Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-12 · Civilinė byla Nr. 2A-529/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-22Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-12Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-12
Bylos Nr.
2A-529/2013
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00174-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
Šiaulių apygardos
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, O. R., V. K.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūra, Valstybės Įmonė Valstybės žemės fondas
Advokatai
Mykolas Romeika
Civilinė byla Nr. 2A-529/2013Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00174-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 24.; 24.2.; 30.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-815-372/2011 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, O. R., V. K. dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūra, Valstybės Įmonė Valstybės žemės fondas,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti 2003 m. balandžio 14 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 5-162, kuria S. J. nustatyta teisė atkurti nuosavybę į 1,57 ha valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti 2004 m. vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 7-3526, kuriuo S. J. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės E. T. (T.) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto dalį - 1,5700 ha žemės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 6337 dalyje dėl 1,57 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)paveldėjimo, patvirtintą Šiaulių miesto IV-ojo notaro biuro notarės R. S. notarinio registro Nr. 6337); 4) Pripažinti negaliojančia 2009 m. rugpjūčio 10 d. privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto I-ojo notaro biuro notarės I. P. (notarinio registro Nr. 2-7391); 5) Taikyti restituciją, grąžinti 1,57 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valstybei, o O. R. įpareigoti grąžinti 600 000 Lt V. K..

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. sausio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prašymas nustatyti, ar teisingai buvo pripažinta žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paskirtis, atkuriant nuosavybės teises. Atlikus tyrimą ieškovas nustatė, jog remiantis 2004 m. vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 7-3526 S. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią E. T. (T.) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini)apskrityje, esantį 1,57 ha ploto žemės sklypą. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas buvo įregistruotas S. J. vardu. Vėliau žemės sklypo adresas iš (duomenys neskelbtini), buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini). 2005 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu minėtas žemės sklypas perėjo O. R. nuosavybėn, o 2009 m. rugpjūčio 10 d. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo perleistas V. K..

Ieškovas nurodė, jog miesto miškai yra priskiriami prie valstybinės reikšmės miškų, nuosavybės teisės į juos natūra neatkuriamos. Ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiaulių miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Valstybinės reikšmės miškai ir miesto miškai negali būti grąžinti, juos išperka valstybė. Nustačius, kad ginčo sklype yra miesto miškas, 2004 m. vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimas Nr. 7-3526 turi būti panaikintas, o vėliau sudaryti sandoriai – pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Ieškovo teigimu, turtą įsigiję O. R. ir V. K. negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, kadangi nesielgė atidžiai ir rūpestingai, neįsitikino, ar nėra kliūčių nuosavybės atkūrimui natūra.

Ieškovas taip pat pažymėjo, jog prokurorai, ginantys viešą interesą, nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų, nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešą interesą. Nagrinėjamu atveju, ieškovas teigė, jog šis momentas sietinas su 2011 m. vasario 22 d. data, todėl terminas pareikšti ieškinį nėra praleistas.

Atsiliepimas

Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko. Atsakovo teigimu, jis nieko nežino apie nuosavybės teisių atkūrimą O. R. ir mano, kad taikyti restituciją nėra pagrindo, kadangi jis sąžiningai įsigijo 1,57 ha žemės sklypą iš O. R.. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad buvusi savininkė O. R. prarado šį turtą dėl nusikaltimo. Sandoris buvo sudarytas pas notarą, ginčo dėl pinigų mokėjimo nėra. Dėl to jis mano, kad dvišalė restitucija negali būti taikoma.

Šalies argumentai

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Šiaulių žemėtvarkos skyrius su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tam, kad medžių ir krūmų augalija būtų priskirta valstybės išperkamam ar miesto miškui, jo plotas ir sąrašas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju ginčijamo 2004 m. vasario 24 d. Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypas nepriklausė nei valstybės išperkamos žemės kategorijai, nei valstybės išperkamo miško kategorijai. Šiaulių miesto savivaldybės valstybės reikšmės miškų plotų schemoje, patvirtintoje Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 dalis 1,57 ha sklypo patenka į „kitų miškų“ teritoriją. Plotas nebuvo priskirtas prie valstybės išperkamo miško, nes jis nepateko nei į miesto mišką, nei į valstybinės reikšmės miškui priskirtą ir patvirtintą teritoriją. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos duomenis, žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) valstybinės reikšmės miškų plotams nėra ir nebuvo priskirtas, todėl pagrindo tenkinti ieškinį nėra.

