- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- 1A-304-309-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-3-00022-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Kaltinamasis
- A. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. liepos 31 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje ((duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r.) vedžiojo šunį be antsnukio, elgdamasis nusikalstamai neatsargiai neužlaikė už pavadėlio šuns, dėl ko šis užpuolė ir apkandžiojo D. R.. Jam dėl kąstinės dešinės pėdos žaizdos su dešinės pėdos V padikaulio lūžiu buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. R. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, ir A. P. pripažinti kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę; iš A. P. nukentėjusiajam D. R. priteisti 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteistos neturtinės žalos valdytoja iki mažamečio D. R. pilnametystės paskirti jo įstatyminę atstovę – R. R.; iš A. P. civilinei ieškovei R. R. priteisti 125,17 Lt turtinei žalai atlyginti; priimti nutartį ir pavesti prokurorui pradėti (atlikti) ikiteisminį tyrimą pagal BK 229 straipsnį dėl galimo valstybės tarnautojų tarnybos pareigų neatlikimo.
Skunde nurodo, kad nesutinka su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, kadangi, apeliantės teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neteisingai atskleidė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir netinkamai aiškino būtinosios ginties institutą, todėl mano, kad išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, jog apylinkės teismas iš esmės konstatavo priešingą teisei A. P. elgesį, kada jis 2011-07-31 apie 20.30 val., savo stambios veislės šunį vedžiojo viešoje vietoje, be antsnukio, ir šis įkando dviračiu važiavusiam jos sūnui į koją, taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą. Tačiau, privačios kaltintojos ir nukentėjusios teigimu, tokį išteisintojo elgesį teismas laikė tik formaliu pažeidimu, neužtraukiančiu baudžiamosios atsakomybės, o kilusias neigiamas pasekmes priežastiniu ryšiu susiejo su paties nukentėjusiojo veiksmais, taigi teigia, kad tokios teismo išvados – ne tik nepagrįstos, bet ir nelogiškos. Apeliantei neaišku, kodėl teismas kaip nepaneigiamą laikė išteisintojo versiją, kad nukentėjusysis D. R. pats dviračiu užvažiavo ant jo vedžiojamo šuns, todėl pastarasis gindamas ir įkando nukentėjusiajam. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos nuomone, tokia versija suponuoja mintį, kad A. P. faktiškai kaltina mažametį jos sūnų užpuolus jo stambios veislės šunį, vedžiojamą prie tvoros ant žalios vejos. Nurodo, kad apylinkės teismo teisėja, iš esmės pritarė tokiai kaltinamojo versijai ir, nežinomomis priemonėmis bei metodais atskleidusi A. P. šuns subjektyvų situacijos suvokimą, konstatavo, kad dviračiu važiuojantis ir link kaltinamojo su šunimi artėjantis jos sūnus sukėlė grėsmę ir – „...šuniui suveikė savisaugos instinktas ir šis įkando vaikui“. Tokiu atveju, pasak apeliantės, sektų, kad šuo veikė būtinosios ginties sąlygomis, nors būtinoji gintis (BK 28 str.), kaip vienas iš baudžiamosios teisės institutų, yra aktualus vertinant asmens, o ne šuns atitinkamą elgesį. Taip pat nurodo, kad teismas, išskirtinai remdamasis tik spėliojimais, dirbtinai modeliuodamas galimas situacijas, savo nuosprendyje pažymėjo, kad nepaisant to – su antsnukiu A. P. vedžiojo savo šunį viešoje vietoje ar be antsnukio – „...būtų suveikęs šuns savisaugos instinktas ir žalos sveikatai nebūtų galima išvengti, pvz., šuo galėtų užšokti ant dviračio, jį pargriauti, apdraskyti...