- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- Ik-2953-95/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01163-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Violeta Balčytienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Valentino Mazuronio, Eriko Tamašausko, Algio Čapliko, Antano Bauros
- Atsakovas
- Druskininkų savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Druskininkų savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Justas Vilys, Ramūnas Kontrauskas
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Justui Viliui, atsakovės atstovams advokatams Ramūnui Kontrauskui ir Justui Čobotui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Renaldui Viščiniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Valentino Mazuronio, Eriko Tamašausko, Algio Čapliko ir Antano Bauros pareiškimą atsakovei Druskininkų savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Druskininkų savivaldybės administracijai dėl norminio administracinio teisės akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Jurgis Razma, Valentinas Mazuronis, Erikas Tamašauskas, Algis Čaplikas ir Antanas Baura (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 1-11) prašydami pripažinti atsakovės Druskininkų savivaldybės 2011-04-29 priimtą sprendimą Nr. T1-46 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąją infrastruktūra“ (toliau – ir Sprendimas) ir juo patvirtinus „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąją infrastruktūra nuostatus“ (toliau – ir Nuostatai) negaliojančiais, kaip prieštaraujančius Konstitucijos 127 str. ir Konstitucijos 29 str., bei teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams, o taip pat Rinkliavų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d. 11 p.
Pareiškime nurodė, kad remiantis Nuostatų 7 p., Sprendimu nustatytos vietinės rinkliavos mokėtojas yra apgyvendinimo paslaugų tiekėjas. Tų pačių nuostatų atitinkamai 11 ir 12 p. nustato, kad vietinė rinkliava yra skaičiuojama nuo apgyvendinimo paslaugos gavėjams suteiktų nakvynių skaičius, o vietinės rinkliavos dydis – 2 Lt už kiekvieną suteiktą nakvynę. Laiko, kad skundžiamas Sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai yra neteisėti. Pabrėžė, kad Sprendimu ir Nuostatais yra nustatyti privalomi mokėjimai Nuostatų 7 p. nustatytiems subjektams, t. y. apgyvendinimo paslaugų tiekėjams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 127 str. nustato, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT), aiškindamas paminėtą Konstitucijos nuostatą, savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad reguliuojant mokesčių santykius svarbu atskirti, kokie santykiai pagal Konstituciją turi būti reguliuojami tik įstatymais, o kokie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais. Konstitucinis Teismas 2000-03-05 nutarime yra konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (KT 2003-11-17 nutarimas). Vadovaujantis pateikta Konstitucijos nuostata bei pateiktu KT išaiškinimu, daro išvadą, kad atsakovės, kaip savivaldybės, biudžetas yra priskirtinas prie Lietuvos Respublikos biudžetinės sistemos, Lietuvos biudžetinės sistemos formavimui mokamų mokesčių, įmokų ir rinkliavų objektai, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai ir tarifai, mokėjimo terminai ir išimtys gali būti nustatyti tik įstatymu. Atsakovė, Sprendimu ir Nuostatais patvirtino visiškai naują rinkliavą, kuri savo esme nėra rinkliava už tam tikras vietos savivaldos institucijų ir įstaigų teikiamas paslaugas (Įstatymo 2 str. 1 d.), o yra abstraktaus pobūdžio mokestis, kuris savo esme yra mokestis, o ne rinkliava. Taigi, atsakovė, neturėdama tam jokio juridinio pagrindo, nustatė mokesčio objektą, subjektus bei jų teises ir pareigas, taip pat dydį, priimdamas savivaldybės tarybos sprendimo galios teisinį aktą. Pareiškėjų nuomone, Sprendimas ir Nuostatai, kuriais yra įvedama ir nustatoma visiškai nauja rinkliava, remiantis Konstitucijos 127 str. bei ankščiau pateiktu KT išaiškinimu, gali būti įvedama tik įstatymu, o ne Savivaldybės tarybos sprendimu. Dėl šios priežasties Sprendimas ir Nuostatai yra naikintini kaip prieštaraujantys Konstitucijos 127 str. nuostatoms, t. y. turintys būti priimti įstatymu, o ne gerokai žemesnės galios teisės aktu. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 p. nustato, kad savivaldybė turi teisę nustatyti vietines rinkliavas. Įstatymo 2 str. 1 d. be jokių dviprasmybių nustato, kad valstybės rinkliava yra privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų įstaigų tarnybų ar organizacija išskyrus teismus, teikiamas paslaugas.
Taigi, rinkliava negali būti numatyta šiaip sau, ji gali būti numatoma tik už labai konkrečią paslaugą, kurios gavėjas demokratinėje visuomenėje turi turėti galimybę įvertinant kainos ir kokybės santykį rinktis tokią palaigą arba jos atsisakyti. Analogiškos nuostatos laikosi ir Lietuvos Respublikos teismai. Savo jurisprudencijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad savivaldybės tarybos įgaliojimus ir galimybes vietinės rinkliavos nustatymo srityje numato šio įstatymo 11 str., kuriame pateiktas baigtinis ir imperatyviai apibrėžtas vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Tokiu būdu teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normos imperatyvus pobūdis ir konkretūs sąraše nurodyti rinkliavos objektai riboja savivaldybės tarybos diskrecijos teisę nustatyti vietinę rinkliavą (...). Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1-933-04 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, 73 p.) jau yra pažymėjęs, kad, vertinant konkretų mokėjimą, turi būti atsižvelgiama ne į teisės akte nurodytą mokėjimo pavadinimą, o į tokio mokėjimo teisinę prigimtį. Vadovaujantis Įstatymo 2 str., rinkliava yra įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas. Rinkliavai, kaip valstybės ar savivaldybės biudžeto pajamų teisinei formai, būdingas atlygintinumas, t. y. sumokant rinkliavą, atlyginama už valstybės ar savivaldos institucijos suteiktą paslaugą. Taigi, rinkliava pagal savo teisiną prigimtį yra atlygintino (kompensacinio) pobūdžio mokėjimas. Remiantis šiuo LVAT išaiškinimu, akivaizdu, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes patvirtinti Sprendimas ir Nuostatai, kuriais buvo įvesta vietinė rinkliava už naudojimąsi Druskininkų viešąją infrastruktūra, privalo būti atlygintino pobūdžio mokėjimas, kuris yra mokamas už naudojimąsi Druskininkų miesto viešąją infrastruktūra. Atkreipė dėmesį, kad tame pačiame LVAT išaiškinime, kuris buvo priimtas byloje, kurios faktinės aplinkybės yra praktiškai tapačios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad: numatyta rinkliava už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti gali būti reikalaujama tik iš automobilio stovėjimo vietos naudotojo, t. y. to asmens, kuris betarpiškai stato automobilį savivaldybės tarybos nustatytoje automobiliu stovėjimo vietoje, taigi, kuris ir naudojasi šia paslauga. Todėl atsakovė Sprendimu ir Nuostatais įvestą rinkliavą gali rinkti tik iš tų asmenų, kurie tiesiogiai naudojasi Druskininkų miesto savivaldybės viešąja infrastruktūra.