Atsiliepimas

Atsakovė O. R. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovės teigimu, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, ar teisėtai, nenusižengiant įstatymų reikalavimams, ginčo žemės sklype buvo iškirsti medžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2010 m. gruodžio 31 d., todėl 2011 m. kovo 23 d. pateikdamas ieškinį, prokuroras praleido 30 dienų senaties terminą. Atsakovė mano, kad ieškinys nesusijęs su viešojo intereso gynimu, ginčo žemės sklypas visada buvo skirtas žemės ūkio paskirčiai, todėl ieškinys netenkintinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog prokuroras praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, neprašė jo atnaujinti, todėl ieškinys turi būti atmestas. Teismas pažymėjo, jog terminas ieškiniui pateikti nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2011 m. sausio 5 d., kuomet Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra perdavė Šiaulių apygardos prokuratūrai nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopiją, kadangi jame esančios medžiagos, teismo vertinimu, pakako ieškiniui pateikti. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, jog nagrinėjamoje byloje viešasis interesas nėra pažeidžiamas ieškinį atmetus, kadangi net ir grąžinus pagal dvišalę restituciją žemės sklypą valstybei, nebūtų kliūčių atsakovei O. R. vėl kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. priklausiusį turtą, o be to, atsakovas V. K. ginčo žemės sklype buvusius medžius iškirto, todėl žemės sklypo grąžinimas valstybei taptų beprasmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių visumos, kurios nustatytinos sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą ir nepagrįstai sprendė, jog terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo nuo 2011 m. sausio 5 d. Apelianto teigimu, 2011 m. sausio 5 d. gauti duomenys buvo pirminiai ir tik jais vadovaujantis prokuroras neturėjo galimybės įvertinti, ar yra pagrindas ieškiniui pareikšti. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas nuo tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie galimą teisės pažeidimą. Šiuo atveju terminas ieškiniui pareikšti sietinas su 2011 m. vasario 22 d. data, kadangi tuo metu buvo gauti duomenys iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, leidžiantys teigti, jog dalis ginčo žemės sklypo, apskaitomas kaip miškas, o sprendimas, kuriuo pagrindu buvo atkurta nuosavybė, buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Apeliacinį skundą palaiko trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono Aplinkos apsaugos departamentas.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į ieškovo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, O. R. ir V. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovų manymu, prokurorui, kaip pakankamai teisinių įgūdžių turinčiam asmeniui, delsimas kreiptis į teismą ginant viešą interesą negali būti pateisinamas, todėl teismas įvertinęs duomenis, leidžiančius nustatyti momentą, nuo kurio skaičiuojamas terminas ieškiniui pareikšti, pagrįstai pripažino, jog ieškinys pateiktas teismui praleidus įstatymu nustatytą terminą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje ginčai iš esmės kilo dėl to, ar prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys teismui pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino bei, kuris iš nagrinėjamoje byloje vyraujančių viešojo intereso aspektų: teisinių santykių stabilumo užtikrinimo ar pažeistų valstybės interesų gynimo, yra prioritetinis.

Spręsdamas pirmąjį klausimą pirmosios instancijos teismas, taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų apskundimo terminą, nes ieškovas prašė panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. vasario 24 d. sprendimą, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo teisine pozicija ir pažymi, kad šio termino taikymo praktika yra išplėtota kasacinio teismo nutartyse. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Šiuo atveju dėl pažeistos specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisės gynimo į teismą kreipėsi prokuroras, ginantis viešąjį interesą (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, konstatuota, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti, todėl prokurorui, ginančiam viešąjį interesą taip pat taikytinas trisdešimties dienų sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminas.

