Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bleiras Logistics“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. S-2025/188 (7-2025/131) (toliau – Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta atleisti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Bleiras Logistics“ nuo (duomenys neskelbtini) Eur (duomenys neskelbtini Eur muito ir duomenys neskelbtini Eur PVM) baudų ir duomenys neskelbtini Eur muito delspinigių mokėjimo.

Atsakovas teigė, kad Komisija, atleisdama pareiškėją nuo delspinigių, neteisingai interpretavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriomis vadovaudamasi atleido pareiškėją nuo muito delspinigių, nes, atsakovo manymu, ši nuostata nereglamentuoja atleidimo nuo muito delspinigių. Atleidimo nuo muito delspinigių pagrindai įtvirtinti Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnio 3 ir 4 dalyse, todėl sprendžiant atleidimo nuo muito delspinigių klausimą, turi būti vadovaujamasi ne MAĮ, bet Sąjungos muitinės kodeksu ir atleisti nuo muito delspinigių galima esant Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnio 3 arba 4 dalyje nurodytiems pagrindams.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsisakė priimti Departamento prašymą, kadangi atsakovui nėra įstatyme įtvirtintų prielaidų inicijuoti teisminį ginčą.

Teismas išanalizavo MAĮ 159 straipsnio 2 dalį.

Teismas iš Komisijos Sprendimo nustatė, kad Komisija sutiko su Departamentu, jog dėl pardavėjo neteisėtų veiksmų riziką prisiima pareiškėja, pateikdama importo deklaraciją ir importuodama prekę, ir tai nelaikytina kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimu ir nenustačiusi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte esančių teisinių aplinkybių, pareiškėjo veiksmuose, sprendė, kad jis negali būti atleidžiama nuo baudų ir delspinigių sumokėjimo šiuo pagrindu. Tačiau Komisija sprendė šiuo atveju esant pagrindą taikyti teisės principus ir, vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi atleido pareiškėją nuo jam skirtų baudų ir delspinigių.

Teismas pažymėjo, kad iš esmės mokesčių administratorius nesutinka su aplinkybe, kad Komisija, skirtingai nei mokesčių administratorius, mokestinio ginčo atveju pritaikė MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisės principus. Ginčo nėra dėl aplinkybės, kad atsakovas nebuvo pritaikęs šių principų savo sprendimuose šiame mokestiniame ginče, todėl atsakovas nekelia ginčo dėl to, kad jis ir Komisija skirtingai interpretavo MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovas nesutinka su tuo, kad Komisija iš viso taikė MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus, kas nėra laikoma skirtinga MAĮ 8 straipsnio 3 dalies interpretacija, kas suteiktų teisę Departamentui skųsti Komisijos Sprendimą vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi.

III.

Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį ir perduoti Departamento prašymą dėl Komisijos sprendimo dalies nagrinėti iš naujo.

Departamentas atskirajame skunde pažymi, kad MAĮ komentare yra plačiau paaiškinamas MAĮ 159 straipsnio 2 dalies turinys, t. y. nurodoma, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dėl skirtingo įrodymų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Nagrinėjamu atveju Departamentas teikė prašymą teismui ne dėl skirtingo įrodymų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o dėl to, kad Komisija, spręsdama atleidimo nuo apskaičiuotų muito delspinigių ir skirtos baudos, neteisingai pritaikė teisės aktų nuostatas. Departamento vertinimu, ginčas iniciuojamas dėl skirtingo įstatymo nuostatų interpretavimo ir pritaikymo.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktas MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatos išaiškinimas užkerta kelią valstybės institucijai, manančiai, kad Komisija mokestiniame ginče rėmėsi ne tomis materialiosios (ar proceso) teisės normos nuostatomis, siekti teisingo ir objektyvaus bylos išnagrinėjamo teisme, o tai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostata.

Departamentas nuosekliai laikosi pozicijos kad, nagrinėtu atveju Komisija, spręsdama atleidimo nuo baudų ir muito delspinigių klausimą, taikė teisės akto nuostatą, kurios taikyti nebuvo pagrindo, t. y. vadovavosi netinkama, ginčui neaktualia materialiosios teisės nuostata. Komisija ir Departamentas skirtingai interpretavo ir, atitinkamai, pritaikė teisės akto nuostatas, todėl teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti atsakovo Departamento prašymo dėl Komisijos Sprendimo.

Muitinės departamentas dėl iš esmės analogiškų Komisijos sprendimų, kai pareiškėjai nuo muito delspinigių ir baudų buvo atleisti vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, pastarąjį mėnesį tris kartus teikė prašymus dėl tokių Komisijos sprendimų panaikinimo, ir teismas tokio pobūdžio Departamento prašymus dviem atvejais, išskyrus šį atvejį, nagrinėti priėmė (administracinės bylos Nr. eI3-23297-1066/2025 ir Nr. eI3-22800-1235/2025).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti Departamento prašymą dėl Komisijos sprendimo dalies panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį centrinis mokesčių administratorius (Departamentas) turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, yra konstatavęs, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012). Centriniam mokesčių administratoriui yra leista inicijuoti teisminį ginčą tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl proceso ar materialiosios teisės normos taikymo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia joje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme, teisės akte nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012). Administraciniame teisme nagrinėjamo mokestinio ginčo (administracinės bylos) ribas apibrėžia aptariamoje teisės normoje minimas skirtingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų interpretavimas (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-158-575/2022; 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2023). Spręsdamas centrinio mokesčių administratoriaus prašymo, paduoto vadovaujantis aptariama teisės norma, priėmimo klausimą ir nenustatęs, jog centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai aiškino teisę, pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti centrinio mokesčių administratoriaus prašymą, o, nustatęs šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu, – nutraukti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Komisija Sprendime atleido pareiškėją nuo muito delspinigių, vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalies pagrindu. Departamentas šios teisės normos nebuvo pritaikęs ir, Departamento vertinimu, MAĮ 8 straipsnio 3 dalies taikymas nėra galimas, nes nagrinėjamu atveju atleisti nuo muito delspinigių galima esant Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnio 3 arba 4 dalyje nurodytiems pagrindams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje administracinėje byloje išsiskyrė Departamento ir Komisijos pozicijos dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, sprendžiant dėl atleidimo nuo muito delspinigių, t. y. dėl MAĮ 8 straipsnio 3 dalies (ne)taikymo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog, nagrinėjamu atveju, atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių nustatymo ar įrodymų vertinimo, bet dėl skirtingo teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo. Todėl pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatas centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti Departamento prašymą, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, atsakovo prašymo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymo priėmimo klausimą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.