Pastebėjo, kad priešingai nei reikalauja Įstatymo 2 str. 1 d., Nuostatuose nėra įvardinta, už kokias gi konkrečias paslaugas bus renkamas mokestis. Sąvoka „už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra“ yra visiškai nepakankama ir netiksli. Net Įstatymas reglamentuoja išsamesnį tokių objektų sąrašą, kuris, be kita ko, yra tik pavyzdinis. Įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. nustato, kad vietinės rinkliavos objektas gali būti viešoji kurorto ar kurortinės teritorijos infrastruktūra – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys statiniai, įranga ir bendro naudojimo želdynai, sudarantys visuomenei galimybę naudotis kurorte esančius gamtinius išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėm. Tuo tarpu, atsakovė net nesivargina patikslinti įstatyme ir taip šykščiai aprašyto rinkliavos objekto. Sistemiškai aiškindami Nuostatus, pareiškėjai prieina prie išvados, kad Druskininkų kurortas yra visas Druskininkų miestas. Kadangi nenurodyti jokie konkretūs infrastruktūros objektai Nuostatuose naudojama viešosios infrastruktūros sąvoka apima visus Druskininkuose esančius valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius statinius, įrangą ir bendro naudojimo želdynus. Taigi, nustatyta rinkti rinkliava būtų renkama už naudojimąsi visais miesto šaligatviais, visais keliais, visais savivaldybės objektais (tame tarpe ir administraciniais pastatais), daugiabučių namų kiemais ir pan. Nuostatuose vieninteliais rinkliavos mokėtojais įvardinti apgyvendinimo paslaugų teikėjai, t. y. viešbučiai, kaip tokie, neturi jokio reikalo naudotis visais miesto šaligatviais ir kelias, administraciniais savivaldybės pastatais, daugiabučių namų kiemais. Be kita ko, apgyvendinimo paslaugų teikėjai būdami juridiniais asmenimis, sumoka visus įmanomus mokesčius į valstybės ir savivaldybės biudžetus, tame tarpe įmokas į kelių fondą, todėl ir taip turi pilnateisę naudotis miesto keliais ir šaligatviais. Konstatuoja, kad atsakovė, nustatydama pareigą mokėti vietinę rinkliavą visiems Druskininkų miesto savivaldybės apgyvendinimo paslaugų teikėjams, kurie patys nesinaudoja jokia Druskininkų miesto savivaldybės viešąją infrastruktūra, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 p ir Įstatymo 2 str. 1 d., 11 str. 1 d. 11 p. nustatytas įgalinimo ribas, todėl Sprendimas dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąją infrastruktūra yra neteisėtas ir dėl to pripažintinas negaliojančiu. Nuostatų 3 p. nustatyta, kad Sprendimu ir Nuostatais įvedama vietinė rinkliava už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąją infrastruktūra, galiojanti Druskininkų kurorto teritorijoje. Vadovaujantis Nuostatų 7 p., kaip paminėtosios vietinės rinkliavos mokėtojai yra nustatoma vienintelė subjektų grupė, t. y. apgyvendinimo paslaugų teikėjai. Juridiškai net nebandoma pagrįsti tokios diskriminacijos, t. y. kodėl iš visų asmenų ir/arba ūkio subjektų rato buvo išskirta vienintelė ūkio subjektų grupė – apgyvendinimo paslaugų tiekėjai, kurie ir privalo mokėti Sprendimu patvirtintą vietinę rinkliavą. Konstitucijos 29 str. yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996-01-24 nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997-05-06 nutarime konstatavo, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Konstitucinio Teismo 1996-11-20 nutarimas). Remiantis paminėtais išaiškinimais, Sprendimu ir Nuostatais nustatyta rinkliava už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąją infrastruktūra yra perkeliama tik vienai ūkio subjektų grupei, t. y. apgyvendinimo paslaugų teikėjams, ir kodėl šios rinkliavos neturi mokėti jokios kitos ūkio subjektų grupės (pvz. Prekybininkai – tiek maisto produktų, tiek pramoninių prekių pardavėjai, viešojo maitinimo paslaugų teikėjai, taip pat asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus, transporto sektoriaus įmonės, kurios nuolat naudojasi visais Druskininkų keliais, be to teršia Druskininkų kurorto gamtą). Dar labiau ūkio subjektų lygiateisiškumą pažeidžia ir tai, kad visi rinkliavos administravimo ir surinkimo kaštai tenka mokėtojams. Sprendimo 2010-04-20 aiškinamajame rašte – Sprendimo įgyvendinimas – lėšų nepareikalaus.
