Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, sekretorė Justina Papkovska, dalyvaujant ieškovės ir trečiojo asmens atstovui J. K., atsakovo atstovei L. T., atsakovui L. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. M. ieškinį L. M. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo J. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apie 2011 m. L. M. greta ieškovės gyvenamosios vietos vykdė gyvenamųjų namų statybas. Vieną iš aukščiau nurodytų žemės sklypų atsakovas pasiūlė parduoti su juo susijusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ilvesta“, kuri ant šio sklypo pastatytų gyvenamuosius namus. Ieškovei sutikus, 2011-05-27 buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovei 2011-12-29 buvo pervesta 200 000 Lt. Ant šio sklypo pastatytus namus bendrovė netrukus pardavė.

2013 m. pradžioje atsakovas pasiūlė, kad jis ant 2 ieškovės žemės sklypų pastatys namus, o juos pardavus pasidalins gautu pelnu. Ieškovė su šiuo pasiūlymu sutiko.

Atsakovo pasiūlymu namai buvo statomi ant 11,15 arų žemės sklypo, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) ir 12,25 arų žemės sklypo, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ant abiejų žemės sklypų buvo pastatyti 6 kotedžų tipo gyvenamieji namai. Pats atsakovas reikiamų lėšų neturėjo, todėl paprašė ieškovės paskolinti pinigų statyboms. Atsakovas prašė skolinti grynaisiais pinigais. Ieškovei sutikus, buvo susitarta dėl pinigų skolinimo pagal poreikį. Ieškovė ir atsakovas susitarė, kad pastačius namus ant 11,15 arų žemės sklypo ir juos pardavus atsakovas sumokės ieškovei 335 000 Lt sumą, atitinkamai už kitą sklypą - 385 000 Lt sumą, iš viso - 720 000 Lt.

Atsakovas suorganizavo ir pastatė 6 kotedžų tipo gyvenamuosius namus ant 2 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini): 3 kotedžus ant 12,25 arų žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas yra (duomenys neskelbtini) (Sklypas Nr.1) ir 3 kotedžus ant 11,15 arų žemės sklypo, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (Sklypas Nr.2). Pagal ieškovės ir atsakovo susitarimą, pastačius namus ant sklypo Nr. 1 ir juos pardavus atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 385 000 Lt sumą, atitinkamai realizavus pastatytus namus ant sklypo Nr.2 - 335 000 Lt sumą. Iš viso ieškovė už ant jos sklypų pastatytus ir parduotus namus turėjo gauti 720 000 Lt. Ant sklypo Nr. 1 dalies (5,62 aro) atsakovas ieškovės dukters J. K. vardu pastatė gyvenamąjį namą, kurį atsakovas įvertino 140 000 Eur suma. Ši suma buvo įskaityta dengiant atsakovo įsipareigojimus ieškovei dėl pelno pasidalijimo pastačius gyvenamuosius namus ir juos realizavus. Taip pat už sklypo Nr. 2 dalies (1,02 aro) pardavimą gauti pinigai - 60 000 Eur suma, 2015-11-20 mokėjimo nurodymu iš notaro depozitinės sąskaitos buvo pervesta ieškovei (2015 - 2021 m. banko sąskaitos Nr.LT97 7044 0600 0789 9390 išrašas).

Šalių susitarimu ieškovės atsakovui grynaisiais pinigais paskolinta suma sudarė 400 000 Lt. Bendras atsakovo įsiskolinimas sudarė 1 120 000 Lt (720 000 Lt plius 400 000 Lt) arba 324 374 Eur. Ieškovės ir atsakovo sutarimu, atsakovo įsipareigojimai pasidalinti pelną pastačius gyvenamuosius namus ir juos realizavus buvo įvykdyti, liko tik asmeninė atsakovo 400 000 Lt skola dėl ieškovės jam paskolintų grynųjų pinigų.

Visus gyvenamųjų namų statybos darbus organizavo ir atliko atsakovas. Tam, kad kotedžų pirkėjai galėtų naudotis atskira žemės sklypų dalimi, buvo pasirašytos žemės sklypų naudojimosi tvarkos, t. y. iš esmės žemės sklypai padalinti į 6 dalis. Statomų ar jau pastatytų gyvenamųjų namų pardavimą ir visus kitus organizacinius reikalus tvarkė išimtinai atsakovas.

Šalių susitarimu vienas iš žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) pastatytų kotedžų buvo skirtas ieškovės dukrai J. K., šio namo statybos kaina (be žemės sklypo) šalių susitarimu buvo lygi 140 000 Eur. Be to, 2015-11-20 mokėjimo nurodymu ieškovei iš notaro depozitinės sąskaitos buvo pervesta 60 000 Eur suma.

