Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-18 · Administracinė byla Nr. A-143-72-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-18
Bylos Nr.
A-143-72-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
D., D. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 72/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. A. (toliau – pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 2–4), kurį patikslino (T 1, b. l. 51–53), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir atsakovai) 361 814,32 Lt neteisėtai neapskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo; 2) priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti jai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau –Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689).

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. VIII-1059 buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja nuo 1999 m. vasario 11 d. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas jai buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Pareiškėja nurodė, kad, pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjos nuomone, paskyrus ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, ji įgijo teisę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 gauti nustatyto dydžio atlyginimą, kurio neteisėtą mažinimą draudžia Konstitucija, o atsižvelgiant į tai, jog atsakovų veiksmai, kuriais sumažintas jai mokamas atlyginimas, neatitinka Konstitucijos normų ir principų, jos teisė gauti nustatyto dydžio atlyginimą turi būti apginta nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Pagal Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose ir 2001 m. sausio 12 d. sprendime, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; teisėjų atlyginimus mažinti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik vienai valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei – teisėjams. Kitiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims atlyginimai nebuvo sumažinti. Toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, atlyginimų sumažinimas tik vienai, palyginus neskaitlingai, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei leidžia pagrįstai abejoti, ar toks atlyginimų mažinimas buvo sąlygotas itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas, nebuvo konstatuota itin sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis. Joks įstatymas šiuo klausimu taip pat nebuvo priimtas. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėjų atlyginimai, net ir esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, gali būti mažinami tik laikinai, tačiau teisėjų atlyginimai nėra tinkamai sureglamentuoti įstatymu ir šiuo metu, o jai, pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, ir toliau mokamas sumažintas atlyginimas. Neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas lėmė tai, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. jai nepriskaičiuotas ir neišmokėtas 361 814,32 Lt atlyginimas už atliktą darbą. Todėl, pareiškėjos nuomone, jai priteistina ši suma ir, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 straipsnio 2 dalies, 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, – 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 14–17, 62–65) su skundu nesutiko.

Lietuvos valstybė nurodė, kad panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir jog ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Todėl valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Tai, kad 1999 m. valstybėje buvo itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Lietuvos valstybė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ pakeitė paminėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Taigi teisėjams, palyginus su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, Lietuvos valstybės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Lietuvos valstybė taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnyje nustatytas terminas, kuris, skirtingai nei DK 27 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas (DK komentaras, III dalis, 532 psl.). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pareiškus reikalavimą dėl negauto atlyginimo priteisimo, solidari atsakomybė netaikytina.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 10, 60) su skundu nesutiko.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (T 1, b. l. 151–168) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. – 35 867,59 Lt (iš viso: 184 198,27 Lt) ir įpareigojo šį atsakovą mokėti pareiškėjai teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, jog pagal Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Vadovaujantis aukščiau nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis, iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) atlyginimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir kuriuo buvo sumažinti teisėjų atlyginimų koeficientai, buvo laikino pobūdžio – jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neteko galios įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Todėl po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikytina DK 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, ir DK 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei DK nenumato, kad turi būti kompensuojami tokio pobūdžio nuostoliai. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo DK 207 straipsnio 1 dalies ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl atlyginimo priteisimo tenkintini iš dalies ir jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. – 35 867,59 Lt (iš viso: 184 198,27 Lt). Teismas pažymėjo, kad ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams, o ne iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Teismas taip pat pažymėjo, kad neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis pareiškėjai priteistina su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 177–178) prašė iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. – 10 166,29 Lt; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad iš dalies nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos skundas. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendime tiesiog buvo padaryta klaida, nepriteisiant jai atlyginimo už atliktą darbą nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., t. y. už laikotarpį, kai ši byla jau buvo nagrinėjama teisme. Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas jos reikalavimas dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių palūkanų priteisimo, yra, pareiškėjos nuomone, nepagrįsta. Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį, santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Teisėjo atlyginimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kaip turi būti kompensuojami dėl uždelsto atlyginimo mokėjimo patirti nuostoliai. Tačiau ji tokių nuostolių ir nereikalauja. Įstatymo nustatytos palūkanos, mokamos už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, yra laikomos kreditoriaus minimaliais nuostoliais. Jos nustatomos, siekiant atleisti kreditorių nuo tokių nuostolių įrodinėjimo, t. y. įstatymo nustatytos palūkanos preziumuojamos. Kadangi įstatymas (CK 6.210 str. 1 d.) nustato, jog praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ji tokias palūkanas (dar vadinamas „procesinėmis palūkanomis“) skunde ir prašė priteisti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 173–175) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Lietuvos valstybė nurodė, kad teismas, teigdamas, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 taikytini apskaičiuojant visų teisėjų atlyginimus, išėjo iš skundo ribų ir iš esmės pasisakė dėl byloje nedalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Toks procesinės teisės pažeidimas, Lietuvos valstybės nuomone, yra esminis ir sudaro pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Nurodė, kad šiuo metu jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko. Teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas. Teismas, priteisdamas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės nesumokėtą atlyginimo dalį ir įpareigodamas Lietuvos valstybę ateityje mokėti pareiškėjai atlyginimą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, kurie yra negaliojantys, pažeidė konstitucinius principus. Be to, teisėjų atlyginimai gali būti sumažinti valstybėje esant itin sunkiai ekonominei-finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl šių aplinkybių nustatymo byloje. Pažymėjo, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotų 2007 m. spalio 9 d. ir 2008 m. birželio 5 d. pažymų matyti, jog pareiškėjos atlyginimas 2000 m. sausio mėn. sudarė 8 780 Lt, o 2008 m. gegužės mėn. – 10 735,85 Lt, t. y. pareiškėjos atlyginimas per 8 metus padidėjo apie 2 000 Lt. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Lietuvos valstybės nuomone, tik palyginus pareiškėjos atlyginimą, gautą iki 2000 m. sausio 1 d. ir po to, galima būtų vertinti, ar jis iš tiesų sumažėjo. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Nurodė, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, jog byloje taikytinos DK 27 straipsnio 1 dalies ir 298 straipsnio nuostatos, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė priteisti pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 3 metus ir 8 mėnesius. Be to, teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimus, teismo sprendime turėjo nurodyti priteisiamą sumą ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra patraukta tik Lietuvos valstybė, tačiau atlyginimų išmokėjimas vyksta per konkretų teismą (darbovietę). Todėl, Lietuvos valstybės nuomone, yra nelogiška iš jos priteisti pinigines sumas su privalomais mokesčiais, kadangi nėra mokesčius išskaičiuojantis asmuo. Be to, neturi galimybių jų apskaičiuoti, kadangi byloje nėra duomenų apie mokesčių dydį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 1, b. l. 187–188) prašė nepatenkinti apeliacinio skundo.