Taigi, atsakovė ne tik, kad neketina administruoti ir teikti kokių nors konkrečių paslaugų rinkliavos mokėtojams, tačiau net ir paties mokesčio surinkimą, apskaičiavimą, kasos aparatų perprogramavimą išskiriant mokestį, numato perkelti ant rinkliavą mokėti turinčių asmenų. Finansinė našta be jokio juridinio ar bent logiško pagrindimo vieniems ūkio subjektams žymiai padidėja. Tokia situacija teisinėje valstybėje tiesiog netoleruotina. Pareiškėjų įsitikinimu, toks jokiais objektyviais duomenimis nepateisinamas vienos ūkio subjektų grupės, t. y. apgyvendinimo paslaugų teikėjų, išskyrimas iš visos ūkio subjektų visumos, juos apmokestinant papildomomis rinkliavomis, yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, o tai lemia Sprendimo ir Nuostatų prieštaravimą vientiso ir tiesiogiai taikomo pagrindinio Lietuvos Respublikos teisės akto – Konstitucijos 29 str. Be kita ko, nurodė ir tai, kad Sprendimu ir Nuostatais įvesta rinkliava patvirtinta tik šių metų balandžio 29 dieną, t. y. prieš pat Druskininkų vasaros sezono pradžią, kuomet visi juridiniai asmenys, Druskininkuose besiverčiantys apgyvendinimo paslaugų veikla, jau yra didžiąją dalimi rezervavę vasarai kambarius poilsiautojams, todėl apgyvendinimo paslaugų teikėjai asmenims, kurie jau yra rezervavęsi kambarius šiai vasarai, nebegali didinti apgyvendinimo kainų, į jas įskaičiuojant Sprendimu ir Nuostatais įvestą vietinę rinkliavą, o tai nulemia, kad Druskininkų apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalės šią rinkliavą sumokėti iš savo lėšų. Tokia situacija nekvestionuotinai itin žymiai pablogins apgyvendinimo paslaugų teikėjų finansinę būklę ir padėtį. Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktikoje yra pažymėta, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisinio saugumo principas, iš kurio kyla teisėtų lūkesčių apsaugos principas, visų pirma reikalauja, jog asmenys galėtų numatyti teisės normų taikymą: šis privalomasis reikalavimas itin svarbus, kai kalbama apie teisės aktus, galinčius turėti finansinių pasekmių, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems nustatytų įpareigojimų apimtį (ETT 2009-12-02 byloje C-358/08). Vadovaujantis pateiktu ETT išaiškinimu, akivaizdu, kad atsakovė neturėjo jokios teisės prieš pat vasaros sezono pradžią pakeisti Druskininkų apgyvendinimo paslaugų teikėjų apmokestinimo tvarkos, kuri iš esmės pakeistų visą Druskininkų savivaldybės apgyvendinimo paslaugų teikėjų apmokestinimą ateinančiam vasaros sezonui. Taigi, anksčiau paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovė, prieš pat vasaros sezono pradžią įvesdama vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąją Druskininkų miesto savivaldybės infrastruktūra, pažeidė juridinių asmenų, Druskininkų miesto savivaldybės teritorijoje besiverčiančių apgyvendinimo paslaugų teikimo veiklą, teisėtus lūkesčius.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas patvirtino pareiškime išdėstytus argumentus, pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Žemesnės instancijos teismas
Į teismo posėdį pareiškėjai neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (b. l. 89, 90, 92, 93, 94).
Šalies argumentai
Atsakovė Druskininkų savivaldybė ir iš atsakovių trečiuoju suinteresuotu asmeniu pakeista Druskininkų savivaldybės administracija su pateiktu pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Valentino Mazuronio, Eriko Tamašausko, Algio Čapliko ir Antano Bauros pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į pareiškimą (b. l. 38-49, 70-79) nurodė, kad LVAT aiškina, kad rinkliavas ir jų dydį, rinkliavų lengvatas ir rinkliavų grąžinimo atvejus nustato savivaldybės taryba, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus (Įstatymo 12-13 str.). Taigi, priešingai negu teigia pareiškėjai, Druskininkų savivaldybės taryba priimdama Sprendimą veikė teisėtai. Vietos savivaldos įstatymo ir Įstatymo suteiktų teisių ribose. Įstatymas suteikia teisę savivaldybės tarybai nustatyti vietinę rinkliavą ir ši teisė buvo tinkamai įgyvendinta. Pareiškėjai nepagrįstai ginčo vietinę rinkliavą įvardina kaip mokestį ir nepagrįstai daro išvadą, kad vietinė rinkliava yra nustatyta neįgalioto asmens. LVAT yra pateikęs išaiškinimą, kad vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą. Sisteminis teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vietinė rinkliava yra privalomas mokėjimas į savivaldybės biudžetą. Tuo tarpu Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 23 p. pateiktas toks mokesčio apibrėžimas yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Papildomai nurodyta, kad minėta mokesčio sąvoka apima ir įmokas bei rinkliavas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatymo 13 str. Šiame straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas mokesčių, administruojamų pagal Mokesčių administravimo įstatymą, ir vietinės rinkliavos į šį sąrašą nepatenka (LVAT 2010-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1354-10). KT 2005-07-08 nutarime „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“ yra nurodęs, kad pagal Konstituciją, savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą, savivaldybių biudžetai yra savarankiški, taip pat kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas (analogiškos išvados dėstomos ir šio teismo 2004-07-02 sprendime „Dėl atsisakymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą“, 2002-12-24 nutarime „Dėl savivaldos atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų kompensacijos“). Biudžeto formavimas ir vietinių rinkliavų nustatymas yra savivaldybių tarybų prerogatyva. Teisės nustatyti vietines rinkliavas ribojimu būtų tiesiogiai ribojama savivaldybių tarybų teisė formuoti biudžetą ir surinkti lėšas būtinas savivaldybių Įstatymas reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (Įstatymo 1 str.). Įstatymas numato dvi rinkliavų rūšis: valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava. Valstybės rinkliava yra privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas, o vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava yra skirtingi institutai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Laiko, kad pareiškėjai, nesąžiningai siekdami pagrįsti aiškiai neteisėto pareiškimo neteisėtas išvadas, remiasi Įstatymo 2 str. 1 d. Tačiau akivaizdu, kad Sprendimas negali prieštarauti teisės normai, kuri nereguliuoja teisinio santykio (t. y. vietinę rinkliavą reglamentuojantis norminis aktas a priori negali prieštarauti įstatymo nuostatai, reguliuojančiai valstybės rinkliavą). Aiškiai neteisėti (res ipsa loquitur) argumentai, dėstomi remiantis teisės normomis, aiškiai reguliuojančiomis ne ginčo teisinius santykius, yra skirti nesąžiningai suklaidinti teismą dėl esminių ginčo aplinkybių. LVAT yra pasisakęs, kad sisteminė Rinkliavų įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą yra apibrėžęs, kaip skirtingas ir iš esmės savarankiškas teisines kategorijas – skiriasi jų sąvokos, objektai, nustatymo, dydžio apskaičiavimo tvarka, valstybės ir savivaldybių kompetencija, pagrindiniai teisiniai santykiai, susiję su valstybės ir vietine rinkliava, reglamentuoti atskiruose įstatymo skyriuose (...) vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Tai leidžia teigti, kad vietinė rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas. (LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010). Be kita ko, tvirtino, kad Druskininkų savivaldybė yra labiausiai į viešąją infrastruktūrą investuojanti savivaldybė Lietuvoje. Dėl išskirtinio gamtos turtų ir infrastruktūros derinio Druskininkai yra vienas iš keleto miestų, kuriems yra suteiktas kurorto statusas. Turizmo įstatymas nustato, kad kurortas yra įstatymo suteiktas statusas gyvenamajai vietovei, kurioje yra moksliškai ištirtų ir pripažintų gydomaisiais gamtinių gydomųjų veiksnių, mineralinių vandenų, gydomojo purvo, sveikatai palankus mikroklimatas, rekreacinių želdinių, vandens telkinių) bei išplėtota speciali infrastruktūra naudoti šiuos veiksnius gydymo sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms (Turizmo įstatymo 2 str. 9 d.). Kurorto statusas yra siejamas, inter alia, su specialiais reikalavimais vietovės infrastruktūrai. Šios infrastruktūros priežiūras ir plėtra yra viena iš svarbiausių savivaldybės, turinčios kurorto statusą, prerogatyva. Kurorto statusas ir su tuo susiję įstatyminiai reikalavimai, inter alia, specialūs reikalavimai infrastruktūros kokybei, reiškia papildomus įpareigojimus savivaldybei. Kurorto statusas ir viešoji kurorto infrastruktūra sukuria itin verslui (ypač apgyvendinimo paslaugų verslui) palankias sąlygas. Akivaizdu, jog Druskininkuose veikiančių apgyvendinimo paslaugų teikėjų verslo pagrindas yra viešbučio vieta – Druskininkų kurortas. Teikdami apgyvendinimo paslaugas būtent Druskininkų mieste, apgyvendinimo paslaugų teikėjai tiesiogiai ir netiesiogiai gauna didelę naudą iš Druskininkų kurorto viešosios infrastruktūros. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas kurortų savivaldybėms suteikė teisę nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių, turinčių kurorto ar kurortinės teritorijos statusą, viešąja infrastruktūra. Vietos savivaldos įstatymas suteikia savivaldybei teisę nustatyti vietines rinkliavas. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 p. nustato, kad rinkliavų nustatymas yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybės funkcija, o Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 4 p. vietines rinkliavas priskiria prie savivaldybių finansinių išteklių. Teisė nustatyti vietines rinkliavas yra tiesiogiai susijusi su savivaldybės teise užsitikrinti reikiamus finansinius išteklius savivaldybės funkcijoms vykdyti ir savivaldos teisėms įgyvendinti. Nesant finansinių išteklių savivaldybės funkcijoms vykdyti ir savivaldos teisėms įgyvendinti savivaldos teisė taptų tik deklaratyvia. Pabrėžė, kad teisė nustatyti naudojimosi kurorto infrastruktūra vietinę rinkliavą yra išimtinai kurorto statusą turinčiu vietovių savivaldybių tarybų teisė, nenustatyta kitoms savivaldybėms. Ginčo Sprendimo aiškinamasis raštas patvirtina, kad vietinės rinkliavos tikslas: „įgyvendinus sprendimo projektą, tikimasi surinkti lėšų Druskininkų kurorto viešosios turizmo infrastruktūros atnaujinimui ir priežiūrai (Aiškinamojo rašto 2 p.). Įstatymo 11 str. 11 p. nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už (...) naudojimąsi gyvenamųjų vietovių, turinčių kurorto ar kurortinės teritorijos statusą, viešąja infrastruktūra (viešoji kurorto ar kurortinės teritorijos infrastruktūra – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys statiniai, įranga ir bendro naudojimo želdynai, sudarantys visuomenei galimybę naudoti kurorte esančius gamtinius išteklius, sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms). Sprendimas visiškai atitinka šią Įstatymo nuostatą. Skundžiamu Sprendimu buvo nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą, tačiau jokie nauji mokesčiai nebuvo įvesti. Pažymėjo, kad pareiškėjai, dėstydami prielaidą, kad vietinė rinkliava turi būti nustatyta už konkrečias paslaugas nepagrįstai remiasi Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės rinkliavas, kurios nereglamentuoja ginčo teisinio santykio. Akcentavo, kad vietinė rinkliava yra nustatoma ne už konkrečių paslaugų teikimą, o už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra. Atsakovių nuomone, pareiškėjai nepagrįstai remiasi LVAT 2006-09-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-16-1036/2006 ir 2004-12-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-933-04, nes KT yra nurodęs, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). LVAT 2010-11-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1354-10 jau yra išanalizavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-09-15 m. rugsėjo 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-16-1036/2006 precedentinę galią ir pripažinęs, kad sprendžiant ginčus dėl norminių aktų, susijusių su vietinių rinkliavų įvedimu, šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi neturi būti vadovaujamasi kaip