Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V. , I. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4091-115/2011, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. V. , I. P. , tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarei V. Z. ; M. K. , A. R. , V. B. , I. B. dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

2011 m. sausio 31 d. ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0499 ha dalį;

3) panaikinti atsakovei J. V. išduotą 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą dėl M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0498 ha dalies paveldėjimo;

4) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto tvirtinimo“;

5) įpareigoti atsakovę J. V. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0498 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

6) įpareigoti atsakovę I. P. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0499 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ieškinyje nurodė, kad K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 3 ha žemės. 1974 m. rugsėjo 24 d. žemės savininkas mirė, palikęs 1974 m. rugpjūčio 26 d. testamentą, pagal kurį visą savo turtą, kuris jam priklausė mirties dieną, tame tarpe ir pusę gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), paliko savo vaikaitei I. K. (po santuokos P.).

Taip pat nurodė, jog pareiškimus dėl nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo padavė: 1991 m. gruodžio 29 d. - jo žmona M. R. , 1991 m. gruodžio 29 d. - jo sūnus V. R. , 2000 m. balandžio 6 d. - jo dukra M. K. (iki santuokos R.), 1996 m. gegužės 31 d. - jo vaikaitė I. P. (iki santuokos K.), 1996 m. gegužės 31 d. - jo vaikaitė J. V. (iki santuokos K.).

Pažymėjo, jog žemės savininko žmona M. R. ir sūnus V. R. , pareiškimus padavė Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatų pagrindu, be to V. R. taip pat rėmėsi dovanojimo sutartimi Nr. 3299. Po V. R. mirties (1992 m. rugsėjo 29 d.) į šį procesą įstojo jo žmona N. R. , o po jos mirties (2005 m. liepos 15 d.) - vaikai A. R., I. B. ir V. B. .

Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 atkurtos nuosavybės teisės 1992 m. birželio 22 d. mirusios M. R. vardu į buvusio savininko K. R. turėtą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (bendras plotas – 0,20 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį, šio sprendimo 6 punkte nurodant, kad nuosavybės teisės į likusią M. R. tenkančią 0,9502 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Šią žemę pagal testamentą paveldėjo M. R. įpėdinė, atsakovė J. V. – kuriai Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarė V. Z. 2011 m. vasario 1 d. išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą.

Buvęs savininkas K. R. 1976 m. rugpjūčio 24 d. testamentu visą savo turtą paliko atsakovei I. P. , kuriai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-938 taip pat atkurtos nuosavybės teisės į minėto buvusio savininko žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn minėto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0499 ha dalį, šio sprendimo 6 punkte nurodant, kad nuosavybės teisės į likusią 0,4501 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Taigi, Vilniaus apskrities viršininkas I. P. nusprendė atkurti nuosavybes teises tik į 0,50 ha buvusio savininko K. R. žemės, nors pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą jai turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę, t.y. į 3,00 ha žemės.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis nustatyta, kad minėtame žemsė sklype (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiti statiniai priklauso J. V. ir I. P. .

Žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės nurodytais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais, suformuotas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“, kurio 1 p. nustatyta, jog Vilniaus miesto valdyba nusprendžia patvirtinti (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 2000 m2 žemės sklypo (501 m2 dalį (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 502 m2 dalį (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) valdos bendrasavininkės I. P. ir J. V. išpirko pagal LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 987, kita dalis neatlygintinai joms suteiktina atkuriant nuosavybės teises į žemę) ribas bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas.

Ieškovas teigė, kad buvusiam savininkui K. R. 1976 m. rugpjūčio 24 d. testamentu visą savo turtą palikus atsakovei I. K. (P.), pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės į visą jo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę galėjo būti atkuriamos tik jo įpėdinei I. P. . Todėl darytina išvada, kad buvusio savininko sutuoktinė M. R. , kurios vardu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę, neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į šią žemę.

I. P. nepagrįstai nuspręsta atkurti nuosavybės teises tik į 0,50 ha buvusio savininko K. R. žemės, nors jai turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę –į 3,00 ha ir ši teisė neįgyvendinta iki šiol.

Ieškovas nurodė, jog Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. sausio 17 d. raštu Nr. 65 nustatyta, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktą Nr. 513 į ginčo sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs pušimis. Taigi, 0,05 ha ploto pušimis apaugusi teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, o LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis nustato, kad LR išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Pažymėjo. Kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie valstybinės reikšmės miškų priskirtini miestų miškai. Ieškovas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu išaiškinimu ir nurodė, kad valstybinės reikšmės miškai iš piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina kitais įstatyme nustatytais būdais (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d., 13 str. 1 d. 1, 3 p., 16 str.).

Ieškovas teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 01-937, kuriuo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos M. R. vardu, priėmimo metu M. R. negalėjo būti pastatų, esančių šiame sklype savininkė, nes ji mirė 1992 m.m birželio 22 d., savininkės buvo atsakovės J. V. ir I. I. P. . Todėl mirusios M. R. vardu negalėjo būti perduodama neatlygintinai ginčo sklypo dalis (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).

I. P. ir J. V. iki skundžiamų apskrities viršininko sprendimų Nr. 01-937 ir Nr. 01-938, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valos žemės sklypo dalis, jau buvo įsigijusios iš valstybės 0,1003 ha ploto namų valdos sklypą, esantį tuo pačiu adresu. Todėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto tvirtinimo“ neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto žemės sklypo ribų (padidinti ploto), nes toks sklypo ribų tvirtinimas prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (šio įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Prie naudojamo 0,1003 ha ploto žemės sklypo, kuris jau buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, išlikęs laisvas neužstatytas buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais M. R. ir I. P. negalėjo būtim perduodamos papildomos namų valdos žemės sklypo dalys. Tik I. P. galėjo būti galėjo būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn prie minėto naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo išlikęs laisvas buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas, suformuotas atskiru sklypu.

