Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Ž. (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjos ir nuteistojo D. Ž. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

D. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš L. B. ir D. Ž. solidariai nukentėjusiajai E. J. priteista 1 724 Eur (5 954 Lt) turtinės žalos ir 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pripažinta teisę į turtinės žalos atlyginimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš L. B. ir D. Ž. priteista po 72 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. ir D. Ž. nuteisti už tai, kad 2013 m. gruodžio 13 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), Šakių rajone prie K. J. įmonei priklausančios parduotuvės, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, dėl alkoholio vartojimo kilus konfliktui su A. M., bendrais veiksmais, tyčia sudavė rankomis ir spyrė kojomis nemažiau kaip 29 smūgius A. M. į įvairias kūno vietas ir padarė jam poodines kraujosruvas dešinėje ausyje, smilkinyje, kairės akies vokuose, skruoste – žande, ausyje, kaktoje, lūpose, odos nubrozdinimus dešinėje ausyje, muštines žaizdas kairės akies vokuose, antakyje, kaktoje, nosyje, viršutinėje lūpoje, viršutinių žandikaulių pirmų kandžių išnirimus, kraujosruvas dantenose, kraujosruvas pakaušio, smilkinių, viršugalvio, žandų, skruostų, kaktos, kairės akies vokų, nosies, lūpų minkštuose audiniuose, nosies kaulų, kairės akiduobės apatinės sienos lūžimus, poodines kraujosruvas kakle, krūtinėje, pilve, alkūnių sąnariuose, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, šlaunyje, dešiniame kelio sąnaryje, odos nubrozdinimus kairiame kelio sąnaryje, pilve, kraujosruvas krūtinės, juosmens, nugaros raumenyse, storųjų žarnų pasaite, kepenų plyšimą, kairėje vidurinėje raktikaulio linijoje 2-3-4-5-6-7-8, per kremzlines dalis 5-6-7, priekinėje pažastinėje linijoje – 9-10, dešinėje vidurinėje raktikaulio linijoje – 5-6-7, priekinėje pažastinėje linijoje – 3-4, 6-7-8-9-10 šonkaulių, krūtinkaulio lūžimus, ir šiais veiksmais sumušę A. M., kuris dėl sužalojimų prarado sąmonę ir gulėjo ant žemės negalėdamas pasipriešinti prieš jį atliekamiems veiksmams, D. Ž. sukursčius L. B. tyčia nužudyti A. M., tai yra pasiūlius pririšti A. M. greta prie stulpo iš žemės kyšančiame plastikiniame vamzdyje įverta metaline viela, L. B. suėmęs už drabužių, pavilko A. M. arčiau stulpo ir minėta viela apsuko, užveržė ir užpynė gulinčio ant nugaros A. M. kaklą, tuo padarė jam kaklo priekiniame paviršiuje atvirą priešmirtinę stranguliacinę vagą, skydinės kremzlės kairės pusės viršutinio rago dvigubą lūžimą, kraujosruvas kaklo, liežuvio šaknies raumenyse, puriuose audiniuose apie miego arterijas su veniniu vidaus organų pilnakraujiškumu, skystu tamsiu krauju, taškinėmis kraujosruvomis po plautine krūtinplėve, išoriniu širdies klosu, smulkiažidinine plaučių emfizema, dėl ko A. M. nuo mechaninės asfiksijos mirė, t. y. tyčia nužudė bejėgiškos būklės A. M..

Nuteistojo L. B. gynėja advokatė Rasa Malinauskienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nuosprendį pakeisti ir L. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas L. B. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde neneigiama, kad L. B., veikdamas kartu su D. Ž., savo veiksmais atėmė nukentėjusiajam A. M. gyvybę, tačiau L. B. neturėjo tikslo nužudyti A. M. ir nesiekė pastarojo mirties. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių teismo išvadą, jog L. B. tyčia norėjo nužudyti A. M.. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti visus kaltinamojo psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo padarytais veiksmais ir tų veiksmų padariniais. Tiek L. B., tiek D. Ž. tvirtino, kad A. M. buvo pririštas tam, kad nepasikviestų pagalbos ir jų nesumuštų, o ne turint tikslą jį pasmaugti. L. B. parodė, kad A. M. buvo paliktas gyvas, jis skleidė garsus, gargaliavo.