precedentine, t. y. atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo esmę, prima facie paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-1333/2008. Joje teisėjų kolegija, spręsdama, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 p. bei šio sprendimo 1 p. patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 str. tuo aspektu, kad jais apmokestintas į vietinių rinkliavų sąrašą nepatenkantis objektas, analizavo nustatyto mokėjimo, įvardinto kaip kompensacija, teisinę prigimtį ir jo atitiktį Rinkliavų įstatyme įtvirtintiems vietinės rinkliavos požymiams. Pažymėjo, kad nustatyta kompensacija už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas pagal paskirtį atitinka Rinkliavų įstatyme nustatytą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintą vietinės rinkliavos požymį, nes tai yra mokėjimas už savivaldybės suteikiama teise (šiuo atveju – teisę neatlikti tam tikrų veiksmų). Minėtoje nutartyje buvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-11-1574/2005 pateiktą vietinės rinkliavos sampratą. Joje, aiškindama vietinės rinkliavos ir valstybės rinkliavos santykį, teisėjų kolegija konstatavo, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teise atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo II straipsnio I dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę, apibrėžtą Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d., o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas. Analogiška išvada padaryta LVAT 2006-09-08 nutartyje Nr. A-5-1276/2006. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pasirinktam sisteminiam vietinės rinkliavos sampratos aiškinimo būdui ir jo pagrindu padarytai išvadai, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Įstatymo 11 str. l d., t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę. Pareiškime yra remiamasi būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-1-933/2004 bei Nr. A-16-1036/2006 išdėstytais teiginiais, kurių precedentinė galia aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra paneigta. Taigi, vietinė rinkliava už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra tai nėra atlyginimas už paslaugą, todėl neturi būti (negali būti) identifikuojamas šios paslaugos gavėjas, teikėjas ir paslaugos suteikimo faktas, nei nustatant apmokestinamąjį asmenį, nei nustatant vietinės rinkliavos dydį ir sumokėjimo terminą, ar kitus privalomojo mokėjimo elementus. Teikdami apgyvendinimo paslaugas būtent Druskininkų mieste, apgyvendinimo paslaugų teikėjai tiesiogiai ir netiesiogiai gauna didelę naudą iš Druskininkų kurorto viešosios infrastruktūros. LVAT praktikoje pripažįstama, kad Įstatymas vietinės rinkliavos dydžio niekaip nesieja su vietinės rinkliavos objekto verte, ir jį nustatyti paveda savivaldybių taryboms (Įstatymo 13 str.). Mokėjimo paskirtis – atlyginti už suteikiamą teisę – nėra vienintelis vietinės rinkliavos požymis. Iš Įstatymo sisteminio aiškinimo išplaukia, kad vielinės rinkliavos yra privalomi mokėjimai į savivaldybės biudžetą (Įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl rinkliavų nesitariama. Rinkliavas ir jų dydį, rinkliavų lengvatas ir rinkliavų grąžinimo atvejus nustato savivaldybės taryba, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus (Įstatymo 12-13 str.). Taigi, rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Savivaldybės taryba turi diskrecijos teisę nustatyti vietinės rinkliavos dydį. kuris nėra ir negali būti siejamas su savivaldybės patiriamomis sąnaudomis infrastruktūrai įrengti, mokėtojo naudojimosi infrastruktūra intensyvumu, gaunama nauda ar pan. Mokesčių valstybės ir savivaldybių biudžetams sumokėjimas, įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, kitos įmokos ar mokėjimai nėra su susiję su Sprendimu nustatyta vietine rinkliava. Šių mokesčių ir įmokų mokėjimą reglamentuoja specialūs teisės aktais, kurie privalo būti vykdomi, tačiau jų vykdymas neatleidžia nuo Sprendimo vykdymo. Atkreipė dėmesį, kad dėstydami argumentus apie kitus mokesčius, pareiškėjai laikosi tos pačios Mokesčių administravimo įstatymui priešingos pozicijos, jog neva įmokos į kelių fondą suteikia teisę naudotis miesto keliais ir šaligatviais. Mokesčiai į valstybės biudžetą ir privalomos įmokos daugeliu atveju nėra siejamos su konkrečia paslauga, o yra skirti biudžetų (valstybės ir savivaldybių) finansavimui. Taip pat tvirtino, kad pareiškėjų nurodomi juridiniai asmenys: apgyvendinimo paslaugų teikėjai, prekybininkai, viešojo maitinimo paslaugų teikėjai, asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus, transporto sektoriaus įmonės, nėra identiški savo veikla, yra skirtingos padėtyse, todėl nėra pagrindo teigti, kad jiems turi būti taikomas toks pats teisinis reguliavimas. Pažymėjo, kad Sprendimas aiškiai nustato, kad vietinės rinkliavos rinkimą administruoja ir apskaitą vykdo Druskininkų savivaldybės administracija Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, vietinės rinkliavos rinkimą kontroliuoja Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba. Sprendimas nenustato vietinės rinkliavos mokėtojams pareigos administruoti ar surinkti vielinės rinkliavos. Vietinės rinkliavos apskaičiavimas, kaip ir kitų privalomų mokesčių apskaičiavimas, tinkamas kasos aparatų naudojimas yra mokėtojo pareiga, todėl niekaip negali būti pripažįstamas lygiateisiškumo principo pažeidimu. Vietinės rinkliavos kaip ir bet kokie privalomi mokėjimai, iš kurių per savivaldybės biudžetą yra tenkinami viešieji interesai, bet kuriuo atveju sukelia privačių juridinių asmenų, kurių tikslas yra pelno siekimas, nepasitenkinimą, nepriklausomai nuo privalomojo mokėjimo dydžio ar įvedimo laiko. Tačiau Pareiškime dėstomi argumentai dėl tariamo konstitucinio teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimo yra neteisėti ir nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu. Kadangi vietinė rinkliava taikoma iš esmės visų apgyvendinimo paslaugas teikiančių juridinių asmenų atžvilgiu, todėl jų tarpusavio konkurencijai Sprendimas jokios įtakos neturės.
