Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos 2005 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 10 d. apie 6 val. 30 min. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), atliekant sankcionuotą kratą jo gyvenamosiose patalpose, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – Šiaulių apskrities VPK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjui R. P., kuris, vykdydamas pareigas, bandė sulaikyti ir nuraminti jį nuo galimai neteisėtų veiksmų, o jis, sukdamas rankas, ant kurių buvo uždėti antrankiai, trenkė R. P. į dešinį skruostą bei smilkinį, po to surakintomis antrankiais rankomis bandė R. P. apkabinti ir smaugti, tačiau nepavykus, sugriebė jį už striukės apykaklės ir stūmė, padarydamas R. P. nubrozdinimus dešiniame smilkinyje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, t. y. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 286 str. požymių

Skunde apeliantas teigia, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis atlikti kratą neatitinka įstatymų reikalavimų, nes aprašomojoje ir rezoliucinėje nutarties dalyse nurodyti skirtingi adresai, kur atlikti kratą, todėl nutartis yra nesuprantama, neteisėta ir jos pagrindu negalėjo būti atlikta krata, pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nereagavo į jo reikalavimą pateikti tinkamą teismo nutartį, tęsė savo neteisėtus, nesankcionuotus veiksmus ir tokiu būdu provokavo jį ir jo šeimos narius.

Nuteistojo V. P. tvirtinimu, jokio agresyvaus elgesio iš jo pusės nebuvo, tiesiog jis buvo nepatenkintas neteisėtais pareigūnų veiksmais. Apelianto teigimu, telefono į sieną jis nedaužė, tik norėjo atjungti savo mobilaus ryšio telefoną nuo pakrovėjo ir paėmė telefoną į rankas, o kartu į antrą aukštą atėjęs pareigūnas trenkė jam per rankas, todėl telefonas iškrito ant grindų ir atsiskyrė jo dalys. Apeliantas nurodo, kad po šio incidento jis apsirengė, išėjo į kitą kambarį, vieno iš policijos pareigūnų paliepimu ištiesė rankas ir jam buvo uždėti antrankiai, nors naudoti fizinę prievartą prieš jį Policijos įstatyme numatytų pagrindų nebuvo, taigi, ir šiuo atveju R. P. veiksmai buvo neteisėti, dėl ko ir kilo konfliktas. Nuteistasis tvirtina, kad jis nesipriešino kratą atliekantiems asmenims ir netrukdė atlikti kratą, tik prašė pakviesti kviestinius ar patalpų savininkus (jo tėvus), o konfliktas kilo kitoje vietoje ir dėl kitų priežasčių, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. Apelianto manymu, konfliktas tarp jo ir R. P. kilo dėl pastarojo neteisėtų veiksmų – tai yra neteisėto specialiųjų priemonių naudojimo ir tempimo už jų, todėl jis turi būti išteisintas.

Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad nukentėjusiojo R. P. ir liudytojo A. L. tarnybiniai pranešimai ir tos pačios dienos apklausos buvo surašyti ne jų pačių, o kito to paties asmens, nes visuose keturiuose dokumentuose vienoda eile panaudoti tie patys žodžiai, sakiniai ir frazės. Be to, nuteistojo teigimu, visi kratoje buvę pareigūnai skirtingai pasakojo apie 10 dienos įvykius: vieni sakė, kad duris atidarė jis, o kiti – kad tėvas; vieni aiškino, kad nutartį paskelbė R. K., kiti – kad Ž. A.; vieni sakė, kad po nutarties paskelbimo jis pradėjo bėgt į antrą aukštą, kiti – kad jam buvo leista nueiti į antrą aukštą apsirengti; vieni pasakojo, kad grumtynių metu jis stūmė R. P. link sofos, kiti – kad policijos pareigūnai pradėjo tempti jį ir R. P. link sofos-lovos; vieni teigė, kad kratą buvo ruošiamasi pradėti nuo pirmo aukšto, kiti aiškino, kad kratą buvo ruošiamasi pradėti nuo antro aukšto, kur jis buvo palydėtas apsirengti.

Apeliantas skunde tvirtina, kad R. P. veidą jis palietė netyčia ir tik todėl, kad nenorėjo, jog jį temptų už antrankių ten, kur jis nenorėjo eiti. Tuo pačiu nuteistasis teigia, kad incidentą pareigūnai buvo suplanavę iš anksto, ką, apelianto manymu, patvirtino liudytoja E. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodydama, kad važiuojant į kratą buvo sutarta, jog krata ir incidentas bus filmuojamas. Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad kratos filmavimas buvo ne vientisas – nufilmuota buvo ne krata, kuri truko nuo 6 val. 20 min. iki 7 val. 50 min., o iš anksto numatytas konfliktas (9 minutės 43 sekundės).

