Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. B. K. skundą atsakovei Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo, Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos bei Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių nuostatomis, pažymėdama, kad stažas Lietuvos valstybei neįskaitytas pagrįstai. Atsakovė taip pat prašė teismo taikyti senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. liepos 14 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama informuoti apie pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei, gauti informaciją apie tai, kurie pareiškėjos darbo laikotarpiai yra įtraukti skaičiuojant bendrą stažą Lietuvos valstybei bei pareigūno pensijai gauti, bei gauti informaciją apie teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjos darbas pagal darbo sutartį neįtrauktas, skaičiuojant bendrą stažą.

Atsakovė 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. 47SD-1087 informavo pareiškėją apie į jos stažą Lietuvos valstybei įskaičiuotus pareiškėjos darbo laikotarpius. Nurodė, kad nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d. pareiškėja ėjo vidaus tarnybos 1-ojo pulko Karinio mokymo centro budinčios ryšininkės–operatorės pareigas (darbuotojos pagal darbo sutartį). Pažymėjo, jog pareiškėjos pareigos nebuvo valstybės tarnautojos pareigos, todėl remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 7 punktu bei Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 910, 4.1 punktu, šio laikotarpio neįtraukė į stažą Lietuvos valstybei.

Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 13 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama perduoti tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijai išnagrinėti jos skundą dėl stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo.

Viešojo saugumo tarnybos vado įsakymu Nr. 47V-793 sudaryta stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo komisija išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo, peržiūrėdama ir revizuodama anksčiau priimtų administracinių sprendimų dėl pareiškėjos stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d. teisėtumą bei pagrįstumą. Komisija 2016 m. spalio 5 d. vienbalsiai nutarė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos pateiktus reikalavimus ir perskaičiuoti pareiškėjos bendrą stažą Lietuvos valstybei, priskaičiuojant (įtraukiant) laikotarpį nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d., kai pareiškėja ėjo Vidaus tarnybos 1-ojo pulko Karinio mokymo centro budinčios ryšininkės-operatorės pareigas (darbuotojos, dirbančios pagal darbo sutartį).

Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos darbo Vidaus tarnybos 1-ojo pulko Karinio mokymo centre laikotarpio nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d. įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vado 2006 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. TE-189 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo paskaičiavimo“ pareiškėjai buvo paskaičiuotas 1 metų 2 mėnesių 0 dienų stažas nuo 2006 m. spalio 10 d.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas metų skaičius. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos.

VTĮ 42 straipsnio 1 dalis nurodo stažą nuo 1990 m. kovo 11 d., tai yra laiką, kai dar nebuvo priimti nei Valdininkų įstatymas (galiojęs nuo 1995 m. liepos 30 d. iki 1999 m. liepos 30 d.), nei abiejų redakcijų (1999 m. liepos 8 d. ir 2002 m. balandžio 23 d.) Valstybės tarnybos įstatymas (galiojo atitinkamai nuo 1999 m. liepos 30 d. ir nuo 2002 m. liepos 1 d.). Iš minėtų teisės aktų taip pat išplaukia, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo pradžia gali būti nustatoma dviem alternatyviais VTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Pirmasis iš jų siejamas su valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžia. Antrasis – su paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka diena.

Detalesnė stažo skaičiavimo tvarka aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintose Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

1995 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 33-759, įstatymas įsigaliojo 1995-05-01), kuris nustatė valstybės valdymo tarnybą, priėmimo į valstybės valdymo tarnybą tvarką, jos laikymąsi, valdininkų teises, pareigas ir atsakomybę, tarnybos santykių pasibaigimą.

Valdininkų įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus minimus 2 straipsnyje valstybės ir savivaldybių politikus), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais. Pagal Valdininkų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, valstybės valdymo tarnybos tarnautojai sudaro profesinį valdininkų korpusą. Valdininkais nelaikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas, t. y. kurie prižiūri darbovietės vidaus ūkį ir kurių veikla neturi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją (5 straipsnio 2 dalis).

Valdininkų įstatymo 6 straipsnyje buvo nustatyti A ir B lygio valdininkai. B lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme. Pareigybių priskyrimą A lygiui pareigybių sąraše Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (įstatymas įsigaliojo 1999-07-30), kuris nustatė pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (1 straipsnis). Įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymui, Valdininkų įstatymas neteko galios. Valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija) 2 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei, o 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija) 6 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai skirstomi į viešojo administravimo (iš jų statutinius valstybės tarnautojus) ir paslaugų valstybės tarnautojus. Šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į šiuos lygius: A lygis – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas; B lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas; C lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija; D lygis – pareigybės, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.