Atsakovui atlikus tam tikrus aplinkos tvarkymo darbus, šalys susitarė, kad atsakovo skola ieškovei sudaro 90 000 Eur, tačiau atsakovas nenorėjo pasirašyti jokių dokumentų, kurie atspindėtų šią skolą. Po ieškovės prašymų atsakovas 2016-05-11 data parengė paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad jam perduodama 90 000 Eur paskolos suma, kurią jis įsipareigoja grąžinti iki 2021-05-11. Norėdama, kad atsakovo skola būtų užfiksuota raštiškai, ieškovė pasirašė šią sutartį. Ieškovė nežinojo apie nuo 2015-01-01 pasikeitusi teisinį reglamentavimą, kuomet grynaisiais pinigais yra skolinamos didesnės nei 3 000 Eur sumos. Be to, atsakovas, būdamas UAB „Viktorijos statyba“ direktoriumi pasakė, kad šį kartą 37 500 Eur sumą reikia paskolinti ne jam, tačiau bendrovei. Ieškovė pagal 2015-10-26 paskolos sutartį bendrovei pervedė 37 500 Eur paskolą. Ši paskola buvo grąžinta kartu su numatytomis 1 proc. metinėmis palūkanomis.

Baigiantis paskolos pagal paskolos sutartį grąžinimo terminui, 2021-04-08 ieškovės dukra iš savo elektroninio pašto kreipėsi į atsakovą su klausimu dėl pasiskolintų pinigų grąžinimo. 2021-04-09 atsakovas atsakė, kad kitą savaitę pateiks atsakymą. Nepateikus jokio atsakymo, 2021-04-19 atsakovui buvo dar kartą apie tai priminta, tačiau jokio atsakymo nesulaukta. Į skambučius atsakovas taip pat neatsiliepė. Tik 2021-04-29 atsakovas iš savo el. pašto UAB „Viktorijos statyba“ vardu atsiuntė atsakymą, nurodydamas, kad pagal 2015-10-26 paskolos sutartį bendrovei paskolinta 37 500 Eur suma kartu su palūkanomis yra grąžinta. Su ieškove pokalbių atsakovas vengė, apie skolą nenorėjo kalbėti ir net visai užblokavo jos telefono numerį. Paskolos sutarties įvykdymo terminas suėjo 2021-05-11, tačiau paskola nebuvo grąžinta.

Tarp ieškovės ir atsakovo iš viso nebuvo jokių sutartinių santykių. Atsakovas, kaip savo srities specialistas, jau eilę metų dirbantis statybų versle bei vadovaujantis statybą vykdančioms įmonėms, prižiūrėjo / koordinavo ieškovės ir jos dukros J. K. užsakytų namų statybą, jų vardu ir interesais atsiskaitė su rangovais / statytojais, t.y. kontroliavo medžiagų bei darbų apmokėjimus ir būtent šiam tikslui skirtingomis sumomis įvairiais laikotarpiais ieškovė A.M. jam perduodavo pinigus, kuriuos Atsakovas L.M. iš karto sumokėdavo darbininkams. Atsakovas niekada asmeniškai nesiskolino pinigų (grynaisiais ir/ar pavedimu) iš ieškovės. Ieškovės nurodomuose sklypuose gyvenamųjų namų statybos darbus vykdė UAB „Ilvesta“ bei UAB „Viktorijos statyba“, kuriai šiai dienai vadovauja L. M.. Būtent su šiomis įmonėmis ir buvo sudaryti ieškovės minimi ir teismui teikiami susitarimai dėl sklypų įsigijimo, o taip pat šios įmonės statė ir ieškovės bei jos dukros J.K. asmeniškai užsakytus gyvenamuosius namus. Kaip matyti iš ieškovės bei atsakovo pateiktų rašytinių dokumentų tarp ieškovės bei UAB „Viktorijos statyba“ buvo susiklostę ir paskoliniai santykiai, kurie šiai dienai yra pasibaigę UAB „Viktorijos statyba“ pilnai įvykdžius pinigines prievoles, t.y. grąžinus ieškovei pasiskolintas lėšas kartu su paskaičiuotomis palūkanomis. Tarp ieškovės ir statytojų buvo aiškūs susitarimai dėl ieškovės nuosavybės teise valdomų sklypų įsigijimo, už kuriuos ieškovei taip pat yra sumokėta. Tarp ieškovės ir statytojų buvo susitarimai dėl 4 (keturių) gyvenamųjų namų pastatymo, iš kurių du turėjo būti pastatyti ieškovės vardu ir du jos dukros J. K. vardu. Taigi, ieškovės sklypuose buvo pastatytas ne vienas namas, kuris, anot ieškovės, buvo statomas jos dukrai J. K. ir buvo įvertintas 140 000 Eur, bet 4 (keturi) namai. Ieškovės dukters J. K. vardu yra pastatyti šie pastatai: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kurio deklaracija apie statybos pabaigą ieškovė pateikė į bylą ir kuriame, kaip nurodoma šiuo metu vis dar gyvena J. K.), taip pat unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (apie kurio realizavimą ieškovė yra pateikusi pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovės vardu buvo pastatyti šie pastatai: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (121,46 kv.m.), esantis adresu (duomenys neskelbtini), bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (120,72 kv.m.), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Apie juos duomenų į bylą ieškovė nepateikia. Atsakovas nebuvo statytojas ieškovės nurodomuose sklypuose ir ginčui aktualiu laikotarpiu (kaip nurodoma nuo 2013 metų iki 2016 metų) asmeniškai nevystė jokio kito projekto, kuriam būtų reikėję skolintis lėšų iš ieškovės. Ieškovė reikalavimą priteisti skolą grindžia 2016-05-11 paskolos sutartimi, tačiau pati procesiniuose dokumentuose pripažįsta, jog jokių pinigų pagal šią sutartį atsakovui nėra perdavusi.