Atsakovas mano, kad vietinė rinkliava, kurios dydis yra 2 Lt įmoka už suteiktą vieną nakvynę, neturės reikšmingos įtakos Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų konkurencingumui kitų Lietuvos ir/ar užsienio kurortų atžvilgiu. Bet kuriuo atveju, vertinant vietinės rinkliavos įvedimą, negalima neatsižvelgti ir į faktą, kad iš visų Lietuvos kurortų vieninteliai Druskininkai gali pasigirti, kad per dešimtmetį investicijos į kurortą išaugo 50 kartų. Per pastaruosius 5 metus dėl savivaldybės kryptingai atliekamų bei pritraukiamų investicijų, kuriomis buvo sukurta infrastruktūra, sutvarkyta aplinka, nekilnojamojo turto vertė Druskininkų mieste žymiai išaugo, t. y. pagal 2006 m. ir 2011 m. masinio vertinimo mokestinių verčių palyginimą nekilnojamojo turto vertė vidutiniškai išaugo 74 %, o žemės rinkos vertė vidutiniškai padidėjo 6 kartus. Šie statistiniai rodikliai patvirtina, kad Druskininkų savivaldybės taryba tinkamai užtikrina, kad visi priimami sprendimai būtų palankūs verslui, skatintų verslo plėtrą. Atsakovės taip pat pareiškė prašymą jų naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai palaikė atsiliepimuose išdėstytus motyvus, su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Pareiškėjai savo pareiškimu prašo pripažinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2011-04-29 priimtą sprendimą Nr. T1-46 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra“ (toliau – ir Sprendimas) ir juo patvirtintus „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra nuostatus“ (toliau – ir Nuostatai) negaliojančiais, prieštaraujančius Konstitucijos 127 str. ir Konstitucijos 29 str., bei teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams, o taip pat Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d. 11 p., t. y. prašo ištirti norminio akto teisėtumą.
Minėtu Sprendimu ir Nuostatais buvo nustatyta vietinė rinkliava už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra. Vietinės rinkliavos mokėtojas nurodytas apgyvendinimo paslaugos teikėjas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 13 d. nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.
Pareiškėjų prašomi ištirti teisės aktai nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jie priskirtini norminiams administraciniams aktams. Šių aktų teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina.
ABTĮ 110 str. 2 d. nustato administracinių teismų kompetenciją tirti savivaldybių administravimo subjektų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Vyriausiojo administracinio teismo nuolatinėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai teismai tiria norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 str. 1 d. , 112 str. 1 d.).
ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl administracinio akto, nevertina tokio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos įgyvendinimo sąlygas reglamentuoja įstatymai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kurie teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas, 2006-01-16 nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I1-04/2006, I1-02/2006).
Dėl Sprendimo ir Nuostatų atitikties Konstitucijos 29 str. ir 127 str.
Iš pareiškėjų pareiškimo argumentų matyti, kad jiems abejonių sukėlė Sprendimo ir Nuostatų atitiktis Konstitucijos 29 str., 127 str., Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d. 11 p. Savo abejones dėl Sprendimo ir Nuostatų atitikties Konstitucijos 127 str. pareiškėjai grindžia tuo, kad Sprendime ir Nuostatuose vietinės rinkliavos mokėtojas nustatytas apgyvendinimo paslaugų teikėjas, kad vietinė rinkliava yra skaičiuojama nuo apgyvendinimo paslaugos gavėjams suteiktų nakvynių skaičiaus. Konstitucijos 127 str. nustato, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau pareiškėjai savo argumentus dėl Sprendimo ir Nuostatų atitikties minėtam Konstitucijos straipsniui grindžia ne vietinės rinkliavos, bet mokesčiams įstatymais nustatytomis taisyklėmis. Pareiškėjai, cituodami Konstitucinio Teismo 2000-03-05 nutarime konstatuotus esminius mokesčio elementus, nepagrįstai daro išvadą, kad jie turi būti taikyti ir Sprendime bei Nuostatuose nustatytai vietinei rinkliavai. Pareiškėjų argumentai, kad Sprendime ir Nuostatuose vietinė rinkliava yra nustatyta neįgalioto asmens, t. y. turėjo būti priimta įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu – ir tai prieštarauja Konstitucijos 127 str., vertintini kaip nepagrįsti. Būtent Konstitucijoje ir yra įtvirtinta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą ir kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytuose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Taigi, biudžeto formavimas ir vietinių rinkliavų nustatymas yra savivaldybių prerogatyva. Vietinės rinkliavos nepatenka į Mokesčių administravimo įstatymo 13 str. nustatytą mokesčių, administruojamų pagal Mokesčių administravimo įstatymą, sąrašą ir tai yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-22 nutartyje Nr. A-662-1354-10. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas ir Nuostatai neprieštarauja Konstitucijos 29 str. ir 127 str., todėl pareiškėjų pareiškimas šioje dalyje netenkintinas.
