Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovei I. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnų veiksmais 2023 m. sausio 28 d. panaudojant prieš jį fizinį smurtą ir psichologinį spaudimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog 2023 m. sausio 28 d. apie 8.15 val. Sveikatos priežiūros tarnyboje jam išgėrus paskirtą vaistinį preparatą, pareigūnas suėmė už žandikaulio ir paspaudė, dėl to pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, depresiją, dvasinių išgyvenimų.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo (toliau – BVSĮ) 13 straipsnio 1 dalį, prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes.

BVSĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnai turi teisę naudoti psichinę ir (ar) fizinę prievartą. Vienas iš atvejų, kada bausmių sistemos pareigūnai turi teisę naudoti prievartą – kai asmuo nevykdo bausmių vykdymo sistemos pareigūnų reikalavimų ar nurodymų (siekdami priversti jį paklusti) (BVSĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BVSĮ 13 straipsnio 5 dalimi, fizinė prievarta naudojama tik tais atvejais, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų bausmių vykdymo sistemos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 5 d. pasirašė sutikimą gydytis opioidiniais vaistais (b. l. 59).

Pakaitinio gydymo skyrimo taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V- 175 (toliau – Aprašas), 10 punkte nurodyta, kad asmuo, dalyvaujantis opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo programoje, gydytojo nustatytu periodiškumu įstaigos apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno palydimas į Ligoninės padalinį, kur, stebint asmens sveikatos priežiūros specialistui ir pareigūnui, išgeria vaistinį preparatą. Asmens sveikatos priežiūros specialistas, asmeniui išgėrus paskirtą vaistinio preparato dozę, pažymi tai medicininiuose dokumentuose.

Iš Aprašo 10 punkto turinio matyti, kad juo nustatoma pareiga gydomajam asmeniui vaistinį preparatą išgerti stebint sveikatos priežiūros specialistui ir pareigūnui. Pareiškėjas skunde nenurodo, jog jam ši aplinkybė nebuvo žinoma. Taip pat ir pareigūnas, kuris stebi kaip gydomasis asmuo išgeria vaistinį preparatą, vadovaudamasis Aprašo 10 punkto nuostatomis, privalo užtikrinti, kad vaistinis preparatas būtų išgertas Sveikatos priežiūros tarnybos patalpoje.

Nustatyta, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas G. R. 2023 m. vasario 1 d. tarnybiniu pranešimu Nr. SV-22-3767 ir jaunesnysis specialistas G. D. 2023 m. vasario 1 d. tarnybiniu pranešimu Nr. SV-22-3766 (b. l. 14, 17) pranešė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkui, kad 2023 m. sausio 28 d. apie 08.45 val. Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose vaistų ir metadono nuteistiesiems dalinimo metu pareiškėjas, dalyvaujantis opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo programoje, stebint Saugumo valdymo skyriaus pareigūnams turi išgerti vaistinio preparato dozę, o Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas, asmeniui išgėrus paskirtą vaistinio preparato dozę, pažymi tai medicininiuose dokumentuose. Kai nuteistasis M. K. išgėrė vaistinį preparatą, tiekiamą gydymo tikslais, pareigūnui G. R. kilo įtarimas, kad šis nenuryja vaistinio preparato ir laiko jį burnoje. Šnekinant nuteistąjį, pastarasis tylėjo ir šaipėsi nieko nesakydamas bei bandė išeiti iš Sveikatos priežiūros tarnybos patalpų laikydamas vaistinį preparatą burnoje. Pareigūnas G. R. nuteistajam nurodė, kad šį vaistinį preparatą būtina išgerti Sveikatos priežiūros tarnybos patalpoje stebint pareigūnams ir tik tada galės išeiti, tačiau M. K., nereaguodamas į jo teisėtus nurodymus, bandė išeiti iš Sveikatos priežiūros tarnybos procedūrinės patalpos. Pareigūnas G. R. staiga užstojo kelią ir atstatė rankas priešais save delnais į nuteistojo pusę, o nuteistasis M. K. eidamas link jo atsirėmė savo veidu į pareigūno rankų pirštus, daugiau jokio kontakto nebuvo.

Tarnybiniuose pranešimuose akcentuota, jog pareigūnas G. R. nuteistojo tyčia nelietė, paliesti nesiekė, nuteistojo nesiekė ir nebandė pražiodyti, o tik kalbino jį, kad šis nurytų vaistinį preparatą, ir užstojo kelią, kad nuteistasis neišeitų, kol pareigūnas neįsitikino, kad jis išgėrė ir nurijo vaistinį preparatą, kurį privaloma suvartoti Sveikatos priežiūros tarnybos patalpoje stebint pareigūnams.

Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai pareigūnai G. R. ir G. D. patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes. Liudytojas G. R. nurodė, jog, pareiškėjui norint išeiti iš Sveikatos priežiūros tarnybos, nesąmoningai prilietė jo veidą, kad įsitikintų, jog pareiškėjas nurijo vaistinį preparatą, tačiau jėgos nenaudojo ir prieš jį nesmurtavo. Liudytojas G. D. taip pat nurodė, jog pareigūnas G. R., siekdamas įsitikinti, kad pareiškėjas nurijo vaistinį preparatą, nestipriai paėmė pirštų galais pareiškėjui už veido.

