- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-17
- Bylos Nr.
- e2-351-996/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20189-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė (pirm.)
- Ieškovas
- UAB "World Baltic Trade"
- Atsakovas
- M. T.
- Advokatai
- Marius Devyžis, Valerijus Kirpičnikovas, Tomas Bagdanskis, Monika Murauskė, Milda Jogėlaitė
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ atstovams advokatams Mariui Devyžiui, Jonui Plateliui, advokato padėjėjai Monikai Murauskei, uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ buhalterei T. K.,
atsakovui M. T., jo atstovams advokatui Tomui Bagdanskiui, advokato padėjėjai Mildai Jogėlaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ ieškinį atsakovui M. T. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
uždaroji akcinė bendrovė „World Baltic Trade“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jo patikslinimais (el. b. apyrašo t. I, l. 1–9, t. III, l. 1–8, 77–84, t. IV, l. 48–73) M. T. (toliau – atsakovas, darbuotojas), prašydama priteisti jai iš atsakovo 314 706 Eur dydžio nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad įmonė veikia jau daugiau kaip 25 metus, teikia logistikos paslaugas, turi muitinės tarpininko licenciją, teikia ir muitinės tarpininko paslaugas – atlieka įvairias procedūras, tokias kaip prekių importo, eksporto, tranzito deklaravimas, išankstinių deklaracijų pildymas ir kt. Nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 03, kurios pagrindu atsakovas, turėdamas licenciją teikti muitinės tarpininko paslaugas, pradėjo darbą įmonės muitinės tarpininkų skyriuje, jam buvo suteiktos darbo priemonės: kompiuteris, kurio Nr. 04, telefonas, SIM kortelė su telefono numeriu, kurią jis naudojo iki pat darbo sutarties nutraukimo, darbinio elektroninio pašto adresas, kitos darbui reikalingos priemonės ir prieigos prie slaptažodžiais apsaugotų ir kitų kompiuterinių programų, atsakovas nuo 2017 m. birželio 26 d. buvo paaukštintas ir pradėjo eiti įmonės muitinės tarpininkų atstovų (toliau – MTA) skyriaus vadovo pareigas, jam buvo priskirtos darbo funkcijos, numatytos MTA skyriaus vadovo pareigybių aprašyme, taip pat atsakovas tapo atsakingas už MTA darbo organizavimą, veiklos rezultatus, be to, siekiant užtikrinti disponuojamos informacijos apsaugą, su atsakovu 2019 m. kovo 13 d. buvo sudaryta konfidencialumo sutartis, konkrečiai nurodant, kuri informacija laikoma konfidencialia, be kita ko, konfidencialia informacija pripažįstant ir atsakovo naudojamus slaptažodžius, prisijungimo duomenis prie įmonės kompiuterinės sistemos, elektroninio pašto ir kita. Teigė, kad atsakovas, būdamas MTA skyriaus vadovu, savo veikloje naudojosi Muitinės deklaracijų apdorojimo sistema (toliau ? MDAS), Nacionaline tranzito kontrolės sistema (toliau – NTKS), AVILDA organizacijos sukurta ir palaikoma programa „Muitinė“ (toliau – AVILDA) bei CARGOSOFT – sandėlio valdymo programa. Paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 6 d. į įmonės muitinės sandėlį, esantį adresu: Sodų g. 10, Skaidiškės, Vilniaus raj., atvyko penki pareigūnai iš Vilniaus teritorinės muitinės, kurie iškvietė atsakovą iš kabineto, jau kitą dieną po muitinės pareigūnų apsilankymo įmonėje, t. y. 2019 m. lapkričio 7 d., atsakovas įteikė įmonei prašymą atleisti jį iš darbo savo noru, toks atsakovo elgesys įmonei buvo labai įtartinas, kadangi apie ketinimą išeiti iš darbo atsakovas niekada neminėjo, o tokio staigaus apsisprendimo nutraukti su įmone darbo santykius atsakovas nepaaiškino, įmonė netenkino atsakovo prašymo dėl atleidimo iš darbo savo noru. Teigė, kad 2019 m. lapkričio 12 d. atsakovas žodžiu informavo įmonę, jog Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai į įmonę atvyko su patikrinimu dėl jo (atsakovo) 2019 m. spalio 31 d. atliktos muitinės procedūros – manifesto pildymo bei šio manifesto atšaukimo; atsakovui už tai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas bei skirta bauda; įmonės vadovo reikalavimu atsakovui buvo pasiūlyta pateikti pasiaiškinimą dėl nurodyto įvykio, tačiau atsakovas jo nepateikė. Paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 21 d. į įmonės sandėlį atvyko Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai su 2019 m. lapkričio 20 d. pavedimu atlikti patikrinimą, muitinės pareigūnai įteikė įmonės atstovams 2019 m. lapkričio 20 d. raštą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo, įmonei susipažinus su pavedimo turiniu, paaiškėjo, kad vykdomas įmonės veiklos patikrinimas yra betarpiškai susijęs su atsakovo atliktais deklaravimo veiksmais. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 18 d. buvo gautas Vilniaus teritorinės muitinės raštas dėl numatomo sprendimo atšaukti leidimus, suteikiančius teisę naudotis įgalioto siuntėjo ir įgalioto gavėjo statusu. Pažymėjo, kad kadangi visas deklaracijas, kurių pildymo aplinkybėmis domėjosi muitinės pareigūnai, pildė atsakovas (kaip paaiškėjo vėliau, dvi prekių padėjimo į sandėlį deklaracijas Nr. 19LTVC0100IM274335 ir Nr. 19LTVC0100IM2743F1 atsakovo nurodymu pildė jam pavaldi darbuotoja M. R.), atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė jokių pasiaiškinimų, įmonė priėmė sprendimą išsiaiškinti kiekvienos deklaracijos, išvardintos Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. lapkričio 29 d., 2019 m. gruodžio 11 d. raštuose, pildymo procedūrą; greta muitinės patikrinimo, įmonės administracija taip pat pradėjo vidinį tyrimą; dėl paaiškėjusių aplinkybių bei siekiant apriboti atsakovo atliekamus veiksmus, įmonė priėmė įsakymą dėl atsakovo laikino nušalinimo nuo einamų pareigų, 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. P-59 buvo pasirašytinai įteiktas atsakovui 2019 m. gruodžio 18 d., atsakovas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2019 m. gruodžio 23 d. 3 mėnesiams, bet neilgiau kaip iki Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo pabaigos ir išvadų pateikimo, įsakymu buvo nuspręsta mokėti atsakovui vidutinį darbo užmokestį nušalinimo laikotarpiu, įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 49 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 6 punkto pagrindu – tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos, darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika. Nurodė, kad po įsakymo apie nušalinimą įteikimo, atsakovas pakartotinai 2019 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2019 m. gruodžio 31 d. savo noru, tačiau įmonės akcininkas, susipažinęs su pateikta informacija, priėmė sprendimą neatleisti atsakovo iš darbo savo noru, atsakovui buvo pasiūlyta pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnio pagrindu, susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo įmonė nurodė aplinkybes apie atliekamą patikrinimą ir galimus atsakovo vykdomų procedūrų pažeidimus, kurie ateityje gali sukelti įmonei neigiamas pasekmes dėl atsakovo veiksmų, dėl ko atsakovas prarado įmonės pasitikėjimą, bet atsakovas, susipažinęs su susitarimo nutraukti darbo sutartį turiniu, nesutiko nutraukti darbo santykių jam pateikto susitarimo pagrindu, kadangi atsakovui nepatiko susitarime nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovo veiksmais, įmonės akcininko nurodymu ir įmonės vadovo 2020 m. sausio 8 d. įsakymu buvo paliktas galioti 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymas nušalinti atsakovą nuo pareigų; 2020 m. sausio 13 d. įmonė perdavė vidinio tyrimo ataskaitą su priedais Vilniaus teritorinei muitinei. Paaiškino, kad 2020 m. sausio 13 d. atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija), 2020 m. vasario 4 d. įmonė ir atsakovas sudarė taikos sutartį, kurią Darbo ginčų komisija patvirtino sprendimu, darbo santykiai tarp įmonės ir atsakovo buvo nutraukti 2020 m. vasario 4 d. DK 54 straipsnio pagrindu. Teigė, kad 2020 m. liepos 17 d. įmonei buvo įteikta 2020 m. liepos 7 d. muitinės patikrinimo ataskaita Nr. 0VM320058M (toliau – Ataskaita1), kurioje nustatyta 180 830 Eur dydžio mokestinė prievolė muitinei, kurią sudaro 624 Eur muitų delspinigiai, 9 194 Eur PVM delspinigiai, 46 467 Eur importo muitas, 96 043 Eur importo PVM, 28 502 Eur bauda; 2020 m. lapkričio 3 d. muitinė priėmė dar vieną muitinės patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320097M (toliau – Ataskaita2), kurioje nustatyta, kad į įmonės muitinės sandėlį buvo pristatyti nauji drabužiai, avalynė ir tekstilės gaminiai, tačiau T1 tranzito deklaracijose (17 importo deklaracijų) šie gaminiai buvo deklaruoti kaip dėvėti drabužiai, Ataskaitos2 duomenis įmonei nustatyta dar viena 126 615 Eur dydžio mokestinė prievolė muitinei, kurią sudaro 485 Eur muitų delspinigiai, 8 406 Eur PVM delspinigiai, 32 178 Eur importo muitas, 65 926 Eur importo PVM, 19 620 Eur bauda; taigi, iš viso įmonei nustatyta mokestinė prievolė pagal abi ataskaitas sudarė 307 445 Eur. Nurodė, kad įmonė, neturėdama galimybių sumokėti muitinei visos mokestinės prievolės iš karto, iniciavo veiksmus dėl prievolės vykdymo išdėstymo – 2021 m. balandžio 9 d. įmonė ir muitinė sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. 