Keliant klausimą dėl to, ar yra praleistas terminas kreiptis į teismą, ne mažiau svarbu yra nustatyti momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas. Kaip minėta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per trisdešimt dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Šiuo atveju administracinį aktą ginčija prokuroras, kuris nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam neprivalėjo būti įteiktas. Pagal teismų praktiką terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi, prokurorai su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per trisdešimties dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog terminas nuo kurio skaičiuotinas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminas, sietinas su 2011 m. sausio 5 d. data, kuomet Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra nutarimo, nutraukti ikiteisminį tyrimą, nuorašą perdavė Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui (t. 1, b. l. 7-12). Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir teigia, jog minėtame nutarime esantys duomenys nebuvo pakankami tam, jog būtų nustatytas viešojo intereso pažeidimas. Terminas ieškiniui pareikšti, jo nuomone, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. vasario 22 d. (t. 1, b. l. 36), kadangi tik tuomet buvo gauti esminiai duomenys, leidžiantys spręsti apie tai, jog ginčijamas apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išspręsti kilusį ginčą ir nustatyti, su kuria iš nurodytų datų siejama trisdešimties dienų termino pradžia ieškiniui pareikšti, sprendžia, jog būtina įvertinti kiekvieno iš minimų įrodymų turinį bei įrodomąją reikšmę bylos kontekste. Nagrinėjamu atveju ieškinys teisme buvo pareikštas ginčijant administracinį aktą ir sandorius, sudarytus, kaip teigė ieškovas, pažeidžiant draudimą perleisti valstybinės reikšmės mišką, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškiniui pareikšti buvo būtini duomenys, patvirtinantys sandorių sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija susipažinusi tiek su Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. gruodžio 31 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, su kurio perdavimu pirmosios instancijos teismas siejo trisdešimties dienų termino pradžią, tiek ir su 2011 m. vasario 22 d. gautu raštu iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos, pažymi, jog vieni iš duomenų, leidžiančių susidaryti nuomonę apie galimus teisės aktų pažeidimus priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodyti 2011 m. vasario 22 d. Aplinkos ministerijos rašte, tačiau nemaža informacijos dalis apie ginčytinų sandorių sudarymo aplinkybes nurodyta ir 2010 m. gruodžio 31 d. nutarime. Minėtame nutarime, be kitų nurodytų aplinkybių, pateikiama informacija apie ginčo žemės sklypo nuosavybės grąžinimo darbus, keliamas ir klausimas dėl atsakovui V. K. perleistame sklype buvusių medžių priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams bei žemės sklypo paskirties nustatymo. Šių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorui, kaip asmeniui turinčiam patirties ir įgūdžių šios kategorijos bylų nagrinėjime, turėjo pakakti siekiant nustatyti, ar buvo teisės aktų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą.

Teismas pritaria apeliantui, jog kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti pakankamai duomenų, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti, tačiau prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Svarbu ne tik kada tokie duomenys buvo gauti, bet ir tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2011 m. sausio 5 d. gavus duomenis iš Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros, pirmąją užklausą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriui apeliantas pateikė tik 2011 m. sausio 25 d. (t. 1, b. l. 14), t. y. po dvidešimties dienų, nuo informacijos apie galimai pažeistas teisės normas, atkuriant nuosavybės teisę, gavimo dienos. Duomenys iš nurodytos institucijos buvo gauti jau 2011 m. vasario 1 d. (t. 1, b. l. 14-15), tačiau kiti aktyvūs prokuratūros veiksmai, siekiant gauti daugiau duomenų keliamu klausimu, buvo atlikti tik 2011 m. vasario 22 d. (t. 1, b. l. 36), t. y. dar po 21 dienos nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus informacijos pateikimo, o ieškinys teismui pateiktas tik 2011 m. kovo 23 d. (t. 1, b. l. 1), dar po mėnesio nuo informacijos, kuri apelianto teigimu buvo esminė siekiant pareikšti ieškinį, gavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės rodo, jog nagrinėjamu atveju kreiptis į teismą buvo delsiama. Nagrinėjamoje byloje egzistuojantis viešasis interesas bei prokurorų veiklos principai įpareigoja juos šios kategorijos (turinčiose viešąjį interesą) bylose veikti aktyviai. Teisėjų kolegijos nuomone, jau 2011 m. sausio 5 d. gavus pranešimą apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, apeliantas turėjo susipažinti su jam pateikta medžiaga ir jos nepakakus išvadoms dėl būtinumo ginti galimai pažeistą viešąjį interesą, nedelsiant teikti užklausas institucijoms, galinčioms suteikti naudingos informacijos. Tačiau nagrinėjamu atveju net ir pripažinus, jog 20 dienų terminas susipažinti su pateikta medžiaga yra optimalus, nepateisinama yra tai, jog apeliantas užklausas siuntė ne iš karto visoms, jo manymu reikšmingą informaciją turinčioms institucijoms, kartu, o atskirai. Be to, net ir laikant, kad 2011 m. vasario 1 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus informacijos nepakako ieškiniui pareikšti ir buvo būtina prašyti kitų institucijų pateikti duomenis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai įvertinti nebuvo būtinas 21 dienos terminas (kadangi tik praėjus 21 dienai nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenų pateikimo, apeliantas ėmėsi kitų veiksmų).