Skunde pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia, tuo tarpu kai žmogaus gyvybė atimama dėl neatsargumo, atsakomybė kyla pagal BK 132 straipsnį. Gynėjos nuomone, vertinant L. B. kaltės turinį, būtina vadovautis jo paties parodymais apie nusikaltimo aplinkybes, t. y. kad jis kategoriškai neigia turėjęs tikslą nužudyti A. M.. Taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad L. B. su nukentėjusiuoju prieš konfliktą nebuvo pažįstami, tarp jų nebuvo jokių asmeniškumų ir nesutarimų. Byloje nebuvo nustatytas motyvas, dėl ko L. B. būtų turėjęs ar norėjęs nužudyti A. M.. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į teismo medicinos specialisto išvadas ir eksperto paaiškinimus teisiamajame posėdyje, kad A. M. atsižvelgiant į jo kraujyje rastą alkoholio kiekį galėjo būti aktyvus bei priešintis. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Gynėjos teigimu, pagal surinktus duomenis L. B. veika kvalifikuotina kaip neatsargus gyvybės atėmimas veikiant nusikalstamai nerūpestingai, kadangi L. B., atsižvelgiant į jo psichikos sveikatos būklę, nenumatė, kad jam pririšus A. M. viela prie žemės, šis gali mirti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. L. B. parodė, kad viela stipriai neužveržė A. M. kaklo, toks veiksmas L. B. nepasirodė kaip pavojingas nukentėjusiojo gyvybei.

Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino L. B. ribotai pakaltinamu. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas nusikalstamą veiką dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas tik tada, kai nustatomi du riboto pakaltinamumo kriterijai: medicininis, kuris reiškiasi psichikos sutrikimu, ir juridinis (psichologinis), kuris apibūdina tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris tik iš dalies atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba suvokiant esmę iš dalies sugebėjimą juos valdyti.

Nuteistojo D. Ž. gynėja advokatė Regina Atkočaitienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Ž. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą išteisinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik D. Ž. kaltinančiais įrodymais, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį.

Gynėja nurodo, kad D. Ž. prisipažino tik dėl to, kad kilus konfliktui su A. M., jis su L. B. sumušė A. M. ir galėjo padaryti šiam nustatytus sužalojimus, taip pat D. Ž. pripažino pasakęs L. B. pririšti A. M., tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo tokius D. Ž. parodymus kaip prisipažinimą padarius kaltinime nurodytą veiką, kadangi D. Ž. neliepė A. M. pririšti būtent už kaklo. D. Ž. negalėjo numatyti kilusių pasekmių – A. M. mirties, nes nežinojo, kad L. B. pririš A. M. už kaklo ir per stipriai jį užverš. Be to, nebuvo paneigta galimybė, jog būdamas labai girtas A. M. besimuistydamas pats galėjo per daug užsiveržti kaklą. D. Ž. neatliko jokių aktyvių veiksmų pririšant A. M., jis neturėjo tikslo nužudyti A. M.. L. B. taip pat parodė, kad neturėjo tikslo nužudyti A. M., jo mirties nesiekė ir nenorėjo, D. Ž. jam neliepė A. M. pririšti už kaklo, todėl byloje neįrodyta, kad D. Ž. sukurstė L. B. nužudyti A. M.. Gynėjos teigimu, įvykio vietos apžiūros metu objektyvių, neginčijamų įrodymų, galinčių patvirtinti D. Ž. dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nebuvo rasta.

