Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Rokiškio rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyrių , kad šis išduotų pirkimą, patvirtinančius dokumentus, tačiau turimuose skyriaus fonduose duomenų apie jos pirktą (ar kitaip įgytą) (duomenys neskelbtini) kaime esančią fermą – veršidę duomenų nėra. Kaime visi žmonės šnekėjo, kad kolūkio dokumentai buvo sudėti sandėlyje, vėliau ten buvo kilęs gaisras. Po to kalbėjo, jog grybaudami žmonės duobėje rado krūvą apdegusių, sulietų, ar išlikusių dokumentų, dalis gyventojų dar pasiėmė tuos, kurie buvo susiję su darbo užmokesčio išmokėjimu. Buvo kalbama, kad dokumentai neteisingi, juos norėjo nuslėpti, jog nereikėtų jų perduoti į archyvą. Dauguma (duomenys neskelbtini) kolūkio narių archyve ieškoję dokumentų, jų nerado, nes jie nebuvo perduoti į archyvą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Įstatyme nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą daugiau kaip dešimt metų, kaip per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja teigia, kad 1991 m. iš (duomenys neskelbtini) kolūkio nusipirko fermą - veršidę, esančią (duomenys neskelbtini). Už fermą – veršidę pareiškėja atsiskaitė grynais pinigais sumokėdama 2000 rublių į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą ir nuo tada, nuo 1991 m., pareiškėja ferma - veršide naudojosi, joje laikė galvijus ir šieną. Pareiškėja nurodė, jog šį nupirktą pastatą valdė ir naudojo daugiau kaip 10 metų kaip savininkė, laikė šieną, gyvulius, remontavo pastatą, tačiau neturėdama dokumentų negali įregistruoti šios veršidės ir jos nuosavybės teisę į ją viešame registre.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyrių (toliau – archyvų skyrius), kad šis išduotų pirkimą, patvirtinančius dokumentus. Archyvų skyrius išdavė pažymą (duomenys neskelbtini) „Dėl J. P. duomenų pateikimo“, kurioje nurodyta, kad archyvų skyriuje saugomame „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio (vėliau – „(duomenys neskelbtini)“) dokumentų fonde, 1991-1992 m. laikinosios administracijos įsakymų personalo klausimais bylose apie J. P. pirktą (ar kitaip įgytą) (duomenys neskelbtini) kaime esančią fermą – veršidę duomenų nėra. Archyvų skyriuje saugomame „(duomenys neskelbtini)“ žemės ūkio bendrovės dokumentų fonde, 1992 – 1999 m. „(Duomenys neskelbtini) valdybos posėdžių ir visuotinių narių susirinkimo protokolai“ bylose, 1998-1999 m. „Turto perdavimo už pajus dokumentai“ bylose, 2004- 2005 m. „Bankroto dokumentai“ bylose, 2004-2005 m. „Likviduojamos (duomenys neskelbtini) kreditorių susirinkimų protokolai su priedais“ byloje apie J. P. pirktą (ar kitaip įgytą) (duomenys neskelbtini) kaime esančią fermą – veršidę duomenų nėra.

Pareiškėja 2022-10-18 pateikė prašymą Valstybės įmonei Registrų centras įrašyti nekilnojamųjų daiktų – veršidės (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), veršidės (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – nekilnojamasis daiktas) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą bei kartu su prašymais pateikė dokumentus (Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas" 2022-05-13 parengtas elektronines nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylas, 2022-01-11 Pažymą (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas priėmė sprendimą 2022-10-18 Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą atmesti, kadangi nepateikti dokumentai dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, nurodyti Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 5 dalyje. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas priėmė sprendimą 2022-10-18 Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą atmesti, kadangi Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui išnagrinėjus pareiškėjos 2022-10-18 prašymą ir priėmus sprendimą šį prašymą atmesti, nekilnojamojo daikto kadastro duomenys neįrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, asmuo, pageidaujantis įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prašomų įregistruoti nuosavybės teisių atsiradimą, nurodytus minėto įstatymo 22 straipsnyje.

Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas.

