą.
1992 metais būdamas Vilniaus tardymo izoliatoriuje kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą nurodydamas, jog buvo neteisėtai ir nepagrįstai sulaikytas. Prašė 3 mėnesių terminą išbūtą izoliatoriuje įskaityti į naują bausmę, arba atlyginti dėl to patirtą žalą, tačiau atsakyme buvo nurodyta, jog nėra įstatymo kuris numato žalos atlyginimą, todėl prašymas negali būti tenkintinas. Prašo šią aplinkybę įvertinti kaip svarbią priežastį dėl praleisto senaties termino.
Nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog tiriant bylą nebuvo pažeidimų. Iškėlus baudžiamąją bylą ieškovui kaip kaltinamajam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą (BPK 17 str.). Tiriant bylą buvo pažeista BPK 52 str. 5 d., 53 str., t. y. nesuteikta teisė turėti gynėją.
Tardytojas automobilio kėbulo pardavimą sulyginęs su automobilio vagyste pažeidė BPK 76 str. nuostatas. Tardytojas V. B. nurodė, kad nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais R. G. kaltė įrodyta.
Taip pat buvo pažeistos BPK 98 str. nuostatos skiriant kardomąją priemonę – suėmimą.
Pagal BPK 139 str. bylose, kuriose būtina daryti parengtinį tardymą, kvota turi būti pabaigiama per vieną mėnesį nuo baudžiamosios bylos iškėlimo momento. Pagal BPK 150 str. parengtinis tardymas byloje turi būti baigtas ne vėliau kaip per du mėnesius. Ieškovas nurodo, kad jo, parengtinis tardymas vyko daugiau kaip du mėnesius, todėl buvo pažeistos BPK 150 str. nuostatos.
Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog sulaikymo metu ieškovas niekur nedirbo, todėl negalėjo prarasti gerai apmokamo darbo. Nurodo, jog visą vasarą dirbo prie statybų, darbas buvo nelegalus, todėl negalėjo apie jį pasakyti policijos pareigūnams. Dėl neteisėti suėmimo šį darbą prarado. Tai galėtų patvirtinti buvusi draugė J. M..
Nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, jog 1988 metais buvo nubaustas už valkatavimą, nes tuo metu buvo registruotas Liepos 21 – ios g. 6 – 25, Kaune, kur gyveno su mama. Keturių metų bėgyje nebuvo baustas administracinėmis nuobaudomis, važinėjo automobiliu, turėjo draugę. Toks gyvenimo būdas negali būti pripažintinas valkatavimu.
Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog suėmimas neturėjo įtakos jo teigiamam įvaizdžiui, nes ieškovas prieš sulaikymą, buvo sulaikytas dėl degtinės gaminimo.
Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog atstovo nesusirado dėl savo kaltės, nors turėjo pakankamą 4 mėnesių terminą. Nurodo, jog kreipėsi dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, tačiau buvo atsisakyta ją teikti, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto antrą apylinkės teismą, jog būtų išspręstas atstovavimo klausimas, tačiau atsakymo iš teismo negavo.
Nurodo, kad ieškovas buvo suimtas iki 1989 m. lapkričio mėnesio. Baudžiamoji byla nutraukta 1990 m. sausio mėnesį, tačiau ieškovui nuo 1989 lapkričio mėnesio iki 1990 m. sausio mėnesio dar skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti. Taip buvo apribotos ieškovo teisės dar kartą ir pažeistos BPK 234 str. nuostatos. Priteisiant žalą prašo atsižvelgti ir į šią aplinkybę.
Prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti nurodytas aplinkybes dėl senaties termino atnaujinimo svarbiomis, ir atnaujinti praleistą senaties terminą. Grąžinti bylą pirmos instancijos teismui, kad būtų atnaujintas ieškinio senaties terminas, ir iš naujo išnagrinėta byla atsižvelgiant į nurodytas ieškinyje aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo palikti galioti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 sprendimą, ir ieškinį atmesti.