“. Taigi teigia, kad vadovaujantis tokias motyvais, visiškai neaišku, kas, teismo nuomone, būtų turėjęs ir galėjęs sukandžioti jos sūnaus D. R. koją, jei kaltinamojo šuo būtų su uždėtu antsnukiu. Apeliantės įsitikinimu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. P. savo stambios veislės šunį viešoje vietoje vedžiojo be antsnukio, kas, nukentėjusios ir privačios kaltintojos nuomone, jau savaime suponuoja išvadą, apie neteisėtą kaltinamojo elgesį. Dėl išteisintojo A. P. teiginių apie tariamą nukentėjusiojo D. R. užvažiavimą ant jo vedžiojamo šuns nurodo, kad jie yra grindžiami tik jo paties subjektyviais išmastymais – „Pavadėlis yra 1 metro ilgio, jis negalėjo gatvės viduryje atsidurti. Jis visada eina patvoriu“. Tuo tarpu, privačios kaltintojos ir nukentėjusios teigimu, liudytojai R. Š., G. J. ir net pats A. P. nurodė, kad dviračiu atvažiuojantys vaikai buvo kaltinamajam iš dešinės, o pastarojo šuo lakstė prie tvoros kaltinamajam iš kairės ir, kaip nurodė nukentėjusysis D. R., prasilenkiant su kaltinamuoju ir jo šuniu, šuo perbėgo į jo pusę ir įkando į dešinę koją. Mano, kad išskirtinai nusikalstami neatsargūs A. P. veiksmai – neužlaikymas už pavadėlio vedžiojamo viešoje vietoje stambios veislės šuns be antsnukio, sąlygojo jos sūnui – nukentėjusiajam D. R. neigiamus padarinius – nesunkiai sutrikdytą sveikatą, todėl A. P. turi būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Privačios kaltintojos ir nukentėjusios nuomone, skiriant bausmę A. P. reikia atsižvelgti į tai, kad jis 2008-02-26 buvo baustas administracine tvarka, skiriant baudą, už tai, kad jam priklausantis vokiečių aviganių veislės šuo įkando A. B.. Dėl paminėto mano, kad iš BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių, A. P. turi būti skirta griežtesnė už baudą bausmė (laisvės apribojimas arba areštas arba laisvės atėmimas). Apeliantė atkreipia dėmesį į deklaratyvius A. P. pareiškimus, apie rūpinimąsi jos sūnaus likimu, norą padėti, atgailą dėl įvykio ir pan., ir teigia, kad A. P. visiškai nejaučia atsakomybės dėl savo elgesio, nesistengė atlyginti žalos, net tardamas paskutinį žodį neatsiprašė nei jos, nei jos sūnaus, o paprasčiausiai mėgino suversti kaltę. Visa tai, privačios kaltintojos ir nukentėjusios nuomone, byloja apie A. P. neigiamą požiūrį į nukentėjusįjį asmenį ir pagrindžia prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Be kita ko, apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2011-08-24 raštu Nr. 40-96-S-9296 Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK ją informavo, kad A. P. buvo taikytos administracinio poveikio priemonės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 5 dalį. Tačiau, apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jokios administracinės poveikio priemonės A. P. atžvilgiu dėl 2011-07-31 įvykio nebuvo taikytos – policija nurodė, kad surašė A. P. administracinės teisės protokolą pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį (Gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas) ir administracinę bylą sprendimo priėmimui persiuntė Šiaulių kaimiškos seniūnijos seniūnui, o pastarasis 2011-09-05 administracinę bylą grąžino policijai, motyvuodamas, kad nėra išrašų iš gydymo įstaigos apie nukentėjusįjį. Taigi teigia, kad nei policija, nei Šiaulių kaimiškos seniūnijos administracija, jokių medicininių dokumentų jos neprašė, į Valstybinės teismo medicinos tarnybą nesiuntė, todėl mano, kad yra pagrindas manyti, kad jei pati nebūtų gynusi savo sūnaus – D. R. teisių, kaltininkas vien dėl valstybės tarnautojų pareigų neatlikimo būtų išvengęs bet kokios atsakomybės. Apeliantės manymu, tokie valstybės tarnautojų veiksmai pakenkė valstybės tarnybos autoritetui ir padarė didelės žalos valstybei, todėl jų veika galimai atitinka BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos skundą atmesti, nukentėjusioji ir privati kaltintoja prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dėl A. P. išteisinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Bylos aplinkybės liudija apie tai, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų nelygino tarpusavyje, todėl A. P. nepagrįstai išteisino pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl A. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.
