- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-01
- Bylos Nr.
- 2A-802-464/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Virginijus Kairevičius, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- G. L.
- Atsakovas
- M. K., Z. C., Vilniaus
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams M. K., Z. C., Vilniaus m. savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centras“, dėl nuosavybės teisių gynimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė G. L. 2007-01-16 su ieškiniu (t. 1, b.l. 1-3, 146-150) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 1976-07-15 teisinę registraciją, kad A. K. yra namo (duomenys neskelbtini) , savininkas; 2) pripažinti negaliojančiu Tarybų rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1976-08-19 sprendimą, kuriuo A. K. pripažintos asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu 2005-11-25 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 19683, kurio pagrindu ginčo namo savininkėmis įregistruotos M. K. ir Z. C.; 4) pripažinti negaliojančiu 2005-11-25 nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo dalies namo savininke pripažinta M. K.; 5) pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini). Reikalavimus grindė tuo, kad ieškovės senelis A. Z. laikotarpyje iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 19,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime ir šioje žemėje esantį medinį namą su priklausiniais, dabartinis adresas (duomenys neskelbtini). Nekilnojamąjį turtą jis paveldėjo iš savo tėvo, 1918 m. mirusio M. Z.. 1951-10-02 ieškovės senelis, kaip nekilnojamojo turto savininkas, su šeimos nariais buvo ištremtas iš Lietuvos į spec. gyvenvietę Tomsko srityje. Neteisėtų dokumentų pagrindu ieškovės seneliui priklausančiame name buvo apgyvendintas atsakovių tėvas A. K. (pastarasis 2003-02-09 mirė). Atsakovės savo daiktines teises į ½ dalį minėto namo įregistravo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. A. K. savo daiktines teises į ginčo namą įregistravo 3 pažymų, išduotų 1976 m., pagrindu. 2006-11-24 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo administracija paaiškino, jog daiktinės teisės į ginčo pastatą buvo įregistruotos 1976-07-15, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teisinės registracijos pagrįstumą ir teisėtumą. A. K. nuosavybės teisės į ½ ginčo namo registracijos pagrindas Registrų centre nurodytas 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264, kuriuo nuspręsta įregistruoti A. K. asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurio naudingas plotas 65,76 kv.m., ir 1976-06-14 pažyma Nr. 71, kuri tik patvirtino, jog buvo mokami draudimo mokesčiai. 1976-07-15 teisinė registracija buvo atlikta neteisėtai. 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu ginčo namas buvo perduotas trečiajam asmeniui, šalimi buvo K. P. A. Iš šios sutarties K. A. P. neatsirado jokia teisė, todėl neaišku, kokiais dokumentais remdamasis techninės inventorizacijos biuras nustatė jam ½ namo priklausymą nuosavybės teise. A. K. nebuvo ginčo namo savininkas. Minėtas DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264 buvo priimtas vėliau, negu atlikta pati A. K. nuosavybės teisės registracija. Be to, sprendimas nepagrįstas jokiais dokumentais, jokiais teisiniais argumentais. Tokiu būdu 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 26 ginčo namas, nuosavybės teise valdytas ieškovės senelio, neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusio CK 163 str. reikalavimus, atiduotas trečiajam asmeniui. Toks DŽDT vykdomojo komiteto veiksmas, kuriuo be jokio pagrindo A. K. suteikta nuosavybės teisė į svetimą turtą, pagal tuo metu galiojusio CK 47 str. turėtų būti vertinamas kaip niekinis sandoris. Apie dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruotos A. K. daiktinės teisės į ginčo namą, ieškovė sužinojo tik 2006 m. lapkričio pabaigoje. Kadangi A. K. nebuvo ½ minėto namo savininkas, jis neturėjo teisės jo palikti įpėdiniams. Dėl šios priežasties 2005-11-25 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 19683 bei 2005-11-25 nuosavybės teisės liudijimas Nr. 19682 turi būti pripažinti negaliojančiais. Ginčo namą 1995-11-30 dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė gavo iš savo motinos G. Z..