Nurodo, jog senaties termino eigą sustabdo tik tinkamas kreipimasis su ieškiniu į teismą, todėl mano, kad apelianto kreipimasis į Aukščiausiąjį teismą senaties termino nesustabdė. Atsakovas pripažino kad iki 1997 m. nebuvo efektyvios teisių pažeidimų gynimo priemonės, todėl šis laikotarpis gali būti pateisinamas, ir tampa nebereikšminga aplinkybe, kad Aukščiausiasis teismas paaiškino apeliantui, kad įstatyminių pagrindų atlyginti žalą nėra pagrindo. Tačiau ieškovas nenurodo pateisinamų priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas praleistas nuo 1997 metų iki 2007 metų. Ieškinio senaties termino pradžia laikytina data, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kadangi teismas negali tiksliai nustatyti momento, kada ieškovas sužinojo apie tai, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama, sprendime padaryta teisinga išvada, kad vėliausiai ieškovas apie baudžiamosios bylos nutraukimą turėjo sužinoti grąžinus ieškovui daiktus, prijungtus toje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Byloje nustatyta, kad 1989-04-17 Kauno m. Lenino raj. VRS tardymo skyriuje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl J. M. automobilio (duomenys neskelbtini) vagystės. 1989-07-15 šio nusikaltimo padarymu buvo įtariamas ir sulaikytas R. G.. 1989-07-18 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 1989-07-21 pateiktas kaltinimas pagal galiojusio LTSR BK 146 str. 1 d. R. G. kaltės klausimas galėjo būti išspręstas suradus ir apklausus asmenį, kuris D. Č. pardavė automobilio kėbulą (baudž. b.l. 309), kadangi šis asmuo nebuvo nustatytas, R. G. kaltė neįrodyta, kardomoji priemonė suėmimas 1989-10-13 buvo pakeista į švelnesnę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos (baudž. b.l. 236). 1990-01-31 Kauno m. tardymo sk. tardytojo nutarimu trūkstant įrodymų parengtinis tardymas buvo sustabdytas (baudž. b.l. 308-311), nusikaltimą padariusių asmenų paieška buvo tęsiama, tačiau nenustačius nusikaltimą įvykdžiusių asmenų ir suėjus senaties terminui 1994-12-15 baudžiamoji byla nutraukta (baudž. b.l. 317). Ieškovas dėl neteisėto suėmimo iš Valstybės prašo priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.
Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo priemonėmis LR CK 1.124 str.). Tokiu būdu, ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t.y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Įstatymo nustatytas ieškininės senaties terminas yra imperatyvaus pobūdžio, t.y. jis negali būti keičiamas nei šalių susitarimu, nei teismo (arbitražo), šio termino laikymasis yra visiems privalomas. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 dalis). Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (LR CK 1.131 str. 2 d.). Įstatymuose nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo subjektyviai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ar ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, teismas nustato nagrinėdamas ginčą iš esmės ir vertindamas pateiktus įrodymus.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto tardymo skyriaus 1989-07-15 nutarimu nusikaltimo padarymu įtariamas R. G. buvo sulaikytas. 1989-07-18 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, todėl laikytina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 1989-07-18 (1964 m. 84 str. 86 str.). Ieškovas 1992 m. kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą prašydamas 3 mėnesių terminą išbūtą izoliatoriuje įskaityti į naują bausmę arba atlyginti dėl to patirtą žalą, tačiau prašymas nebuvo tenkinamas kadangi nebuvo įstatymo numatančio neturtinės žalos atlyginimą, o 1994-06-11 įsigaliojus šiam įstatymui (Žin., 1994 m. Nr.44-805) 3 metų ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs (1964 m. CK str.), tačiau reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo (1964 m. 85 str., LR CK LR 1.126 str.).
Ieškovas prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą nurodo, kad panašaus pobūdžio bylų kėlimo ir nagrinėjimo praktikos nebuvo, iki 2003 m. gegužės mėnesio nebuvo teikiama nemokama teisinė pagalba, o pataisos namuose nebuvo galimybių gauti teisinės literatūros, todėl ieškovas nežinojo apie galiojantį įstatymą, kuris numatė teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, o CK nėra nuostatos nurodančios po kiek laiko galima atnaujinti ieškinio senaties terminą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo reikia atsižvelgti į ieškovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Jeigu ieškovo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Priešingai, jeigu ieškovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, į šias aplinkybes nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią atsižvelgti nereikia. Minėtos aplinkybės gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Tačiau ieškovas nei 1994-06-11 įsigaliojus CK nuostatai, dėl neturtinės žalos atlyginimo, nei 1997-11-19 įsigaliojus Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais atlyginimo įstatymui (Žin.,1997 Nr.104-2618) į teismą nesikreipė dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, ir neturtinės žalos atlyginimo, o nurodytos aplinkybės, jog tuo metu nebuvo praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei ribotos galimybės gauti teisinę pagalbą, nenurodant kokios pastangos buvo dedamos ją gauti, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (LR CK 1.126 straipsnio 2 d., 1.131 str. 1 d.), o ieškinio senaties instituto tikslas užtikrinti civilinių santykių stabilumą, ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, atsakovui prašant yra pagrindas ieškiniui atmesti. Nors taikant ieškinio senatį teismas gali nepasisakyti dėl kitų ieškinio argumentų, kolegija laiko reikalingu pasisakyti dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių.