Ieškovo teigimu, surinktų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937, kuriuo mirusiosios M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) 0,0499 ha dalį bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591v priimti pažeidžiant jų priėmimo dieną galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų ir 16 straipsnio reikalavimus.

Ieškovas pažymėjo, kad panaikinus ginčijamus sprendimus, turėtų būti panaikintos jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: atsakovei J. V. išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriuo ji paveldėjo M. R. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 0,0498 ha dalį ir šios sklypo dalies nuosavybės teisės J. V. bei taikytina restitucija, įpareigojant šią sklypo dalį grąžinti valstybei.

Vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi ir 6.145 straipsnio 1 dalimi, ieškovas prašė taikyti restituciją, grąžinant valstybei atsakovėms J. V. ir I. P. neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn perduotas žemės sklypo dalis. Nurodė, kad CK 4.7 straipsnio 2 dalies pagrindu asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį patenkino:

- panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį;

- panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0499 ha dalį;

- panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto tvirtinimo“;

- panaikino Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarės V. Z. atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą dėl M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 498/2000 dalių paveldėjimo;

- įpareigojo atsakovę J. V. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0498 ha dalį žemės sklypo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini);

- įpareigojo atsakovę I. P. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0499 ha dalį žemės sklypo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini);

- priteisė valstybei iš atsakovų: Nacionalinės žemės tarnybos - 160,36 Lt, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos - 160,36 Lt, J. V. - 3 114,46 Lt ir I. P. - 3 120,66 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Spręsdamas klausimą dėl senaties termino taikymo teismas sprendime pažymėjo, kad termino kreiptis eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pažeistas viešasis interesas. Teismas nustatė, kad generalinė prokuratūra 2010 m. gruodžio 9 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį (kuri įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 16 d.) dėl civilinės bylos Nr. 2-5994-104/2010 nutraukimo. Gavusi šią informaciją bei susipažinusi su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos surinkta medžiaga, prokuratūra kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama pateikti išvadą, ar sklype, į kurį nuosavybės teisės atkurtos nutrauktoje byloje, yra teritorija apaugusi mišku, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Minėta tarnyba tik 2011 m. sausio 12 d. raštu Nr. 17.1-995 pateikė prokuratūrai jau anksčiau turėtą informaciją, todėl Generalinė prokuratūra 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 17.2-741 pareikalavo, kad Valstybinė miškų tarnyba iki 2011 m. sausio 19 d. atliktų papildomą ginčo sklypo apžiūrą ir pateiktų išvadą. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. sausio 17 d. raštu Nr. 65 patvirtino, kad į ginčo sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka 0,05 ha plotas, o ne 0,03 ha, kaip buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. rašte Nr. 32, kuris yra apaugęs pušimis. Teismas nurodė, jog minėtas raštas prokuratūroje registruotas 2011 m. sausio 21 d. (reg. Nr. 17.1-1687), todėl teismas sprendė, kad nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnyje numatytas vieno mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti. Ieškinys teisme buvo gautas 2011 m. sausio 31 d., t.y. ir ieškinys paduotas nepraleidus įstatymu numatyto ginčijamų aktų vieno mėnesio apskundimo termino. Teismas pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris gali būti taikomas ginčijant paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau šis terminas nėra praleistas taip pat.

Spręsdamas klausimą dėl ginčijamų sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, teismas pažymėjo, jog priimant skundžiamus aktus galiojo 1997 m. rugsėjo 29 d. priimtas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtinta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, o taip pat kiti teisės aktai, kuriais reikėjo vadovautis priimant sprendimus.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad 1974 m. rugsėjo 24 d. miręs žemės savininkas K. R. , savo visą turtą 1974 m. rugpjūčio 24 d. testamentu paliko I. K. (dabar P.). Tai rodo, kad nei jo sutuoktinei M. R. , kuri mirė 1992 m. birželio 22 d., nei dukrai J. V. 2000 metais negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į K. R. turėtą žemę, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos LR piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į namų valdos žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), M. R. vardu ir dėl to, nes ji buvo mirusi ir nebuvo šiame sklype esančio gyvenamojo namo ar kitų statinių savininkė. Pagal 2011 m. sausio 13 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą teismas nustatė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiti statiniai lygiomis dalimis nuosavybės teisėmis priklausė J. V. ir I. P. . Atsakovės J. V. nuosavybės teisės į minėtus statinius įregistravimo pagrindu nurodytas 1992 m. gruodžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 454, o atsakovės I. P. – 1975 m. gruodžio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 5-10553.

Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“ neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto minėto namų valdos žemės sklypo ribų (padidinti ploto), nes toks žemės sklypo ribų tvirtinimas prieštaravo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimams. Teismas nurodė, jog pagal šią įstatymo nuostatą iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose galėjo būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn tik prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Todėl prie naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas faktiškai turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Teismas pažymėjo, kad bendras suformuoto išlikusio laisvo (neužstatyto) žemės sklypo plotas negalėjo būti didesnis kaip 1,00 ha. Teismas nesutiko su savivaldybės administracijos argumentu, kad prievolė suformuoti atskirą sklypą atsirado tik 2002 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr.1475 (34 p. 6 pastr.). Teismas nurodė, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovėms nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kurio ribos išeina už K. R. turėto žemės sklypo ribų ir šią aplinkybę pripažino atsakovės, kas prieštarauja įstatymui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateikti Valakampių girininkijos duomenys rodo, kad miškas girininkijos 1 kvartale buvo inventorizuotas 1986 metais, kad 0,05 ha miško (0,02 ha ir 0,03 ha ploto) patenka į atsakovių sklypą patvirtino ir liudytoju apklaustas L. D. , kuris apžiūrėjo ginčo sklypą ir matavo jame esantį mišką. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti liudytoju, nes miško (suaugusių medžių) buvimą atsakovių sklype patvirtina nuotraukos bei rašytiniai bylos įrodymai, kita medžiaga. Teismas nurodė, jog atsakovės nepateikė įrodymų apie tai, kad miško plotas sklype buvo mažesnis nei 0,1 ha (1999 m. gruodžio 29 d. redakcijos Miškų statymo 3 str. 1 d. ir 3 d.). Teismas pažymėjo, jog pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą miesto miškai buvo priskirti prie valstybinės reikšmės miškų ir išimtinės nuosavybės teise priklausė valstybei.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimai Nr. 01-937 ir Nr.01-938, o taip pat Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591V priimti pažeidžiant jų priėmimo dieną galiojusio LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Miškų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jie naikintini, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog panaikinus Vilniaus apskrities viršininko ir Vilniaus miesto valdybos sprendimus, naikintinas ir atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d. išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame nurodyta, jog ji paveldėjo M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos 2000 kv.m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 498/2000 dalis. Spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, todėl ją taikant atsakovės J. V. ir I. P. įpareigotinos grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei joms neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn perduoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (CK 6.145 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovėms grąžinus valstybei 997 kv. m. žemės, joms pasiliks namų valdai suformuotas ir 1995 metais išsipirktas 1003 kv.m. ploto žemės sklypas, kuris buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre, o nuosavybė į likusią K. R. turėtos žemės dalį galės būti atkurta įstatymo nustatyta tvarka ir būdais.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės J. V. ir I. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

1. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad generalinė prokuratūra nepraleido termino, numatyto ABTĮ 33 straipsnyje, kuris reglamentuoja, kad skundas administraciniam teismui (šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismui) paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Generalinė prokuratūra jau nuo 2010 m. spalio 18 d., gavusi teismo nutartį dėl įstojimo į civilinę bylą Nr. 2-5994-104/2010, žinojo apie tai, kad administraciniai aktai ginčijami ir turėjo visą reikiamą informaciją administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d. nutarties įteikimo Generalinei prokuratūrai dienos. Kadangi Generalinė prokuratūra ieškinį teismui padavė tik 2011 m. sausio 28 d., tai reiškia, kad buvo praleistas terminas, nustatytas ABTĮ 33 straipsnyje. Ieškovas nepateikė teismui prašymo dėl termino atnaujinimo, tačiau jeigu toks prašymas ir būtų, jis negalėtų būti patenkintas, kadangi ieškovas praleido įstatymo nustatytą teminą ne dėl svarbios priežasties, o dėl savo nerūpestingumo ir aplaidumo.

2. CK 1.125 straipsnis nustato 10 metų bendrą ieškinio senaties terminą - kadangi ginčijami veiksmai įvyko daugiau kaip prieš dešimt metų, todėl yra pagrindas taikant ieškinio senatį ieškinį atmesti.

3. Nagrinėjamu atveju teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad augantys sklype medžiai yra priskirti miesto miškams. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 19 d. sprendimu buvo patvirtintas Valakupių-Turniškių zonos detalusis planas, kurioje atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas, 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji, maksimalus užstatymo tankis - 12,5 proc. Pagal Miškų įstatymo 13 straipsnį, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kadangi detalusis planas buvo suderintas ir patvirtintas nustatyta tvarka, nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais būtų pripažinta miško žemė (miškas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas; Miško žemė - apaugęs mišku plotas, Miškų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas neginčija Valakupių-Turniškių zonos detalaus plano sprendinių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641, buvo patvirtinta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka ir šios tvarkos 2 punktas numato, kad miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis nepriklausomai nuo šios žemės nuosavybės formos.

4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Pagal šį planą ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją (šį faktą patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2010 m. kovo 8 d. raštas). Taip pat Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį - visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

5. Taip pat teismas neįvertino pateikto rašytinio įrodymo - Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miškų valstybės kadastro duomenis, kurioje nurodyta, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Minėtą įrodymą teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes į bylą buvo pateikti grafiniai Valakampių girininkijos teritorijos 1986 m. duomenys (t.y. Valakampių girininkijos medynų plano fragmentas), pagal kuriuos teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype yra plotas, apaugęs mišku. Anot apeliančių, šiame fragmente nėra pažymėtos ginčo žemės sklypo ribos ir pagal jį neįmanoma nustatyti ginčo sklypo buvimo vietą, nes fragmentas parengtas netinkamu masteliu.

6. Žemės sklypo plotas apaugęs mišku buvo nustatytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, kadangi jokie matavimo prietaisai šiuo atveju nebuvo naudojami ir miško plotas buvo nustatytas apytiksliai, tai patvirtino liudytojas L. D. .

7. Teismas nurodė, kad atsakovės nepateikė įrodymų, kad miško plotas sklype yra mažesnis nei 0,1 ha. Su tokia išvada negalima sutikti, šios aplinkybės nereikia įrodinėti, nes Valstybinės miškų tarnybos pažymoje nurodyta, kad miško plotas sklype yra 0,05 ha. Akivaizdu, kad 0,05 ha plotas yra mažesnis nei 0,1 ha. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį, miškas - tai ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais. Taigi, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad medžiai, augantys ginčo žemės sklype, atitinka miškui keliamus reikalavimus.

8. Teismas pažymėjo, kad M. R. atžvilgiu negalėjo būti priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr.01-937, nes tuo pažeistos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos. Anot apeliančių, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Tai reiškia, kad nuosavybė M. R. galėjo būti atkurta ir nesant gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės.

9. Nepagrįsta teismo išvada, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies l punktą, išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. žemės sklypo plotas turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas pretendentams į buvusio savininko žemę. Apeliantės teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr.01-937 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. R. “ buvo priimtas 2000 m. lapkričio 6 d., o pareiga formuoti atskirus žemes sklypus buvo įtvirtinta LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475, kuriame buvo nustatyta, kad grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytą teritorijos tvarkymo režimą.

10. Nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuris išeina už K. R. turėtos žemės sklypo ribų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (34 p. 6 pastraipa) buvo numatyta, kad suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti natūra žemės ploto. Teismas nenustatė, koks yra skirtumas ir kiek procentų neatitinka grąžinto natūra žemės sklypo vieta ir riba.

11. Ieškovai neginčija detalaus plano sprendinių, pagal kuriuos suformuotas žemės sklypas. Žemės sklypo plotai 0,20 ha sklype turėtų pasiskirstyti taip: 0,1003 ha bendrosios dalinės nuo savybės teise priklausytų J. V. ir I. P. , o į likusią 0,0997 ha turi būti atkurta nuosavybės teisė I. P. vardu. Tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad žemės sklypo dalyje vis dėl to yra valstybinis miškas, tai valstybė taptų žemės sklypo bendrasavininke. Nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto valdybo 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“ bei Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypą, esančio (duomenys neskelbtini). Nėra ginčo, kad buvęs savininkas testamentu paliko turtą anūkei I. P. . darytina išvada, kad ieškovas gina I. P. teises, kurių pažeidimo ji neįžvelgia.

12. Nėra pagrindo sutikti su teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu - bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš Nacionalinės žemės tarnybos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), nes ši institucija priėmė įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nenustatė, kad J. V. ir I. P. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93 str. nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo dalį dėl 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1591V panaikinimo - atmesti šį ieškovo reikalavimą kaip nepagrįstą.

1. Teismas netinkamai aiškino LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas - nei LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte išdėstyta nuostata, nei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 bei juo patvirtinta LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (32-42 p.), galiojusi Vilniaus miesto valdybai priimant ginčijamą sprendimą, detaliai reglamentavusi nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo tvarką, nenumatė, kad iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas turi būti suformuoti atskirais sklypais. Tokia nuostata buvo įtvirtinta tik LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475, pažymint, kad gražinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytą teritorijos tvarkymo režimą (34 p.6 pastraipa).

2. Atsižvelgiant į vieną iš pagrindinių teisės principų, taikomų tiek civilinėje, tiek administracinėje teisėje - teisės aktai atgaline tvarka negalioja, todėl aiškinti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, galiojusią Vilniaus miesto valdybai priimant sprendimą Nr. 159IV, pagal LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 padarytus pakeitimus LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje bei tuo vadovaujantis konstatuoti, jog Vilniaus miesto valdybos sprendimas prieštaravo tuo metu galiojusiam LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, nėra jokio pagrindo.

3. Išvadą, kad ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant LR miškų įstatymo nuostatas, teismas padarė, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Valstybinės miškų tarnybos raštu Nr. 65 nustatyta, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktą Nr. 513 į ginčo sklypą patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs pušimis. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad remtis šiais dokumentais negalima, nes jie surašyti 2011 m. duomenimis. Tačiau teismas šiuos argumentus atmetė, nurodydamas, jog byloje pateikti Valakampių girininkijos duomenys patvirtina, kad miškas girininkijos 1 kvartale buvo inventorizuotas 1986 m. Apelianto įsitikinimu Valakampių girininkijos pateikti duomenys neįrodo, jog į ginčo sklypą formavimo metu pateko valstybinio miško dalis. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad remiantis pateiktais duomenimis (medynų plano fragmentu ir taksoraščiu), konstatuotina, jog miškas inventorizuotas 1986 m. Apeliantas pažymi, jog pateiktame medynų plano fragmente nėra aiškiai matyti ar valstybinio miško dalis (kokia dalis) patenka į ginčo sklypo teritoriją, todėl pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ir liudytojas patvirtino, kad į ginčo sklypą patenka 0,05 ha miško ir kad nėra pagrindo netikėti liudytoju,jo parodymus patvirtina kita byloje esanti medžiaga. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nevertino ir nepateikė faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo. Apelianto įsitikinimu, turėjo būti įrodyta, jog formuojant ginčo sklypą, valstybinis miškas pateko į ginčo sklypo teritoriją.

5. Anot apelianto, teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties terminą - dar 2010 m. spalio 18 d. civilinėje byloje Nr. 2-5994-104/2010 buvo priimta nutartis, kuria Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai buvo pasiūlyta įstoti ieškovu į Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamą minėtą civilinę bylą. Taigi, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra dar 2010 m. spalio 18 d. sužinojo apie teisminį ginčą dėl administracinių aktų panaikinimo. Neatsižvelgiant į būtinumą ginti viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsisakė įstoti į procesą - minėta civilinė byla buvo nutraukta. Kadangi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ieškinį dėl tų pačių administracinių aktų nuginčijimo pateikė tik 2011 m. sausio 30 d. - neabejotinai praleistas ieškinio senaties terminas, nustatytas LR ABTĮ 33 straipsnyje.