Dėl Sprendimo ir Nuostatų atitikties Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d. 11 p.
Savo abejones dėl Sprendimo ir Nuostatų atitikties Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d. 11 p. pareiškėjai grindžia tuo, kad Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės rinkliava gali būti nustatoma tik už teikiamas paslaugas, o Sprendime ir Nuostatuose paslauga nėra nurodyta. Įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. nustato, kad vietinės rinkliavos objektas gali būti viešoji kurorto ar kurortinės teritorijos infrastruktūra – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys statiniai, įranga ir bendro naudojimo želdynai, sudarantys visuomenei galimybę naudotis kurorte esančius gamtinius išteklius sveikatingumo, turizmo ir poilsio reikmėms, o, kaip nurodo pareiškėjai, Sprendime ir Nuostatuose nepatikslintas rinkliavos objektas, mokėtojais įvardinti „apgyvendinimo paslaugų teikėjai“, kurie neturi jokio reikalo naudotis visais miesto šaligatviais ir keliais, administraciniais pastatais, daugiabučių namų kiemais. Pareiškėjai mano, kad atsakovė, nustatydama pareigą mokėti vietinę rinkliavą apgyvendinimo paslaugų teikėjui, o ne naudotojui – pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 p. ir Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d., 11 str. 1 d. 11 p. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai pareiškime cituoja ne vietinės rinkliavos, o valstybės rinkliavos sąvoką, kuri nustatyta Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. Vietinės rinkliavos sąvoką nustato minėto Įstatymo 2 str. 3 d. – tai „savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“. Tačiau pareiškėjai pareiškime nepareiškė prašymo ištirti Sprendimo ir/ar Nuostatų atitikties Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. Ginčo atveju, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose išdėstytais argumentais ir motyvais, kad Sprendimas ir Nuostatai negali prieštarauti teisės normai, kuri nereguliuoja teisinio santykio, t. y. vietinę rinkliavą reglamentuojantis norminis aktas a priori negali prieštarauti įstatymo nuostatai, reguliuojančiai valstybės rinkliavą (b. l. 41, 73). Todėl atsiliepimuose pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-29 nutartyje Nr. A-525-471/2010 išdėstyta sisteminė Rinkliavų įstatymo nuostatų analizė dėl valstybės ir vietinės rinkliavų kaip skirtingų ir iš esmės savarankiškų teisinių kategorijų – visiškai atitinka šios bylos aplinkybes. Minėtoje nutartyje aiškiai konstatuota, kad „vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą“. Tokia vietinės rinkliavos samprata pakartota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-22 nutartyje, bylos Nr. A-662-1354/2010. Minėtose nutartyse pažymėta, kad „įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Tai leidžia teigti, kad vietine rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas“. Remiantis tuo, kas ankščiau išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Sprendimas ir Nuostatai, kuriais nustatyta vietinė rinkliava, negali prieštarauti ta apimtimi, kuria prašo pareiškėjai, Rinkliavos įstatymo 2 str. 1 d., nes ši straipsnio dalis nereglamentuoja vietinės rinkliavos. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjų pareiškimas taip pat netenkintinas.
Rinkliavų įstatymo 11 str. nustato vietinių rinkliavų objektus, o šio straipsnio 1 d. 11 p. nustato, kad „savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių, turinčių kurorto ar kurortinės teritorijos statusą, viešąja infrastruktūra (viešoji kurorto ar kurortinės teritorijos infrastruktūra – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys statiniai, įranga ir bendro naudojimo želdynai, sudarantys visuomenei galimybę naudoti kurorte esančius gamtinius išteklius sveikatingumo, turizmo ir poilsio reikmėms)“.
Tai, kad Druskininkų miestui yra suteiktas kurorto statusas – ginčo nėra. Kurorto statusas ir viešoji kurorto infrastruktūra sukuria apgyvendinimo paslaugų teikėjams palankias sąlygas naudojantis kurorto viešąja infrastruktūra. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas būtent kurortų savivaldybėms Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. suteikė teisę nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi kurorto viešąja infrastruktūra. Pareiškėjai, teigdami, kad Sprendimas ir Nuostatai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. A-933-04, kurioje kalbama apie valstybės rinkliavą, t. y. privalomą įmoką už teikiamas paslaugas (Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d.). Tačiau, kaip jau buvo minėta, to paties straipsnio 3 d., kuri nustato vietinės rinkliavos sąvoką, apie teikiamų paslaugų, kaip sudėtinės dalies būtinumą, nenurodyta. Pareiškėjai be jokio pagrindo nurodė, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai, kurie Nuostatuose nurodyti kaip vietinės rinkliavos mokėtojai (Nuostatų 7 p.), neturi jokio reikalo naudotis visais miesto šaligatviais ir keliais, administraciniais savivaldybės pastatais, daugiabučių namų kiemais. Priešingai nei teigia pareiškėjai, apgyvendinimo paslaugų teikėjai, patys teikdami paslaugas, pvz. gydymo, sveikatingumo, turizmo, poilsio ir kitas, naudojasi kurorto viešąja infrastruktūra. Savivaldybė pati neturi teikti kokias nors paslaugas apgyvendinimo paslaugų teikėjams. Vietinės rinkliavos mokėjimo paskirtis Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. prasme yra privaloma įmoka už suteiktą teisę naudotis viešąja infrastruktūra, o ne už teikiamas paslaugas. Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjų pareiškimą šioje dalyje dėl Sprendimo ir Nuostatų prieštaravimo Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 11 p. taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl Sprendimo ir Nuostatų prieštaravimo visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.