Išdėstytos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ieškinys nagrinėjamu atveju buvo pateiktas praleidus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminą.

Įstatyme įtvirtinta teismo teisė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniu reiškiami sudėtingi reikalavimai, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Būtent teisinės situacijos, kuri susidarytų neatnaujinus praleisto ieškinio senaties termino, įvertinimas sudaro esminį pagrindą sprendžiant, ar turi būti atnaujintas terminas ieškiniui, kuriuo siekiama apginti galimai pažeistą viešąjį interesą, ar visgi taikytinas ieškinio senaties institutas. Tokia ieškinio senaties taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002, ir kt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo žemės sklypo grąžinimas valstybei šiuo atveju būtų nenaudingas, o byloje vyraujantis viešasis interesas suponuoja būtinybę taikyti prioritetą stabilumui nuosavybės teisiniuose santykiuose. Siekiant įvertinti, ar O. R. atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nebuvo pažeistas ribojimas už miesto teritorijoje esančią žemę atlyginti mišku, reikšminga nustatyti, ar perduotame neatlygintinai atsakovei žemės sklype jo perdavimo metu nebuvo miško. Nuosavybės teisių atkūrimo metu miško sąvoką įtvirtino Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusi Miškų įstatymo redakcija (nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 1 d.) nustatė, jog miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija.

Apeliantas teigdamas, jog ginčo žemės sklype jau jo atkūrimo metu buvo miškas, rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos duomenimis apie ginčo žemės sklypo įtraukimą į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Duomenys šiame kadastre registruojami valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu (Miškų valstybės kadastro nuostatų 25 punktas). Tačiau pažymėtina, jog duomenys Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre apie ginčo žemės sklypą suformuoti remiantis 1994 ir 2007 m. inventorizacijos duomenimis (Šiaulių miesto miškų ir parkų planas sudarytas pagal 1994 m. miškotvarkos duomenis (patikslintas 2000 m.) (t. 1, b. l. 37), kiti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys parengti 2007 m. (t. 1, b l. 39)), o duomenų apie ginčo žemės sklype nuosavybės teisių atkūrimo metu (2003 – 2004 metais) atliktą inventorizaciją, kuri patvirtintų tuo laikotarpiu žemės sklype buvus mišką - nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma įrodo, jog tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo (2003 – 2004 metais), duomenų, jog minėtame sklype buvo medžių, leidžiančių ginčo žemės sklypą priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, nebuvo (t. 1, b.l. 11). Žemės sklypo tikslinė paskirtis, jo nuosavybės teisių atkūrimo metu bei šiuo metu, yra žemės ūkio, be to, sklypo tikslinė paskirtis niekada nebuvo keičiama (t. 1, b. l. 26, t. 2, b.l. 10-11, 55-56). Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga patvirtina, jog atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą buvo įvertinti duomenys apie žemės naudmenų kiekybines charakteristikas, jose nurodyta, jog minėtame sklype miško ploto nebuvo (t. 2, b. l. 24), kadangi medžių ir krūmų želdynai išskirti iš miško plotams priskirtinos žemės, todėl svarstymai dėl to, jog želdynai galėjo būti nepagrįstai neįtraukti į miško plotus atmestini. Aplinkybę, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo žemės sklype buvę želdynai nesudarė pagrindo keisti ginčo žemės sklypo tikslinės paskirties į miško, patvirtino ir liudytoja J. M., rengusi nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą (t. 4, b. l. 37-38). Be to, pripažinus, jog ginčo žemės sklype buvę želdynai yra saugotini, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo, žemės sklypo naudojimui būtų nustatytos specialios sąlygos. Kadangi naudojimo apribojimai įtvirtinti tik 2010 metais, akivaizdu, jog jokių ribojimų tiek žemės sklypo naudojimui, tiek ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigai ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo.

Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 1 d. rašte Nr. 3155-162 taip pat pateikė informaciją, jog šis žemės sklypas Šiaulių miesto miško parkų plotams nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo nepriskirtas, tai patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ (t. 1, b. l. 14-15), kurio duomenimis į Šiaulių miesto miško parkų ploto ir miesto miškų plotus E. T. iki nacionalizacijos turėta žemė nepateko.

2009 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-1, patvirtinus Šiaulių miesto bendrąjį planą, buvo nustatyta, jog tik nedidelė dalis iš ginčo žemės sklypo priskirtina želdynams, pagrindinė žemės sklypo paskirtis gyvenamosios, visuomeninės teritorijos (t. 1, b. l. 17). 2010 m. gegužės 10 d., t. y. jau po daugiau nei metų laiko, nuo to momento kai žemės sklypas buvo perleistas atsakovui V. K., apskrities viršininko įsakymu minėtame plote nustatyti saugotini želdiniai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje (t. 1, b. l. 26-28). Per tą laikotarpį (nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutarties, kuomet įsigijo ginčo žemės sklypą iš atsakovės O. R. iki nustatytų apribojimų) dalį medžių teisėtas žemės sklypo savininkas V. K. iškirto, tačiau Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra atlikusi ikiteisminį tyrimą dėl minėtų medžių iškirtimo, V. K. veiksmuose neteisėtų veiksmų ir pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti nenustatė, bei pripažino, jog iškirsti medžiai nebuvo priskirti prie saugotinų medžių (t. 1, b.l. 11-12). Kadangi žemės sklype esantys medžiai ir krūmynai nepriskirti miško teritorijai, todėl kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir pritaikius dvišalę restituciją ir ginčo žemės sklypą grąžinus atsakovei O. R., nebūtų kliūčių jai pakartotinai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą patį žemės sklypą. Be to, dalis žemės sklype buvusių medžių yra iškirsti, o likusiems apsaugoti nustatytos specialios naudojimo sąlygos, o būtent įrašas „Saugotini želdiniai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje“ (t. 1, b. l. 27).

Šiuo atveju taip pat akcentuotinas ne tik poreikis garantuoti nuosavybės teisinių santykių stabilumą, bet ir užtikrinti teisėtų lūkesčių principo laikymąsi. Bylos duomenimis, ginčo žemės sklypą 2009 m. įsigijęs V. K. siekė plėtoti nekilnojamojo turto verslą ir pradėjo sklypo padalinimo ir tikslinės paskirties keitimo procesus (t. 4, b. l. 52). Teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai įsigijęs, tam tikrą laiką be jokių apribojimų valdęs žemės sklypą, atsakovas turi teisę į jo teisėtų lūkesčių apsaugą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl ieškinio senaties termino ir jo pasekmių taikymo, bei įvertinęs poreikį užtikrinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose, sprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą ieškiniui pareikšti. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jo patirtas atstovavimo išlaidas. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, prašant iš antrosios šalies priteisti išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, teismui turi būti pateikiamas prašymas kartu su jį pagrindžiančiu išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovas duomenų apie prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydį ir jas pagrindžiančių paskaičiavimų nepateikė, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasEgidija Tamošiūnienė