Atsiliepimu į atsakovų J. V. ir I. P. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo jų skundą dalyje dėl 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1591V tenkinti – ieškovo reikalavimą minėtoje dalyje atmesti kaip nepagrįstą. Dėl apeliacinio skundo argumentų, neliečiančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad palaiko apeliančių argumentus dėl termino praleidimo administraciniam aktui apskųsti bei sutinka su apeliančių argumentais dėl netinkamo LR Miškų įstatymo aiškinimo ir taikymo.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Mano, kad teismas tinkamai taikė Miškų įstatymo nuostatas - vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (toliau - Miškų tarnyba) 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 65 „Dėl papildomos informacijos“, teismas padarė išvadą, kad į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenkanti pušimis apaugusi apie 0,05 ha teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Nurodo, jog sistemiškai aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos redakcijos 34 punkto nuostatas darytina išvada, kad priimant Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937 teisės aktai numatė reikalavimą iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantį naudojamą žemės sklypą ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikusį savininko turėtą laisvą (neužstatytą) žemės plotą suformuoti atskirais sklypais, o apeliantų nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 1475 šis reikalavimas buvo tik aiškiau išdėstytas, todėl negali būti vertinamas kaip nauja nuostata. Pažymi, kad aptariamas reikalavimas reglamentuoja laisvo (neužstatyto) žemės ploto suformavimą atskiru sklypu, kai šis plotas yra savininko turėtoje žemėje. Nagrinėjimu atveju papildomas žemės plotas, kuriuo buvo padidintas 0,1003 ha namų valdos žemės sklypas, J. V. ir I. P. įsigytas iš valstybės pagal 1995 m. sausio 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis Nr. PO 1/95-3382 ir Nr. P01/95-3383, nėra buvusio savininko K. R. turėtoje žemėje. Anot atsakovo, Vilniaus miesto valdyba, priimdama 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V turėjo vadovautis šio sprendimo priėmimo dieną galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, bet ne Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmiausia prokuratūra turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu ir tik nuo to momento,kai surenkama pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą, prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia – nagrinėjamu atveju termino kreiptis į teismą eigos pradžia buvo 2011 m. sausio 21 d. gavus Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą Nr. 65, patvirtinantį, kad į ginčo sklypą patenka 0,05 ha plotas, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra praleistas įstatymo nustatyto ginčijamų aktų 1 mėnesio apskundimo terminas bei CK 1. 125 straipsnyje numatytas bendras ieškinio senaties terminas. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė ir įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937 ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-938, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus administracinį aktą negaliojančiu – taikoma restitucija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai atmestini, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. V. , I. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl administracinių aktų, kurių pagrindu atsakovėms J. V. ir I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo dalį, patvirtinus naujai suformuoto namų valdos žemės sklypo ribas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, skundžiamu sprendimu patenkino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir panaikino ginčijamus administracinius aktus, padaręs išvadą, kad šie aktai priimti, pažeidžiant jų priėmimo dieną galiojusių Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei Miškų įstatymų reikalavimus. Panaikinęs minėtus aktus bei paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, teismas, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, pritaikė restituciją ir įpareigojo atsakoves grąžinti valstybei ginčijamą žemės sklypo dalį.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytomis išvadomis, atsakovai savo apeliaciniais skundais, be kita ko, teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nepraleido termino, numatyto ABTĮ 33 straipsnyje, pagal kurio nuostatą skundas teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Apeliantų teigimu, jau nuo 2010 m. spalio 18 d., gavęs teismo nutartį dėl įstojimo į civilinę bylą Nr. 2-5994-104/2010, ieškovas žinojo apie tai, kad administraciniai aktai ginčijami ir turėjo visą reikiamą informaciją administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d. nutarties įteikimo Generalinei prokuratūrai dienos, todėl ieškovas praleido įstatymo nustatytą teminą ne dėl svarbios priežasties.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-7-38/2008) pažymėjo, kad asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra šalis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad pagal prokuroro ieškinį, grindžiamą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pažeidimais, iškeltų bylų ypatumą nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtą be teisinio pagrindo įgijo atsakovės. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybės institucijos (CK 2.36 str. 2 d.). Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, svarbu nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovių, ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

Pagal teismų praktiką terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį, kuria civilinė byla, pradėta pagal Nacionalinės žemės tarnybos ieškinį, buvo nutraukta, ieškovas gavo 2010 m. gruodžio 9 d. – tai patvirtina prijungtoje civilinėje byloje esanti pažyma (civ. byla Nr. 2-5994-104/10, 40 b. l., 4 t.). Gavęs šią informaciją bei susipažinęs su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos surinkta medžiaga, ieškovas kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydamas pateikti išvadą, ar sklype, į kurį nuosavybės teisės atkurtos nutrauktoje byloje, yra teritorija apaugusi mišku, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, ir tik 2011 m. sausio 12 d. Valstybinė miškų tarnyba pateikė ieškovui jau anksčiau turėtą informaciją (33, 51 b. l., 1 t.). Ieškovui 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 17.2-741 (33 b. l., 1 t.) pareikalavus, kad Valstybinė miškų tarnyba iki 2011 m. sausio 19 d. pateiktų papildomus ar patikslintus duomenis apie 2010 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. 401 konstatuotą pušimis apaugusį žemės sklypą, Valstybinė miškų tarnyba atliko pakartotinį patikrinimą ir 2011 m. sausio 17 d. raštu Nr. 65 (kurį ieškovas gavo 2011 m. sausio 21 d.) patvirtino, kad į ginčo sklypą (kadastro Nr. 010:1100 11: 165) patenka 0,05 ha ploto teritorija, atitinkanti Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus bei pateikė 2011 m. sausio 14 d. patikrinimo aktą (34-35 b. l., 1 t.). Gavę šiuos duomenis, ieškovas jau 2011 m. sausio 31 d. padavė ieškinį Vilnius apygardos teismui (17, 18 b. l., 1 t.). Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent nuo 2011 m. sausio 21 d. turi būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas 1 mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti šis terminas nėra praleistas.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad gavęs teismo jau nuo 2010 m. spalio 18 d. nutartį dėl įstojimo į civilinę bylą Nr. 2-5994-104/2010, ieškovas turėjo visą reikiamą informaciją administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d., nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-5994-104/2010, ieškovą Nacionalinę žemės tarnybą patraukusi atsakovu, iš tiesų pasiūlė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai įstoti ieškovu į šiame teisme nagrinėjamą civilinę bylą pagal buvusio ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir J. V. dėl Vilnius apskrities viršininko administracijos sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir Vilniaus miesto valdybos sprendimo panaikinimo. Tačiau sprendžiant iš šios nutarties turinio ir aplinkybės, kad 2010 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai buvo pateikta tik ši nutartis, teigti, kad jau gavęs šią nutartį, ieškovas turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog šioje byloje ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą ir pareikšti ieškinį, tuo labiau, kad minėta nutartimi civilinė byla dar nebuvo nutraukta. Tik gavęs teismo nutartį, kuria minėta byla buvo nutraukta, ir surinkęs pakankamai duomenų apie 2010 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. 401 konstatuotą pušimis apaugusį žemės sklypą, prokuroras galėjo padaryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą ir pareikšti ieškinį teisme, gindamas viešąjį interesą. Kaip jau minėta, gavęs tokius duomenis, ieškovas jau 2011 m. sausio 31 d. padavė ieškinį Vilnius apygardos teismui. Taigi, duomenys buvo surinkti, nepažeidžiant protingo termino ir ieškinys pareikštas, nepažeidus įstatymo nustatyto termino. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris gali būti taikomas, ginčijant paveldėjimo teisės liudijimą, taip pat nėra praleistas.

Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo

Ginčydamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovas, be kita ko teigė, kad į ginčo sklypą patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs pušimis. Ieškovo teigimu, 0,05 ha ploto pušimis apaugusi teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, yra valstybinės reikšmės miškas, išimtine nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, todėl yra valstybės išperkamas ir nuosavybės teisė atsakovėms buvo atkurta, pažeidžiant imperatyviąsias konstitucines ir įstatymines nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad į atsakovių žemės sklypą patenka 0,05 ha miško, kuris yra miesto teritorijoje ir pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, padarė išvadą, kad šis miškas išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybei, į jį nuosavybės teisė negalėjo būti atkuriama, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Miškų statymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovai savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad šią išvadą teismas padarė, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliantų teigimu, vadovautis Valstybinės miškų tarnybos raštu Nr. 65 ir 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 513 negalima, nes jie surašyti 2011 m. duomenimis. Apeliantų įsitikinimu, Valakampių girininkijos pateikti duomenys neįrodo, jog į ginčo sklypą jo formavimo metu pateko valstybinio miško dalis, teigia, kad 1995 m. Valakupių-Turniškių zonos detalusis planas buvo patvirtintas ir suderintas nustatyta tvarka, šio detalaus plano sprendinių ieškovas neginčija ir nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais būtų pripažinta miško žemė. Apeliantai taip pat pažymi, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ginčo sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, o nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pateikto rašytinio įrodymo - Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miškų valstybės kadastro duomenis, kurioje, pasak jų, nurodyta, kad ginčo žemės sklypas nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatą, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija), pagal kurio 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Nėra ginčo, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, priimant ginčijamus sprendimus buvo Vilnius miesto ribose. Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, tiek ir tvirtinant naujai suformuoto atsakovių namų valdos žemės sklypo ribas, į ginčo žemės sklypą patenkantis miško plotas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pažymėta, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Miškų įstatymo 5 straipsnio (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) 6 dalyje nurodytus požymius atitinkantys miškai yra valstybinės reikšmės ex lege (pagal įstatymą). Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2011 m. gruodžio 16 d, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Išvadą, kad ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant LR miškų įstatymo nuostatas, teismas padarė, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai nustatęs, kad 0,05 ha ploto pušimis apaugusi teritorija, patenkanti į ginčo sklypą, yra valstybinės reikšmės miškas, išimtine nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai. Tokią išvadą patvirtina Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. sausio 17 d. raštas Nr. 65 ir prie jo pateiktas šios tarnybos atlikto Lietuvos Respublikos valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas, kurių pagrindu nustatyta, kad į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,03 ha plotas, apaugęs pušimis, sudarantis vientisą miško masyvą su Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos 1 kvartalo 25 taksaciniu sklypu, bei 0,02 ha plotas, apaugęs pušimis, sudarantis vientisą masyvą su Vilnius miesto miškų Valakupių girininkijos 1 kvartalo 34 taksaciniu sklypu. Pagal šiuose dokumentuose pateiktą Valstybinės miškų tarnybos išvadą, į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenkantys plotai, apaugę pušimis, kartu su greta esančiais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotais miško plotais sudaro vientisus miško masyvus ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Nėra pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinių skundų teiginiu, kad vadovautis minėtais dokumentais negalima, nes jie surašyti 2011 m. duomenimis. Šiuo atveju svarbu yra ne tai, kada yra išduoti dokumentai apie valstybės kadastre registruotus miško plotus ir plotus, sudarančius vientisus miško masyvus, bet tai, ar šioje byloje ginčijamų sprendimų, kurių pagrindu atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant joms neatlygintinai nuosavybėn ginčo sklypą, jame buvo valstybinės reikšmės miško, išimtinės nuosavybės teise priklausančio valstybei, plotas. Aplinkybę, kad ginčo sklype buvo miško plotas, pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik minėtų Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų pagrindu, bet, kaip jau minėta, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą: byloje esančius archyvinius Valakupių girininkijos duomenis (171-173 b. l., 1 t.), liudytojo L. D. parodymus, ginčo sklypo nuotraukas, kitus bylos duomenis (38-39). Šie bei jau minėti Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu žemės sklype, kuris atsakovėms buvo perduotas neatlygintinai, atkuriant joms nuosavybės teises, buvo 0,05 ha ploto miesto miško, kuris su miškų valstybės kadastre registruotais miško plotais sudarė vientisus miško masyvus, taigi pagal sprendimų priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatą priklausė Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir todėl negalėjo perduoti privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovės nepateikė įrodymų, kad miško plotas sklype yra mažesnis nei 0,1 ha. Iš tiesų, atsakovės savo apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad Valstybinės miškų tarnybos pažymoje nurodyta, jog miško plotas sklype yra 0,05 ha, todėl akivaizdu, kad šis plotas yra mažesnis nei 0,1 ha.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, apibrėžusią miško sąvoką, miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha, apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degimvietės), žemės plotas. Taigi, kad į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenkantis 0,05 ha plotas, apaugęs pušimis, yra mažesnis ir vertinant jį, kaip atskirą plotą, jis iš tiesų neatitinka Miškų įstatyme nustatytos miško sąvokos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu yra ne šio pušimis apaugusio ginčo ploto dydis, paimtas atskirai, o tai, kad šis plotas sudaro vientisą miško masyvą su Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos 1 kvartalu. Nekyla abejonių, kad toks masyvas atitinka Miškų įstatymo (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą miško sąvoka. Taigi, formuojant ginčo sklypą, 0,05 ha ploto valstybinės reikšmės miško dalis pateko į ginčo sklypo teritoriją ir ginčijamais sprendimais atsakovėms neatlygintinai buvo perduota 0,05 ha ploto valstybinės reikšmės miško dalis, išimtinės nuosavybės teise priklausanti valstybei. Atsakovės taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pateikto rašytinio įrodymo - Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miškų valstybės kadastro duomenis, kurioje, pasak jų, nurodyta, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje pažymoje yra pateiktas valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas iš grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų (174 b. l., 1 t.). Aplinkybė, kad šiame schemos fragmente žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) pavaizduotas kaip nepatenkantis į valstybinės reikšmės miškų plotus tik patvirtina, kad ginčo plotas valstybinės reikšmės miškams formaliai nėra priskirtas, tačiau, kaip jau minėta, nepaisant to, ar tam tikri miestų miškai formaliai yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Taigi, apeliančių nurodyta Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 26702 nepaneigia apie valstybinės reikšmės miško dalies egzistavimą joms neatlygintinai perduotame žemės sklype ginčijamų sprendimų priėmimo metu.