Pareiškėjai nurodė, kad Nuostatų 3 p. nustatyta, kad Sprendimu ir Nuostatais įvedama vietinė rinkliava už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra, galiojanti Druskininkų kurorto teritorijoje. Pagal Nuostatų 7 p., vietinės rinkliavos mokėtojais nustatoma vienintelė subjektų grupė, t. y. apgyvendinimo paslaugų teikėjai. Pareiškėjai kelia klausimą, kodėl iš visų asmenų ir/arba ūkio subjektų rato buvo išskirta vienintelė ūkio subjektų grupė – apgyvendinimo paslaugų teikėjai, kurie privalo mokėti Sprendimu patvirtintą vietinę rinkliavą. Mano, kad toks išskyrimas yra diskriminacija, pažeidžia ūkio subjektų lygiateisiškumą.
Rinkliavų įstatymo 3 str. nustatyta, kad rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-2453/2011 yra nurodęs, kad „aiškinant šią įstatymo nuostatą loginiu ir sisteminiu metodu, ji turi būti suprantama kaip iš esmės neribojanti (su viena išimtimi) potencialių rinkliavos mokėtojų rato – t. y. rinkliavos mokėjimo subjektu gali būti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo, siekiantis už nustatytą rinkliavą įgyti tam tikrą teisę“.
Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad būtų nustatytas lygiateisiškumo principo pažeidimas, turi būti nustatyti mažiausiai trys būtini elementai: 1) asmenys, esantys vienodose padėtyse, 2) skirtingas teisinis reguliavimas, taikomas vienodoje padėtyje esančių asmenų atžvilgiu ir 3) pateisinimo skirtingam teisiniam reguliavimui nebuvimas. Sprendime ir Nuostatuose vietinės rinkliavos subjektais nurodyti apgyvendinimo paslaugų teikėjai savo veikla yra skitingoje padėtyje nuo kitų pareiškėjų minimų ūkio subjektų, todėl nėra pirmo elemento, kad asmenys, esantys vienodose padėtyse. Taigi, asmenims, esantiems skirtingose padėtyse, negali būti taikomas vienodas teisinis reguliavimas, todėl skirtingiems asmenims taikomam skirtingam teisiniam reguliavimui – nebūtinas ir pateisinimas. Pareiškėjai ūkio subjektų lygiateisiškumo pažeidimu laiko ir tai, kad visi rinkliavos administravimo ir surinkimo kaštai tenka mokėtojams. Toks pareiškėjų teiginys prieštarauja Sprendime ir Nuostatuose nustatytai vietinės rinkliavos administravimo ir apskaitos tvarkai. Nuostatų V skyriuje nustatyta, kad „vietinės rinkliavos rinkimą administruoja ir apskaitą vykdo Druskininkų savivaldybės administracija Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka“. Taigi, apibendrinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti pareiškėjų teiginiai dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo nepasitvirtino.
Dėl Sprendimo ir Nuostatų prieštaravimo teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams.
Pareiškėjai savo pareiškime nurodė, kad atsakovė Sprendimu ir Nuostatais įvestą rinkliavą patvirtino tik šių metų balandžio 29 d., t. y., anot pareiškėjų, prieš pat Druskininkų vasaros sezono pradžią. Mano, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai asmenims, kurie jau buvo rezervavęsi kambarius šiai vasarai, nebegali didinti apgyvendinimo kainų, t. y. į jas įskaičiuojant Sprendimu ir Nuostatais įvestą vietinę rinkliavą. Atsakovė, prieš pat vasaros sezono pradžią įvesdama vietinę rinkliavą, pažeidė juridinių asmenų, besiverčiančių apgyvendinimo paslaugų teikimo veikla, teisėtus lūkesčius.
Iš pateiktų pareiškėjų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vietinės rinkliavos nustatymo data nuo 2011-06-01 dėl vasaros sezono pažeidžia apgyvendinimo paslaugas teikiančių asmenų teisinį tikrumą ir teisėtus lūkesčius. Tačiau pareiškėjai nenurodė, kad Sprendimas ir Nuostatai patvirtinti 2011-06-29 (b. l. 17), o vietinė rinkliava nustatyta tik nuo 2011-06-01, t. y. daugiau kaip po mėnesio. Be kita ko, pareiškėjai nepateikė įrodymų, prieš kiek laiko Druskininkų kurorte vyksta vietų rezervavimas ir koks skirtumas yra tarp vasaros ir kitų sezonų. Teisėjų kolegijos nuomone, bet koks laikas, nuo kurio įvedama vietinė rinkliava ar bet kokie kiti privalomieji mokėjimai, gali sukelti nepasitenkinimą tų asmenų, kurie yra tų rinkliavų ar mokesčių mokėtojai. Tačiau vien tokio teiginio, kad vietinės rinkliavos įvedimas vien dėl vasaros laiko jau prieštarauja teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams – aiškiai nepakanka, tam reikalingi įrodymai ir išsamesnis tyrimas, tačiau to pareiškėjai nepateikė. Nesant įrodymų, šioje dalyje pareiškimas taip pat netenkintinas.
Norminio akto teisėtumo tyrimo bylose teismas, nustatęs kad aktas prieštarauja įstatymui, priima sprendimą laikyti šį aktą (ar jo dalį) panaikintu (ABTĮ 115 str. 1 d. 2 p.). Kadangi ginčo atveju teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų pareiškimą ištirti norminio akto teisėtumą, nepripažino Sprendimo ir Nuostatų negaliojančiais, todėl vadovaujantis ABTĮ 115 str. 1 d. 1 p., pareiškėjų pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 115 str. 1 d. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Valentino Mazuronio, Eriko Tamašausko, Algio Čapliko ir Antano Bauros pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Druskininkų savivaldybės tarybos 2011-04-29 sprendimą Nr. T1-46 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra“ ir juo patvirtintus „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra nuostatus“ pripažinti teisėtais.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.