Tretysis asmuo J. K. iš esmės palaikė ieškovės poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 11 d. ieškovė A. M. ir L. M. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad šia sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn 90 000 Eur, o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Ieškiniu ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo pagal paskolos sutartį 90 000 Eur.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė ir neteigia, kad jos pateiktosios sutarties pagrindu ji paskolino atsakovui sutartyje nurodytą sumą. Kaip matyti iš šiame sprendime jau išdėstytų ieškovės paaiškinimų, ji ant jai priklausančių žemės sklypų, padedant atsakovui, statė namus. Atsakovas statybų eigą organizavo ir prižiūrėjo, ieškovės perduotais pinigais atsiskaitinėjo su rangovais. Ieškovė pati, kaip paaiškino jos atstovas teismo posėdžio metu, su statybininkais neatsiskaitinėjo. Ieškovės teigimu, jai perdavinėjant atsakovui pinigines lėšas skirtas statybinių darbų atlikimui, atsakovo įsiskolinimo likutis pasiekė 400 000 Lt (126 732 Eur), tuomet ginčo paskolos sutartis ir buvo sudaryta. Iš to yra akivaizdu, kad paskolos sutartyje nurodytas teiginys, kad šia sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn 90 000 Eur, neatitinka tikrovės, nes pati ieškovė nurodo, jog ja tik buvo fiksuotas atsakovo susidaręs įsiskolinimas ieškovei.

Pastebėtina ir tai, kad ieškovės nurodomos faktinės aplinkybės apie atsakovui perduotas pinigų sumas, mokėjimų paskirtis ir pinigų panaudojimą, yra itin padrikos. Šalių finansinių santykių eigos detalizuoti iš ieškovės pateiktų įrodymų neįmanoma. Atsakovas paaiškino, kad ginčo sutartį dėl 90 000 Eur paskolos suteikimo parengė jis, kadangi buvo pradėjęs derybas dėl projekto vystymo (duomenys neskelbtini), todėl kreipėsi į ieškovę dėl galimybės pasiskolinti lėšų darbų pradžiai, kuriomis ketino finansuotis statybas Palangoje. Taigi sutartis buvo parengta dėl ketinimo pasiskolinti pinigines lėšas ateities projektui, o ne, kaip nepagrįstai teigia ieškovė, dėl esamo įsiskolinimo fiksavimo. Šiuo atveju pagal 2016-05-11 sutartį turėjo būti atliekamas pinigų pervedimas, kaip ir buvo daroma anksčiau tarp ieškovės ir su atsakovu susijusių įmonių, tačiau jokios piniginės lėšos atsakovui nebuvo pervestos. Ši atsakovo pozicija byloje nėra paneigta. Faktas, kad ieškovė iš savo banko sąskaitų išgrynindavo lėšas, jų skolinimo fakto L. M. nepatvirtina.

Byloje nustatytas ir faktas, kad ieškovė dar anksčiau – 2015 m. spalio 26 d. skolino lėšas atsakovo vadovaujamam juridiniam asmeniui UAB „Viktorijos statyba“. Nors 2015 m. spalio 26 d. paskola UAB „Viktorijos statyba“ buvo suteikta mažesnei sumai – 37 500 Eur, tačiau visi pinigai buvo pervesti bankiniais pavedimais (paskirtyje nurodant „paskola“). Tai įrodo, kad ieškovė pinigus skolindavo sudarydama rašytines paskolos sutartis ir pinigų (kaip paskolų) grynais nepardavinėjo.

Be to CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos, jos nesilaikius pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį sandoris negalioja. Kaip matyti iš paskolos sutarties turinio – paskolos dalykas yra 90 000 Eur, todėl šis sandoris turėjo būti patvirtintas notaro, o to nepadarius yra negaliojantis. Kadangi byloje nėra įrodytas pinigų perdavimo būtent pagal šią sutartį faktas, ieškinio tenkinti nėra jokio pagrindo.

Kiti šalių pateikti, teismo sprendime nepaminėti argumentai nėra teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.