Atsakovių nurodyta aplinkybė, kad žemės sklypo plotas apaugęs mišku buvo nustatytas nenaudojant matavimo prietaisų ir apytiksliai, o medynų plano fragmente nėra pažymėtos ginčo žemės sklypo ribos, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas Valstybinės miškų tarnybos darbuotojas L. D. patvirtino, kad ginčo žemės sklypas yra miesto teritorijoje, pagal faktinę padėtį ginčo sklype yra miškas, tai buvo konstatuota ir 1986 metais, sklypo ribos buvo nustatytos su ortofoto nuotrauka, matuojant nuo matomų objektų ir naudojant registruotą sklypo mastelinį planą (193 b. l., 1 t.). Tai, kad valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo nustatytas itin tiksliai, esminės reikšmės negali turėti, nes ji nepaneigia išvados, kad ginčijamais sprendimais perduodant atsakovėms neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo dalį, kartu buvo perduota dalis išimtinės nuosavybės teise valstybei priklausančio valstybinės reiškės miško. Apeliantų teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurį ginčo sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nes šis dokumentas negali nei paneigti, nei patvirtinti ginčo sklype esančios miško dalies statuso. Bendrasis planas yra teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 1 d.). Taigi, kaip pagrįstai teigiama atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą, bendrasis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis tam tikros teritorijos vystymo koncepciją, ir jis niekaip negali paneigti, jog ginčo žemės sklype ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo valstybinės reikšmės miško. Be to, minėtas planas buvo patvirtintas žymiai vėliau, negu buvo priimti šioje byloje ginčijami sprendimai.

Atsakovių apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 19 d. sprendimu buvo patvirtintas Valakupių-Turniškių zonos detalusis planas, kurioje atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji ir jame sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais nebuvo pripažinta miško žeme, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad sklype užfiksuotas pušimis apaugęs plotas nėra miško plotas.

Šioje nutartyje jau minėta, kad nepaisant to, ar tam tikri miestų miškai formaliai yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir privačion nuosavybėn negali būti perduodami. Pagal galiojusios Miškų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatą, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ir ši nuostata nesuteikia teisės privačion nuosavybėn perduoti išimtinės nuosavybės teise valstybei priklausančio valstybinės reikšmės miško. Taigi, aplinkybė, kad patvirtintame Valakupių-Turniškių zonos detaliajame plane atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji ir 0,05 ha jo dalis, apaugusi medžiais, nebuvo pripažinta miško žeme, bei kad šio plano sprendinių ieškovas neginčija, o nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad ginčo sklype užfiksuotas 0,05 ha plotas, apaugęs pušimis ir sudarantis vientisus miško masyvus su Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos 1 kvartalo taksaciniais sklypais, nėra miško plotas bei valstybinės reikšmės miško dalis.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.

Šioje byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad buvęs žemės savininkas K. R. 1974 m. rugpjūčio 26 d. testamentu visą savo turtą, kuris jam priklausė mirties dieną, tame tarpe ir pusę gyvenamojo namo su priklausiniais Vilniuje, Vaidilutės g. Nr. 4, paliko savo vaikaitei I. K. (po santuokos P.). Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei M. R. , kuri mirė 1992 m. birželio 22 d., nei J. V. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į K. R. turėtą žemę, nes pagal minėtą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatą nuosavybės teisės į K. R. žemę galėjo būti atkurtos tik testamentinei įpėdinei I. K. (atsakovei I. P. ). Todėl 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį, taip pat prieštarauja ir imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu šis sprendimas yra pagrįstai panaikintas ir dėl šio pažeidimo. Panaikinus šį sprendimą, pagrįstai panaikintas ir jo pagrindu išduotas 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo teisės liudijimas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. R. vardu negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos sklypo dalį ir dėl to, kad pastaroji ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo mirusi, o nuosavybės teisė į sklype esantį gyvenamąjį namą ir kitus pastatus priklausė atsakovėms J. V. ir I. P. . Todėl pagrįsta teismo išvada, kad 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937 taip pat prieštarauja ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai.