Kaip matyti iš teisinio reguliavimo, negana to, kad darbuotojas įstatymo priėmimo dieną turėjo valstybės tarnautojo statusą, tačiau jis dar privalėjo atlikti ir tam tikras funkcijas, o būtent: viešojo administravimo ūkines ar technines. Pažymėtina, kad Valdininkų įstatyme ūkinės ir techninės funkcijos buvo rašomos su brūkšneliu (t. y. ūkinės-techninės), o Valstybės tarnybos įstatyme funkcijos atskiriamos, nurodant alternatyvą – ūkinės ar techninės.

Pagal šį įstatymą, pareiškėjos pareigybė negalėjo būti priskirta nei A, nei B lygiui, nes ji tuo metu neturėjo reikiamo išsilavinimo. Iš pateiktos Budinčio ryšininko-operatoriaus pareiginės instrukcijos matyti, kad pareiškėjos funkcijos tuo metu buvo patikrinti radijo aparatūros, telefono aparatūros, maitinimo šaltinių bei pagalbinių įrenginių techninį stovį, jų darbingumą ir švarą; operatyviai priimti ar perduoti, apiforminti radiogramas (telefonogramas), ir nedelsiant atiduoti jas perdavimui pagal paskirtį; atlikti radijo (telefoninio) ryšio patikrinimą su objektais, priimant informaciją apie ten esamą padėtį ir informuoti pulko budintį; užmiesčio pokalbius registruoti atskirame žurnale ir kt. Pareiginės instrukcijos 4 punktas nustatė kvalifikacinius reikalavimus – vidurinis arba spec. techninis vidurinis išsilavinimas. Vidaus tarnybos 1-ojo pulko Kovinio ir fizinio paruošimo skyriaus instruktoriaus pareigybės aprašymas pagal nustatytas asmens vykdomas funkcijas bei statusą nėra analogiškas paminėtai budinčios ryšininkės-operatorės pareiginei instrukcijai.

2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto.“ Šiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo konstatuota, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, kad konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai suponuoja tam tikrus reikalavimus valstybės tarnautojams, kad valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų.

Taip pat konstatuota, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį valstybės tarnautojų teisinį statusą, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos, iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos, profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir/arba viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią, inter alia, valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties tęstinumą. Valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad valstybės tarnybos paskirtis garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A-1791/2005) išaiškino, kad pareigybės lygis yra esminis pareigybę apibūdinantis požymis, todėl faktas, kad dvi to paties pavadinimo pareigybės turi skirtingus lygius, parodo ne tai, kad tos pareigybės yra tik dvi skirtingos to paties dalyko modifikacijos, o tai, kad tos dvi pareigybės savo esme, kokybiškai yra visiškai skirtingi dalykai. Esminis kiekvienos pareigybės elementas yra tai pareigybei keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Atsižvelgiant į keliamus kvalifikacinius reikalavimus, atskirose pareigybėse gerokai skiriasi priskirtų funkcijų reikšmė, darbo pobūdis bei atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos atliekamų pareigų pobūdis, reikalaujamas išsilavinimas ir kitos ypatybės (atsižvelgus ir į vėliau patvirtintą Vidaus tarnybos 1-ojo pulko Kovinio ir fizinio paruošimo skyriaus instruktoriaus pareigybės aprašymą) neleidžia jų priskirti A arba B lygiui, todėl tarnybos šiose pareigose laikotarpis neįtrauktinas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Taigi, atsižvelgus į taikytinų teisės aktų raidą ginčijamam periodui ir keliamų reikalavimų valstybės tarnautojams kontekstą, įvertinus faktines aplinkybes ir juos pagrindžiančius įrodymus, atsakovės sprendimai neįskaityti pareiškėjos prašomo laikotarpio nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d. į bendrą stažą Lietuvos valstybei yra teisėti ir pagrįsti.

Reikalavimas įpareigoti Tarnybą per 10 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo perskaičiuoti pareiškėjos tarnybos stažą Lietuvos valstybei laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinių reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl, atmetus pagrindinius skundo reikalavimus, atmestinas ir išvestinis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos Ž. B. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.