5MA-34-87, kuria buvo išspręstas Ataskaitoje1 nustatytos mokestinės prievolės (46 467 Eur importo muitų, 642 Eur importo muitų delspinigių ir 96 043 Eur importo PVM) likučio mokėjimas, 624 Eur importo muitų delspinigius sumokėjus prieš sutarties sudarymą, likusios dar nesumokėtos 39 357 Eur importo muito dalies ir 10 413 Eur importo PVM dalies mokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 11 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d., likusios 78 520 Eur importo PVM dalies mokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 11 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; 2021 m. balandžio 12 d. įmonė ir muitinė sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. 5MA-34-93, kuria buvo išspręstas Ataskaitoje2 nustatytos mokestinės prievolės (32 178 Eur importo muitų, 485 Eur importo muitų delspinigių ir 65 926 Eur importo PVM) likučio mokėjimas, 485 Eur importo muitų delspinigius sumokėjus prieš sutarties sudarymą, 32 178 Eur importo muito ir 2 178 Eur importo PVM dalies mokėjimas buvo išdėstytas nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d., likusios 63 748 Eur importo PVM dalies mokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; 2021 m. birželio 14 d. įmonė ir muitinė sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. 5MA-34-127, kuria buvo išspręstas Ataskaitoje1 nustatytos 28 502 Eur baudos ir 9 194 Eur PVM delspinigių, taip pat Ataskaitoje2 nustatytos 19 620 Eur baudos ir 8 406 Eur PVM delspinigių mokėjimo išdėstymo klausimas, skaičiuojant palūkanas, bendra baudų, delspinigių ir paskaičiuotų palūkanų 72 983 Eur suma buvo išdėstyta laikotarpiui nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 18 d.; tokiu būdu, sudarius tris mokestinės paskolos sutartis su muitine, buvo išspręstas iš viso 314 706 Eur dydžio prievolės muitinei vykdymo tvarkos klausimas, būtent tokio dydžio reikalavimą įmonė ir reiškia atsakovui byloje. Nurodė, kad muitinei atlikus patikrinimą, o įmonės administracijai atlikus vidinį tyrimą tapo aišku, kad už netinkamą visų ataskaitose nurodytų deklaracijų pildymą yra atsakingas atsakovas, atsakovas, būdamas MTA skyriaus vadovu, duomenis į MDAS, NTKS, CARGOSOFT sistemas suvesdavo sąmoningai klaidingai, netinkamai pildydavo muitinės deklaracijas, tokiu būdu pats gaudamas naudą arba padėdamas ją gauti tretiesiems asmenims (padėdamas išvengti prievolės už prekes mokėti importo muito ir importo PVM mokesčius) bei sukeldamas tiesioginę žalą įmonei. Nurodė, jog įmonė nustatė, kad atsakovas veikė pagal konkrečią schemą, kuri atrodė taip: į įmonės sandėlį atvyksta (arba tik dokumentais, t. y. formaliai nurodoma, kad atvyksta, nors realiai prekės neatvyksta) prekės (nauji drabužiai ar farmacijos prekės) su originaliais lydinčiais dokumentais ? atsakovas deklaruoja prekių padėjimą į įmonės sandėlį, tačiau pakeičia visus ar dalį lydinčių dokumentų ir pateikia suklastotus lydinčius dokumentus (neva atvežami dėvėti drabužiai, modeliavimo pasta, gipsas), tokiu būdu sąlygodamas tikrovės neatitinkančių duomenų apie gautas prekes suvedimą į atitinkamas sistemas ? prekės sandėlyje (kai jos faktiškai neįvežamos – net ir sandėlyje nesančios prekės) apskaitomos pagal suklastotus dokumentus, mažinančius jų vertę, todėl apskaičiuojamas mažesnis importo muito ir importo PVM mokestis ? prekės formaliai išgabenamos iš įmonės sandėlio (nauji drabužiai su dėvėtų drabužių kilmės dokumentais, farmacinės prekės su modeliavimo pastos ar gipso kilmės dokumentais); įmonei šiuo metu yra žinomi (ir muitinės patvirtinti) 27 tokie atvejai, kuomet atsakovas tokiais veiksmais išvengė prievolės už prekes mokėti importo muito ir importo PVM mokesčius. Pabrėžė, kad atsakovas privalo atlyginti įmonei padarytą žalą, kadangi būtent atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir yra kaltas dėl įmonei nustatytos mokestinės prievolės, nulėmusios skolos muitinei susidarymą. Teigė, kad atsakovo atlikti veiksmai žinomai klaidingai pildant prekių tranzito, padėjimo į sandėlį ir eksporto deklaracijas, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis CARGOSOFT ir kitose jo veikloje naudojamose sistemose, netgi galimai klastojant dokumentus, lėmė grubius prekių importą/eksportą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimus. Pažymėjo, kad pagal Ataskaitą1, muitinė nustatė Sąjungos muitinės kodekso (toliau – SMK) 79 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimus, esant SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimams, dėl atgabentų prekių atitinkamai susidarė nesumokėto importo muito prievolė muitinei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 14 straipsnio 13 dalimi, kai, pagal SMK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus ar importo skolą muitinei, atitinkamai atsiranda ir prievolė apskaičiuoti importo PVM, pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį, 2 straipsnio 25 dalį, sumokėti importo PVM už prekes, kurios laikomos importuotomis, pareiga vėlgi kilo įmonei, kartu muitinė nustatė SMK 233 straipsnio 3 dalies, 242 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus bei konstatavo, kad buvo nesilaikyta supaprastinimų taikymo procedūrų: neįvykdyta pareiga pateikti muitinei tranzitu atgabentas ne Sąjungos prekes nepakeisto pavidalo; neišsaugoti tranzito deklaracijas papildantys dokumentai; prekės, atgabentos su T1 tranzito deklaracijomis, neįtrauktos į apskaitos registrus; neužtikrinta, jog sandėlyje laikomos prekės būtų nepaimtos iš muitinės priežiūros ir kitų įsipareigojimų, susijusių su muitinio sandėliavimo procedūros įforminimu prekėms, vykdymas. Teigė, jog pagal Ataskaitą2 muitinė nustatė SMK 242 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus, kuomet į įmonės sandėlį pagal 17 Vokietijoje įformintų T1 tranzito deklaracijų buvo atgabentos ne Sąjungos prekės – įvairūs nauji tekstilės gaminiai, drabužiai ir avalynė, dėl kurių buvo užbaigtos tranzito procedūros ir įformintos muitinio sandėliavimo procedūros, visgi prekės buvo įtrauktos į apskaitą kaip dėvėti drabužiai ir kiti dėvėti dirbiniai, kiti dažyti audiniai, guminiai arba plastikiniai išoriniai padai ar kulnai, nurodant atitinkamus prekių kodus. Pabrėžė, kad dėl aptartų pažeidimų, kuriuos realiai padarė atsakovas, įmonei kilo net 314 706 Eur dydžio mokestinė prievolė. Pažymėjo, kad dalyje atvejų atsakovas, pats fiksuodamas krovinių atvykimą, nurodydavo klaidingą deklaruojamų prekių kodą (vietoje naujų rūbų deklaruodavo dėvėtus, vietoje farmacijos prekių – modeliavimo pastą ar gipsą ir panašiai), nors aiškiai žinojo, kokios prekės yra atvežamos, dar daugiau – pagal kai kurias tranzitines deklaracijas ir CMR važtaraščius, dalis nurodytų transporto priemonių, neva gabenusių krovinius, į įmonės teritoriją apskritai nebuvo įvažiavusios, nors prekių padėjimą į sandėlį atsakovas fiksavo, kas tik dar kartą patvirtina, kad atsakovas veikė sąmoningai ir veiksmus atliko tyčia, atitinkamai klaidingu kodu jis deklaruodavo ir prekių padėjimą į įmonės sandėlį (padėjimas į sandėlį buvo formalus, realiai prekės įmonės sandėlyje neatsirasdavo), be to, deklaruodamas prekių išvežimą iš įmonės sandėlio atsakovas jau nurodydavo ne tik klaidingus prekių kodus, bet ir klaidingus jas neva išgabenusių transporto priemonių valstybinius numerius. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas – ilgametę patirtį turintis MTA skyriaus darbuotojas ir netgi vadovas, dėl to suvokti tokio savo elgesio neteisėtumą ir jo sukeliamas pasekmes, turėjo ne tik dėl to, kad ši pareiga buvo įtvirtinta jo pareigybės aprašyme, bet ir dėl turimos ilgametės patirties, tačiau nepaisant to, atsakovas vis tiek tyčia vykdė neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalą valstybei, o atitinkamai ir įmonei. Pabrėžė, kad visi šie atvejai buvo sistemingai slepiami nuo įmonės ir užkirsti kelio šiems veiksmams įmonė neturėjo galimybės, įmonėje turimi dokumentai bei tie, kuriuos atsakovas teikė muitinei, buvo skirtingo turinio, be to, atsakovas, bendraudamas su įmonėmis ir realiai organizuodamas prekių gavimą savo žinion, nurodydavo savo asmeninius kontaktinius duomenis (telefono numerį, elektroninio pašto adresą), pateikdavo suklastotą įgaliojimą, kurio įmonės vadovas niekada nepasirašė, o iš įmonės darbuotojų paaiškinimų akivaizdu, kad savo atliekamus veiksmus jis siekė nuslėpti ir nuo savo kolegų, taigi, nagrinėjamu atveju įmonė neturėjo jokios realios galimybės sustabdyti atsakovo neteisėtus veiksmus laiku, o vos sužinojusi apie juos – nedelsdama to ėmėsi (nušalino atsakovą nuo pareigų, vėliau atleido iš darbo). Ieškovės įsitikinimu, atsakovas turi pareigą atlyginti visą įmonei padarytą žalą, kurią sudaro muitinės apskaičiuota 314 706 Eur dydžio mokestinė prievolė, taip pat pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, iš atsakovo turėtų būti priteistos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (314 706 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Marius Devyžis palaikė ieškovės ieškinyje išdėstytą poziciją.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė įmonės buhalterė T. K. parodė, kad įmonėje buhaltere dirba nuo 2016 m., jai atėjus dirbti į įmonę, atsakovas joje jau dirbo, atsakovas jai paliko labai gerą įspūdį, jokių konfliktų su juo nebuvo, jai nebuvo žinomi atsakovo ketinimai išeiti iš darbo, nuo 2019 m. rugpjūčio pabaigos iki 2019 m. lapkričio 27 d. įmonės vadovas atostogavo, buvo išvykęs iš Lietuvos, tuo metu atsakovui buvo perduota daugiau funkcijų, padidintas jo darbo užmokestis, vykstančio muitinės patikrinimo metu muitinė jai nurodė išsiaiškinti, kas įmonėje daro dokumentų ir kodų pakeitimus, atsakovas jo nušalinimo nuo darbo metu atsakymų į įmonės paklausimus neteikė, o 2020 m. sausio mėn. į įmonę atvyko atsakovo tėvas, nurodė, kad apmokės visas teisininko išlaidas, pateikė advokato Valerijaus Kirpičnikovo rengtą atsakymą muitinei, tačiau pateikus tokį raštą, įmonė būtų bankrutavusi, atsakovas siūlė atsidaryti kitą įmonę, įmonės vadovas ir akcininkas su atsakovo pasiūlymais nesutiko, su visomis ginčo deklaracijomis atsakovas yra susijęs, o kadangi buvo piginama prekės savikaina, tai dalį naudos gavo tretieji asmenys, kuo galimai jie pasidalino su atsakovu, atsakovas dažnai į darbą atvykdavo prieš 8 val., o išvykdavo po 19 val., atsakovo tėvas kuravo 2 įmones, kurių prekės buvo ieškovės sandėlyje, viena iš jų „Jurana“, tai atsakovo dėdės E. U. įmonė, o E. U. yra buvęs ieškovės akcininkas ir vadovas (kažkur iki 2012 m.), apie atsakovo vykdytus veiksmus galėjo žinoti nebent P. B., bet jis jau miręs, atsakovas siūlė viską „nurašyti ant“ P. B..
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (el. b. aprašo t. II, l. 166–177, t. III, l. 55–70, 128–144, t. VIII, l. 76–97).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. su ieškove sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis įmonėje pradėjo eiti vadybininko pareigas, nuo 2017 m. birželio 26 d. ėjo įmonės MTA skyriaus vadovo pareigas. Nurodė, kad jam nebuvo perduotas kompiuteris Nr. 04, kaip kad nurodė ieškovė, be to, įmonės naudojami kompiuteriai nebuvo apsaugoti jokiais slaptažodžiais, kaip kad teigia ieškovė, jokie individualūs slaptažodžiai, saugantys kompiuterius, jam nebuvo išduoti, todėl kompiuteriais naudotis ir per juos teikti dokumentus muitinei galėjo bet kuris asmuo, esantis įmonėje (tuo labiau, ne visi asmenys, dirbantys įmonėje, yra oficialiai įdarbinti joje, todėl jei jie padarytų žalą, ji negalėtų būti išieškota iš jų neatskleidžiant šio fakto, kyla abejonė, jog tokią žalą įmonė siektų išieškoti tik iš oficialiai dirbančių asmenų, pvz. jo), tokia praktika buvo priimtina ir įmonės vadovams, kurie taip pat aktyviai jungdavosi prie bet kurių kompiuterių ir pateikdavo dokumentus, koreguodavo pateiktą informaciją. Pažymėjo, kad jis taip pat nebuvo supažindintas su skyriaus vadovo pareigybių aprašymu, šių pareiginių nuostatų jis nėra matęs. Atsakovo teigimu, kadangi ieškovė darbo santykių metu dažnai vėluodavo sumokėti darbo užmokestį, leisdavo dirbti asmenims, apie kuriuos nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, dėl tokių neteisėtų ir savavališkų įmonės veiksmų jis dažnai reikšdavo pretenzijas darbdavei, siekdamas, kad tinkamos darbo sąlygos būtų užtikrintos ne tik jam pačiam, tačiau ir kitiems įmonės darbuotojams, vis dėlto, matydamas, kad situacija nesikeičia, įmonėje darbas vyksta chaotiškai ir įmonė nenori vykdyti jai įstatymais nustatytų pareigų, jis ne kartą teikė prašymus atleisti jį iš darbo, tačiau jį, kaip gerą darbuotoją, įmonė vertino ir siekė išlaikyti, todėl prašydavo neišeiti pažadant ateityje didesnį darbo užmokestį. Paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 20 d. Vilniaus teritorinės muitinės pavedimu buvo pradėtas vykdyti įmonės patikrinimas, šio tyrimo pagrindu įmonė jį įpareigojo pateikti informaciją ir dokumentus, kuriuos jis pateikė, tik kad dokumentų bei informacijos rinkimas užtruko, atsižvelgiant į didelį nurodytų deklaracijų skaičių, be to, nors jis ir buvo įpareigotas pateikti dokumentus, tačiau už procesus, susijusius su kroviniais, buvo atsakingi daugelis įmonės darbuotojų, kas pareikalavo papildomų laiko sąnaudų surenkant duomenis iš skirtingų įmonės darbuotojų. Pažymėjo, kad visi teikiami dokumentai buvo suderinti su įmone, įmonė jiems pritarė ir jokių pretenzijų dėl pateikiamos informacijos tikslumo ar netinkamumo jam nereiškė; nėra suprantama, kodėl įmonei manius, kad teikiama informacija nėra tiksli ar tinkama, turint įsitikinimą, kad neva dėl jo neteisėtų veiksmų pradėtas tyrimas (įmonė nurodė, kad iš pavedimo turinio paaiškėjo, kad vykdomas įmonės veiklos patikrinimas yra betarpiškai susijęs su atsakovo atliktais deklaravimo veiksmais), įpareigojo būtent jį pateikti visus dokumentus. Teigė, kad pateikė visus paaiškinimus, kurių reikalavo įmonė, tačiau, kaip įprasta, jis nedarė dviejų dokumentų egzempliorių, todėl įmonė yra vienintelis subjektas, kuris disponuoja jai pateiktais dokumentais, tačiau įmonė į bylą neteikia jai nepalankių įrodymų. Paaiškino, kad matydamas įmonės priešišką nusistatymą bei formuojamą poziciją, jog dėl atliekamo patikrinimo yra atsakingas būtent jis, supratęs, kad dėl nuolatinių pastabų įmonei ir Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnams nustačius tam tikrus pažeidimus, įmonė greičiausiai sieks sudaryti įspūdį, kad būtent jis yra kaltas ir atsakingas už galimą žalą ir taip susidoroti su juo, ne kartą teikė prašymus nutraukti darbo sutartį, tačiau įmonė neteisėtai atsisakydavo įforminti darbo santykių nutraukimą, dėl šių priežasčių 2019 m. lapkričio 26 d. jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, siekdamas nutraukti darbo santykius jo prašymu, tačiau gavusi pranešimą apie pateiktą prašymą Darbo ginčų komisijai, ieškovė pasikvietė jį pasikalbėti ir paprašė prašymą, teiktą Darbo ginčų komisijai, atsiimti, pabaigti dirbti iki