Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą N. T.

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

T. G., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, (duomenys neskelbtini) mokinys, gyvenamoji ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G., laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 15 d., tiksliai nenustatytu laiku, šeimynos (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vonios kambario patalpoje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios V. J. būsena, analiniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš mažametės valią – privertė ją atsiklaupti, nusimauti kelnes, kelnaites ir vieną kartą įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą.

Kaltinamasis T. G. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad jam gyvenant (duomenys neskelbtini), kuomet jam dar buvo 14 metų, žiūrint bendrame kambaryje televizorių, jis V. J. iš niekur nieko pasiūlė nueiti į vonią ir pasimylėti. Mergaitė pasiūlymui nesipriešino. Jie dviese nuėjo į vonios kambarį, V. J. iš vidaus užsirakino duris. Tada jis V. J. liepė atsiklaupti, nusimauti kelnes ir kelnaites. V. J. nesipriešino ir viską darė, ką prašoma. Jis taip pat nusimovė savo kelnes ir klūpančiai V. J. vieną kartą įkišo savo lytinį organą į jos analinę angą. V. J. pasakė, kad jai skauda, todėl jis lytinį organą iš karto ištraukė. V. J. staigiai pakilo, abu jie apsimovė kelnes ir išėjo iš vonios kambario. Jis supranta, kad pasielgė netinkamai, labai gailisi dėl to, ką padarė ir padarė tai tik iš smalsumo. Taip elgėsi tik tą vienintelį kartą.

Parodymų patikrinimo vietoje metu T. G. patvirtino savo parodymus ir parodė apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (1 t., 195–203 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo kaltė, be jo paties prisipažinimo, visiškai įrodyta nukentėjusiosios V. J., liudytojų: S. T. ir V. M. parodymais, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 74–81 b. l.) ir kitais bylos įrodymais. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad šie įrodymai byloje surinkti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tai yra teisėtais būdais ir tvarka bei laikantis įstatymo. Byloje esantys įrodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu.

Asmenų, tiesiogiai mačiusių kaltinime nurodytas aplinkybes, nėra. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina tik mažametė nukentėjusioji ir pats kaltinamasis, kurių parodymais teismas neturi jokio pagrindo netikėti. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus apie kaltinamojo T. G. atliktus seksualinės privartos veiksmus (1 t., 43–49 b. l.). Šie nukentėjusiosios parodymai iš esmės visiškai atitinka ir kaltinamojo parodymus. Be to, teisme apklausta liudytoja S. T. parodė, jog V. J. jai bei savo močiutei V. S. dalyvaujant, pasakojo apie T. G. atliktus seksualinės prievartos veiksmus. Ir iš šios liudytojos parodymų matyti, kad V. J. kitiems asmenims apie kaltinime nurodomus veiksmus pasakojo analogiškai, kaip ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Tokiu būdu tarp visų byloje apklaustų asmenų jokių prieštaravimų, kurie duotų pagrindą abejoti bent vieno iš jų parodymais, nėra. Nors teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. J. lytinių organų srityje bei išeinamosios angos srityje ir kūne sužalojimų nėra, tai nepaneigia, jog T. G. atliko su ja seksualinės prievartos veiksmus, kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis vieną kartą įkišdamas savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą.

Nebuvo nustatyta, jog T. G. nusikalstama veika būtų sukeltos sunkios ar nepataisomos pasekmės. Nukentėjusiosios elgesyje kokių nors pakitimų nepastebėjo nei byloje apklausti liudytojai, nei ekspertai. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad V. J. nenustatyti nei psichikos sutrikimai, nei psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie jas parodymų. Padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas. Ir psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusių dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nekonstatuojama, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (1 t., 74–81 b. l.).

Pagal suformuotą teismų praktiką ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas baudžiamą­ją at­sa­ko­my­bę asmenims užtrau­kia tuomet, kai tai da­ro­ma prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens va­lią. Nors šioje konkrečioje byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad T. G. būtų naudojęs kokią nors prievartą, tačiau kaltinamasis akivaizdžiai žinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė. Būtent dėl mažametystės nukentėjusioji negalėjo nei suvokti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, nei jiems tinkamai pasipriešinti. Iš to seka, jog ly­ti­nis santykiavi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas su ma­ža­me­čiu as­me­niu pa­pras­tai ver­ti­na­mas kaip pasinau­do­ji­mas be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le.

Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus teismas daro išvadą, kad kaltinamasis T. G. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą – prieš mažametę V. J. atliko seksualinės prievartos veiksmus ir kaltinamojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Kaltinamojo T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei stadiją, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes. Kaltinamasis padarė vieną tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, kurią baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 6 d.), už kuriuos numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kategorijai. T. G. nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, nepilnametis – sulaukęs tik 14 metų amžiaus, nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, mokosi, iš mokymosi ir gyvenamų vietų, o taip pat byloje apklaustų liudytojų charakterizuojamas pakankamai teigiamai. Duomenų apie kaltinamojo T. G. sveikatos būklę, galinčių turėti įtakos vertinant jo veiksmus bei skiriant bausmę, byloje nėra. Yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių. Todėl, atsižvelgus į visas byloje surinktas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, tai, kad nusikalstama veika nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, darytina išvada, kad skiriamos bausmės tikslai T. G. gali būti pasiekti už nusikalstamą veiką paskyrus sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalaus dydžio bausmę, atsižvelgiant į BK 91 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo nepilnamečiui ypatumus.

Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad T. G. skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 92 straipsnis). Todėl šios bausmės vykdymas atidedamas, skiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą (nustatant tam tikras pareigas – tęsti mokslą arba dirbti bei dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Teismas, remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 301–303 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. G. pripažinti kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir nubausti laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92, 82, 83 ir 87 straipsniais, bausmės vykdymą atidėti dvejiems (2) metams, skiriant T. G. auklėjamojo pobūdžio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 10 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą bei dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.