Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-293-127/2010 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui S. Š. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąją nuosavybe ir dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), L. Š. ir S. Š. bendrąją jungtine nuosavybe;

- nustatyti, kad L. Š., kaip bendraturtės bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ieškovei priklausančią buto dalį, kuri sudaro 2/5, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės L. Š. santuoka su S. Š. buvo nutraukta 1985 metais. Nutraukus santuoką, turtas nebuvo padalintas. Nors šalys negyveno santuokoje, tačiau bendru sutarimu, santuokoje įgytus butus (duomenys neskelbtini), pardavė. Vietoj jų įsigijo butą esantį (duomenys neskelbtini). Trūkstamus 4200 JAV dolerių ieškovė pasiskolino iš G. K. ir A. M.. Esant dolerio ir lito kursui 1 JAV doleris lygus 4 Lt, buvo paskolinta 16800 Lt. Minėtą sumą ieškovė ir atsakovas grąžino skolintojams. Iš atsakovo pateiktos mokesčių inspekcijai 1995-09-13 deklaracijos matyti, kad 6200 Lt yra ieškovės santaupos, kurios susidarė iš darbo užmokesčio. Jos taip pat panaudotos buto pirkimui. Susumavus visas ieškovės pinigines lėšas, t.y. 6200 Lt piniginės santaupas iš darbo užmokesčio ir 8400 Lt pusė pasiskolintos sumos, gaunasi, jog ieškovė prie buto pirkimo prisidėjo 14600 Lt suma. Minėtame bute ieškovė gyvena nuo įsigijimo iki šiol, moka už mokesčius, remontuoja, prižiūri. (LR CK 4.73 str., 4.89 str.).

Rezoliucinė dalis

- pripažinti butą/patalpą - butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) S. Š. ir L. Š. bendrąja daline nuosavybe;

- pripažinti S. Š. nuosavybės teisę į 3/5 dalis, o L. Š. nuosavybės teisę į 2/5 dalis buto/patalpos - buto (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

- priteisti iš S. Š. turėtas 25 Lt išlaidas už pažymas L. Š.;

- priteisti iš S. Š. į valstybės biudžetą 1120 Lt valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir 34 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad šalių santuoka nutraukta pagal anksčiau galiojusį LR SŠK, numačiusį, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Byloje yra įrodymai, kad šalių santuokos nutraukimas įregistruotas 1985-07-23 Vilniaus miesto CM skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal galiojusio LR SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatas nuo 1985-07-23 prasidėjo trejų metų ieškinio senaties terminas ištuoktų sutuoktinių reikalavimams padalinti santuokoje įgytą turtą reikšti. Per įstatymo nustatytą trejų metų terminą nei vienas iš buvusių sutuoktinių turtinių reikalavimų vienas kitam nereiškė. Teismas nustatė, kad santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartimis buvo perleistas tretiesiems asmenims, tačiau L. Š. sudarytų dovanojimo sutarčių neginčija ir į tą turtą nepretenduoja, todėl atsakovas S. Š. be pagrindo prašo taikyti ieškinio senatį pagal galiojusį LR SŠK. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), įgytą 1995-08-30 po santuokos nutraukimo S. Š. vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų bendro turto įgijimas, gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis civilinėje byloje 3K-3-1029/2001; 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2004-01-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Buto įsigijimui ieškovė L. Š. ne tik panaudojo savo uždirbtas santaupas, bet ir pagal galimybes prisidėjo prie buto remonto. Atsakovas patvirtino, kad nupirktas butas buvo remontuojamas, ieškovė teigė, kad ji pirkusi statybines medžiagas, klijavusi tapetus, dažiusi langus, valiusi statybines šiukšles ir pan. Kaimynė, gyvenanti virš šalių buto, liudytoja E. R. patvirtino, kad butas buvo suremontuotas, ji pati mačiusi kaip L. Š. dažė langų rėmus. Nuo pat buto įsigijimo šalys gyveno kartu, L. Š. iki 2007 metų mokėjo mokesčius už butą. Nario mokesčius, mokesčius už elektros energiją SB „Saida“ ir SB „Gestas“, kurių nariu yra S. Š., taip pat mokėjo L. Š. (b.l. 70-71). Šalys veikė kartu įsigydami, išlaikydami ir prižiūrėdami ginčo butą, nuolat jame gyveno, ką patvirtino liudytojai A. M. ir G. K., kurie ne kartą lankėsi šiame bute. Teismas konstatavo, jog yra pakankamai pagrindų pripažinti, kad šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę (LR CK 6.970 str. 2 d., LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.1 d., 197 str., 259 str., 260 str., 263 str. - 270 str., 1964 m. LR CK 474 str. 2 d.).