švenčių, pažadant, kad po jų patenkins jo prašymą dėl darbo santykių nutraukimo, todėl nenorėdamas gilinti susidariusio konflikto, jis patikėjo įmonės pažadu ir atsiėmė prašymą; vadovaudamasis susitarimu, prieš šventes 2019 m. gruodžio 19 d. jis pateikė dar vieną prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2019 m. gruodžio 31 d., tačiau tą pačią dieną dėl jam nežinomų priežasčių jis gavo vienintelio įmonės akcininko 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. P-59, kuriuo buvo informuotas apie jo nušalinimą nuo pareigų nuo 2019 m. gruodžio 23 d. trims mėnesiams, bet ne ilgiau kaip iki Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo išvadų pateikimo ir tyrimo pabaigos, nemokant darbo užmokesčio – tai nurodyta pačiame įsakyme (įmonė klaidina teismą nurodydama, neva ji nušalinimo metu jam mokėjo priklausantį darbo užmokestį, taip bandydama sukurti geranoriškos darbdavės įspūdį), tačiau remiantis DK 49 straipsniu, nušalinimas, trunkantis tris mėnesius, galimas tik pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą, tuo tarpu darbdavys savo iniciatyva gali nušalinti darbuotoją ne ilgesniam kaip 30 dienų terminui bei mokant jam vidutinį jo darbo užmokestį, todėl akivaizdu, kad įmonė savavališkai ir neteisėtai įgyvendino nušalinimo teisę, tai buvo pripažinta ir pačios ieškovės, sudarant taikos sutartį darbo byloje Darbo ginčų komisijoje: taikos sutartimi įmonė įsipareigojo jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. vasario 4 d. Paaiškino, kad jam nesutikus su nušalinimu nuo pareigų, nurodant, kad įmonė elgėsi neteisėtai, įmonė dar kartą pažadėjo, kad 2020 m. sausio pradžioje bus sudarytas šalių susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau atvykus jo pasirašyti, įmonė pateikė susitarimą, kuriame buvo nurodyta, kad atlikto vidinio patikrinimo eigoje (jis nebuvo supažindintas su šiuo tyrimu, jame nedalyvavo) nustatė faktines aplinkybes, jog jo vadovaujamame skyriuje jo vykdytos prekių tranzito muitinimo procedūros galimai buvo pažeistos ir dėl to ateityje įmonei gali kilti neigiamos pasekmės, ko pasėkoje įmonė prarado pasitikėjimą juo ir negali patikėti jam toliau vykdyti darbo funkcijas, tačiau šios įmonės nurodytos aplinkybės visiškai neatitiko realios susiklosčiusios situacijos, todėl jis nesutiko pasirašyti tokio turinio susitarimo, atsižvelgiant į tai, jis vėl buvo priverstas kreiptis į Darbo ginčų komisiją, tuo tarpu ieškovė, akivaizdžiai suprasdama, jog netenkindama daugkartinių prašymų nutraukti darbo sutartį elgėsi neteisėtai, pasiūlė sudaryti taiką ir nutraukti darbo santykius darbo byloje, Darbo ginčų komisijos patvirtintoje taikos sutartyje įmonė aiškiai nurodė, kad neturi jokių pretenzijų bei reikalavimų, susijusių su darbo santykiais jo atžvilgiu, Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Pažymėjo, kad ieškovė po viso to reiškia jam reikalavimą atlyginti neva jos patirtą žalą, nurodytą Ataskaitoje1 ir Ataskaitoje2 bei paskolos sutartyse, t. y. 314 706 Eur, tačiau, pabrėžė, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo buvimą tenka darbdaviui, tuo tarpu įmonė nepateikė nei vieno įrodymo, kad būtent jis teikė deklaracijas, pagal kurias susidarė muitinės apskaičiuoti muito ir importo PVM mokesčiai, kadangi pateikta dokumentų analizė tik įrodo galimus neatitikimus įmonės veikloje, tačiau visiškai neįrodo jo neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojams buvo suteikti individualiais slaptažodžiais neapsaugoti kompiuteriai, o įmonėje vyravo praktika, kad kompiuteriais buvo dalijamasi, todėl prie bet kurio kompiuterio galėjo prisijungti ir kito asmens vardu kelti dokumentus į programas bet kuris darbuotojas, dar daugiau, įmonės vadovas įrašydavo vieną sertifikatą keliems kompiuteriams, o jungiantis prie AVILDA programos nereikėdavo įvesti jokių slaptažodžių bei identifikacinės informacijos, pastaroji būdavo suvedama rankiniu būdu asmens, kuris teikia informaciją, todėl bet kuris asmuo galėdavo nurodyti kitą asmenį; ieškovė visas pateiktas deklaracijas sieja su vieninteliu argumentu, jog neva tik jis naudojosi kompiuteriu, pažymėtu Nr. 04, tačiau šios aplinkybės ieškovė niekaip neįrodė. Teigė, kad įmonė pildo ir pateikia šimtus deklaracijų, šią funkciją be jo oficialiai vykdė dar penki darbuotojai, todėl nesuprantama, kuo remiantis įmonė nustatė, kad būtent jis pateikė užpildytas deklaracijas. Mano, kad darbdavė pažeidė lygių galimybių principą ir jį diskriminavo. Nurodė, kad pati ieškovė teigė, jog nuo 2019 m. liepos 29 d., mirus darbuotojui P. B., visas deklaracijas pildė jis (atsakovas), o iki tol nuo 2019 m. kovo mėn. iki liepos mėn. pabaigos muitinės patikrinimui pateiktas deklaracijas pildė darbuotojas P. B., tačiau net devynios deklaracijos, kurių pagrindu susidarė mokėtini mokesčiai, teiktos 2019 m. gegužės–liepos mėn., taigi, nors pati ieškovė pripažįsta, kad jis šių deklaracijų nepildė, tačiau iš jo reikalauja žalos atlyginimo už mokesčius, susidariusius šių deklaracijų pagrindu, todėl toks ieškovės elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas ir įrodo, kad vidinis tyrimas buvo atliktas formaliai, siekiant pačiai įmonei išvengti atsakomybės. Pažymėjo ir tai, kad pati ieškovė nurodė, jog net trys prekių padėjimo į sandėlį deklaracijos, kurių pagrindu įrodinėjama jo kaltė, buvo pildytos ne jo, o kitų darbuotojų (M. R. ir A. L.), įmonė teigia, kad jis nurodė taip užpildyti ir įkelti deklaracijas, tačiau nėra aišku, kuo remiantis teikiama tokia išvada, nes esamų darbuotojų paaiškinimai negali būti laikomi patikimais įrodymais byloje. Pastebėjo tai, kad nors Ataskaitos1 priede Nr. 3 nurodyta, jog deklaracijos Nr. 19LV00072212308036 (2019 m. birželio 27 d.) pagrindu susidarė mokėtini mokesčiai, kurių, kaip žalos, įmonė reikalauja iš jo, tačiau įmonė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, susijusių su šia deklaracija, kas dar kartą įrodo įmonės nesąžiningą bei tendencingą elgesį; deklaracija Nr. 19DE330253579040M6 (2019 m. liepos 22 d.), nurodyta Ataskaitos2 priede Nr. 4, buvo pateikta jam būnant kasmetinėse atostogose, todėl akivaizdu, kad jis nepildė deklaracijų savo kasmetinių atostogų metu, kas dar kartą patvirtina ieškovės tendencingą bandymą nustatytus pažeidimus priskirti jam. Pažymėjo ir tai, kad net devynių deklaracijų apskaitos lapai buvo užpildyti ne jo darbo laiku (jo darbo laikas buvo nuo 9 val. iki 18 val.), tokiu laiku jis nedirbdavo, todėl jų negalėjo pildyti. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė visiškai nepagrįstai, be jokių įrodymų neteisėtus veiksmus priskiria būtent jam, galimai siekdama išvengti savo pačios atsakomybės bei nuslėpti direktoriaus bei (ar) kitų asmenų piktnaudžiavimą. Nurodė, kad jis nėra niekaip atsakingas ir nekontroliavo viso prekių judėjimo – už tinkamą prekių pakrovimą, iškrovimą, sandėliavimą, rūšiavimą, jų atžymėjimą, transporto priemonių registraciją, buhalterinių duomenų suvedimą ir pan. yra atsakingi kiti įmonės darbuotojai (pavyzdžiui, už tinkamą sandėlio veiklą yra atsakingas pats direktorius), šių procesų jis nekontroliavo ir netikrino, nes tai nėra jo darbo funkcijos, muitinė Ataskaitoje1 konstatavo, kad už muitinės klausimus ir bendrą vidaus kontrolę įmonėje yra atsakingas įmonės vadovas. Atsakovo teigimu, dėl deklaracijos Nr. 19AT100000TVZ7PH93, priešingai nei teigė ieškovė, nėra pateiktas joks jo susirašinėjimas su prekių siuntėju – 2019 m. rugpjūčio 8 d. 11.48 val. M.