- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-1163-275/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-03799-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- UAB „Idea&Realty“
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Idea&Realty“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo UAB „Idea&Realty“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl vienašalio sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Idea&Realty“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu ( t. II, b.l.103-110) ir prašė pripažinti neteisėtu 2009-09-16 vienašališką lizingo sutarčių : 2007-01- 05 išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT044445, 2007-01-30 lizingo sutarties Nr. LT045757, 2007-02-19 lizingo sutarties Nr. LT046759, 2007-03-22 lizingo sutarties Nr. LT048772, 2007-03-29 lizingo sutarties Nr. LT049415, 2007-04-26 lizingo sutarties Nr. LT051247, 2007-07-04 lizingo sutarties Nr. LT055783, 2008-03-06 lizingo sutarties Nr. LT070503, 2007-12-20 lizingo sutarties Nr. LT066316 nutraukimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-01-05 iki 2008-03-06 sudarė minėtas lizingo sutartis, pagal kurias ieškovas išperkamosios nuomos pagrindu įsigijo Panevėžio mieste įvairaus nekilnojamojo turto (žemės sklypas, sandėliai, garažai). Ieškovas suprato, kad atsakovas nesirengia savo vardu (nors ir už ieškovo pinigus) nupirkti žemės sklypo, reikalingo tolesniam ieškovo projekto vykdymui, o tai ženkliai prisidėjo prie to, kad ieškovui pasidarė žymiai sunkiau įvykdyti lizingo sutartis. Sužinojęs apie pradėtą vykdyti valstybinių sklypų įsigijimą atsakovas nusprendė visais įmanomais būdais apsunkinti ieškovo finansinę padėtį. Tai pasireiškė tuo, jog atsakovas pradėjo reikalauti nutraukti 2000-06-09 nuomos sutartį Nr. 3/66, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iki 2011-06-09 nuomotis UAB „Idea & Realty“ patalpas. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad visos ginčo sutartys buvo sudarytos ieškovo iniciatyva. Ieškovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus 2009-01-19 pretenzija Nr. 01-20-16763 ir 2009-04-20 pretenzija Nr. 01-20-19626 atsakovas pareikalavo ne vėliau kaip per 14 dienų pašalinti sutarčių pažeidimus ir sumokėti įsiskolinimą bei informavo ieškovą, jog šio reikalavimo neįvykdžius, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Ieškovui ir toliau netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2009-09-16 atsakovas panešimu Nr. 01-30-4896 vienašališkai nutraukė Sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovo 40,60 Lt pašto išlaidų. Atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad atsakovas be jokio pagrindo nutraukė negyvenamųjų patalpų nuomą dėl ko ieškovas, sumažėjus pelnui, nebegalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, nes atsakovas perdavė trečiajam asmeniui bankui „Hansabankas“ nuomojamas negyvenamąsias patalpas. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nutraukęs bankas „Hansabankas“ neturėjo įtakos ieškovo finansinėms problemoms, nes bankas „Swedbank“ 2009-01-29 raštu kreipėsi į ieškovą informuodamas jį, kad nuo 2009-05-01 patalpų nuomos sutartį nutraukia, o tai reiškia, kad ieškovas turėjo pakankamai laiko (tris mėnesius) kad susirastų kitą nuomininką. Ieškovas sutiko nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuo 2009-05-01. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti ieškovui savo vardu įgaliojimą pirkti ieškovo pageidaujamą valstybinės žemės sklypo dalį, elgėsi korektiškai, nepažeidė jokių prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas buvo linkęs papildomai finansuoti ieškovo projektą (dėl valstybinės žemės sklypo dalies išsipirkimo), tačiau nuo bet kokių aktyvių veiksmų susilaikė, nes ieškovas netinkamai vykdė lizingo sutartis. Toks atsakovo elgesys atitinka protingumo teisingumo standartus. Be to, 2009-09-16 ieškovo skola 213 vėlavimo dieną buvo 132 793,80 Lt, o tai reiškia, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai sutartis nutraukti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nevertino ieškovo susirašinėjimo su atsakovu dėl ieškovo prašymo išduoti įgaliojimą atsakovo vardu nupirkti iš valstybės žemės sklypą po garažais. Garažai yra labai prastos būklės, todėl akivaizdu, jog turtas buvo įsigytas tam, kad vėliau išpirkus žemę po pastatais būtų galima statyti naujus pastatus ir įgyvendinti statybos projektą. Pirmiausia nugriovus pastatus, būtų prarasta teisė išsipirkti po jais esančius valstybinius žemės sklypus.