Išteisindamas A. P. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų ir objektyvių duomenų, jog šuo nukentėjusiajam įkando be jokios priežasties, t. y. todėl, kad kaltinamasis vedė jį neuždėjęs antsnukio. Be privačios kaltintojos, nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo įstatyminės atstovės, kuri incidento aplinkybių nematė (antriniai/išvestiniai parodymai), daugiau nėra įrodymų, kategoriškai patvirtinančių kaltinamojo kaltę, t. y. kad D. R. prasilenkimo su kaltinamuoju ir jo šuniu momentu dviračiu važiavo gatve tiesiai, o ne pasisukęs į kaltinamojo ir/ar jo šuns, ėjusių palei namo tvorą žalia veja, pusę. Nukentėjusysis D. R. davė skirtingus parodymus, susijusius su dviračio (ne)suvaldymo ir/arba (ne)įvažiavimo į kaltinamąjį ir/ar į jo šunį aplinkybėmis. Baudžiamosios teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti paremtos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai vertinami vadovaujantis išsamiu ir objektyviu jų ištyrimu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Jei išnaudojus visas galimybes abejonių pašalinti nepavyksta, jos aiškinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo).
Ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atitinkamo laipsnio sveikatos sužalojimą D. R. patyrė būtinosios ginties (savigynos) sąlygomis, nes nagrinėjamoje byloje liko nepaneigta kaltinamojo versija, jog dviratis buvo pasisukęs (pakrypęs) į kaltinamojo ir/arba jo šuns pusę ir dviratininkas (nukentėjusysis D. R.) artėjo judviejų link, dėl ko šuniui suveikė savisaugos instinktas ir šis įkando vaikui. Kaltinamojo padarytas formalus Taisyklių pažeidimas (šuns vedžiojimas viešoje vietoje be antsnukio) per se neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes visoms kitoms aplinkybėms, išskyrus vieną, esant toms pačioms, t. y. tuo atveju, jeigu kaltinamasis būtų vedžiojęs šunį su antsnukiu, bet dviratis būtų pasisukęs (pakrypęs) į kaltinamojo ir/ar jo šuns pusę, yra pagrindo teigti, kad vėl būtų suveikęs šuns savisaugos instinktas ir žalos sveikatai nebūtų buvę galima išvengti, pvz., šuo galėtų užšokti ant dviratininko, jį pargriauti, apdraskyti ir panašiai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis įrodymų vertinimo išvadomis.
Byloje nustatyta, jog 2011 m. liepos 31 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje ((duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r.) A. P. vedžiojo šunį be antsnukio, neužlaikė už pavadėlio šuns, dėl ko šis užpuolė ir apkandžiojo D. R.. Jam dėl kąstinės dešinės pėdos žaizdos su dešinės pėdos V padikaulio lūžiu buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.
Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (kasacinė byla Nr. 2K-332/2010).
Teisiamajame teismo posėdyje A. P. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jo šuo yra grynaveislis vokiečių aviganis, nepriskiriamas didžiųjų šunų kategorijai. Pareiškime nurodytu laiku kaltinamasis palei tvorą (kairėje pusėje) vedžiojo šunį; šuo ėjo priekyje per metrą nuo kaltinamojo. Vaikai (du berniukai) važiavo gatve dviračiu priešpriešais. Ratas staiga pakrypo į šuns ir jo šeimininko pusę, dviratis pakeitė judėjimo trajektoriją (pasisuko) ir įvažiavo į šunį, todėl suveikus savigynos instinktui šuo įkando D. R. į dešinę koją.
Nukentėjusysis D. R. parodė, kad praėjusių metų viduryje su draugu (R. Š.) važinėjosi dviračiu. Nukentėjusysis sėdėjo priekyje, jo draugas – užpakalyje. Jie važiavo gatve, nes ten retai važiuoja mašinos. Matė priekyje jų einančius A. P. su šuniu; A. P. vedė šunį už maždaug 1 m. ilgio pavadėlio, neuždėjęs antsnukio. Judviejų atžvilgiu A. P. ir šuo ėjo dešinėje pusėje, šaligatviu. Šuo ėjo palei tvorą. Kadangi gatvė veda į kalną, nukentėjusiajam buvo sunku minti pedalus. Tada draugas nušoko nuo dviračio.