Apeliantės pagrįstai teigia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Tačiau šis nutarimas nepaneigia tos aplinkybės, kad tuo atveju, kai perduodame neatlygintinai žemės sklype yra piliečiams nuosavybės teise priklausantys gyvenamieji namai ar kiti pastatai, tokia žemė laikoma užstatyta ir sklypai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatą gali būti perduodami tik šių pastatų savininkams. Nustačius, kad pastatai priklausė ne tam asmeniui, kurio vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės ir neatlygintinai perduotas žemės sklypas, toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose neatlygintinai nuosavybėn galėjo būti perduodamas tik prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Todėl prie naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas faktiškai turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Nustačius, kad šis sklypas ginčijamu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V faktiškai buvo prijungtas prie esamo anksčiau suformuoto namų valdos žemės sklypo, tvirtinant naujas sklypo ribas, bei išėjo iš buvusio savininko K. R. turėto žemės sklypo ribų, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks sklypo ribų tvirtinimas prieštaravo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai.

Kaip pagrįstai teigiama atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą, sistemiškai aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos redakcijos 34 punkto nuostatas, darytina išvada, kad šie teisės aktai numatė reikalavimą iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantį naudojamą žemės sklypą ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikusį savininko turėtą laisvą (neužstatytą) žemės plotą suformuoti atskirais sklypais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 1475 šis reikalavimas buvo tik konkretizuotas, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad pareiga formuoti atskirus žemes sklypus buvo įtvirtinta tik LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475.

Atsakovės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės joms buvo atkurtos į žemės sklypą, kuris išeina už K. R. turėto žemės sklypo ribų, taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (34 p. 6 pastraipa) buvo numatyta, kad suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti natūra žemės ploto.

Aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, išeina už K. R. turėto žemės sklypo ribų, pirmosios instancijos teismas nustatė faktinių bylos duomenų pagrindu. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės 20 d. raštas Nr. 31/03/A7-1296 ir prie jo esanti ištrauka iš Vilnius miesto suvestinių kartografinių duomenų, kurioje aiškia nurodytos ginčijamu Vilnius miesto valdybos sprendimu patvirtintos atsakovių individualios namų valdos sklypo ribos ir buvusio savininko K. R. turėto žemės sklypo ribos (43-44 b. l., 1 t.). Šią aplinkybę atsakovės pačios pripažino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (190-191 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto nuostata, pagal kurią suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti natūra žemės ploto, buvo įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 pakeičiant minėtos tvarkos 34 punktą. Taigi, tokia nuostata skundžiamų sprendimų, tarp jų ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 1591V, priėmimo metu negaliojo ir negalėjo būti taikoma.

Atsakovė savo apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad ieškovas neginčija detalaus plano sprendinių, pagal kuriuos suformuotas žemės sklypas ir pagal kuriuos žemės sklypo plotai 0,20 ha sklype turėtų pasiskirstyti taip: 0,1003 ha bendrosios dalinės nuo savybės teise priklausytų J. V. ir I. P. , o į likusią 0,0997 ha turi būti atkurta nuosavybės teisė I. P. vardu. Apeliančių teigimu, tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad žemės sklypo dalyje vis dėl to yra valstybinis miškas, tai valstybė taptų žemės sklypo bendrasavininke.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius, kad ginčijamais sprendimais žemės sklypo ribos buvo nustatytos ir nuosavybės teisės atkurtos, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Miškų įstatymo normas, aplinkybė, kad ginčijami sprendimai iš esmės atitiko detalaus plano sprendinius, kurie nėra ginčijami, negali eliminuoti nustatytų imperatyvių įstatymo normų pažeidimų ir nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamų sprendimų teisėtumo.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal bendrosios dalinės valstybės ir kitų asmenų nuosavybės teisė į žemę atsiradimo pagrindus reglamentuojančio Žemės įstatymo 12 straipsnio nuostatą, bendroji dalinė valstybės ir savivaldybių arba kitų asmenų žemės nuosavybė atsiranda pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atkūrus nuosavybės teises į pagal teritorijų planavimo dokumentą suformuoto neužstatyto žemės sklypo dalį. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atsakovėms buvo atkurtos, pažeidžiant įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Todėl dalinė atsakovių ir valstybės nuosavybė į ginčijamu savivaldybės sprendimu suformuotą žemės sklypą atsirasti negali.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimai Nr. 01-937 ir Nr.01-938 bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591V priimti pažeidžiant jų priėmimo dieną galiojusio LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Miškų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimus, yra pagrįsta ir šios išvados pagrindu priimtas sprendimas panaikinti minėtus administracinius aktus yra teisėtas ir pagrįstas. Panaikinus 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, pagrįstai panaikintas ir jo pagrindu išduotas 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo teisės liudijimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 96¹ , 98 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatą, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Prokuroras, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, kai ieškinį jis pareiškia, siekdamas apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus. Būtent gindamas viešąjį interesą, šioje byloje prokuroras ir pareiškė ieškinį dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. V. , I. P. . Taigi, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatą, bylinėjimosi išlaidas, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, t. y. žyminis mokestis, šioje byloje turi būti išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovų proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Šia teisės norma vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas ir paskirstė iš atsakovų priteisiamas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės savo apeliaciniame skunde teigia, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš Nacionalinės žemės tarnybos, nes ši institucija priėmė įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pasak apeliančių, teismas nenustatė, kad jos atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio tokių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, pagal CPK įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį bei šalių procesinį elgesį. Kitos aplinkybės negali būti pagrindu keisti tokią bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas atsakovams, patenkinus jų atžvilgiu pareikštą ieškinį ir keisti šią sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

Prašymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė, todėl spręsti jų paskirstymo klausimą nėra pagrindo (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d sprendimą palikti nepakeistą.