-S. M. vienašališkai atsiuntė laišką, susirašinėjime nėra jokio jo atsakymo; dėl deklaracijų Nr. 19LV00021012952190, Nr. 19LV00021012791633, Nr. 19LV00021013311905, nepaisant to, kas yra pateikiama elektroniniu paštu, muitinės tarpininkai privalo vadovautis dokumentais, pateikiamais kartu su kroviniu jų atvykimo metu, kadangi jie atspindi realią situaciją dėl gabenamų prekių, be to, įmonėje vyravo praktika, kad kolegos atrašydavo iš kitų darbuotojų elektroninių paštų, jei tuo metu kitas darbuotojas negalėdavo atrašyti; muitinės vyr. inspektorei Liudmilai Armanavičienei atsiuntus paklausimą dėl nebaigtos tranzito deklaracijos Nr. 19LTVR100016ED2522 bei dokumentų, susijusių su deklaracijomis Nr. 19LV00021013311905 ir Nr. 19DE330254443617M7, pateikimo, jis pateikė dokumentus, esančius įmonės archyve, tačiau vien įmonės dokumentų pateikimas, esant įgaliotos institucijos prašymui, niekaip nesuponuoja išvados, jog tuos dokumentus pildė būtent jis. Nurodė, kad kategoriškai nesutinka su ieškovės teiginiu, jog jis klastojo įmonės sudarytas sutartis, kadangi dėl tam tikrų deklaracijų tiek prie įpakavimo sąrašo, tiek prie neva su įmone sudarytos sutarties nurodomas įmonės konkrečiai jam išduotas telefono numeris, tačiau nėra suprantama, kaip vien jam išduoto mobiliojo telefono numerio nurodymas gali įrodyti, kad jis sudarė tam tikras sutartis su klientais, jis niekada nesudarydavo jokių sutarčių įmonės vadovo vardu, todėl jei ir buvo sudaryti tam tikri dabar įmonei nepalankūs ar neskaidrūs susitarimai, juos sudarė būtent pats vadovas ar kiti jam nežinomi asmenys. Atkreipė dėmesį, kad nors ieškovė nurodė, jog jis nuolat vykdė neteisėtus veiksmus, vis dėlto, nei vidinio tyrimo išvadose, nei vėliau nebuvo nuspręsta atleisti jį iš užimamų pareigų, atsakovo manymu, toks ieškovės sprendimas gali būti paaiškinimas tik viena priežastimi – ieškovė žinojo, kad jis iš tiesų nėra kaltas ir atsakingas, todėl nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog jis atliko darbo pareigų pažeidimus, lėmusius galimus neatitikimus deklaracijose, ir atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės, kita vertus, jei ieškovė turėtų įrodymus, nėra suprantama, dėl kokių priežasčių jis nebuvo atleistas minėtu pagrindu, todėl nėra suprantama, koks tikslas išlaikyti darbuotoją, kuris remiantis įmonės atliktu tyrimu, menamai nuolat atliko neteisėtus veiksmus, nebent ieškovė ruošė gynybinę poziciją formuojant įspūdį, kad būtent jis yra atsakingas už nustatytus pažeidimus, jei tokie būtų. Teigė, kad, jo žiniomis, įmonės vadovybė liepė kitiems darbuotojams sakyti, kad viską darė jis, jei kas nors klaustų, taigi, nėra suprantama, dėl kokių priežasčių ieškovė būtų liepusi taip sakyti, jei tai būtų tiesa. Atsakovo įsitikinimu, pradėtas vidinis tyrimas buvo pretekstas susidoroti su juo, kadangi jis tapo neparankus įmonei ir jos vykdomai neteisėtai veiklai, primetant jam galimus įmonės nuostolius. Pažymėjo, kad visus darbus paskirstydavo pati darbdavė (įmonės vadovas), o jis vykdydavo jam pavestus darbus, t. y. jis veikė pagal jam duodamus įmonės vadovų nurodymus, būtent įmonės vadovybė darbuotojams davė nurodymus deklaracijas įmonėje pildyti vadovaujantis įmonės klientų pateikiamais prekių dokumentais, t. y. tokia informacija, kurią pristatydavo jas vežantys asmenys: prekių rūšis, prekių siuntėjas, prekių gavėjas. Teigė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai nurodė, jog jis turėjo neva tam tikrą suinteresuotumą, jog deklaracijos, kiti dokumentai būtų pildomi vienaip ar kitaip, dar daugiau, nurodė, kad neva jis veikė kartu su kitais asmenimis, tačiau jis kategoriškai prieštarauja tokiems nepagrįstiems kaltinimams, akivaizdu, kad įmonė siekdama išvengti atsakomybės, bando konstruoti gynybinę poziciją, jog jis turėjo tam tikros naudos, tačiau kokia galėjo būti nauda ir kuo ji pasireiškė nėra nei paaiškinta, nei pateikti tokius teiginius patvirtinantys įrodymai, be to, teiginiai, jog jis buvo suinteresuotas dėl ryšių su dėdės įmone, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi nurodyto asmens įgaliojimai pasibaigė dar 2019 m. balandžio 15 d., t. y. jis deklaracijų metu net nedirbo; jei šioje situacijoje kas nors ir turėjo suinteresuotumą, tai būtų būtent pati ieškovė – privati įmonė, siekianti pelno, atitinkamai, siekianti pritraukti ir turėti kuo daugiau klientų ir galbūt su jais sudaranti tam tikrus susitarimus. Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė jo neteisėtų veiksmų, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jo elgesys buvo neteisėtas ir būtent dėl jo veiksmų susidarė muitinės apskaičiuoti mokesčiai. Pabrėžė, kad ieškovė yra atsisakiusi visų pretenzijų bei reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, jo atžvilgiu, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo vien šiuo pagrindu yra neteisėtas, be to, vien faktas, kad įmonė sudarė susitarimą dėl tam tikrų mokėjimų, nereiškia, kad ji šią pareigą vykdys (o atsižvelgiant į deklaruojamą sunkią finansinę padėtį tikėtina, kad pareiga nebus tinkamai vykdoma), priteisus ieškovės prašomas sumas ieškovė neteisėtai praturtėtų. Kartu pažymėjo ir tai, kad nors jis kategoriškai nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti iš jo žalą, tačiau jei ieškovės ieškinys būtų tenkinamas, jo manymu, žala turėtų būti priteista tokiu pačiu principu kaip paskolos sutartyje – tik įmonei atlikus konkretų nurodytą mokėjimą, t. y. patyrus realią žalą, jis (atsakovas) įgytų pareigą atlyginti kilusius nuostolius, priešingu atveju, įmonei nemokant ji gautų sumas, kurių nepanaudotų muitinės apskaičiuotų mokesčių mokėjimui. Teigė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja jo kaltė, o tuo labiau tyčia, dėl mokesčių susidarymo, todėl turtinė (o ypatingai – visiška) jo atsakomybė negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad darbo eigoje buvo pakeitęs 2 ar 3 kompiuterius, tie kompiuteriai buvo nešiojami, tačiau į namus jis jų nesinešdavo, juose buvo įvestas jo sertifikatas, kuris reikalingas jungtis į MDAS, jam išduodant naują kompiuterį prieš tai jo turėtame kompiuteryje likdavo jo prisijungimo duomenys, kai jie būdavo perduodami kitiems darbuotojams, įmonėje buvo darbuotojai kaip muitinės tarpininkai priimami ir be pažymėjimų, tai jie deklaracijas suformuodavo kitų darbuotojų vardu, įmonės kompiuteriai nebuvo apsaugoti slaptažodžiais, būdavo praktika, kad tiek kiti darbuotojai, tiek įmonės vadovas jungdavosi ir iš kitų darbuotojų kompiuterių, tai buvo daroma tam, kad nepirkti daugiau programų, vadovas galėjo atnaujinti sertifikatus, o darbuotojai A. jis pats atnaujino savo sertifikatą, nes ji neturėjo pažymėjimo, darbuotojai vieni kitų elektroniniais paštais naudojosi, nes nesant darbe ar pan. gali būti gaunamas laiškas iš terminalo, jis pats po atostogų grįžęs rasdavo bent vieną deklaraciją pateiktą, jis jų nepatikrindavo, nes visais pasitikėjo, ginčo deklaracijų jis nepildė, mano, kad nagrinėjamas atvejis, tai įmonės susidorojimas su jo tėčiu per jį, nes jo tėtis buvo neformalus ieškovės akcininkas, o vėliau ėmė dirbti su kitais partneriais, elektroninis paštas (duomenys neskelbtini) yra jo dėdės, iš ieškovės vadovybės (asmenų, kurie dirbo 2 aukšte, apie penki asmenys) gavo nurodymą tuo paštu siųsti sąskaitas, darbo eigoje įvesdavo duomenis tokius, kokius gaudavo iš vairuotojų, gautų elektroninių laiškų turinio netikrindavo, tai buvo įprasta praktika įmonėje, patikrindavo tik ar atitinka svoris, nebent būdavo muitinės reikalavimai atsiųsti prekių nuotraukas ar pan., tuomet tikrindavo išsamiai, svorius, skaičiavimus atlieka sandėlis, būdavo, kad elektroninį laišką gauna vienas tarpininkas, o formina kitas, įkeliami tie duomenys, kurie gaunami iš vairuotojo, dirbdavo tik darbo valandomis nuo 9 val. iki 18 val., nes už viršvalandžius nebuvo mokama, nepamena, kad būtų atvykęs dirbti anksčiau, pasilikti dirbti ilgiau yra tekę tik išskirtiniais atvejais, kai liepdavo vadovybė suforminti kažką, sekmadieniais nedirbdavo, ne kartą norėjo keisti darbą, tačiau įmonės vadovas jį vis įkalbėdavo pasilikti, Darbo ginčų komisijoje pasirašant taikos sutartį įmonė jam jokių pretenzijų neturėjo, įmonė nebuvo jo supažindinusi su jokiais pareigybės aprašymais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas Tomas Bagdanskis palaikė atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. M. parodė, kad pas ieškovę eina muitinės tarpininkų skyriaus vadovo pareigas, skyriuje dirba 4 darbuotojai, atsakovo nepažįsta, su atsakovu kartu nedirbo, pas ieškovę jis eina tas pačias pareigas, kurias ėjo atsakovas, jis dirbti pas ieškovę pradėjo 2019 m. gruodžio mėn., jam atėjus dirbti, jo prašė patikrinti, kas buvo daroma, jis rado vykdytą kontrabandą; atvykę vairuotojai iš sargo gauna leidimą, dokumentus perduoda sandėliui, jau klientai cargosoft sistemoje būna suvedę duomenis, retai būna, kad būtų nesuvesta, sandėlyje tikrinamas svorio sutapimas, kokios prekės atvyko, jei nustatomas svorio nesutapimas pranešama muitinės tarpininkui, dokumentai perduodami muitinės tarpininkui, kuris parašo sandėliui kada jau galima iškrauti, kilus įtarimams einama tikrinti krovinio; mano, kad žalą nagrinėjamoje situacijoje įmonėje galėjo padaryti tik atsakovas, nes kitų darbuotojų kompetencija gerokai prastesnė; nelogiškai atrodo kai forminami dėvėti rūbai iš Kinijos, iš ten vežami tik nauji rūbai; įmonėje nėra patvirtintos tvarkos, kas ką turi daryti, nėra tvarkos kaip naudotis atitinkamomis programomis; jis (liudytojas) pakeitė darbuotojų kompiuterių slaptažodžius, jungtis prie cargosoft kiekvienas darbuotojas savo slaptažodį turi, prie Avildos jungimuisi slaptažodžių nėra.