Byloje apklausta liudytoja K. G. nurodė, kad ji kartu su pareiškėja yra kaimynės, be to abi dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Veršidės tuo metu priklausė ir jomis naudojosi (duomenys neskelbtini) kolūkis, o jau kai kolūkis iro, kolūkio turtas būdavo parduodamas žmonėms. Veršides nusprendė nusipirkti J. P. Ji buvo kartu su J. P., kai ji buvo užėjusi po darbo į kolūkio kontorą ir sumokėjo grynaisiais 2000 rublių už perkamas veršides. Kadangi jos dirbo kartu, tai pareiškėja jos prašė jai padėti, todėl kartu ir nuėjo į kolūkio kontorą. Atsimena, kad dar buvo išduotas lapelis dėl pinigų sumokėjimo. Kolūkis turtą pradėjo pardavinėti maždaug 1991 metų liepos mėnesį. J. P., nusipirkusi veršides, sutvarkė jų stogą, jas remontavo. Atsimena, kad ji ten laikė šieną ir rudenį, o kai būdavo šalčiau, vakare suvarydavo iš ganyklos karves, o ryte vėl išvesdavo į laukus ganytis. J. P. nuo to laiko visuomet naudojosi buvusiomis veršidėmis. Ten laikė ir pašarus, be to pasidėti pašarus leisdavo ir kaimynams, net ir ji yra laikiusi ten savo gyvulių pašarus žiemai. Patvirtino, kad kaime kalbėjo, kad (duomenys neskelbtini) kolūkio kontoros dokumentai sudegė. Ji ir pati buvo archyve, tačiau jokių duomenų apie ją archyve nerado.

Liudytojas R. K. paaiškino, kad yra pareiškėjos sūnus. Jos mama (duomenys neskelbtini) kolūkyje dirbo iki pensijos melžėja. Kai pradėjo irti kolūkis , maždaug 1991 metais rudeniop, mama nusipirko kolūkio veršides, kurios buvo iš dviejų pastatų. Pastatai buvo mūriniai, sugriuvęs stogas. Mama su kolūkio pirmininku B. D. tarėsi dėl veršidžių įsigijimo. Jis leido pirkti. Kolūkio kontoros valdžia mamai leido veršides įsigyti už 2000 rublių. Jis veršidžių pirkime nedalyvavo. Jei mama būtų pasidalinusi šiais planais, jis nebūtų pritaręs, nes buvo reikalinga pastatus remontuoti. Po to jis padėjo mamai veršides suremontuoti, nes tvarkė jo stogą, keitė gegnes, dengė šiferiu. Mama veršidėse laikydavo karves, pašarus gyvuliams. Žino, kad mama už veršides sumokėjo grynaisiais pinigais 2000 rublių. Dar pas jį buvo ir šių pinigų priėmimo čekis. Atsimena, kad buvo rusiškas kvitelis, buvo įrašyta mamos pavardė, kas nuperkama-veršidės ,kad sumokėta 2000 rublių. Atsimena, kad savivaldybėje buvo nuvykęs deklaruoti už žemę, kažkas pamatė tą kvitą, sakė, kam tau jis reikalingas, niekam jo nereikės, todėl jis ir išmetė, o dabar nebeturi pirkimo įrodymų. Veršidėmis mama taip pat leido naudotis ir kitiems kaimynams. Juose pašarus laikė J., K. G., kiti kaimynai. Dabar leido jose laikyti jaučius kaimynui M. Jis ir pats dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Anksčiau kaime visi kalbėjo, kad kolūkio archyvas pavogtas, buvo rasta dalis dokumentų miške, buvo padegta patalpa, kurioje laikomas archyvas. Kalbėjo, kad taip naikino pėdsakus. Jis pats padėjo mamai nuvykti į archyvą dėl veršidžių įsigijimo, perleidimo dokumentų, tačiau archyve tokie dokumentai nebuvo perduoti. Niekada per visą veršidžių įsigijimo laikotarpį niekas mamai nereiškė pretenzijų dėl nuosavybės į jos naudojamus nupirktus iš kolūkio pastatus.