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (t. 1, b.l. 43-45, 161-163) prašė ieškinį atmesti. 2005-09-29 Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A50 -269/2005 nurodyta, kad ½ dalis namo nuosavybės teise pagal 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sutartį priklauso A. K., t.y. ginčas dėl A. K. nuosavybės teisių į pusę ginčo namo išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę galią. Ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiu visą Tarybų rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1976-08-19 sprendimą Nr. 264. Tačiau ieškovės interesus įtakoja tik šio sprendimo dalis ir ieškovė galėtų prašyti sprendimą pripažinti negaliojančiu tik dalyje. Pagal Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtintą Instrukciją, prieš atliekant pastato (duomenys neskelbtini) dalies registravimą A. K. vardu, buvo patikrinta visa medžiaga, susijusi su pastato valdymu nuosavybės teise, bei su galimybe jį registruoti A. K. vardu. Todėl ieškovės argumentai, kad 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264 buvo priimtas ir nuosavybės teisės buvo įregistruotos neteisėtai, nepagrįsti. Be to, ieškovė nenurodė nei vieno skundžiamo akto panaikinimo pagrindo. Šioje byloje turi būti taikyta ieškinio senatis. Dovanojimo sutartis tarp G. Z. ir ieškovės buvo sudaryta 1995-11-30. Vadovaujantis tuo metu galiojusios CK 84 str., bendrasis ieškinio senaties terminas buvo treji metai. Ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 1998 metais.
Atsakovės M. K. ir Z. C. atsiliepimu (t. 1, b.l. 47-50, 173-175) prašė ieškinį atmesti. Jų nuomone, civilinės bylos Nr. 2-1173-16/04 medžiaga pilnai įrodyta, kad ieškovė G. L. nuo 1996-03-05 žinojo apie 1976-08-19 Tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 264, jo neginčijo, nors tokia teisė jai buvo išaiškinta Lietuvos Aukščiausio Teismo 1994-04-11 nutartyje. Ieškinio senatis šiam reikalavimui suėjo 1999-03-06.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu (t. 1, b.l. 60-61, 165-166) ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančia 1976-07-15 teisinę registraciją A. K. vardu reiškia kaip išvestinį iš reikalavimo pripažinti negaliojančiu vieną iš šios registracijos atlikimo juridinių pagrindų – vykdomojo komiteto sprendimą. A. K. registracija atlikta ne tik ginčijamo vykdomojo komiteto sprendimo, bet ir kitų dokumentų pagrindu. Siekiant panaikinti teisinę registraciją, turi būti nuginčyti visi jos atlikimo pagrindai. Pateiktame ginčo statinių registro išraše nurodyta, kad A. K. vardu 1976-07-15 buvo įregistruota nuosavybės teisė į pusę ginčo gyvenamojo namo. Šios registracijos metu galiojo Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija. Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras, vadovaudamasis minėta instrukcija, 1976-07-15 surašė išvadą, nurodydamas reikalaujamus duomenis, bei pateiktus biurui dokumentus ir klausimą dėl galimybės atlikti registraciją A. K. vardu perdavė spręsti vykdomajam komitetui. Vykdomasis komitetas, taipogi vadovaudamasis minėta instrukcija, priėmė 1976-08-19 sprendimą Nr. 264. Tai reiškia, kad ginčijama teisinė registracija buvo atlikta pateiktų dokumentų visumos pagrindu, nepažeidžiant minėtos registravimo instrukcijos reikalavimų, todėl yra teisėta ir pagrįsta. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-02 sprendime, Vilniaus apygardos teismo 2005-09-29 nutartyje teismai yra pasisakę dėl ½ dalies ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausomybės A. K.. Ieškovė apie dokumentus, kurių pagrindu registruotos A. K. teisės, turėjo sužinoti dar iš Lietuvos Aukščiausio Teismo 1994-04-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-48/1994, kurioje buvo pasisakyta apie šioje byloje ginčijamą vykdomojo komiteto sprendimą bei A. K. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo nekilnojamojo turto, bei nurodyta, jog ieškovė G. Z. (G. L. motina) turi teisę ginčyti šį vykdomojo komiteto sprendimą ir jo pagrindu atliktą registraciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-10-07 sprendimu (t. 1, b.l. 267-269) ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, jog pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso ieškovei G. L. ir atsakovėms M. K. ir Z. C.. Ieškovė siekė pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovėms M. K. ir Z. C. priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 1995-11-30 dovanojimo sutarties pagrindu. Tačiau sandoris, kurio pagrindu ieškovė reikalauja pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovėms nuosavybės teisėmis priklausančią gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalį, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas negaliojančiu ir toks sandoris nesukuria ieškovei daiktinių teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, jog ieškovei nesant atsakovėms nuosavybės teise priklausančios dalies gyvenamojo namo savininke ir nesant įstatymo nustatyto pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės ir kitokias daiktines teises į minėtą turtą, ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovių nuosavybės teisės į joms priklausantį turtą atsiradimo pagrindus, nes tai nesukels ieškovei teisinių pasekmių.