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. K. parodė, kad nuo 2018 m. dirba pas ieškovę, eina sandėlio vadovo pareigas, yra atsakingas už savo darbuotojus, priima automobilius iškrovimui, bendrauja su klientais; vairuotojas gavęs leidimą vyksta pas sandėlininką prie langelio, paduoda dokumentus, pažiūrima, ar užpildytas užsakymas cargosoft sistemoje, jei klientai nebūna užpildę, su jais susisiekiama, tada cargosoft užpildoma, kad atvyko krovinys, dokumentai nešami muitinės tarpininkui, iškraunant krovinį sveriama, skaičiuojami kiekiai, vietos, tikrinamas siuntėjas ir gavėjas, apie neatitikimus pranešama muitinės tarpininkui; iš siuntėjo Beijing niekada nebūdavo suvesti duomenys ir visada atsakovas sakydavo įvesti įmonę General Consulting ir perduoti jam dokumentus, tada gaudavo iš atsakovo leidimą perkrauti, perkrovimuose ne visada dalyvauja sandėlio darbuotojai dėl didelio darbo krūvio; įmonėje nėra instrukcijos, ką sandėlio vadybininkas turi daryti atvykus kroviniui, yra instrukcija kaip naudotis cargosoft, prisijungimo prie cargosoft slaptažodį gavo iš vadovės, kitiems darbuotojams jis (liudytojas) sugeneravo slaptažodžius, atlikus redagavimą cargosoft matosi, kas redagavimą atliko, įmonėje nėra tvarkos dėl slaptažodžių keitimo; po atsakovo išėjimo iš darbo įmonėje imta sverti visus krovinius.
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. S. parodė, kad 2018–2020 m. dirbo pas ieškovę sandėlio vadybininke, byloje esančius rašytinius paaiškinimus rengė pagal cargosoft duomenis; kai atsakovas sakydavo, kad atvyko jo krovinys, nurodydavo suvesti įmonę General, sistemoje dažnai būdavo nesuvestas krovinys; vairuotojas gavęs leidimą sandėliui paduoda dokumentus, kurie nešami registruoti muitinės tarpininkui, tada laukiama, kol muitinės tarpininkas duos leidimą iškrauti arba perkrauti į kitą transporto priemonę, perkrovimuose sandėlio darbuotojas ne visada dalyvaudavo; muitinės tarpininkai pradžioje buvo 3, paskui 5, sandėlininkai buvo 3; savo pareiginės instrukcijos neturėjo, kompiuterio slaptažodį susikūrė ir jo nekeitė, nežino, ar cargosoft turėjo slaptažodį.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Z. M. parodė, kad 4 metus dirba pas ieškovę sandėlio vadybininku; įmonės Beijing nebūdavo suvestas užsakymas, atsakovas sakydavo, kad tai jo krovinys, kartais jau iš anksto tai pasakydavo, liepdavo suvesti įmonę General Consulting, krovinys būdavo perkraunamas į kitą mašiną, perkrovime nedalyvaudavo; kiekvienas turėdavo savo asmeninį kompiuterį su slaptažodžiu, slaptažodžius davė sandėlio vadovas, kuriuos pasikeitė.
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta M. R. parodė, kad nuo 2018 m. lapkričio mėn. dirba pas ieškovę muitinės tarpininkų atstove, jos tiesioginis vadovas buvo atsakovas, darbus gaudavo iš atsakovo, pildydavo ir teikdavo deklaracijas, buvo bendras elektroninis paštas, kur klientai siųsdavo informaciją; vairuotojas įvažiavęs gauna leidimą, ateina prie langelio su dokumentais pas sandėlio vadybininką, kuris sutikrina automobilio numerį, dokumentus, užrašo krovinio ID numerį iš cargosoft sistemos ir atneša muitinės tarpininkui registruoti, po iškrovimo parašomas svoris, vietos ir tada jau siunčiama deklaracija, uždaromas tranzitas; atsakovas jos buvo paprašęs skubiai atlikti padėjimo į sandėlį veiksmą, nors nebuvo ID numerio, atsakovas sakė viską sukels jis pats, tranzitas jau buvo užregistruotas, vadinasi, viskas jau buvo patikrinta, jai užduotį davė jos tiesioginis vadovas, ji juo pasitikėjo, todėl padarė tai, kas jos buvo paprašyta padaryti, užduočiai atlikti užtruko apie 25 min.; kiekvienas darbuotojas turi kompiuterį su kuriuo dirba, tiesioginis vadovas žino visų slaptažodžius, prie Alvidos jungtis slaptažodžių nereikia; atsakovas visada buvo labai ramus, viską paaiškindavo, labai nustebo sužinojusi, kad jis galėjo taip daryti dėl ko kilęs ginčas.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas S. V. parodė, kad iki 2018 m. balandžio 30 d. pas ieškovę dirbo muitinės tarpininku, kompiuteris jam darbui buvo suteiktas, tačiau be priėmimo–perdavimo akto, kompiuteris slaptažodžio neturėjo, cargosoft sistemoje vieną kartą įvedė slaptažodį ir jis liko visam laikui, kompiuterių naudojimo, slaptažodžių keitimo tvarkos įmonėje nebuvo, buvo 5 muitinės tarpininkai, jam žinoma iš pasakojimų, kad įmonės vadovas buvo jo ne darbo metu (šeštadienį) prisijungęs prie jo (liudytojo) kompiuterio ir teikęs deklaraciją, toks pateikimas buvo atliktas, jis tai pats pasitikrino, muitinės tarpininkų darbas nebuvo kontroliuojamas įmonėje; kurį laiką su atsakovu dirbo E. U. vadovaujamoje įmonėje Demona, tik atsakovas dirbo kitoje vietoje, fiziškai kartu nedirbo ten.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 03, kurios pagrindu atsakovas pradėjo eiti įmonėje vadybininko pareigas, nuo 2014 m. kovo 1 d. jo pareigos buvo pakeistos į muitinės tarpininko atstovo pareigas, nuo 2017 m. birželio 26 d. – į muitinės tarpininkų atstovų vadovo pareigas (el. b. apyrašo t. I, l. 13–17), atsakovas 2019 m. lapkričio 7 d. surašė įmonei prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų nuo 2019 m. gruodžio 2 d. pagal DK 55 straipsnį (el. b. apyrašo t. I, l. 18), Vilniaus teritorinė muitinė 2019 m. lapkričio 20 d. priėmė pavedimą atlikti ieškovės patikrinimą Nr. (8.1/22)-2V-18162 ir pareikalavo įmonės pateikti informaciją ir dokumentus (el. b. apyrašo t. I, l. 19–22), ieškovė 2019 m. lapkričio 21 d. atsakymu dėl 2019 m. lapkričio 7 d. atsakovo prašymo dėl atleidimo iš darbo nurodė, kad atsakovo 2019 m. lapkričio 7 d. prašymas, įmonėje gautas 2019 m. lapkričio 21 d., netenkinamas iki Vilniaus teritorinė muitinė pateiks išvadą dėl patikrinimo ir baigs tyrimą (el. b. apyrašo t. I, l. 23), ieškovė 2019 m. lapkričio 26 d. paprašė atsakovo pasiaiškinti dėl įvykio, pagal kurį jis kviečiamas į Vilniaus teritorinės muitinę administracinio nusižengimo tyrimo veiksmams atlikti (el. b. apyrašo t. I, l. 24, 25), atsakovas ieškovės nurodymu pateikė atsakymą į Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. lapkričio 29 d. paklausimą dėl nustatytų pažeidimų, atliekant muitinės formalumus, naudojantis įgaliotojo gavėjo statusu (el. b. apyrašo t. I, l. 26–30), Vilniaus teritorinės muitinės procedūrų priežiūros skyrius 2019 m. gruodžio 10 d. surašė atsakovui administracinio nusižengimo protokolą, paskiriant 450 Eur baudą (el. b. apyrašo t. I, l. 78–80), įmonės akcininkas 2019 m. gruodžio 18 d. priėmė įsakymą „Dėl M. T. nušalinimo nuo pareigų“, kuriame nurodė, kad nušalina atsakovą nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio nuo 2019 m. gruodžio 23 d. trims mėnesiams, bet ne ilgiau, kaip iki Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo išvadų pateikimo ir tyrimo pabaigos (el. b. apyrašo t. I, l. 47), atsakovas 2019 m. gruodžio 19 d. parašė ir pateikė įmonei prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2019 m. gruodžio 31 d. (el. b. apyrašo t. I, l. 48), 2020 m. sausio 8 d. įmonė parengė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio atsakovas nepasirašė (el. b. apyrašo t. I, l. 50–51), įmonės akcininkas 2020 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą palikti galioti įsakymą dėl atsakovo nušalinimo nuo pareigų, jam nepasirašius susitarimo dėl atleidimo iš darbo (el. b. apyrašo t. I, l. 52), atsakovas 2020 m. sausio 13 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti ieškovę įforminti jo atleidimą pagal jo prašymą (el. b. apyrašo t. I, l. 54–58), Darbo ginčų komisija 2020 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. DGKS-925 darbo byloje Nr. APS-131-700 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovo darbo sutartis nutraukta 2020 m. vasario 4 d. DK 54 straipsnio pagrindu, taikos sutarties 4 punkte šalys nurodė, kad neturi viena kitai pretenzijų ir reikalavimų, kylančių iš darbo santykių (el. b. apyrašo t. I, l. 59–60), ieškovė 2020 m. sausio 10 d. priėmė vidaus tyrimo ataskaitą (el. b. apyrašo t. I, l. 61–66), Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. balandžio 14 d. rašte Nr. (11.10/13)-2V-5767 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė ieškovei apskaičiuotus preliminarius mokesčius pagal išvardintas deklaracijas (el. b. apyrašo t. I, l. 114), Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. gegužės 14 d. surašė ieškovei pranešimą tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą Nr. (11.10/13)-2V-7172 (el. b. apyrašo t. I, l. 115–128), Darbo ginčų komisija 2020 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą Nr. DGKS-4080 darbo byloje Nr. APS-131-10237/2020, kuriuo nusprendė ieškovės 2020 m. gegužės 4 d. prašymą atsakovui dėl nuostolių atlyginimo atmesti (el. b. apyrašo t. I, l. 129–144, 177–185), 2020 m. liepos 7 d. Vilniaus teritorinė muitinė surašė patikrinimo Ataskaitą1, kuria nustatė ieškovės 180 830 Eur dydžio mokestinę prievolę muitinei, kurią sudaro 624 Eur muitų delspinigiai, 9 194 Eur PVM delspinigiai, 46 467 Eur importo muitas, 96 043 Eur importo PVM, 28 502 Eur bauda (el. b. apyrašo t. III, l. 9–43), 2020 m. lapkričio 3 d. Vilniaus teritorinė muitinė surašė patikrinimo Ataskaitą2, kuria nustatė ieškovės 126 615 Eur dydžio mokestinę prievolę muitinei, kurią sudaro 485 Eur muitų delspinigiai, 8 406 Eur PVM delspinigiai, 32 178 Eur importo muitas, 65 926 Eur importo PVM, 19 620 Eur bauda (el. b. apyrašo t. III, l. 88–107), 2021 m. balandžio 9 d. tarp Vilniaus teritorinės muitinės ir ieškovės buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. 5MA-34-87 (el. b. apyrašo t. IV. l. 4–8), 2021 m. balandžio 12 d. tarp Vilniaus teritorinės muitinės ir ieškovės buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. 5MA-34-93 (el. b. apyrašo t. IV. l. 9–13), 2021 m. birželio 14 d. tarp Vilniaus teritorinės muitinės ir ieškovės buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. 5MA-34-127 (el. b. apyrašo t. IV. l. 14–19).
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Žemesnės instancijos teismas
DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
DK 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.
DK 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
DK 154 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Pažymėtina, kad pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).
Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalo darbdavys. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl darbdavys turi pateikti įrodymus dėl darbuotojo kaltės.
Teismas išsamiai ir kompleksiškai įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus konstatuoja, kad darbdavė nepateikė į bylą pakankamai įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą apie atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbdavė į bylą nepateikė įrodymų, jog, kaip kad ji teigė, būtent kompiuteris Nr. 04 buvo perduotas atsakovui (vien tai, kad byloje esančiame vaizdo įraše (el. b. EPP priedo l. 21) pas antstolę atsakovas rodydamas kaip deklaracijoje galima keisti duomenis ir tai atlikdamas nurodo, kad jo kodas yra 04, neįrodo, kad jis kompiuteriu Nr. 04 naudojosi visą ginčo laikotarpį), tuo labiau, ne visose ginčo deklaracijose (jų 7 eilutėje esančiame registracijos numeryje) nurodomas būtent 04 kodas, o ieškovė teigė, kad tai parodo, kas teikia deklaraciją, be to, su kuo sutiko abi šalys, AVILDOS sistemoje, per kurią teikiamos deklaracijos, yra galimybė šį kodą rankiniu būdu pakoreguoti; taip pat darbdavė į bylą nepateikė įrodymų, jog, kaip kad ji teigė, atsakovui perduotas kompiuteris buvo apsaugotas slaptažodžiu, žinomu išimtinai tik atsakovui, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiu, jog įmonėje buvo galimybė darbuotojams, kartu ir įmonės vadovybei, prisijungti iš bent kurio kompiuterio dokumento teikimui muitinei, ką, be kita ko, patvirtina ir įmonės buvusios darbuotojos V. S. rašytinis liudijimas, jog įmonėje įprastine praktika buvo laikomas prisijungimas prie kito darbuotojo darbo kompiuterio, jo apie tai neinformuojant, tokius veiksmus atlikdavo ir įmonės vadovybė, ir darbuotojai, kurie turėjo raktą į muitinės tarpininkų atstovų kabinetą (el. b. EPP priedo l. 9), ir įmonės buvusio darbuotojo S. V. rašytinis liudijimas, jog įmonėje įprastine praktika buvo laikomas prisijungimas prie kito darbuotojo darbo kompiuterio, jo apie tai neinformuojant, tokius veiksmus atlikdavo ir įmonės vadovas, ir darbuotojai (el. b. apyrašo t. II, l. 178), ir įmonės buvusio darbuotojo S. V., teismo posėdžio metu apklausto liudytoju, parodymai, kad kompiuteris darbui įmonėje buvo suteikiamas be priėmimo–perdavimo akto, kompiuteris slaptažodžių neturėjo, CARGOSOFT sistemoje kartą įvedus slaptažodį jis ten išlikdavo ir pakartotinai įvesti jungiantis nebereikėdavo, įmonėje nebuvo kompiuterių naudojimosi, slaptažodžių keitimo tvarkos, įmonėje buvo 5 muitinės tarpininkai, taip pat jam žinoma, kad jo atostogų metu, pats įmonės vadovas buvo prisijungęs prie jo kompiuterio ir teikęs deklaraciją, muitinės tarpininkų darbas įmonėje nebuvo kontroliuojamas, ir įmonės darbuotojo E. K., teismo posėdžio metu apklausto liudytoju, parodymai, kad įmonėje nėra tvarkos dėl slaptažodžių keitimo, ir įmonės darbuotojo E. M., teismo posėdžio metu apklausto liudytoju, parodymai, kad įmonėje nėra patvirtintos tvarkos, kas ką turi daryti, nėra tvarkos kaip naudotis atitinkamomis programomis, ir antstolės Brigitos Palavinskienės 2021 m. lapkričio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 171-21-67 su vaizdo medžiaga, jog programoje AVILDA yra galimybė keisti duomenis, užpildant deklaraciją kito asmens vardu (el. b. EPP priedo l. 11–21), be to, keičiant darbuotojui kompiuterį, jame likdavo sertifikatas, jungimuisi į MDAS, su prisijungimo duomenimis, o, kaip nurodė atsakovas, per visą darbo laikotarpį jam buvo keisti 2 ar 3 kompiuteriai, kas, įvertinus atsakovo dirbtą laiką, laikoma pagrįstu teiginiu. Taigi, kaip matyti, darbdavę tenkino aiškios ir konkrečios tvarkos įmonėje nebuvimas, nereglamentavimas būtinų identifikacinių duomenų skyrimo, naudojimo, taip pat įmonę tenkino darbuotojų bendras darbas dalinantis kompiuteriais, prisijungimo kodais. Dar daugiau, pati ieškovė yra patvirtinusi, kad dalį ginčo deklaracijų yra teikęs ne atsakovas, o jau miręs jos darbuotojas P. B., taip pat M. R., A. L.. Šiuo metu įmonėje tebedirbančios darbuotojos M. R. liudijimus (jog jai atsakovas liepė užpildyti deklaracijas) teismas vertina kritiškai, kadangi įmonėje dirbantis darbuotojas, akivaizdu, liudys savo darbdavės naudai. Taipogi į bylą pateikti elektroniniai laiškai nepatvirtina, kad atsakovas tarėsi su trečiaisiais asmenimis dėl krovinių, tuo tarpu, įmonėje nebuvo nustatyta tvarka, kokius rekvizitus turėtų nurodyti darbuotojas rašydamas elektroninius laiškus, ką darbuotojas turėtų daryti, jei elektroniniu paštu gauna vienokius dokumetus, o su atvykusiu kroviniu gauna kitokius.