Iš pareiškėjos paaiškinimų žinoma, kad ji sumokėjusi į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą 2000 rublių, gavo tik pinigų priėmimo kvitą, kiek atsimena, daugiau jokių dokumentų ji negavo, be to negali paaiškinti, kodėl šis pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tinkamai įformintas notarine tvarka. Byloje suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas kelia klausimą, ar veršidė nepriklauso valstybei ar savivaldybei, nes šio statinio nuosavybės teisės įgijimas nebuvo tinkamai įformintas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teigia, jog byloje nepateiktas likvidacinės komisijos protokolas, patvirtinantis ,kad ginčo turtas buvo perduotas pareiškėjai ir nėra įrodymų apie 2000 rublių sumokėjimą į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą, todėl jo nuomone, tai būtų kliūtys patenkinti pareiškėjos reikalavimą.

Pareiškėja negali pateikti pinigų perduotų (duomenys neskelbtini) kolūkio valdybai priėmimo kvito, kadangi kvito neišsaugojo. Ji taip pat neturi ir negali pateikti likvidacinės komisijos protokolo, nes (duomenys neskelbtini) kolūkio protokolai archyvams saugojimui neperduoti. Šias aplinkybes patvirtina aukščiau minėta Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus 2022-01-11 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kolūkio protokolai archyvų skyriui neperduoti. Taip pat ir Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad 1991 m. žemės ūkio įmonių privatizavimo turto aukciono protokolai, taip pat pajų pasirašymo sutartys archyvui saugojimui neperduoti. Nurodoma, jog Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomame (duomenys neskelbtini) kolūkio dokumentų fonde,1991-01-30 – 1991-12-30 protokolų knygoje, 1991-11-02 – 1991-12-30, 1992-01-07 – 1992-12-30 kolūkio laikinosios administracijos vadovo įsakymų veiklos klausimais bylose apie J. P. įsigytą fermą-veršidę, esančią (duomenys neskelbtini) duomenų nėra.1991-10-12 Vyriausybės nutarimu Nr.422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ nuo 1991-11-01 pradėjus žemės ūkio įmonių turto privatizavimą, joms imtas taikyti likviduojamų (reorganizuojamų) įmonių statusas, kolegialūs valdymo organai (kolūkių valdybos, visuotiniai narių susirinkimai) neteko savo įgaliojimų, įmonėms valdyti sudarytos laikinosios administracijos, kurių įgaliojimai pasibaigė, kai įstatymų nustatyta tvarka įmonė buvo likviduota ar reorganizuota. Rokiškio rajono valdybos 1992-11-23 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kolūkio veikla buvo nutraukta nuo 1992-12-07.

Iš pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimų žinoma, jog ferma – veršidė pareiškėjai perduota ir jį už ją atsiskaitė 1991 m. rudenį, t.y. iki kolūkio veiklos nutraukimo. Atsižvelgiant į tai nebuvo Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnyje numatyto pagrindo šį turtą perimti vietos savivaldybei kaip nenupirktą .Be to ir suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime patvirtino, kad veršidė nėra įtraukta į Rokiškio rajono savivaldybės, ar Rokiškio kaimiškosios seniūnijos balansą ar bešeimininkių statinių, taip pat į priskirtinų grąžintinam turtui sąrašą. Todėl sutiktina su pareiškėjos atstovės motyvu, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog veršidės pastatas nebuvo nupirktas ir nėra pagrindo pripažinti, kad jis galėjo kokiu nors pagrindu pereiti vietos savivaldybės nuosavybėn.

Pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo (1991 m. liepos 30 d. įstatymo redakcija Nr. I-124) 4 straipsnį žemės ūkio įmonės turtas gali būti privatizuojamas, perkant natūra uždaruose aukcionuose šio įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose išvardytiems asmenims, taip pat įskaitant pajus vertine išraiška, įsigyjant akcijų. Neprivatizuotas žemės ūkio įmonės turtas parduodamas visiems šio įstatymo 3 straipsnyje išvardytiems asmenims. Likusį turtą gali įsigyti visi pageidaujantys asmenys. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį be tikslinių kompensacijų ir išmokų žemės ūkio įmonės ir valstybiniam turtui įsigyti naudojami ir pinigai (5 punktas).