2. Teismas nepastebėjo, jog perleidus teises ir pareigas pagal nuomos sutartį susijusiai bendrovei - Swedbank, buvo iškart nutarta patalpų nuomos sutartis nutraukti. Teisių ir pareigų perleidimas iš atsakovo pusės buvo apsimestinis, t.y. siekiant suklaidinti ieškovą ir pakenkti jo finansinėms galimybėms vykdyti įsipareigojimus.
3. Teismas neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino, ar sutartys buvo nutrauktos teisėtai. Teismas visiškai nevertino, jog ieškovas pasiūlė 34 068,57 Lt turimą reikalavimo teisę „Swedbank“ įskaityti už vėluojamas sumokėti įmokas, jog 2009-03-30 buvo sudarytas trišalis susitarimas, kuriuo įgyvendintas įskaitymas, ir mokėtina suma atsakovui reikšmingai sumažinta. Atsakovas, teikdamas 2009-04-20 d. pretenziją akivaizdžiai siekė suklaidinti ieškovą, ignoravo atliktą įskaitymą ir nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Teismas vienašališko nutraukimo faktą aiškina neteisingai. Nei skolos dydis, nei vėlavimo dienos nėra esminis pagrindas nutraukti sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino 2009-12-22 d. rašto Nr. SR-51339, kuriuo atsakovas pripažino, jog sutartys nėra nutrauktos ir kad vyksta sutarčių sąlygų pakeitimas, todėl ieškovas 2010-01-29 d. raštu sutiko su siūloma „įsiskolinimo mokėjimo sutartimi“.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovas nutyli reikšmingą aplinkybę, jog visą nurodytą Turtą atsakovas įsigijo iš paties ieškovo. Jei ieškovas būtų turėjęs tik įsigyti valstybei priklausančius žemės sklypus, ant kurių stovi Turtas, tai jis nebūtų sudaręs Sutarčių ir perleidęs Turto nuosavybės teisių atsakovui, nes tokiu būdu ieškovui būtų paprasčiau įgyvendinti tariamus siekius.
2. Ieškovas nesutinka su nurodytu įsiskolinimo dydžiu ar vėluotų dienų skaičiumi, tačiau ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.
3. 2009 m. gruodžio 22 d. raštu nebuvo konstatuota, kad Sutartys tebėra galiojančios, priešingai, atsakovas, vykdydamas sutarties šalių tarpusavio bendradarbiavimo pareigą, nurodė kokiomis sąlygomis sutiktų atnaujinti sutartinius santykius, tačiau tik dėl paties ieškovo kaltės Sutarčių galiojimas nebuvo atnaujintas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas neatsisakė tenkinti ieškovo prašymo įsigyti valstybinės žemės sklypus. Ieškovui buvo nurodyta, jog atsakovas negali valstybinės žemės sklypų įsigyti ieškovo pageidaujamomis sąlygomis, nes atsakovui buvo nepriimtina, jog ieškovas turimus finansinius išteklius nukreiptų ne įsipareigojimų, kurių vykdymo terminai buvo suėję, vykdymui, o naujų prievolių prisiėmimui. Be to, žemės sklypų nuosavybės teisių turėjimas niekaip nedaro įtakos galimybei rekonstruoti, remontuoti ar kitaip naudoti ant tokio žemės sklypo esančius pastatus, todėl jei ieškovas ketino nugriauti pastatus ir jų vietoje statyti stambų komercinį kompleksą, tai šiems ieškovo veiksmams nuosavybės teisių į žemės sklypus turėjimas negalėjo turėti įtakos. Nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius, jog ieškovo nurodomuose žemės sklypuose apskritai buvo galima statyti ieškovo nurodomą pastatą. Ieškovas neturi ir neturėjo finansinių galimybių vykdyti stambaus komercinės paskirties pastato statybas, nes ieškovas neturi net galimybių tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus pagal Sutartis.
Šalies argumentai
5. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo absurdiškus ir niekuo nepagrįstus argumentus, jog nuomininko pakeitimas buvo formalus ir tik dėl akių. Nuomininko pasikeitimas įvyko 2008 m. gruodžio 31 d., o nuomos sutartį „Swedbank”, AB nutraukė tik 2009 m. gegužės 1 d. Bet kuris iš asmenų turėtų teisę sutartyje nustatytu terminu įspėjęs vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį, jei prarastų interesą nuomotos patalpas, o pasinaudojimas šia teise jokiu būdu negali būti laikomas neteisėtais veiksmais. Be to, ieškovas gavo kompensaciją už priešlaikinį Nuomos sutarties nutraukimą.
