Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-785-2015;

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso 1-79-1-00193-2013-7;

2015 m. sausio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Renaldai Kučinskaitei, nuteistajam E. Ž., jo gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir paskirtos bausmės:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ­– laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, E. Ž. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrintą bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas ir A. Š., tačiau nuteistasis apeliacinio skundo nepateikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamųjų kaltę šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė apklausti T. M.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė, jog reikia apklausti minėtą asmenį ir prašė atlikti įrodymų tyrimą. Taip pat buvo prašoma papildomai apklausti A. Š., tačiau teisėjų kolegija nutarė nuteistojo prašymą atmesti ir įrodymų tyrimo neatlikti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, kuris atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos, turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms, įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2012, 2K-603/2012, 2K-109/2014). Iš bylos duomenų matyti, jog A. Š. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymą ir jo aplinkybes. Pirmos instancijos teismo posėdyje A. Š. savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau duoti parodymus atsisakė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. Š., būdamas nuteistas šioje byloje, apeliacinio skundo nepateikė. Visa tai rodo, jog A. Š. apsiribojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, yra pasyvus ir nelinkęs detaliau aiškinti įvykio aplinkybių, be to, nuteistasis turi teisę, tačiau ne pareigą teisme duoti parodymus, paaiškinimus ar atsakyti į klausimus, o jis savo poziciją parodymų teisme neduoti jau pareiškė pirmos instancijos teisme, kaip minėta apeliacinio skundo ir jokių prašymui aukštesniajam teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo jį apklausti apeliacinės instancijos teisme. T. M. apklausti taip pat nėra pagrindo, nes minėtas asmuo nematė pačio įvykio ir jokių faktinių kaltinime nurodytų aplinkybių nei patvirtinti nei paneigti negali.

E. Ž. savo kaltės nepripažįsta ir teigia, jog įvykio vietoje, kai buvo sumuštas P. V. nebuvo, tačiau tai laikytina gynybinio pobūdžio versija, kuria siekiama išvengti atsakomybės, kadangi E. Ž. kaltę patvirtina byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

Nukentėjusysis P. V. nurodė, jog 2013-04-19 išvažiavo dviračiu į parduotuvę apsipirkti. Apsipirkus pasidarė silpną, todėl atsisėdo ant krantelio ir užmigo. Pajuto, kad jį gulintį spardo į šonus A. ir E., atpažino jų balsus, jie rėkė necenzūriniais žodžiais. P. V. prarado sąmonę, o kai atsigavo, nerado savo daiktų. Tuomet nuėjo iki B. (duomenys neskelbiami) kaime, bet namo durys buvo užrakintos. Kadangi negalėjo paeiti, todėl atsigulė ant betoninio šaligatvio netoli namo durų. Už kokių 15 minučių išgirdo rėkaujant E. ir A., matė juos ateinant. Jie buvo neblaivūs, keikėsi, priėję vėl spardė P. V.. E. turėjo pagalį ar „montiruotę“ ir juo daužė nukentėjusįjį. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir pats nuteistasis A. Š., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nusikaltimų padarymo metu buvo neblaivus. Namuose su atvykusiu E. Ž. gėrė degtinę ir pastebėjo su dviračiu einantį P. V., kurį nutarė „pamokyti“. E. Ž. iš kiemo pagriebė medinę lazdą ir abu nubėgo prie P. V., nieko nesakę, pradėjo jį mušti. A. Š. sudavė daug smūgių į veidą, o E. Ž. trenkė lazda P. V. į įvairias kūno vietas, kol tas nukrito ant žemės, tada jį gulintį abu spardė, kol P. V. prarado sąmonę.

Netikėti nukentėjusiojo P. V. parodymais nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina kiti įrodymai, tai yra liudytojų G. V., L. Ž., D. K., A. B. parodymai ir kiti byloje esantys ir teismo ištirti bei įvertinti įrodymai. Tai, jog nuteistasis A. Š. teisme atsisakė duoti parodymus, nesudaro pagrindo atmesti ar laikyti nepatikimais jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011). Akivaizdu, jog A. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė laisva valia, jie buvo nuoseklūs ir atitiko byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus kaltinamųjų, nukentėjusiojo ir kiekvieno liudytojo duotus parodymus, juos palygino tarpusavyje, sugretino su kitais bylos įrodymais.

Liudytojai V. Ž. ir K. S. teigia, jog E. Ž. tuo metu, kai buvo sužalotas P. V., buvo namuose. Tačiau šių liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Liudytoja V. Ž. nurodė, kad jos sunūs buvo namuose, tačiau taip pat nurodė, jog tuo metu ji Alytuje slaugė sergančią savo motiną, išvyko balandžio 18 dieną ir gal 3 dienas nebuvo namuose. Ji susisiekdavo su mažesniais vaikais, kurie sakydavo, jog E. namuose, kad padeda kapoti malkas. V. Ž. sugyventinis K. S. nurodė, kad apie balandžio 20 d. buvo dukros S. gimtadienis. Tai galėjo būti penktadienis ar šeštadienis, jis iš vakaro siuntė E. į parduotuvę kažko nupirkti. Namuose tada buvo E. mama V. ir kiti mažesni jų vaikai. V. niekur nebuvo išvykusi, reikalų neturėjo, o E. visą dieną buvo namuose.

Akivaizdu, kad nebūdama namuose liudytoja V. Ž. negalėjo būti užtikrinta ir žinoti ar jos sūnus buvo namuose ar ne. K. S. parodymai nesutampa su V. Ž., todėl negali būti laikomi patikimais taip pat. Jis nurodė, kad namuose buvo visa šeima, įskaitant ir E. Ž. mamą V. Ž., kai ši teigia, jog buvo Alytuje ir slaugė sergančia mamą. K. S. taip pat nurodė, kad dirba visom savaitės dienom nuo 8 val. iki 17 val., kai reikia dirba ir savaitgaliais. Byloje nustatyta, jog nusikalstamos veikos buvo atliktos 2013 m. balandžio 19 d. (penktadienį) apie 15 val., todėl tokiu laiku K. S. turėjo dirbti ir negalėjo matyti, kur buvo E. Ž.. Tai, kad liudytojas teigia, jog vakare siuntė E. Ž. į parduotuvę, nepaneigia fakto, jog E. Ž. iki vakaro galėjo grįžti į namus. Be to, A. Š. tėvai J. Š. ir M. Š. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad minėtą dieną E. Ž. buvo atvykęs pas juos, kurį laiką gyveno jų namuose. Nors teisiamojo posėdžio metu J. Š. teigė, kad buvo girtas ir nieko neatsimena, tačiau nurodė, kad davė teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes, rėmėsi tais asmenų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo liudytojų parodymų vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde nurodomi faktai, jog E. Ž. susirado darbą ir planuoja susituokti su mergina, nėra pagrindas jį išteisinti ar švelninti paskirtą bausme. Tai, kad nuteistasis susirado darbą ir nutarė sukurti šeimą, vertintina teigiamai, tačiau nagrinėjamu atveju, negali turėti lemiamos įtakos teismo sprendimui.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-11-25 pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. Ž., išlaidas iki 2014 m. lapkričio 25 d. sudaro 80,00 Lt / 23,17 EUR. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.