Teismas susipažino su 2023 m. sausio 28 d. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros patalpose vaizdo registratoriumi užfiksuoto įvykio vaizdo įrašu (b. l. 23), kuriame matyti, kad patalpoje esantis pareigūnas kalbina nuteistąjį (pareiškėją), tačiau jis į pareigūno klausimus reaguoja ne atsakydamas žodžiu, o linguodamas galva. Pareigūnams paprašius išsižioti, nuteistasis jų reikalavimų nevykdo. Vaizdo įraše taip pat matoma, kaip pareigūnas pakelia ranką prie pareiškėjo veido, tačiau tuo metu vaizdas nukreipiamas į koridoriuje esančius asmenis.

Pažymėtina, kad tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai G. R. ir G. D. nurodė, jog pareigūnas G. R. atstatė rankas priešais save delnais į nuteistojo pusę, o nuteistasis M. K. eidamas link jo atsirėmė savo veidu jam į rankų pirštus. Tačiau tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek duodami parodymus teismo posėdžio metu pareigūnai neneigė fakto, kad pareigūnas G. R. ranka palietė pareiškėjo veidą. Liudytojas G. R. nurodė, jog prie pareiškėjo veido ranka prisilietė nesąmoningai. Atsižvelgus į tai, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių ir teismo posėdyje duotų parodymų skirtumai nelaikytini esminiais.

Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, pareiškėjui atvykus į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpą išgerti jam paskirto vaistinio preparato, pareigūnams kilo įtarimas, jog jis minėto vaistinio preparato nenurijo, todėl pareigūnai neleido pareiškėjui išeiti iš Sveikatos priežiūros tarnybos patalpos, ragino jį išsižioti, kad įsitikintų, jog vaistinis preparatas nurytas.

Nors byloje nustatyta, kad buvo fizinis kontaktas pareigūnui G. R. ranka palietus pareiškėjo veidą, tačiau pareiškėjo teiginys, jog pareigūnas suėmė jam už veido, tuo sukeldamas fizinį skausmą, pažeminimą, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Kaip jau minėta, byloje apklausti liudytojai iš esmės neneigia aplinkybės, jog pareigūnas G. R. ranka prisilietė prie pareiškėjo veido, tačiau tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek teismo posėdyje nurodė, kad prieš pareiškėją nebuvo smurtaujama ir fizinio skausmo toks kontaktas sukelti negalėjo. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų nuosekliais parodymais, kurie iš esmės atitinka tarnybiniuose pranešimuose nurodytas ir vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes.

Pažymėtina, kad, vadovaudamiesi pirmiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis, pareigūnai, kilus įtarimų, jog pareiškėjas Sveikatos priežiūros skyriaus patalpoje nenurijo vaistinio preparato, turėjo teisę prieš pareiškėją panaudoti prievartą. Nagrinėjamu atveju pareigūnų veiksmai nevertintini kaip neadekvatūs susiklosčiusioms aplinkybėms – pareigūnai žodžiu įkalbinėjo pareiškėją išsižioti, kad įsitikintų, jog jis nurijo vaistinį preparatą, neleido išeiti iš Sveikatos priežiūros patalpos. Ta aplinkybė, jog pareigūnas G. R. susiklosčiusioje situacijoje ranka palietė pareiškėjo veidą, nesudaro pagrindo teigti, kad minėtas pareigūnas smurtavo prieš pareiškėją, sukėlė jam fizinį skausmą, žemino jo garbę ir orumą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareigūnų neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl pareigūnų veiksmų patyrė fizinį skausmą, depresiją, dvasinių išgyvenimų. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Apie tai, kad dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnų veiksmų 2023 m. sausio 28 d. pareiškėjui buvo padaryti kokie nors sužalojimai, byloje duomenų nėra, šios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas. Į bylą pateikta Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus psichologės 2023 m. kovo 10 d. pažyma Nr. RV-22-2528 (toliau – Pažyma) (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į psichologus dėl to, jog 2023 m. sausio 28 d. prieš jį Sveikatos priežiūros skyriuje buvo panaudotas pareigūnų smurtas, tačiau Pažymoje taip pat nurodyta, kad į psichologus pareiškėjas kreipėsi labiau vedinas išorinės motyvacijos nei jaučiamų emocinių sunkumų.

Ta aplinkybė, jog po įvykio kreipėsi į psichologus dėl pareigūnų panaudoto smurto, savaime neįrodo pareigūnų neteisėtų veiksmų, juolab kad, kaip nurodyta Pažymoje, psichologai, konsultavę pareiškėją, padarė išvadą, jog pareiškėjo kreipimąsi lėmė ne emociniai sutrikimai, o išorinė motyvacija.

Kita vertus, byloje nepaneigta, jog pareiškėjas po įvykio galėjo jausti tam tikrą diskomfortą dėl to, kad pareigūnai neleido jam pasišalinti iš Sveikatos priežiūros tarnybos patalpos, įkalbinėjo išsižioti ir pareigūnas G. R. ranka palietė pareiškėjo veidą. Tačiau, įvertinus ginčo situaciją, darytina išvada, kad pareiškėjui galimai kilęs neigimas poveikis nebuvo tokio masto ir intensyvumo, jog galėtų būti vertinamas kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Be to, iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad įvykį nagrinėjamu atveju lėmė paties pareiškėjo netinkamas elgesys, kadangi jis nevykdė pareigūnų, kurie vadovaudamiesi Aprašo 10 punktu siekė užtikrinti, kad vaistinis preparatas būtų išgertas Sveikatos priežiūros tarnybos patalpoje, nurodymų.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.