Lietuvos valstybė nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti jai darbo užmokestį už atliktą darbą nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams, kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas buvo paduotas 2008 m. rugsėjo 22 d., vadinasi, pareiškėja reikalauja priteisti jai darbo užmokestį už darbą, kuris bus atliktas ateityje. Net atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėja galėjo padaryti korektūros klaidą ir vietoje 2007 m. nurodė 2008 m., toks pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų DK 298 straipsniui. Nurodė, kad, teisėjui vykdant savo darbo pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. CK nereglamentuoja sankcijų, numatytų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Todėl, Lietuvos valstybės nuomone, pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti jai CK numatytas palūkanas.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepimu į pareiškėjos ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus (T 1, b. l. 186) pateikė tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (T 1, b. l. 196–204) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą: 1) sumažino pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 150 701,40 Lt; 2) panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įpareigotas mokėti pareiškėjai teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, o kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; teismas atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Teismas atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, kuriuo tam tikros Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį, nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 yra konstatavęs, jog 1999 m., t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame išdėstytos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo, kurios taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), pažymėjo, jog taip pat laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Todėl toje nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. šiai administracinei bylai yra reikšminga. Be to, 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.) iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Taigi aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Teismas nurodė, kad DK 298 straipsnio taikymo klausimas taip pat yra aptartas anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790/2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pagal DK 298 straipsnį, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, yra pagrįsta. Tačiau pirmosios instancijos teismas, visiškai nemotyvavęs ir prieštaraudamas savo išvadai, pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį priteisė ne už trejus metus, o už trejus metus ir aštuonis mėnesius. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 143 str.). Teismas padarė išvadą, kad, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjos papildomame skunde išdėstytą reikalavimą priteisti jai nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki teismo sprendimo priėmimo bei į byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymas) apie pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Tačiau laikotarpis nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojamas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie šį laikotarpį pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Taikydamas nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistina 150 701,40 Lt suma (114 833,81 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. + 35 867,59 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.). Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, sumažinant pareiškėjai priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Teismas sutiko su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas patenkino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti šį atsakovą toliau mokėti jai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, neteisėtumo. Toks reikalavimas prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjai nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina. Teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas yra nepagrįstas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Teismas atsižvelgė į CK 1.1 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas dėl šio kodekso taikymo. Teigė, jog specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (DK 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, jog įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma pareiškėjai priskaičiuota darbo užmokesčio suma. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas. Teismas, įvertinęs, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.