Apeliaciniame skunde aptariant tyčios formas nurodoma, kad abu nuteistieji turi psichines negalias, mokykloje mokėsi pagal adaptuotas programas, D. Ž. iki šiol nemoka nei skaityti, nei rašyti, abiejų nuteistųjų sąmoningumas, išsivystymo lygis, supratimas yra ribotas, jie neturėjo tikslo nužudyti A. M., pagal savo psichinę būklę galėjo nesuvokti kokios pasekmės gali kilti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų L. B. ir D. Ž. gynėjos prašė tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistojo L. B. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Reginos Atkočiūnienės apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų L. B. ir D. Ž. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdami savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Argumentai, kuriais apeliantai neigia nuteistųjų L. B. ir D. Ž. kaltę dėl bejėgiškos būklės A. M. tyčinio nužudymo, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinių skundų bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistųjų argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavus teismas ir padarė išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Vien tai, kad nuteistieji skundų argumentais bando sušvelninti savo teisinę padėtį – perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą į neatsargią – BK 132 straipsnį, nėra pagrindas nuosprendį pripažinti neteisėtų ir jį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių abiejų nuteistųjų kaltės įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. Ž. ir L. B. kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų viseto analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, remdamasis ištirtais įrodymais, atskleidė nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę ir kaltės tyrinį, tačiau iš esmės L. B. gynėjos, o iš dalies ir D. Ž. gynėjos apeliaciniuose skunduose ginčijama veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalį ir teigiama, kad jų veika turėjo būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistųjų gynėjų skundų argumentus, kuriais ginčijama kaltės forma, atmeta kaip nepagrįstus ir pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistieji veikė tyčia, suvokė savo veiksmų esmę, siekė nusikalstamų pasekmių ir jas sukėlė, todėl nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip bejėgiškos būklės asmens tyčinis nužudymas. Iš esmės apeliaciniuose skunduose įrodymai vertinami atsietai vieni nuo kitų, o ne jų visetas ir su nustatyta kaltės forma nesutinkama remiantis tik nuteistųjų parodymais, kad jie neturėjo tikslo nužudyti A. M. ir tuo, kad nebuvo tikslo tyčia atimti jam gyvybę. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje D. Ž. parodė, kad A. M. nupirko alaus, kurį visi kartu gėrė pas V. P., po ko išsiskirstė. Jis su L. B. dar gėrė alų prie parduotuvės, kur sutiko A. M. ir konfliktas, peraugęs į fizinio smurto vartojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, kilo dėl ginčo, kuris turi pabaigti alų. L. B. teisme parodė, kad sudavė A. M. kumščiais ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas dėl to, kad pats nukentėjusysis pradėjo muštynes ir sudavė jam kelis smūgius į veidą ir kitas kūno vietas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtų įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo, kad konfliktas kilo ir smurtas A. M. atžvilgiu buvo vartojamas dėl menkavertės dingsties, tarp apsvaigusių nuo alkoholio asmenų. Byloje nenustatyta, kad A. M. provokavo ar elgėsi rizikingai nuteistųjų L. B. ar D. Ž. atžvilgiu, vartojo jų atžvilgiu smurtą ir jie turėjo gintis. L. B. parodymai neatitinka ištirtų byloje objektyvių įrodymų ir turi būti vertinami kaip jo gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Remiantis išdėstytu, kolegija atmeta L. B. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, kaip nepagrįstus, kad byloje nenustatytas motyvas dėl ko L. B. turėjo ar norėjo nužudyti A. M..

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad kilpa ant A. M. kaklo buvo užrišta nestipriai ir tik tam tikslui, jog nukentėjusysis nepabėgtų ir nepasikviestų pagalbos, todėl nebuvo siekiama jį pasmaugti, be to, teismo medicinos ekspertas teisiamajame posėdyje davė išvadą, jog atsižvelgiant į A. M. kraujyje rastą alkoholio kiekį, įvykio metu jis galėjo būti aktyvus ir priešintis. Kadangi apeliantai kaltės formą ginčija remdamiesi iš esmės tais pačiais argumentais, kolegija dėl jų pasisakys kartu.

Nuteistieji L. B. ir D. Ž. tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje iš esmės prisipažino, kad sudavė daug smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas. Jų parodymus atitinka ir teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad sužalojimai kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti rankos, batais apautos kojos ar jų sritys, A. M. padaryti mažiausiai dvidešimt devynių smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje, nukentėjusiajam esant įvairiose padėtyse. Tokie sužalojimai gyvam asmeniui gali būti kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ( t. 1, b.l. 29-37 ). Nors ši aplinkybė iš esmės apeliaciniuose skunduose neginčijama, tačiau parodo, jog nuteistieji L. B. ir D. Ž. veikė netiesiogine tyčia, t.y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentais, kuriais neigiama tyčia nužudyti A. M. ir pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek L. B. tiek ir D. Ž. nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia – suvokė savo daromos veikos pavojingumą, norėjo taip veikti ir siekė pasekmių – A. M. mirties. Teisiamajame posėdyje nuteistųjų išdėstyti samprotavimai, kad kilpa ant A. M. kaklo buvo užrišta nestipriai, jis buvo paliktas gyvas ir galėjo išsivaduoti, yra paneigti byloje ištirtais įrodymais, kuriuos išsamiai ištyręs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistųjų veiką kvalifikavo kaip tyčinį kito asmens nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 205/13(10) nurodyta, kad įvertinus A. M. padarytus daugybinius šonkaulių, krūtinkaulio lūžimus, galima teigti, kad po tokių sužalojimų padarymo, mažai tikėtina, kad asmuo galėjo būti pilnai aktyvus, gintis ir pan. ( t. 1, b.l. 29-37 ). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas A. J. papildomai parodė, kad po visų sužalojimų, t.y. šonkaulių, krūtinkaulio lūžių, vidaus organų sumušimo yra labai abejotina, kad A. M. galėjo judėti, gintis ar atlikti kokius nors veiksmus. Apie nukentėjusiojo bejėgišką būklę galima spręsti ir įvertinus nuteistųjų parodymus. L. B. parodė, kad po suduotų smūgių A. M. gulėjo ant žemės, kvėpavo, tačiau nieko nekalbėjo, tik krenkštė. D. Ž. parodė, kad A. M. mušė apie pusę valandos, o kai nustojo, tai pastarasis atrodė šoko būsenoje.