Taigi, darbuotojams suteikiant individualiais slaptažodžiais neapsaugotus kompiuterius, esant toleruojamai praktikai darbuotojų tarpe dalintis kompiuteriais su jame esančiais išsaugotais slaptažodžiais, papildomais sertifikatais, deklaracijas teikiant keliems darbuotojams, atsakovui neturėjus pareigos kontroliuoti viso prekių judėjimo, įmonėje nesant patvirtintos tvarkos dėl funkcijų atskyrimo, naudojimosi programomis, slaptažodžių keitimo, darbdavei tinkamai nekontroliuojant muitinės tarpininkų veiklos, už bendrą vidaus kontrolę esant atsakingam įmonės direktoriui, darbdavė negali reikalauti žalos iš atsakovo priteisimo, kadangi ji byloje neįrodė, kad būtent atsakovas teikė deklaracijas, kurių pagrindu susidarė muitinės apskaičiuoti muito ir importo PVM mokesčiai, ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovei tiek atsakovo nušalinimo nuo darbo metu, tiek atlikus vidinį tyrimą tvirtinant, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonei atsiranda nuostoliai, tačiau neatleidus atsakovo iš pareigų už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnis), teismas tikėtinu laiko atsakovo argumentą, kad tokiu būdu ieškovė ruošėsi gynybinei pozicijai, formuojant įspūdį dėl atsakovo kaltės, o tai buvo daroma siekiant keršto atsakovo tėvui – buvusiam neformaliam ieškovės akcininkui ėmusiam dirbti su kitais partneriais.
Svarbu pažymėti tai, kad Darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas darbuotojo prašymas dėl darbdavės atsisakymo nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį jo prašymu ir galutinio atsiskaitymo, ginčą šalys užbaigė taikos sutartimi, kurią Darbo ginčų komisija 2020 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. DGKS-925 darbo byloje Nr. APS-131-700 patvirtino; šalys taikos sutartyje, be kita ko, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog viena kitai pretenzijų ir reikalavimų, kylančių iš darbo santykių, neturi ir neturės (taikos sutarties 4, 7 punktai); šis Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, yra įsiteisėjęs (el. b. apyrašo t. I, l. 59–60). Taigi, kaip matyti, 2020 m. vasario 4 d., kai įmonė jau 2019 m. gruodžio 18 d. buvo nušalinusi atsakovą nuo darbo (el. b. apyrašo t. I, l. 47) ir 2020 m. sausio 10 d. po atlikto vidaus tyrimo jau buvo priėmusi vidaus tyrimo ataskaitą (el. b. apyrašo t. I, l. 61–66), vadinasi, jau pačiai įmonei susidarius nuomonę dėl atsakovo veiksmų ir pačiai manant, jog gali įmonei kilti žala (pati įmonė aukščiau nurodytuose dokumentuose nurodo, kad, jos vertinimu, atsakovas tyčia atliko neteisėtus veiksmus, įmonė galimai patirs neigiamas pasekmes, įmonei bus taikos sankcijos, įmonė patirs nuostolius, žalą dėl atsakovo veiksmų), ką įmonė patvirtino ir ieškinyje, nurodydama, kad įmonės administracijai atlikus vidinį tyrimą tapo aišku, kad už netinkamą deklaracijų pildymą yra atsakingas atsakovas, įmonė laisva valia po viso to (2020 m. vasario 4 d.) sudarė taikos sutartį su atsakovu, patvirtindama, kad ji pretenzijų ir reikalavimų, kylančių iš darbo santykių, atsakovui neturi ir neturės, taigi, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, priėmė atsakingą sprendimą: nei taikos sutarties sudarymo metu, nei ateityje darbuotojui pretenzijų, susijusių darbo santykiais, nereikšti, taip įmonė veikė savo rizika, kas, šiuo atveju, negali būti aiškinama kaip to pageidauja darbdavė – jog taikos sutartimi susitarė tik dėl darbo sutarties nutraukimo fakto ir išmokų išmokėjimo fakto ir būtent dėl jų pretenzijų darbuotojui neturi, kadangi ne toks tekstas pateikiamas šalių sudarytoje ir Darbo ginčų komisijos patvirtintoje taikos sutartyje, teismas darbdavės valią vertina išimtinai pagal taikos sutarties teksto turinio formuluotę – darbdavė prieš tai savo dokumentuose pati patvirtinusi, kad dėl atsakovo veiksmų jai kyla žala, kartu pati taikos sutartyje patvirtino, kad darbuotojui pretenzijų ir reikalavimų, kylančių iš darbo santykių (nieko neišskiriant), neturi ir neturės, tuo labiau, DK 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja darbuotojo naudai aiškinti darbo santykius reglamentuojančias nuostatas, kai jomis abejojama. Vien tai, kad konkrečią nuostolių sumą įmonė sužinojo vėliau, aukščiau teismo padarytų išvadų nekeičia. Pastebėtina ir tai, kad nepagrįstai ieškovė nurodo, jog žalos klausimas nebuvo nagrinėjamas, todėl dėl jo šalys taikos sutartimi nesitarė, tačiau, kaip matyti iš taikos sutarties teksto, nutraukiant darbo santykius su darbuotoju, šalys išsprendė visus galimus kilti ginčus, darbdavei aiškiai patvirtinant savo valią dėl jokių pretenzijų, kylančių iš darbo santykių, darbuotojui neturėjimo nei taikos sutarties sudarymo metu, nei ateityje, kas nėra draudžiama ir, beje, dažnu atveju taikos sutartyse atleidimo ir galutinio atsiskaitymo atveju tokiu būdu ir būtent tokia formuluote ir aptariama. Taigi, kaip teisingai nurodė darbuotojas, darbdavės pareikštas reikalavimas dar ir šiuo pagrindu yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 314 706 Eur dydžio nuostolių jai priteisimo iš atsakovo, todėl toks jos reikalavimas atmetamas, taip pat atmetamas išvestinis ieškovės reikalvimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. DGKS-4080 darbo byloje Nr. APS-131-10237/2020 netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atsakovas teismo prašė priteisti jį atstovavusiai advokatų kontorai sumokėtas jo patirtas 6 981,95 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. apyrašo t. II, l. 103, t. IX, l. 42–64, 183–189). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, rengtų dokumentų kiekį, bylos medžiagos apimtį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovės 6 981,95 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Teismo patirtos 17,16 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 17 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Taip pat atsakovas prašė skirti ieškovei 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nustatant, kad 50 proc. baudos sumos (500 Eur) ieškovė privalo sumokėti jam (atsakovui) (el. b. t. III, l. 120–123, t. VIII, l. 76–97). Savo prašymą motyvavo tuo, kad ieškovė sąmoningai vilkino procesą, pateikdama dokumentus vakarais prieš paskirtus teismo posėdžius, nors informaciją, kuri būdavo teikiama, būdavo gavusi daug anksčiau, taip galimai norėdama įbauginti jį ar dėl kitų galimai neteisėtų tikslų, ieškovė ne tik piktnaudžiavo jai suteiktomis CPK teisėmis, tačiau ir apskritai savo veiklą grindė savivaliavimu ir darbuotojų teisių paneigimu – ieškovė nepagrįstai nušalinusi jį nuo darbo jam nemokėjo darbo užmokesčio, atsisakė nutraukti darbo santykius po daugkartinių jo prašymų, 2020 m. vasario 4 d. sudarė taikos sutartį darbo byloje Darbo ginčų komisijoje, kurioje aiškiai nurodė, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ir (ar) reikalavimų jo atžvilgiu (nors žinojo apie galimus mokėtinus mokesčius muitinei), tačiau nepaisant to, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir į teismą dėl žalos atlyginimo, kas rodo, kad ieškovė sąmoningai, nuolat netinkamai, nepagrįstai ir neteisėtai naudojosi jai suteiktomis teisėmis ne tik darbo santykių, tačiau ir teisminio proceso metu, dėl viso to jis jaučia nuolatinę įtampą, yra priverstas mokėti už teisines paslaugas, siekdamas apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų. Teismas pažymi, kad visuma aplinkybių suponuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė jai įstatymo suteiktomis teisėmis naudojosi procese akivaizdžiai ne pagal paskirtį, siekdama kitų tikslų, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovę piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis, kaip tai apibrėžiama CPK 95 straipsnyje. Pažymėtina, kad kiekviena ginčo šalis renkasi, kokius įrodymus į bylą teikti ir kaip grįsti savo teiginius, darbuotojo nurodomi kaip jo patirti dvasiniai išgyvenimai gali būti ginami kreipiantis dėl neturtinės žalos atlyginimo, o bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sprendžiamas teismo sprendimu. Vien tai, kad ieškinys buvo ne kartą tikslinamas ir dokumentai ieškovės dažnu atveju buvo teikiami prieš pat teismo posėdžius rodo ne ieškovės piktnaudžiavimą, o nepakankamai išlaikytus bendradarbiavimo ir pagarbos kitai šaliai bei teismui principus. Taigi, pagrindas baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimui nagrinėjamu atveju nenustatytas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ (į. k. 122194886) 6 981,95 Eur (šešių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro ir devyniasdešimt penkių euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. DGKS-4080 darbo byloje Nr. APS-131-10237/2020 laikyti netekusiu galios.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „World Baltic Trade“ (į. k. 122194886) 17 Eur (septyniolikos eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.