V.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 (T 2, b. l. 26–28), vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos valstybė nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis buvo priimti remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotomis pažymomis, kurios, atlikus vidaus auditą, buvo pripažintos nepagrįstomis ir neteisingomis. Jomis remiantis pareiškėjai buvo priteista 150 701,40 Lt, nors suma, apskaičiuota pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, sudaro 97 071,19 Lt, t. y. pareiškėjai buvo priteista 53 630,21 Lt daugiau nei priklauso. Šią aplinkybę sužinojo tik tada, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje iš Nacionalinės teismų administracijos buvo gauta 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitos Nr. 1VA-01-(8.3) santrauka, t. y. 2010 m. sausio 29 d. Terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą nepraleistas ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad apie naujai paaiškėjusią aplinkybę sužinojo 2009 m. gruodžio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 (T 2, b. l. 2–3), vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismai, patenkindami pareiškėjos reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-213, 2008 m. birželio 5 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-189 ir 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-204 apie darbo užmokestį), kuriuose buvo nurodyti klaidingi duomenys (padaryta klaida darbo užmokesčio skaičiavimo formulėje). Audito išvadų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpius, už kuriuos jai buvo priteista, buvo ne 150 701,40 Lt, o 97 071,19 Lt, t. y. 53 630,21 Lt mažiau nei pareiškėjai buvo priteista šioje byloje. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų, kurios priteistos iš valstybės. Proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės paaiškėjo 2010 m. sausio 11 d. patvirtinus vidaus audito ataskaitą Nr. 1VA-01-(8.3).

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi (T 2, b. l. 59– 66) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 pagal pareiškėjos skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Atsakovai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, jog šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovai grindžia tuo, kad, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotos pažymos apie darbo užmokestį yra neteisingos. Šių pažymų pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Vidaus audito rezultatai įforminti Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3). Teismas nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pakeisdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-213, 2008 m. birželio 5 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-189 ir 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-204, pareiškėjai priteisė 150 701,40 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3), pareiškėjai pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 97 071,19 Lt. Teismo nuomone, išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismas nustatė, jog atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kadangi atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįsti įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, teismas konstatavo, kad procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010). Nagrinėjamoje byloje procesas buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo pagrindu buvo Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3) (T 2, b. l. 7–25), kurioje buvo nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotos 2007 m. spalio 9 d., 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 31 d. pažymos (T 1, b. l. 6, 54, 140) apie pareiškėjai priteistiną atlyginimą yra neteisingos, šių pažymų pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Atsižvelgdama į nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai D. A. priklausančio teisėjo atlyginimo dydžio, kiek jis tinkamai apskaičiuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ir patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (paminėtoje ataskaitoje pateiktiems duomenims), vertinimo ribose.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui paduotame skunde ( T 1, b. l. 2–4, 51-53) yra pareiškusi reikalavimus priteisti neišmokėtą 361 814,32 Lt dydžio teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. ir teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo bei įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti jam atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl DK 298 straipsnyje numatyto 3 metų termino taikymo nagrinėjamoje byloje, tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, priteisiant nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo (2009-08-24 nutarties) padaryta išvada dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti mokėti jai teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Dėl aukščiau aptartų šios bylos nagrinėjimo ribų šios teismų išvados nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai priteisė 184 198,27 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą nesumokėtos teisėjo atlyginimo dalies dydį iki 150 701,40 Lt. Paminėtoje ataskaitoje Nacionalinė teismų administracija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams išduotose pažymose nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. neteisėtai atlyginimų skaičiavimui taikytas ne fiksuotas, bet kintantis (didėjantis) bazinės mėnesinės algos dydis (ne 105 Lt, bet ir 115 Lt, 128 Lt). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-71/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepagrįstai priteista 150 701,40 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo. Neišmokėto pareiškėjai atlyginimo dalis yra mažintina, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pagal kuriuos konstatuotina, kad pareiškėjai priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis yra 97 071,13 Lt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindas konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, sumažinant pareiškėjai D. A. priteistą neišmokėtos darbo užmokesčio sumą nuo 150 701,40 Lt iki 97 071,19 Lt (devyniasdešimt septynių tūkstančių septyniasdešimt vieno lito ir 19 ct.

Kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Virgilijus Valančius