Baudžiamosios teisės teorijoje nukentėjusiojo bejėgiška būklė ( BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas ) reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo gyvybei, arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti daromam nusikaltimui. Teismų praktikoje BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas inkriminuojamas ir tais atvejais, kai nužudomas nukentėjusysis, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo jau po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės. Kaip nustatyta iš L. B. ir D. Ž. parodymų, kurie atitinka teismo medicinos specialisto išvadą ir parodymus teisme, jie suprato, kad A. M. nuo sužalojimų buvo bejėgiškos būklės - nebegalėjo judėti ir aktyviai priešintis jo atžvilgiu vartojamam fiziniam smurtui, todėl nusprendė nukentėjusįjį nužudyti, apvyniojant ir suveržiant kaklą laidu. Tai, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos teismas tinkamai vertino ir remdamasis jų visetu, kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Atliekant teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę L. B. ekspertei parodė, kad po A. M. suduotų smūgių D. Ž. jam pasiūlė „padaryti, kad geriau mirtų, nes jiems patiems bus blogiau ir bus problemų„ ( t. 2, b.l. 36 ). Liudytoja G. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vakarą buvo ramus, tačiau vengė išeiti iš jų namų kartu su D. Ž. ir L. B.. Liudytoja A. Ma. parodė, kad apie 20 valandą ji girdėjo agresyviai kalbantį vieną iš nuteistųjų, grasinantį užmušti. Parodymų patikrinimo vietoje metu abu nuteistieji vienodai parodė, kad palenkė šalia buvusį plastikinį vamzdį žemyn, su viela apvyniojo A. M. kaklą ir paliko. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio specialisto išvadoje nurodyta, kad A. M. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos, suspaudus kaklą kilpa, į tai nurodo atvira kaklo priekiniam paviršiuje priešmirtinė stranguliacinė vaga ir kiti kaklo srities vidiniai sužalojimai. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ekspertas A. J. parodė, kad visi kiti A. M. padaryti sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo, o tai reiškia, kad jis galėjo likti gyvas, jei nebūtų tyčia pasmaugtas. Vertinant šių įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji, užrišdami telefono laidą ant nukentėjusiojo A. M. kaklo, suprato savo veiksmų pobūdį, taip norėjo veikti ir siekė padarinių – nukentėjusiojo mirties.

Nuteistojo D. Ž. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad D. Ž. neatliko jokių aktyvių veiksmų pririšant A. M., todėl jis neturėjo tikslo nužudyti. Kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas ( BK 24 straipsnio 1 dalis ). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip gestai, mimika ir panašiai, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas susitarimas. Pažymėtina ir tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų nužudymo atveju padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent viena iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys, kaip nustatyta šioje byloje ir nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas ).

Byloje nustatyta, kad D. Ž. kartu su L. B. vartojo fizinį smurtą A. M. atžvilgiu ir šiam esant bejėgiškoje būklėje D. Ž. pasiūlė jį pririšti prie vamzdžio ir pasirūpino laidu. Kai L. B. aprišo A. M. ant kaklo laidą, jį užverždamas, D. Ž. stovėjo šalia, po to abu iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad D. Ž. ir L. B. veikė kaip bendravykdytojai, nes abiejų nuteistųjų atliktų veiksmų turinys atskleidžia, kad jie bendrai siekė pasekmių ir bendrais veiksmais jas sukėlė.

Atmestini ir skundų reikalavimai pripažinti abu nuteistuosius ribotai pakaltinamais. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizių išvadose konstatuota, kad tiek L. B. tiek ir D. Ž. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos veiklos sutrikimu nesirgo ir abu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus. L. B. diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimai, o D. Ž. lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu. Abiems nuteistiesiems diagnozuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas, tačiau tai netrukdo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Darytina išvada, kad vienam nuteistajam nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas, o kitam - lengvas protinis atsilikimas, neatitinka BK 18 straipsnio 1 dalyje numatytų riboto pakaltinamumo kriterijų.

Skirdamas bausmę už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis kiekvienam iš nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, pakankamai išsamiai vertino kaltininkų asmenybes, bei remiantis šiais kriterijais, diferencijavo jiems skirtinas bausmes. Keisti bausmes apeliantams jas švelninant, nors to apeliaciniuose skunduose ir neprašoma, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. B. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Reginos Atkočaitienės apeliacinius skundus atmesti.