6. 2009 m. kovo 30 d. trišaliame susitarime dėl tarpusavio atsiskaitymų nurodyta 34.068,67 Lt suma buvo sumažinta ieškovo skola, tačiau šios sumos nepakako padengti visam ieškovo įsiskolinimui, todėl išliko ir pagrindas vienašališkai nutraukti Sutartis. Ieškovas norėdamas ginčyti vienašalio Sutarčių nutraukimo teisėtumą Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2- 168-828/2011 turėjo galimybę pareikšti priešieškinį, kuriame būtų keliami tokio pobūdžio reikalavimai, tačiau to nepadarė ir prarado galimybę reikšti tokį reikalavimą vėliau.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl atsakovo atsisakymo išduoti įgaliojimą valstybinės žemės sklypo įsigijimui
Ieškovas reikalavimą pripažinti lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu grindė tuo, kad atsakovas jį apgavo, nes nesilaikė įsipareigojimo, duoto prieš sudarant sutartis, atsakovo atsisakymas nupirkti iš valstybės sklypą savo vardu už ieškovo lėšas, prisidėjo prie to, kad ieškovui pasidarė sunkiau įvykdyti sutartis ( b. l. 1-2, t. I), kad dėl tokio atsisakymo sustojo projekto įgyvendinimas ir tai lėmė ieškovui nuostolių atsiradimą. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas nesilaikė įsipareigojimo, duoto prieš sudarant sutartis, turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovas buvo jam įsipareigojęs nusipirkti iš valstybės žemės sklypą už ieškovo lėšas ir šio įsipareigojimo nevykdė dėl savo kaltės.
Apylinkės teismo sprendimu reikalavimas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė ieškovui išduoti įgaliojimą lizingo bendrovės vardu išpirkti valstybinės žemės sklypo dalį, nes ieškovas vėlavo mokėti sutartines įmokas pagal lizingo sutartis, tokiu atsisakymu atsakovas elgėsi korektiškai, nepažeidė jokių prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovo skundo argumentas, kad teismas nevertino pateikto susirašinėjimo tarp šalių ir todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo atsisakymo išduoti ieškovui įgaliojimą pirkti ieškovo pageidaujamo valstybinės žemės sklypo dalis, atmestinas, nes ieškovas nenurodė, kokie teiginiai, esantys susirašinėjime, įrodo, jog atsakovas buvo įsipareigojęs įsigyti žemės sklypą ar išduoti įgaliojimą ieškovui. Reikalaudamas pripažinti vienašališką sutarčių nutraukimą neteisėtu, ieškovas nenurodė, kad atsakovo atsisakymas įsigyti žemės sklypą ar išduoti ieškovui įgaliojimą lizingo bendrovės vardu išpirkti valstybinės žemės sklypą būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su lizingo sutarčių nutraukimu. Tai, kad lizingo sutartyse nebuvo numatytas atsakovo įsipareigojimas įsigyti tam tikrą žemės sklypą ar išduoti ieškovui įgaliojimą žemės sklypo įsigijimui, leidžia daryti išvadą, kad atsakovo atsisakymas įsigyti sklypą ar išduoti įgaliojimą, jeigu toks ir būtų buvęs, nėra susijęs su lizingo sutartimis ir jų vykdymu. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog ieškovo teiginiai, kad atsakovo atstovai užtikrino, jog leis ieškovui savo sąskaita įsigyti atsakovo vardu valstybinės žemės sklypus, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Ieškovo pareiga buvo įrodyti, kas ir kada įsipareigojo ieškovui įsigyti atsakovo vardu žemės sklypą, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Susirašinėjimas tarp šalių vyko 2008-11-24 - 2009-02-19 laikotarpyje, tai, kad šis susirašinėjimas tarp šalių vyko po lizingo sutarčių sudarymo ( išperkamosios nuomos ir lizingo sutartys buvo sudarytos laikotarpyje nuo 2007-01-05 iki 2008-03-06), leidžia atmesti ieškovo paaiškinimą, jog atsakovas prieš sutarčių sudarymą įsipareigojo įsigyti valstybinės žemės sklypą ar įsipareigojo išduoti jam įgaliojimą sklypo įsigijimui. Tai, kad 2007-09-13 ieškovas kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių ir siekė savo vardu įsigyti žemės sklypą, leidžia daryti išvadą, kad, tik gavęs atsakymą, jog jo prašomus parduoti sklypus gali įsigyti tik pastatų savininkas, ėmėsi veiksmų, kad sklypą įsigytų atsakovas, todėl atmestinas ieškovo paaiškinimas, kad atsakovas prieš sutarčių sudarymą įsipareigojo įsigyti sklypus nuosavybėn. Kadangi ieškovas yra verslo subjektas, jis turėjo galimybę, siekdamas ateityje įsigyti ne tik lizinguojamus garažus, pastatus, bet ir valstybinės žemės sklypus savo, kaip juridinio asmens nuosavybėn, sudaryti sutartį su atsakovu, kuria šis būtų įsipareigojęs atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau toks susitarimas tarp šalių nebuvo sudarytas. Į ieškovo prašymus išduoti jam įgaliojimą įsigyti atsakovo vardu valstybinės žemės sklypą, atsakovo atstovas Panevėžio atstovybės vadovas G. V. 2009-02-12 raštu atsakė ( t. I, b. l. 105,107) , kad negali išduoti įgaliojimo bendrovės vardu įsigyti žemės sklypo dalį, toks sprendimas gali būti priimamas tik kompetentingo UAB „Hansa lizingas“ finansavimo sprendimų priėmėjo. Nurodė, kad toks prašymas galėtų būti svarstomas tik bendrovei padengus susidariusius įsiskolinimus. Pakartotinį prašymą ieškovas pateikė vėl UAB „Hansa lizingas“ Panevėžio atstovybės vadovui, todėl analogiškas atsakymas buvo duotas ieškovui 2009-02-19 raštu, nors iš rašto turinio ieškovas turėjo suprasti, kad ne atstovybės vadovui, o bendrovės vadovui turi būti teikimas toks prašymas. Kaip matyti iš šio susirašinėjimo, ieškovui buvo paaiškinta, kad prašymas dėl įgaliojimo išdavimo galėjo būti svarstomas tik bendrovei padengus susidariusius įsiskolinimus, todėl ieškovas byloje turėjo įrodyti, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti įgaliojimą ir reikalauti, kad ieškovas padengtų įsiskolinimus. Nesant tokių argumentų bei įrodymų, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė prievolių vykdymo principo, numatyto CK 6.38 straipsnio 3 dalyje – vykdydamas prievolę, bendradarbiavo su kita šalimi, t.y. vykdė šalių pareigą kooperuotis, tačiau priimti ieškovui palankų sprendimą atsisakė dėl netinkamų ieškovo veiksmų – įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymo ir tai buvo pagrindu nepasitikėti ieškovu ir netenkinti jo prašymo.
Dėl teismo sprendimo motyvų
Teismo sprendimo didesniąją dalį sudaro motyvuojamoji dalis, todėl apelianto teigimas, kad jame visiškai nėra motyvų, padarytas nesiremiant teismo priimtu sprendimu. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas nevertino pateikto susirašinėjimo tarp šalių, tačiau eismo sprendime padaryta išvada dėl vykusio susirašinėjimo tarp šalių, nurodant ieškovo kreipimosi į atsakovą rašto turinį bei atsakymus ieškovui, ir juo remiantis padaryta išvada, kad iš šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovas buvo linkęs papildomai finansuoti ieškovo projektą ( dėl valstybinės žemės sklypo dalies išsipirkimo) , tačiau nuo bet kokių aktyvių veiksmų susilaikė, kadangi ieškovas netinkamai vykdė lizingo sutartis. Tai, kad ieškovas skunde nurodo priešingas aplinkybes, nei yra teismo sprendime, leidžia daryti išvadą, kad skundas parengtas nesusipažinus su teismo sprendimu arba galimai dėl nesąžiningumo teikiant nepagrįstą apeliacinį skundą, dėl to atsakovas įgyja teisę reikalauti iš ieškovo nuostolių atlyginimo CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Skunde nenurodyti kiti ieškovo reikalavimų argumentai, kurių teismas sprendime, ieškovo nuomone, nemotyvavo, tik abstrakčiai teigiama, kad teismo sprendimas yra be motyvų, tačiau nepasisakyta, kurios, reikšmingos bylos aplinkybės nebuvo nustatytos, ar kurie įrodymai nebuvo tiriami, priimant sprendimą.