Be to, skunde apeliantas nurodo, kad kratos protokolą pasirašė R. P. ir A. L., tai yra asmenys, kurie kratoje nedalyvavo, nes išvedė jį iš namo.

Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiajam R. P. padaryti sužalojimai buvo nustatinėjami pagal medicininius dokumentus – teismo medicinos specialistui realiai neapžiūrėjus R. P., todėl nebuvo įmanoma nustatyti sužalojimų padarymo laiko, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. G 465/09(04), o be to, nubrozdinimai pareigūnui galėjo būti padaryti prieš kratą (2009-03-09) ir todėl pastarasis buvo su maskuojančia kauke.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas advokatas V. Latušinskij prašė tenkinti nuteistojo V. P. apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, daro išvadą, kad V. P. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui (tuo metu policijos pareigūnas R. P. vykdė savo tarnybinę pareigą, vadovaujantis teismo nutartimi siekė atlikti kratą apelianto gyvenamoje vietoje). Dėl V. P. panaudoto smurto nukentėjusiajam R. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliantas savo skunde tvirtina, kad bylos įrodymai nepatvirtina veikos, už kurią jis nuteistas, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Argumentuodamas savo teiginius, apeliantas savo skunde analizuoja bylos įrodymus ir pateikia kitokį jų vertinimą, negu tai padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Pasak nuteistojo V. P., policijos pareigūnų veiksmai nuo pat pradžių buvo provokuojantys ir neteisėti (pateikė įstatymų reikalavimų neatitinkančią teismo nutartį daryti kratą, sudaužė jo mobilaus ryšio telefoną, neteisėtai panaudojo antrankius ir naudojo fizinę prievartą), dėl ko ir kilo konfliktas su R. P..

Lietuvos Respublikos BPK 145 str. 3 d. numatyta, kad krata gali būti daroma tik esant dėl to priimtai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, o išskirtiniai atvejais – esant ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimui. Apeliantas savo skunde nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnai atliko nesankcionuotus veiksmus. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kokia Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi remiantis buvo atliekama krata V. P. gyvenamoje vietoje (t. 1, b. l. 7). Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai kratą atliko neteisėtai, kaip savo skunde tvirtina apeliantas. Kita vertus, kolegija sutinka su nuteistojo skunde įvardintais Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. nutarties trūkumais. Iš tikrųjų, minėtos nutarties nustatomoje dalyje ir tos pačios nutarties rezoliucinėje dalyje yra nurodyti skirtingi V. P. gyvenamosios vietos adresai, kas nuteistajam galėjo kelti tam tikrų neaiškumų. Visgi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo dėl paminėtos techninės klaidos nutartyje laikyti, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ar atlikti nesant pagrindo. Nutartyje yra įvardintas vienas asmuo (V. P.), kurio gyvenamose ir pagalbinėse patalpose leidžiama padaryti kratą, rezoliucinėje Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. nutarties dalyje yra nurodytas tikslus adresas patalpų (Kelmės rajonas, (duomenys neskelbtini)), kuriose krata ir buvo atlikta (t. 1, b. l. 8-9). Tuo pačiu adresu buvo ir pats V. P., jis buvo supažindintas su teismo nutartimi daryti kratą, ką patvirtina paties padarytas įrašas ant nutarties ir prie bylos esanti filmuota medžiaga. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai kratą atliko ne pas tą asmenį ir ne tose patalpose, kur nutartimi sankcionavo ikiteisminio tyrimo teisėja. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje patvirtino, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos apsigyveno pas tėvus tuo adresu, kur buvo atlikta krata (t. 2, b. l. 94). Kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, pažymi, kad policijos pareigūnų veiksmai, kurie pasireiškė kratos atlikimu pas V. P., buvo teisiškai pagrįsti, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartį padaryti kratą, adresu Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), net esant ankščiau aptartai techninei klaidai, vienodai suprato tiek policijos pareigūnai, tiek pats V. P., aiškindamas, kad čia jokių jo asmeninių daiktų nėra (t. 1, b. l. 7; t. 2, b. l. 84). Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, jog nutartis buvo nesuprantama ir neaiški, kaip skunde tvirtina apeliantas.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 m. kovo 4 d. Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjos nutartis padaryti kratą apelianto gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose nebuvo apskųsta įstatymo nustatyta tvarka, kas rodo, kad apeliantas nemanė, jog nutartis yra neteisėta ar nepagrįsta.

Kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl kviestinių dalyvavimo kratoje, pažymi, kad darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimas giminaitis. Todėl policijos pareigūnams atliekant kratą V. P. gyvenamose ir pagalbinėse patalpose kviestinių dalyvavimas nebuvo būtinas, nors kviestiniu buvo pakviestas P. P. (t. 1, b. l. 8-9). Nors pats nuteistasis kratoje nedalyvavo, tačiau kratoje dalyvavo ir kratos protokolą pasirašė nuteistojo tėvas A. P. – taip buvo realizuotos procesinės ir turtinės asmens teisės.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad V. P. panaudojo fizinį smurtą prieš teisėtai savo pareigas vykdantį valstybės tarnautoją – policijos pareigūną, taip pasipriešindamas jam.

Jau buvo minėta, kad apeliaciniame skunde nuteistasis kitaip aiškino įvykio aplinkybes ir deklaravo savitą situacijos suvokimą, kritikuodamas tiek nukentėjusiojo R. P., tiek kitų policijos pareigūnų liudytojų parodymus. Pasak apelianto, visi kratoje dalyvavę pareigūnai skirtingai aiškino 2009-03-10 atliktos kratos aplinkybes, o nukentėjusysis R. P. ir liudytojas A. L. išvis kratoje nedalyvavo ir pasirašyti ant kratos protokolo neturėjo teisės. Tokie V. P. argumentai ne tik nepagrįsti bet ir nelogiški. Pirmiausia pažymėtina, jog tos aplinkybės, kurias prieštaringomis savo skunde įvardijo apeliantas (ar jis, ar jo tėvas į namą įleido policijos pareigūnus; nuo pirmo ar nuo antro aukšto buvo ketinama pradėti kratą; vienas ar kitas pareigūnas paskelbė teismo nutartį; leido jam užlipti į antrą aukštą ar ne ir kt.) neturi reikšmės jo veikos įvertinimui pagal Baudžiamąjį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia, kai kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti.

Nukentėjusysis R. P., liudytojai A. L., R. B., R. K., Ž. A., E. B., E. B. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 81-86; 92) apie įvykio aplinkybes iš esmės parodė taip pat, kaip apklausiami ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 11; 19; 21; 22; 25; 26; 28). Nukentėjusysis, nuteistasis ir kiti paminėti policijos pareigūnai nebuvo visą laiką kartu toje pačioje patalpoje, todėl akivaizdu, kad negalėjo matyti ir tuo labiau atpasakoti visų įvykio aplinkybių. Priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nėra prieštaringi – jie papildantys vienas kitą ir nėra jokio pagrindo jais netikėti. Paminėtos aplinkybės paneigia V. P. skunde keliamas versijas apie tai, kad nukentėjusiojo R. P., liudytojo A. L. tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 10; 18), apklausų protokoluose (t. 1, b. l. 11; 19) užfiksuoti ne realiai įvykę, o kažkieno vieno sugalvoti įvykiai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui, priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu, nebuvo jokio pagrindo nesiremti nukentėjusiojo ir liudytojo A. L. parodymais teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Be to, kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo ir išvardintų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina prie bylos pridėta filmuota medžiaga, nors joje visa įvykių eiga neužfiksuota. Specialisto tyrimas patvirtino, jog kiekvienas nufilmuotas epizodas yra ištisinis ir juose montavimo/trynimo požymių nenustatyta (t. 1, b. l. 78-79), todėl nufilmuota medžiaga kolegijai taip pat nekelia abejonių.