Vertindamas ieškovės ginčijamų administracinių aktų teisėtumą teismas pripažino, jog šie aktai atitinka jų priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir juos naikinti nėra pagrindo. Pažymėjo, jog atsakovių tėvas A. K. nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijo ne ginčijamų administracinių aktų, o 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutarties bei 1956-02-04 visuotinio kolūkio „Aurora“ susirinkimo sprendimo, patvirtinto 1956-09-18 pagrindu. Be to, A. K. nuosavybės teisių į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindo – 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. A. K. asmeninės nuosavybės teisių į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teisinė registracija atlikta nepažeidžiant teisinės registracijos metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių teisinės registracijos atlikimo tvarką, reikalavimų, taip pat esant galiojančiam įregistruotų daiktinių teisių įgijimo pagrindui todėl naikinti teisinę registraciją nėra pagrindo. Teismas pažymėjo ir tai, jog teisinės registracijos paskirtis nėra nuosavybės teisių sukūrimas ar jų pakeitimas. Tokia teisinės registracijos paskirtis buvo numatyta ir A. K. daiktinių teisių į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre metu galiojusioje Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtintos Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijoje. Todėl teisines pasekmes sukelia tik įregistruoti juridiniai faktai, daiktinės teisės ir kt., bet ne jų teisinė registracija, kurios panaikinimo pagrindas yra įregistruotų juridinių faktų ar daiktinių teisių pasikeitimas. Atsakovės M. K. ir Z. C. paveldėjo A. K. mirties dieną nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo atsakovių paveldėjimo būdu atsiradusių daiktinių teisių pripažinti negaliojančiomis.
Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė yra praleidus įstatymo nustatytą senaties terminą ginčyti 1976-07-15 atliktą teisinę registraciją apie tai, kad A. K. yra ½ namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, bei Tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą. Apie šiuos faktus ieškovė arba tie asmenys, iš kurių ieškovė įgijo atitinkamas teises, galėjo sužinoti nuo teisinės registracijos momento, t. y. 1976 metais, kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši. Ieškovė neabejotinai sužinojo apie ginčijamą 1976-07-15 teisinę registraciją ir Tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą 1996-03-05. Ieškovė G. L. atstovavo savo motiną Lietuvos Aukščiausiame Teisme c.b. Nr. 2-1173-16/04. Minėtoje civilinėje byloje buvo šioje civilinėje byloje ieškovės pareikštu ieškiniu ginčijami dokumentai, šie dokumentai paminėti pačios G. Z., kurią atstovavo ieškovė G. L., ieškinio pareiškime. Taikytinas 1964 m. CK 84 str. 1 d. numatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, nes jis prasidėjo ir baigėsi galiojant šiam kodeksui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė G. L. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 2-6) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovių M. K. ir Z. C. nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) esančio namo dalį, neva tai nesukels jokių teisinių pasekmių. Teismų sprendimais pripažinta ieškovės teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovė yra pretendentė į jos senelio A. Z. valdytą nekilnojamąjį turtą ir turi teisę ginčyti bet kokius sandorius ar administracinius aktus, kurie yra kliūtis atkurti nuosavybės teises natūra. Tokia teisė yra nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Dėl tokių teisių yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999-09-06 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-384/2009, 2004-09-29 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-439/2004.Teismo išvada, jog A. K. nuosavybės teises į ½ dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini) įgijo 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Minėta sutartimi kolūkis „Aurora“ perdavė pusę namo P. K., o ne A. K., todėl pastarajam negalėjo atsirasti nuosavybės teisės į ginčo namą. Be to, DŽDT vykdomasis komitetas 1976-08-19 sprendimu negalėjo leisti A. K. asmeninės nuosavybės teise įregistruoti ginčo namo, nes šio sprendimo priėmimo metu nebuvo jokio dokumento, patvirtinančio A. K. nuosavybės teises. Minėtas vykdomojo komiteto sprendimas priimtas vėliau, nei buvo atlikta statinių teisinė registracija, taigi registracija laikytina neteisėta.Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ji yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Apie dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruotos A. K. daiktinės teisės, ieškovė sužinojo tik 2006 m. lapkričio mėnesio pabaigoje ir nedelsdama kreipėsi į teismą. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sutapatino su teisinės registracijos atlikimo momentu. Laikytina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovė yra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, turi teisę ginčyti bet kokius kliudančius nuosavybės teisių atkūrimui aktus, o apie pažeistas teises sužinojo tik 2006 metų pabaigoje. Atsakovės negalėjo paveldėti turto, kuris jos tėvui A. K. buvo paskirtas neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, todėl 2005-11-25 paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu (t. 2, b.l. 83-85) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-07 sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl neteisingai nustatyto ieškinio senaties termino pradžios momentą, mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovė žinojo apie 1976-07-15 teisinę registraciją ir vykdomojo komiteto sprendimą dar iki 2006 metų. Nepagrįsti reikalavimai dėl nuosavybės teisių į ginčo namo dalį atkūrimo, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstas klausimas dėl A. K. nuosavybės teisių į ½ dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini). Atmestini ir apeliantės argumentai dėl nepagrįstai atliktos teisinės registracijos A. K. vardu, nes ji atlikta laikantis tuo metu galiojusios registravimo instrukcijos reikalavimų.