Ieškovas nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nutraukimą jo atžvilgiu, todėl buvo pažeistos BPK 234 str. nuostatos, o atsakovo daiktų grąžinimas negali būti įrodymas, jog baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu nutraukta.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno m. Lenino raj. tardytojo 1989-07-28 nutarimu siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskaciją baudžiamojoje byloje dėl automobilio vagystės, uždėjo areštą R. G. automobiliu (duomenys neskelbtini), perduodant jį saugoti į saugojimo aikštelę Nr. 5 (baudž. b.l.62-63). Galiojusio BPK 234 str. numatė, kad nutraukiant bylą tardytojas surašo motyvuotą nutarimą, kartu panaikina civilinio ieškinio bei turto konfiskavimo užtikrinimo priemones. Baudžiamojoje byloje R. G. pakvitavimai patvirtina (baudž. b.l.302, 315,316) apie civiliniam ieškiniui užtikrinti areštuotų daiktų grąžinimą, todėl kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad jis nežinojo jog byla jo atžvilgiu nutraukta.
Ieškovas nurodo, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, ir taip pažeistos BPK 17 str. nuostatos, tačiau iš 1989-07-21 protokolo matyti (baudž. b.l. 79), kad vadovaujantis galiojusio BPK 64 str., 53 str. nuostatomis ieškovui buvo išaiškinta teisė į gynybą, tačiau nuo gynėjo R. G. atsisakė.
R. G. nurodo, kad tardytojas automobilio kėbulo pardavimą sulyginęs su automobilio vagyste pažeidė galiojusio BPK 76 str. nuostatas, o prokuroras V. B., vadovaudamasis nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais nustatė, jog ieškovo kaltė yra įrodyta. Taip pat pažeistos 98 str. nuostatos skiriant kardomąją priemonę – suėmimą.
BPK 125 str. yra nurodytos vados baudžiamajai bylai iškelti. Baudžiamoji byla R. G. atžvilgiu buvo iškelta pagal BK 142² str. numatyto nusikaltimo požymius, t. y. buvo nustatytos vados baudžiamajai bylai iškelti: J. M. 1989-04-15 rašytinis pareiškimas, taip pat parodymai, jog matė kaip R. G. apžiūrėjo J. M. automobilį bei garažo spyną, o kitą dieną automobilis buvo jau pavogtas. Taip pat D. Č. parodymai, kad R. G. siūlė pirkti automobilio kėbulą, bei kita medžiaga surinkta baudžiamojoje byloje. 1989-07-15 nutarimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo buvo priimtas laikantis BPK normų reikalavimų ir nėra pripažintas neteisėtu. Atlikus parengtinį tyrimą šioje byloje, 1990-01-31 nutarimu baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta, kadangi byloje nebuvo surinkta įrodymų, jog nusikaltimą įvykdė R. G.. Nutarime nenurodoma, jog ieškovui baudžiamoji byla buvo iškelta neteisėtai, nenustatyta, jog byla buvo iškelta dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Tik atlikus BPK numatytus procesinius veiksmus, baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta. Šie procesiniai veiksmai buvo atlikti laikantis procesinių normų reikalavimų, todėl pareigūnų veiksmai atliekant parengtinį tyrimą BPK nustatyta tvarka nėra pripažintini neteisėtais.