Jau buvo minėta, kad policijos pareigūnai, tame tarpe ir nukentėjusysis R. P., teisėtai atvyko į V. P. gyvenamąją vietą atlikti kratą. Šiuo atveju teismo nutartis buvo privaloma V. P., tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, filmuotos medžiagos, kitų rašytinių įrodymų (teismo nutartis daryti kratą; kratos protokolas) apeliantas nuo pat pradžių prieštaravo kratos atlikimui. Pasak nuteistojo, jis nedaužė savo mobilaus ryšio telefonų į sieną, o pats policijos pareigūnas, trenkdamas per rankas, telefonus sudaužė, nes pastarieji iškrito iš rankų ant grindų (t. 2, b. l. 94). Iš bylos medžiagos matyti, kad kratos metu, be kitų daiktų, buvo išimti ir du apgadinti mobilaus ryšio telefonai (t. 1, b. l. 8-9), kas rodo, kad jie buvo reikšmingi atliekant ikiteisminį tyrimą. Todėl nelogiška, kad patys policijos pareigūnai būtų norėję juos sugadinti ar sudaužyti. Tuo tarpu nukentėjusysis R. P. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad V. P. paliepus telefonus padėti, pastarasis specialiai juos metė į sieną – pabiro telefonų šukės (t. 1; b. l. 11; t. 2, b. l. 82). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. L. ir R. B., kurie stebėjo minėtą V. P. veikimą (t. 2, b. l. 83-84). Reaguodami į tokius V. P. veiksmus, R. P. ir A. L. apeliantui uždėjo antrankius surakinant rankas priekyje. Priešingai, nei savo skunde teigia apeliantas, nėra pagrindo išvadai, kad R. P. ir A. L., būdami policijos pareigūnais, vykdydami savo pareigas, veikė peržengdami Policijos veiklos įstatyme suteiktų įgaliojimų ribas (Įstatymo 3 str. 1 d., 16 str. 1, 2 d., 23 str. 1, 4 d., 24 str. 1 d.). Nuteistasis savo veiksmais trukdė policijos pareigūnams vykdyti savo tarnybines pareigas, neprognozuojamas elgesys kėlė pavojų jo paties ir aplinkinių saugumui, todėl fizinė prievarta jo atžvilgiu ir buvo panaudota. Po to, pranešus V. P., kad krata vis tiek bus atliekama, pastarasis puolė ant nukentėjusiojo R. P. ir jį sužalojo (padarė nubrozdinimus dešiniame smilkinyje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje) – nežymiai sutrikdė sveikatą (t. 1, b. l. 17). Tai patvirtino liudytojai A. L., R. B., Ž. A., kurie visa tai matė ir mėgino nutraukti V. P. smurtinius veiksmus – pargriovė jį ant žemės ir antrankiais surakino rankas jau už nugaros. Pastarasis epizodas atsispindi ir prie bylos esančioje filmuotoje medžiagoje.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis aiškino, kad nenorėjo sužaloti pareigūnų, viską darė geranoriškai, manė, kad su juo bus atlikti neteisėti veiksmai ir norėjo išvengti kratos (t. 2, b. l. 94-95). Panašiai apeliantas nurodė ir savo skunde, teigdamas, kad pareigūno veidą palietė netyčia. Kartu nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde reiškia abejones, ar tikrai R. P. specialisto konstatuoti sužalojimai buvo padaryti nagrinėjamo įvykio metu, nes nukentėjusiojo specialistas neapžiūrėjo, o išvadas pateikė remdamasis medicininiais dokumentais. Dėl tokių apelianto teiginių kolegija pažymi, kad R. P. sužalojimai buvo nustatyti iš kart po įvykio (2009-03-10), tai buvo užfiksuota medicininiuose dokumentuose, todėl specialistas pagrįstai jais rėmėsi ir pateikė išvadas, nekeliančias abejonių.

Jau buvo minėta, kad Lietuvos Respublikos BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltės – tiesioginės tyčios – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Konkrečiu atveju, byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai atskleidžia aiškų nuteistojo psichinį santykį su veika bei jos padariniais. Sprendžiant pagal įvykio raidą ir dinamiką, kaltininko elgesį nuo tada, kuomet policijos pareigūnai atvyko daryti kratą, kas jau aptarta anksčiau, pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus galima daryti vienareikšmę išvadą, kad V. P. suvokė savo nusikalstamų veiksmų esmę, norėjo taip veikti ir siekė kilsiančių padarinių, vadinasi, veikė tiesiogine tyčia.

Taigi, visuma aptartų aplinkybių leidžia konstatuoti, kad V. P. veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 286 str., sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Paskirdamas nuteistajam V. P. bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. ir šių nuostatų nepažeidė. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nuteistojo asmenybę – apeliantas ne kartą teistas (t. 2, b. l. 1-4), baudžiamąjį įstatymą pažeidė neišnykus teistumui, neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos (t. 2, b. l. 23), yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota. Nei už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, nei paskirta galutinė subendrinta bausmė, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežtos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.