Atsakovės M. K. ir Z. C. atsiliepimu (t. 2, b.l. 86-89) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-07 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog DŽDT vykdomasis komitetas, 1976-08-19 peržiūrėjęs išvadą ir prie jos pateiktus dokumentus, patvirtino ir priėmė sprendimą, jog A. K. tapo teisėtu ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini) savininku. Ieškovė teiginiai, jog ieškinio senaties terminas nepasibaigęs, taip pat nepagrįsti. Ieškovė nuo 1976-08-19 žinojo apie DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą, tačiau tuomet nesiėmė priemonių ginti savo pažeistų teisių. Atmestini ir ieškovės prašymai panaikinti atsakovių M. K. ir Z. C. paveldėjimo liudijimus ir nuosavybės liudijimą.
Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija atsiliepimu (t. 2, b.l. 91-93) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-07 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad teisinės registracijos paskirtis nėra nuosavybės teisių atkūrimas ar jų pakeitimas – tai yra įrašas viešajame registre apie tam tikrus jau egzistuojančius juridinius faktus. Taigi reikalavimas pripažinti teisinę registraciją negaliojančia gali būti tenkinamas tik pripažinus negaliojančiais registracijos atlikimo juridinius pagrindus. Vykdomiesiems komitetams buvo suteikta teisė spręsti dėl nuosavybės teisių į pastatus, todėl ginčijamas sprendimas Nr. 264 buvo priimtas pagrįstai. Teismas pagrįstai nustatė, kad naikinti teisinę registraciją nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išnagrinėjo teisingai, o apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.). Teismo sprendimo negaliojimo absoliutumo taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Tačiau kaip ir kiekviena procesinė teisė, ši teisė nėra absoliuti. Dėl tų ginčų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu teisme jau yra išspręsti, bylinėjimasis ne visada pateisinamas, nes įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ir draudimą piktnaudžiauti teise (CPK 95 str.). Apeliantė, būdama ginčo objekto dalies bendraturte ir pretenduodama į tą dalį, kuri nuosavybės teise šiuo metu priklauso atsakovėms, nors anksčiau priklausė jai pačiai pagal dovanojimo sutartį , iš esmės pareikšti tokį ieškinį, kaip šis, galėjo. Savo reikalavimo teisę ji grindė pretendavimu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal specialųjį įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nacionalizuotą turtą. Todėl kolegija nepritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kuri, pastebėtina, susiformavo esant teisme jau nuginčytam dovanojimo sandoriui dėl ½ dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kad šioje byloje nagrinėtas ieškinys atmestinas vien tuo pagrindu, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės. Tačiau šia savo teise, kolegijos nuomone, apeliantė akivaizdžia piktnaudžiauja. Teismuose jau yra išnagrinėtas ne vienas ginčas tarp asmenų, kurių teises paveldėjo apeliantė bei atsakovės, dėl šio namo dalies priklausymo atsakovių mirusiam tėvui A. K. teisėtumo. Teismai nagrinėjo ir 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią šio namo dalį įgijo A. K. tėvas P. K., teisėtumą, teismų yra pasisakyta ir dėl paties A. K. valdymo teisėtumo ir jo, kaip sąžiningo namo dalies įgijėjo, statuso (t.1, b.l. 51-53). Be to, apeliantės motina G. Z. ir kiti asmenys, kuriuos teisme atstovavo pati apeliantė G. L., 1992-11-04 pareikšdami ieškinį dėl 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sandorio nuginčijimo, ieškinio pareiškime rėmėsi faktu, kad ši namo dalis P. K. sūnui A. K. nuosavybėn po tėvo mirties atiteko Vilniaus m. vykdomojo komiteto 1976-08-19 sprendimu ( Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 13/10980, 1 t., b.l. 113, 2002-09-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c.b. Nr. 