Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažinti kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas terminuota laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir J. R. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, t. y. prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, ir J. R. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 14 (keturiolikai) metų. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo laikas.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu J. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.

A. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė žmogų, t. y. 2009 m. gruodžio 6 d. nuo 22 val. iki 00.00 val. A. J. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini) , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu, dėl asmeninių paskatų, tyčia sudavė A. J. stalčiumi, rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 38–40 smūgių, iš kurių ne mažiau kaip 20–22 – į galvos sritį, o likusius – į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas A. J. muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje ir kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje-momeninėje srityje, kairio paakio-skruosto srityje bei kairiame žande, poodines kraujosruvas lūpose, kraujosruvas ir muštines žaizdas lūpų gleivinėse, apatinio žandikaulio dešinio penkto danties nuskėlimą, poodinę kraujosruvą ir muštinę žaizdą tarpuakio srityje-nosyje, nosies kaulų lūžius, lydimus „akinių“ tipo poodinių kraujosruvų, poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelyje, kairės ausies kaušelyje-smilkininėje srityje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kaktos bei poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, kraujosruvas smilkininiuose raumenyse ir daugines galvos minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas kairio peties srityje, kairiame žaste, pilve, kairio klubo srityje ir šlaunyse, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus krūtinės ląstos kairėje ir krūtinės ląstoje-pilve, dešiniųjų trečio, devinto-dvylikto šonkaulių ir kairiųjų ketvirto-aštunto, penkto, penkto-šešto, šešto-devinto ir devinto-dvylikto šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas kairio žasto viršutiniame-viduriniame trečdaliuose užpakaliniame paviršiuje, kairio riešo sąnario srityje, krūtinės ląstos dešinėje, pilvo dešinėje, dešinėje klubinėje srityje ir kelių sąnarių srityse, poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą dešinėje plaštakoje, kraujosruvas taukinėse ir plonžarnių pasaituose, plonžarnės plyšimą, t. y. nežymų ir sunkų sveikatos sutrikdymus, dėl ko nukentėjusysis A. J. iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą, dėl ko nuo kūno sumušimo, lydimo galvos sumušimo, daugybinių abipusių šonkaulių lūžių bei plonžarnių plyšimo, besikomplikavusių kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nedideliu pakraujavimu ir žarnų turinio patekimu į pilvaplėvės ertmę, potrauminiu šoku, A. J. 2009-12-07 apie 01 val. įvykio vietoje mirė, taip J. R. nužudė itin žiauriai nukentėjusįjį A. J..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. R. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas tvirtina, kad tiek smūgių, kiek nustatyta suduota nukentėjusiajam, suduoti jis negalėjo, taip pat, kad A. J. su stalčiumi jis nemušė. Nuteistasis taip teigė ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje ir pirmosios instancijos teismas paneigė šią apelianto versiją ištirtais įrodymais. Pats J. R. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje bei apeliaciniame skunde nurodo, kad prieš ateidamas į nukentėjusiojo A. J. butą, buvo susipykęs su savo drauge, susinervinęs, buvo girtas, prieš nukentėjusįjį smurtą pradėjo naudoti supykęs ant nukentėjusiojo už pastarojo netinkamą elgesį su motina. Liudytoja N. R. patvirtino, kad J. R. smurtą naudojo labai ilgą laiką, sunkiai save kontroliavo, smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo be preteksto, pamatęs, kad nukentėjusysis apsivilkęs lyg jo apatines kelnaites. Liudytoja N. R. parodė, kad ji tris kartus matė kaip J. R. sudavė spintos stalčiumi, nukentėjusiajam į galvą, ir smūgiavo rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. J. į galvą ir kitas kūno vietas. Pats J. R. neneigė, jog smūgiuodamas kojomis ir rankomis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį A. J., tačiau negalėjo pasakyti, kiek smūgių sudavė. Liudytoja N. R. taip pat parodė, kad išsigandusi J. R. naudoto smurto prieš nukentėjusįjį A. J. išbėgdavo iš buto, tačiau pastarasis ją parsivesdavo į butą ir toliau naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį A. J.. Savo parodymus liudytoja patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 55–59). Šias aplinkybes patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos A. N. ir V. G. (t. 1, b. l. 62–64). Liudytoja N. R. taip pat parodė, kad ji apie valandą laiko buvo laiptinėje ir negirdėjo, kad į butą kas nors būtų užėjęs ar kas nors iš buto būtų išėjęs. Taigi, niekas iš pašalinių asmenų nebuvo užėjęs ir be nuteistojo J. R. nebuvo panaudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį A. J.. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad J. R. sudavė visus nustatytus MRU TMI Telšių poskyrio specialisto išvadoje Nr. M 183/09(07) (t. 1, b. l. 34–37) smūgius nukentėjusiajam A. J..

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia nežinojęs, kad nukentėjusysis serga ir negali priešintis dėl savo bejėgės būsenos. Tačiau į šia aplinkybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Ištyrus visas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus buvo konstatuota, kad neįrodyta, jog J. R. suvokė, kad nusikalstamą veiką padarė prieš bejėgiškos būklės žmogų, todėl iš kaltinimo buvo pašalintas kaltinamojo veiką kvalifikuojantis požymis, kad J. R. nužudė nukentėjusįjį A. J. bejėgiškos būklės. Todėl nėra pagrindo dar kartą atsižvelgti į apelianto nurodytas aplinkybes.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas J. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, sukėlęs nepataisomus padarinius – kito žmogaus gyvybės atėmimą. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino J. R. asmenybę, o būtent tai, kad jis anksčiau teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos sveikatos centro ir narkologinio kabineto įskaitoje neregistruotas, nedirbantis, neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio, darbo biržoje nėra registruotas. Buvo atsižvelgta ir į netinkamą nukentėjusiojo A. J. elgesį: konfliktavo su moterimi, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą.

Apeliantas skunde nurodo, kad pas motiną atėjo blogos nuotaikos nes buvo susipykęs su drauge, todėl buvo jautrus, o A. J. savo elgesiu išprovokavo konfliktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. R. bausmę, konstatavo šios aplinkybės buvimą ir J. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes nukentėjusysis A. J. savo neteisėtais veiksmais – įžeidžiančiu elgesiu prieš nuteistojo motiną išprovokavo konfliktą. Todėl apelianto argumentas atmetamas, kadangi dar kartą atsižvelgti į nustatytą ir pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. R. bausmę, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė J. R. už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, J. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.