D. R. kelis kartus patvirtino, kad vairas pakrypo į šuns ir jo šeimininko pusę ir/arba jis įvažiavo į šunį (pvz., „įvažiavau į šunį“, „truputį pasisukau į šunį“, „man atrodo, kad vairas truputį pasikreipė į tą pusę, kur ėjo šuo su šeimininku; šuo įkando tada, kai pasisukau į šuns šeimininką“, „beveik prasilenkiant, aš važiavau į šeimininko, daugiau - į pavadėlio pusę; kai įkando, nugriuvau ant smėlio, šalikelėje“), ir taip pat kelis kartus minėtas aplinkybes paneigė („šuo buvo šeimininko dešinėje, paskui perėjo į kairę ir kando. Nei į šunį, nei į šeimininką neįvažiavau“, „mes važiavome, o jie ėjo ir tas šuo beveik buvo prie tvoros, o paskui apsisuko, paėjo truputėlį ir įkando“; „kai važiavau, mano dviratis nei šeimininko, nei šuns nepalietė“).
Liudytojas mažametis R. Š. (gimęs 2000 m. rugsėjo 24 d.), parodė, kad praėjusių metų vasarą, kai nebereikėjo eiti į mokyklą, jie su D. R. žaidė lauke – važinėjosi dviračiu „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas, laikydamasis už dviračio sėdynės, stovėjo ant dviračio galo, o D. R. jį vežė. Jiedu važiavo gatve ir liudytojas matė einančius kaltinamąjį su šuniu. Liudytojas nušoko nuo dviračio ir perbėgo į kitą kelio pusę. Kaip įvykiai klostėsi toliau, R. Š. nematė, tik spėliojo: „D. galėjo neišeiti suvairuoti ir jis ant šuns užvažiavo“ arba „jis važiavo, važiavo, jam įkando šuo ir jis nugriuvo“.
Liudytojas (kaimynystėje gyvenantis) G. J. parodė, kad stovėdamas savo namo virtuvėje matė, kaip du berniukai (vardų nežino) važiavo į kalną, artėdami prie A. P., kuris ėjo su šuniu. Šuo buvo jo kairėje. Šuo buvo su pavadėliu, bet be antsnukio. Prasilenkimo, susidūrimo ir/ar įkandimo momento nematė (buvo nusigręžęs).
Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų asmenų parodymai. Esant tokiai situacijai, būtina itin atidžiai vertinti visų parodymus duodančių asmenų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.
Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtino gyvūnų laikymo ir auginimo Šiaulių rajone taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 22 punktas numato, kad viešosiose vietose visi šunys turi būti vedžiojami su pavadėliu, o suaugę stambiosios veislės ir agresyvūs šunys su antsnukiu. Šunys neturi kelti grėsmės praeiviams, esant pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m. Jeigu viešojoje vietoje šalia šunų ir kačių nėra šeimininkų, gyvūnai laikomi benamiai. Taisyklių 28 punktas draudžia vedžioti šunis [...] prie gyvenamųjų namų žaliojoje vejoje; parkuose, išskyrus pakraščius, [...] (nepriklausomai nuo to, ar jie su pavadėliu ir antsnukiu, ar be jų).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. P. yra vokiečių aviganio, priskiriamo stambiosios veislės šunų kategorijai, šeimininkas. 2011 m. liepos 31 d. apie 20.30 val. A. P. priklausantis šuo, kurį jis buvo išvedęs pasivaikščioti į lauką (viešoje vietoje) ir kurį vedė už maždaug 1 m. ilgio pavadėlio be antsnukio, t. y. pažeisdamas minėtų Taisyklių 22 punktą, įkando dviračiu važiavusiam nukentėjusiajam į dešinę koją ir tokiu būdu buvo nesunkiai sutrikta berniuko sveikata.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sveikatos sužalojimą D. R. patyrė būtinosios ginties (savigynos) sąlygomis.
BK 28 straipsnyje 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Vadinasi, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei veiką, atitinkančią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, padaro gindamasis nuo kaltininko prasidėjusio ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi
Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis D. R. būtų užpuolęs A. P. ar jo vedžiojamą vokiečių aviganį šunį, kėsinęsis į jų sveikatą ar turtą. Net ir sutinkant su A. P. parodymais, kad D. R. važiuodamas dviračiu netyčia įvažiavo į jo vedžiojamą šunį, negalima daryti išvados, jog šuo buvo tyčia užpultas siekiant jį sužaloti.