Byloje yra pateikta pažyma, kad pareiškėja buvo (duomenys neskelbtini) kolūkio darbuotoja ką patvirtino ir apklausti liudytojai K. G. ir R. K., jos stažas yra 36 metai. Jai buvo apskaičiuota ir 47556 tenkanti žemės ūkio įmonės-(duomenys neskelbtini) kolūkio išmokos suma. Pareiškėja turėjo teisę įsigyti kolūkio turtą pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuris numatė, kad privatizuojamą turtą galėjo įsigyti įmonės darbuotojai, nariai, kokia tuo metu ir buvo pareiškėja.

Sutiktina su pareiškėja, jog tai, kad ji negali pateikti likvidacinės komisijos protokolo, pinigų sumokėjimą patvirtinančio dokumento, kadangi (duomenys neskelbtini) kolūkis neperdavė šių dokumentų saugojimui į archyvus nustatyta tvarka, tai nedaro šio privatizavimo sandorio neteisėtu.

Pareiškėja pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėjo teisę įsigyti kolūkio turtą jo privatizavimo metu. Ji sumokėjo į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą nustatytą kainą 2000 rublių ir fermą – veršidę kolūkis perdavė pareiškėjai. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai K. G. ir R. K..

Viena iš sąlygų, reikalingų tam, kad būtų pripažinta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu, yra atviras daikto valdymas (CK 4.68 straipsnis), t. y. asmuo daiktą turi valdyti kaip savą nesislapstydamas .Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šį nupirktą pastatą pareiškėja valdė ir naudojo daugiau kaip 10 metų kaip savininkė, pirmiausia jį suremontavo ir jame laikė šieną, gyvulius. Pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina apie pinigų sumokėjimą kolūkiui ir kad veršidžių pastato valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai nuo 1991 metų (rudens) ir tęsiasi iki šios dienos. Veršidžių pastatą pareiškėja valdė atvirai, kaip savą – išlaiko jį, juo naudojosi pati kol vykdė žemės ūkio veiklą, šiuo metu leidžia naudotis kitam asmeniui. Byloje pateiktas VĮ Registrų centro sprendimas patvirtina, veršidžių pastatas nėra įregistruotas viešame registre nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė, kas trukdytų įgyti nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu.

Iš byloje surinktų įrodymų konstatuotina, jog pareiškėja fermą - veršidę įgijo iš (duomenys neskelbtini) kolūkio, būdama jo darbuotoja ir vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu. Už veršidę buvo sumokėti pinigai ir veršidė buvo perduota pareiškėjai, tačiau jai neišduotas nuosavybės teisės patvirtinantis dokumentas į įsigytą daiktą.

Šiuo atveju yra visos įstatyme numatytos sąlygos pripažinti faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į veršides įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal teismo viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjos valdomą turtą, neginčijo pareiškėjos valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisų į šį pastatą.

Šis nekilnojamasis turtas nėra nei valstybės nei savivaldybės administracijos nuosavybė, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuriuo J. P. valdė veršidę (duomenys neskelbtini) unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) ir veršidę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai internete apie šios bylos nagrinėjimą teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 straipsnio nustatyta tvarka. Veršidės pastatus pareiškėja valdė atvirai, kaip savus – išlaiko juos, jais naudojosi pati kol vykdė žemės ūkio veiklą (laikė gyvulius, pašarus), šiuo metu leidžia naudotis kitam asmeniui. Pareiškėja nepertraukiamai daugiau nei 32 metus valdo pastatą nesislapstydama, nes liudytojai nurodė, kad veršidės yra netoli pareiškėjos namų ir visi kaime žino kam jos priklauso, todėl daikto savininkas, jeigu toks yra, galėjo įgyvendinti savo teisę į daiktą, galėjo pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau niekas to nepadarė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta bei vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad minėtais bylos duomenimis nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos faktui, jog pareiškėja J. P. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį sudaro: veršidė (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir veršidė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškimą ir nustatyti pareiškėjos prašomą nustatyti faktą (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Bylinėjimosi išlaidų , kurios būtų priteistinos iš pareiškėjos valstybei, byloje nėra, nes procesiniai dokumentai pareiškėjos atstovei ir suinteresuotiems asmenims buvo įteikti elektroninių ryšių priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t.y. veršidę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir veršidę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjusio sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per 3 dienas išsiųsti Valstybės įmonei Registrų centras.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.