Dėl nuomos sutarties nutraukimo
Ieškovas reikalavimą pripažinti sutarčių vienašališką nutraukimą neteisėtu grindžia ir kitais atsakovo veiksmais, kuriuos jis atliko pagal nuomos sutartį, sudarytą su ieškovu, t.y. dėl nuomos teisių perleidimo Swedbank bendrovei, dėl kurio, ieškovo teigimu, jis buvo suklaidintas. Teismas padarė išvadą, jog nuomos sutarties nutraukimas neįtakojo ieškovo finansinių problemų, kad bylos duomenys patvirtinta, jog bankas „Swedbank“ 2009-01-29 raštu kreipėsi į ieškovą, informuodamas, kad nuo 2009-05-01 patalpų nuomos sutartį nutraukia, todėl jis turėjo pakankamai laiko susirasti kitą nuomininką. Teigdamas, kad nuomos teisių perleidimu Swedbank bendrovei atsakovas pasinaudojo savo kaip ekonomiškai stipresnės šalies padėtimi ir nutraukė sutartį sau palankiausiu būdu. Pasinaudojimas nuomininko teise nutraukti nuomos sutartį negali būti laikomas neteisėtu veiksmu. Tai, kad ieškovas gavo kompensaciją – 34 068,67 Lt plius PVM už priešlaikinį nuomos sutarties nutraukimą, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, perleisdamas nuomos teises kitai su juo susijusiai bendrovei, nepažeidė ieškovo teisių. Ieškovas neįrodė, kuo pasireiškė jo suklaidinimas, pasirašant jam sutikimą, jog nuomos teisės pagal sutartį pereis iš atsakovo bankui „Swedbank“ . Ieškovas nenurodė argumentų, dėl kokios priežasties jis negalėjo sudaryti savo patalpų nuomos sutarties su kitais nuomininkais ir gauti pajamas, todėl atsakovas nėra susijęs su nuostolių, kurie galimai atsirado ieškovui po nuomos sutarties nutraukimo, atsiradimu.
Dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą
Ieškovas neginčija, jog buvo skolingas atsakovui lizingo sutarties nutraukimo dieną, nurodo, kad nei skolos dydis, nei vėlavimo dienos nėra esminis pagrindas nutraukti sutartį. Nurodo, kad šalių susitarimu negali būti pašalintas imperatyvas, nurodytas CK 6. 218 straipsnio 1 dalyje, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą. Atsakovas nurodė, kad dvejomis pretenzijomis įspėjo ieškovą, kad nesumokėjus skolos, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Teismo sprendime nurodyta, kad informavo ieškovą apie sutarčių nutraukimą, pateikdamas 2009-01-19 ir 2009-04-20 pretenzijas, 2009-09-16 pranešimą dėl sutarčių nutraukimo, tuo padaryta išvada, kad ieškovui tinkamai buvo pranešta apie sutarčių nutraukimą. Byloje yra duomenys, kad 2009-04-20 atsakovas ieškovui išsiuntė pretenziją, kurioje nurodė, kad ieškovo įsiskolinimas pagal lizingo sutartis yra 46 846,95 Lt, pareikalavo vėliausiai per 14 dienų sumokėti skolą, nurodė, kad tuo atveju, jei skola nebus sumokėta iki nurodytos datos, atsakovas bus priverstas nutraukti sutartį ( t. I, b.l.121). Ieškovo argumentai, kad jo skola buvo mažesnė, nei nurodė rašte atsakovas, nes 2009-03-30 trišaliame susitarime dėl tarpusavio atsiskaitymų buvo sumažinta ieškovo skola 34068,67 Lt, būtų reikšmingi tuo atveju, jei po tarpusavio reikalavimų įskaitymo ieškovas nebeturėtų skolos atsakovui. Tai, kad 2009-04-20 pretenzijos ir kartu įspėjimo pateikimo dienai ieškovas buvo skolingas atsakovui ir iki sutarties nutraukimo nesumokėjo jokių įmokų pagal lizingo sutartį, reiškia, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai sutartį nutraukti nes ieškovas esminiai ją pažeidė, netinkamai vykdydamas, t.y. nesumokėdamas įmokų nustatytu terminu, toks sutarties nutraukimo pagrindas numatytas CPK 6.217 straipsnio 3 dalyje, nes ieškovas nevykdė reikalavimo sumokėti įmokų sumas per papildomai nustatytą terminą, nurodytą 2009-04-20 pretenzijoje.
Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-14 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-168-828/2011 bei Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje 2A-722-198/2011nutartimi, priimta 2011-11-17, nustatyti faktai, turintys prejudicinę reikšmę šiai bylai, t.y. padaryta išvada, jog lizingo sutartys tarp šalių buvo nutrauktos teisėtai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.