Darytina išvada, jog tarp A. P. veiksmų, vokiečių aviganio veislės šuns vedžiojimas viešoje vietoje be antsnukio, ir kilusių pasekmių, šuns įkandimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. P., turėdamas pareigą prižiūrėti savo vokiečių aviganio veislės šunį, kad šis nekeltų grėsmės aplinkiniams, elgėsi su juo neatsargiai kas pasireiškė tuo, kad vedžiodamas šunį be antsnukio nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent šuniui užpuolus dviračiu važiuojantį nukentėjusįjį D. R. nesugebėjo nukentėjusiojo apsaugoti nuo šuns ir pastarasis pradėjo kandžioti nukentėjusiojo dešinę pėdą ir jam padarė kastinę dešinės pėdos žaizdą su dešinės pėdos V padikaulio lūžiu, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. A. P. veika kvalifikuotina pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargus nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo. A. P. viešoje vietoje vedžiodamas vokiečių aviganio veislės šunį be antsnukio, suprato, jog tuo kelia pavojų aplinkiniams, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų pasekmių.
Bausmės skyrimas.
A. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skirdama bausmę kolegija vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, A. P. asmenybę. Kolegija atsižvelgia į tai, kad A. P. įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas prie neatsargių, į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, į tai, kad anksčiau neteistas, dirba.
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegija, visapusiškai įvertinusi A. P. asmenybę, jo padarytą konkrečią nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis. Bei tai, kad A. P. 2008 m. vasario 26 d. nutarimu baustas administracine tvarka pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį, dėl gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių ir Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimo, už tai, kad jam priklausantis vokiečių aviganių veislės šuo įkando į sėdmenis A. B. (32 b. l.). Šie duomenys patvirtina, kad A. P. praeityje taikyta administracinio pobūdžio nuobauda nebuvo veiksminga ir tai sąlygojo neatsargaus nusikaltimo padarymą. Todėl kolegija neturi pagrindo manyti, kad A. P. ateityje laikysis įstatymų. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, A. P. skirtina BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, nustatant jos dydį, artimą šios bausmės rūšies vidurkiui.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo žalos atlyginimo, bei kitų apeliacinio skundo motyvų
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (BPK 112 straipsnis), tačiau teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Netikslus ieškinio pareiškimo turinio suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas nagrinėjant bylą apsunkina civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Teismas, kaip ginčus sprendžianti institucija, gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, kai į jį besikreipiantis asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą.
Nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. R. baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio nepareiškė. Nei ji, nei jos mažametis sūnus civiliniais ieškovais nebuvo pripažinti.
Nukentėjusiojo D. R. atstovė pagal įstatymą apeliaciniu skundu prašo priteisti 15000 litų neturtinei žalai atlyginti jos atstovaujamo mažamečio sūnaus D. R. naudai ir 125,17 litus turtinei žalai atlyginti jos naudai, prašo šias sumas priteisti iš A. P..
Kadangi baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, o apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad toks reikalavimas negali būti prilygintas civiliniam ieškiniui ir žalos atlyginimo klausimo nenagrinėja.
Tačiau tai neužkerta kelio kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Apeliantė teigia, kad nei policija, nei Šiaulių kaimiškos seniūnijos administracija neatliko savo pareigų, kad būtų pilnai išaiškintos visos bylos aplinkybės. Jos nuomone tokie valstybės tarnautojų veiksmai pakenkė valstybės tarnybos autoritetui ir padarė didelės žalos valstybei, todėl jų veika galimai atitinka BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veikimą.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (6 b. l.), Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato raštą (5 b. l.), Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškosios seniūnijos raštą (38 b. l.), daro išvadą, kad šių duomenų nepakanka daryti pagrįstai išvadai, kad policijos pareigūnai ar Šiaulių kaimiškosios seniūnijos administracijos darbuotojai neatliko ar netinkamai atliko savo pareigas ir tuo padarė BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo atsisakymas kreiptis į prokuratūrą BPK 257 straipsnyje tvarka, dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, neužkerta kelio apeliantei kreiptis į prokuratūrą su pranešimu apie policijos pareigūnų ir/ar Šiaulių kaimiškosios seniūnijos administracijos darbuotojų galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos audžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendį, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį – išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 5 punktu įpareigoti A. P.:
1) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.