Atsakovas S. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-09-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas turėjo bylą spręsti pareikšto ieškinio reikalavimo ribose. Pirmosios instancijos teismas, keisdamas ieškinio dalyką, pažeidė rungimosi bei šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs patikslintą ieškovės ieškinį, pagal kurį ir buvo išnagrinėta byla, nenustatė atsakovui pareigos bei termino atsiliepimui pateikti ir civilinę bylą išnagrinėjo pagal atsakovo atsikirtimus, išdėstytus atsakovo atsiliepime į pirminį ieškovės ieškinį. Ieškovė turėjo įrodyti savo indėlį į bendrojo turto įsigijimą ar sukūrimą. Nemotyvuotai pripažindamas ieškovės teisę į 2/5 dalį ginčo turto, teismas pažeidė LR CPK 12 str. patvirtintą rungimosi principą bei ieškovės pareigą įrodyti ieškinį. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad prie buto pirkimo ji prisidėjo 14600 Lt suma, o teismo posėdžio metu buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, kad iš Brangų turtą įsigijusio ar įsigyjančio LR gyventojų pajamų deklaracijos matyti, kad ieškovė iš santaupų galėjo prisidėti tik 3100 Lt. Likusios pinigų sumos, kurią ieškovė nurodė, kaip pasiskolintą ir grąžintą, pasiskolinimo faktas nebuvo įrodytas, nes nebuvo sudarytos paskolos sutartys, o liudytojai, davę parodymus teismo posėdžio metu, negalėjo tiksliai nurodyti, kuris asmuo – atsakovas ar ieškovė skolinosi pinigus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovo nurodyto argumento, jog ieškovė ginčo bute gyveno nuomos sutarties pagrindu, neįvertino pateikto į bylą rašytinio įrodymo -1995-11-20 sudarytos nuomos sutarties tarp ieškovės ir atsakovo. Faktas, jog su ieškove buvo sudaryta nuomos sutartis patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, jog atsakovas su ieškove ūkio kartu nevedė, negyveno kaip nesusituokę asmenys. Ginčo bute ieškovė gyveno kaip nuomininkė, o atsakovas - kaip savininkas. Teismas, darydamas išvadą rėmėsi liudytojų A. M. ir G. K. parodymais, jog jie lankėsi ginčo bute, bet neįvertino liudytojų parodymų, jog, lankydamiesi ginčo bute, nė karto nematė ieškovės ir atsakovo kartu, o jų tarpusavio santykių subtilybių bei bendrojo ūkio vedimo faktų jie nežino. Teismas taip pat nesižvelgė, kad liudytojai yra artimi ieškovės giminaičiai.

Ieškovė nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas - butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1995 metais (b.l. 99), t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl nagrinėjant šį ginčą pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė 1964 m. CK nuostatas. Pagal 1964 m. CK 472 str. 1 d. buvo reglamentuojama, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, pagal proporcingumo įnašams principą yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 str. 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, kaip tai buvo numatyta pagal 1964 m. CK 43 str., reglamentuojantį, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma. Pagal 1964 m. CK 58 str. 2 dalies nuostatas buvo numatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įrodymų leistinumo apribojimas pagal CK 1.93 str. 6 d. nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d.) negali būti taikomas, nes draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija tarp šalių susiklosčiusius santykius vertina kaip jungtinės veiklos teisinius santykius tarp nesusituokusių asmenų, atsižvelgiant į šalių dalyvavimą lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 str., 474 str. l d.). Pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius teisingai kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą, reguliuojamą 1964 m. CK 474 str. 2 d. įtvirtintų normų, kurių pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe.

Ieškovė bendrąją dalinę nuosavybę į butą (duomenys neskelbtini), kaip sutartinės jungtinės veiklos rezultatą, įrodinėjo įrodymais apie bendro ūkio tvarkymą, apie panaudotas jos lėšas ir darbą. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais, todėl nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti, ar yra teisinis pagrindas taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.

Tai, kad gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes šalių tarpusavio santykiai, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leidžia teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Byloje įrodyta, kad ieškovė ir atsakovas, kaip kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys, bendrai veikė, siekdami vienodo tikslo: įsigyti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), todėl draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.).

Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad byloje esančių įrodymų įrodomąją vertę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės dėl turto teisinio režimo, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, kurių panaudojimo draudimas gali būti netaikomas, jei tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Nagrinėjamoje byloje pats atsakovas, pildydamas 1995 m. rugsėjo 13 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją (b.l. 117, 134) dėl buto (duomenys neskelbtini), adresuotą Vilniaus miesto valstybinei mokesčių inspekcijai, įrašė grafoje dėl kiekvieno šeimos nario santaupų nurodymo atskirai duomenis apie 1985 m. - 1992 m. 3100 Lt santaupas, jas įvardindamas „žmonos santaupos“. Toks atsakovo laisvos valios išreiškimas dėl pajamų butui (duomenys neskelbtini), deklaravimo akivaizdžiai parodo, kad pats atsakovas santykius su ieškove suprato, kaip bendro ūkio vedimą ir siekį vienodo tikslo - įsigyti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų E. R., A. M. ir G. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir logiški ir byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą abejoti šių asmenų parodymais. Ta aplinkybė, kad liudytojus A. M. (ieškovės brolio buvusi žmona) ir G. K. (ieškovės sesers vyras) su ieškove sieja svainystės santykiai, nesudaro teisinio pagrindo abejoti šių asmenų parodymais, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, kad jų parodymai yra neobjektyvūs. Ta aplinkybė, kad liudytoja A. M., lankydamasi ginčo bute, nematė ieškovės ir atsakovo kartu, nepaneigia paties atsakovo valios, išreikštos gyventojo pajamų deklaracijoje (b.l. 117, 134), įvardinat ieškovę, kaip šeimos narį – žmoną, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė įvykdė procesinę pareigą ir įrodė tas aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio reikalavimus dėl bendrosios jungtinės veiklos, įsigijant bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad likusios pinigų sumos, kurią ieškovė nurodė, kaip pasiskolintą ir grąžintą, pasiskolinimo faktas buvo įrodytas liudytojų A. M. ir G. K. parodymais, patvirtinančiais, kad pinigus skolinosi abi šalys. Šiuo atveju buvo teisinis pagrindas taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta paskolos sutarties paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatytą CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, nes draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą ieškovė ginčo bute gyveno pagal 1995-11-20 sudarytą nuomos sutartį tarp ieškovės ir atsakovo, nes šioje sutartyje (b.l. 7) S. Š. įvardintas savininku, o L. Š. įvardinta ne nuomininke, bet nuomotoja, kuri pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 297 str., 306 str. nuostatas yra asmuo, turintis teisę disponuoti turtu ir rūpintis šio turto būkle. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jungtinės veiklos teisinius santykius tarp šalių, kaip nesusituokusių asmenų, pasisakė dėl ieškovės mokėto nario mokesčio SB „Saida“ ir SB „Gestas“ (b.l. 70-71), kuriose nuosavybės teisės į daiktus registruotos atsakovo vardu, parodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai vertino faktines aplinkybes, padarydamas teisingą išvadą dėl jungtinės veiklos tarp šalių dėl bendro ūkio vedimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 265 str. reikalavimų ir neperžengė byloje pareikštų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad teismas pažeidė rungimosi (CPK 12 str.) bei šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) civiliniame procese principus. Ieškovė 2009-07-15 pateiktu ieškiniu (b.l. 1-2) prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), L. Š. ir S. Š. bendrąją jungtine nuosavybe, nustatant L. Š., kaip bendraturtės bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, ½ buto dalį, priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Į šį ieškinį atsakovas pateikė atsiliepimą (b.l. 15-18). 2010-04-20 ieškovė pateikė patikslintą ieškinį (b.l. 140-141), sumažindama reikalavimų apimtį dalyje dėl ginčo buto dalies dydžio: nuo ½ buto iki 2/5 dalių. Šis patikslintas ieškinys buvo įteiktas 2010-04-26 atsakovo atstovei advokatei N. Žeknienei (b.l. 145), kuri 2010-04-28 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nepareiškė procesinio prašymo nustatyti terminą atsakovui pateikti atsiliepimą į patikslintą ieškinį, nes įstatymų leidėjas nenustatė teismui pareigos savo iniciatyva nustatyti naują terminą atsakovui atsiliepimui į patikslintą ieškinį pateikti, kai ieškovė ieškinio patikslinimu sumažina reikalavimų apimtį (CPK 42 str., 142 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo keičiamas ieškinio dalykas, todėl ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės pareigos nustatyti atsakovui terminą atsiliepimui į patikslintą ieškinį dėl reikalavimų sumažinimo pateikti. Pažymėtina, kad nuo 2010-04-28 teismo parengiamojo posėdžio iki 2010-08-25 parengiamojo teismo posėdžio atsakovas, atstovaujamas advokatės N. Žeknienei, manydamas, kad reikalingi atsakovo atsikirtimai į patikslintą ieškinį, turėjo pakankamai laiko savo iniciatyva pateikti teismui rašytinius paaiškinimus, išdėstant raštu savo nuomonę, nes šalys procese turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str., 42 str.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nustatytos ginčo buto dalys dalinės nuosavybės teise: S. Š. - į 3/5 dalis, o L. Š. - į 2/5 - yra adekvačios faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą jį keisti. Tai, kad apeliantui nepatinka teismo sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus ir yra pakankamai motyvuotas. Bylą iš esmės laimėjus ieškovei, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., 1.136 str. - 1.138 str.; CPK 80 str., 93 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 197 str., 270 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundai netenkinamas, apeliantui nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, ir jis įgijo pareigą atlyginti 240 Lt bylinėjimosi išlaidų už antrinę teisinę pagalbą (b.l. 209) ir 8,30 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo (b. l. 205) apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (LR CPK 79 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str., 99 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. Š. 240 Lt bylinėjimosi išlaidų už antrinę teisinę pagalbą ir 8,30 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.