Asmens suėmimas nuo baudžiamosios bylos iškėlimo iki nuosprendžio priėmimo nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, o procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos (BPK 104 str.). Esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas (suėmimas), yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą apsprendžia suėmimo, kaip kardomosios priemonės, tikslas yra apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas bei teisingas baudžiamosios bylos tyrimas, ištirtas nusikalstamas įvykis ir išaiškintas nusikaltimą padaręs asmuo. Skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (BPK 98 str., 104 str.). Parengtinio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje kardomasis kalinimas (suėmimas) galėjo būti skiriamas tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numatė griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 104 str. 2 d.). Kadangi Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ieškovui Kauno m. Lenino raj. VRS Tardymo skyriaus viršininko sulaikymo 1989-07-15 protokolu (baudž. b.l. 33) paskirta kardomoji priemonė įtariant, jog R. G. įvykdė pavojingą nusikaltimą, už kurį numatyta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, įtariamasis gali slėptis ir trukdyti tyrimui, procesiniai veiksmai buvo atlikti laikantis BPK normų reikalavimų, todėl ieškovo argumentai dėl neteisėto sulaikymo ir kardomosios priemonės pritaikymo, yra atmestini.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, jog buvo pažeistos BPK 150 str. nuostatos, nes parengtinis tardymas vyko daugiau kaip du mėnesius. Pagal galiojusio BPK 150 str. parengtinis tardymas byloje turėjo būti baigiamas ne vėliau kaip per du mėnesius, tačiau įstatymo numatytais atvejais galėjo būti pratęsiamas iki trijų, bei šešių mėnesių. Baudžiamojo proceso trukmė vertintina atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumas; įtariamojo elgesį; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui. Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių. Iš bylos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad parengtinio tardymo metu buvo atliekamos kratos, liudytojų paieška bei apklausa, liudytojai keitė parodymus, taip pat buvo atliekama ekspertizė, užklausa Kazachstano Respublikai dėl R. G. teistumo, todėl dviejų mėnesių parengtinio tardymo terminas buvo pratęstas pagrįstai.
Ieškovas nurodo, jog iki suėmimo visą vasarą dirbo gerai apmokamą darbą statybose, tačiau dėl neteisėto suėmimo jį prarado.
Vadovaujantis LR CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kadangi baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ieškovas suėmimo metu buvo bedarbis, byloje nėra kitų duomenų patvirtinančių ieškovo argumentus, kolegija laiko juos nepagrįstais.
Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jo sulaikymas negalėjo turėti įtakos jo teigiamam teigiamam įvaizdžiui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas iki kardomosios priemonės paskyrimo buvo 5 kartus teistas iš jų 4 kartus laisvės atėmimu, buvo iškelta baudžiamoji byla dėl naminės degtinės gaminimo (baudž. b.l.115). R. G. buvusi darbovietė Butų ūkio tarnyba charakteristikoje nurodė, jog ieškovas savo pareigas atlikdavo patenkinamai, iš darbo atleistas už pravaikštas (baudž. b.l.1235 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes kolegija daro išvadą, jog dar vienas R. G. suėmimas negalėjo turėti įtakos jo teigiamam įvaizdžiui.
Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo suteikta Valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto antrą apylinkės teismą, jog būtų išspręstas atstovavimo klausimas, tačiau atsakymo iš teismo negavo.
Iš bylos medžiagos matyti (b.l. 42,66,78, 79), kad ieškovo prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos nebuvo patenkinti, nes ieškovas nenurodė savo deklaruotos gyvenamosios vietos iki laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, nes nuo gyvenamosios vietos priklausė kuri teisinės pagalbos tarnyba nagrinės ieškovo prašymą. Tarnyba informavo ieškovą apie šiuos trūkumus, tačiau R. G. į tai neatsižvelgė ir vėliau pateikė dar kelis prašymus su tais pačiais trūkumais. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įst. 11 str. 5 d. 1 p., antrinė teisinė pagalba neteikiama jeigu pareiškėjo reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti. 2007-03-22 Tarnyba įvertinusi ieškovo reikalavimą konstatavo, jog ieškovo reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti, todėl jo prašymo netenkino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog ieškovui buvo suteikta išsami informacija apie Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei galimybes ją gauti, tačiau atsakovui ji buvo nesuteikta dėl netinkamo jo kreipimosi į tarnybą, bei nepagrįstų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, ir perduoti nagrinėti bylą iš naujo pirmos instancijos teismui, nėra absoliuti. LR CPK 327 str. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pats privalo ištaisyti pirmos instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinama nagrinėti iš naujo, išimtinais, LR CPK 327 str. nustatytais atvejais, kai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nenustačius šių pažeidimų, byla negali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
Vadovaujantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso kolegija 325 str., 326 str. 1 d.
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27d. sprendimą palikti nepakeistą.