3K-3-1018/2002). Inicijuojant 1992-05-28 civilinę bylą dėl šių statinių natūra priteisimo ir kompensacijos, prie ieškinio buvo pateiktas ir dabar ginčijamas administracinis aktas – sprendimas Nr. 264 (Vilniaus m. 3-ojo apyl. teismo c.b. Nr. 2-1173-16/2004, t.1, b.l. 10-12). Akivaizdu, kad apeliantė šiuo dokumentu disponavo, apie jo egzistavimą ir turinį žinojo seniai, taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes ieškinio senaties instituto taikymui ir pagrįstai konstatavo, kad senaties terminas šiam administraciniam aktui bei jo pagrindu atliktai teisinei registracijai viešame registre ginčyti neabejotinai yra praleistas. Vien ši aplinkybė sudaro prielaidas ieškinio atmetimui, kitai ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Sąlygų ieškinio senaties termino atnaujinimui nesusiklostė. Apeliantė, kaip nurodyta, turėjo daugybę ginčų su atsakovėmis (jų tėvu) dėl nuosavybės jai (ar jos motinai) į visą namą pripažinimo, taigi nekliudomai galėjo reikšti ir tokius reikalavimus.
Kita vertus, nei nekilnojamojo daikto įregistravimas viešame registre, nei jo panaikinimas nėra teisiškai aktualios aplinkybės, pretenduojant į nuosavybės teises ar sprendžiant dėl nuosavybės santykių į nekilnojamąjį objektą buvimo ar nebuvimo. Įregistravimas viešame registre atlieka ne nuosavybės teises sukuriančią, o jas išviešinančią funkciją, nuosavybės teisė per įregistravimą nėra įgyjama (CK 4.47 str., 4.49 str. 2 d.), o per jos panaikinimą nėra prarandama. Teismai jau yra konstatavę 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią namo dalis atiteko P. K., teisėtumą, po jo mirties nuosavybės teisė perėjo pastarojo sutuoktinei ir sūnui (atsakovių tėvui) A. K.. Siekdama paneigti vykdomojo komiteto 1976-08-19 sprendimą (t.1, b.l. 22, 27-28), kuriuo A. K. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), apeliantė neatsižvelgia į faktą, kad apie šio asmeninio ūkio perėjimą A. K. nuosavybėn liudija įrašai ūkinėse knygose šio ūkio asmeninėje sąskaitoje (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 13/10980, t.1, b.l. 161-170) ir tokia aplinkybė byloje nebuvo paneigta. Aktualiu bylai laikotarpiu visi pastatyti gyvenamieji statiniai ir jų priklausiniai buvo privalomai registruojami ūkinėse knygose, o nekilnojamojo turto registre registruojami pateikus savivaldos institucijos pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų, jeigu anksčiau teisinė šių statinių registracija nebuvo atlikta. Iki 1990-11-27 galiojo 1964 m. CK 601 str. red., pagal kurį paveldėjimas pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas į kolūkiečių kiemą ar asmens, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, ūkio turtą po jo mirties net neatsirasdavo iki tol, kol likdavo darbingų jo šeimos narių, užsiimančių šia veikla ūkyje. Taigi ūkio turtas, kuris priklausė kolūkiečių kiemo ar ūkio nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pasilikdavo kiemo ar ūkio narių nuosavybėje iki kiemas pasibaigdavo (1964 m. CK 132 str., 133 str., 139 str.) ar apskritai nelikdavo jame dirbančių asmenų. Todėl apeliantės skundo argumentai, susijęs su tuo, kad pagal 1956-12-28 sandorį nuosavybės teisė į namą priklausė ne A. K., o jo tėvui P. K., galiojusio teisino reglamentavimo kontekste nepaneigia teismo padarytų išvadų teisingumo ir nesudaro pagrindo vertinimui, kad teismas faktines bylos aplinkybes interpretavo netinkamai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie ir kiti skundo argumentai teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia, apeliantė, nesudaro.
Atsakovių M. K. ir Z. C. prašymas priteisti joms bylinėjimosi išlaidas nepagrįstas dokumentais, patvirtinančiais tokių išlaidų turėjimo faktą bei jų dydį, todėl pnegali būti patenkintas.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (t.2, b.l. 97), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.