- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-1075-343/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-07960-2009-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- G. A.
- Atsakovas
- Kauno apskrities VMI
- Kategorijos
- 34.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Arvydo Žibo teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1347-774/2012 pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovams Kauno apskrities VMI (teisių perėmėja - VMI prie LR Finansų ministerijos), antstolei N. M., notarei J. R. dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ir atsakovės Kauno apskrities VMI (teisių perėmėja - VMI prie LR Finansų ministerijos) priešieškinį ieškovei dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškiniu (b.l. 13-19, t. 1) ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė, kaip testamentinė J. A. Č., mirusios 1992 m. liepos 14 d., įpėdinė, priėmė palikimą pradėdama paveldėtą turtą faktiškai valdyti, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovės antstolės N. M. 2007 m. birželio 28 d. sudarytą turto apyrašą vykdomojoje byloje Nr. 0101/07/11225, pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovės notarės J. R. 2007 m. rugsėjo 5 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 8686 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2007 m. rugsėjo 6 d. priėmimo - perdavimo aktą Nr. N22-151, taikyti restituciją, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė su palikėja buvę geriausiomis draugėmis. Palikėja kurį laiką gyveno Taškente, tačiau, nusprendusi grįžti į Lietuvą, 1989 m. savo Taškente turėtą butą iškeitė į esantį Lietuvoje, kuris ir sudaro palikimo turinį. 1989 m. kovo 25 d., prieš grįždama į Lietuvą, palikėja Taškente gulėjo ligoninėje, kur surašė testamentą, pagal kurį visą turtą paliko ieškovei. Nors ieškovei buvo žinoma apie testamento surašymo faktą, paties testamento ji nebuvo mačiusi. Testamentą ieškovė atrado 2008 m. sausio 10 d. nuardžiusi bute, kuris liko po palikėjos mirties, durų apmušalą. Tiek testamento forma, tiek ir turinys atitiko tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus. Ieškovė nurodė ginčo bute kartu su palikėja apgyvenusi iki palikėjos mirties ir gyvenanti iki šiol, prisidėjusi prie buto privatizavimo, pasirūpinusi palikėjos sveikata, gydymu ir laidotuvėmis, mokanti visus mokesčius už komunalinius patarnavimus. Kadangi ieškovė priėmė palikimą faktiškai pradėdama turtą valdyti, nepagrįstais laikytini palikimo priėmimas valstybės vardu ir visi su tuo susiję veiksmai.
Priešieškiniu (b.l. 34-35, t. 1) atsakovė Kauno apskrities VMI (teisių perėmėja - VMI prie LR Finansų ministerijos) prašė palikėjos 1989 m. kovo 25 d. Taškente sudarytą testamentą pripažinti negaliojančiu ir nurodė, kad Kaune palikėja buvo priregistruota 1989 m. kovo 9 d., todėl 1989 m. kovo 25 d. negalėjo gydytis Taškento ligoninėje. Be to, tuo metu Taškente buvusi ligoninė vadinosi kitaip, nei nurodyta testamente, jai vadovavo kitas asmuo, ligoninėje nebuvo atliekamas testamentų tvirtinimas, palikėja toje ligoninėje nesigydė. Be to, testamente nenurodytas pilnas testatorės adresas, testamentas nustatyta tvarka neperduotas valstybinei notarinei kontorai pagal paskutinę pastovią testatorės gyvenamąją vietą, todėl jis negali būti laikomas galiojančiu. Akcentuoja ir tai, jog teisės aktai numatė ir konkrečius reikalavimus įstaigai, kurios pareigūnai gali tvirtinti testamentus. Duomenų apie tai, jog testamente nurodyta įstaiga atitinka nustatytus reikalavimus, byloje nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į priešieškinį (b.l. 48-51, t. 1) ieškovė prašė priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės Kauno apskrities VMI (teisių perėmėja - VMI prie LR Finansų ministerijos) ir nurodė, jog, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, galiojusiais testamento surašymo metu, notariškai patvirtintiems testamentams buvo prilyginami besigydančių ligoninėse asmenų sudaryti testamentai, patvirtinti ligoninės vyriausiojo gydytojo. Testamentas atitiko visus turinio reikalavimus, jame nurodyti testatorės duomenys ir valia, testamentą patvirtino ligoninės vyr. gydytoja. Nors palikėjos apsikeitimas butais buvo įformintas 1989 m. kovo 3 d., jai reikėjo į Lietuvą parsivežti savo daiktus, todėl, susitvarkiusi dokumentus, ji dar kartą išvyko į Taškentą, kur ir buvo atsidūrusi ligoninėje. Ieškovė yra pateikusi į bylą ir Uzbekistano Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2009 m. liepos 20 d. raštą, kuris patvirtina, jog testamente nurodyta ligoninė Taškente buvo iš tikrųjų, ant testamento yra šios ligoninės antspaudas, testamentas atspausdintas spausdinimo mašinėle, kurios palikėja neturėjo. Atsakovės argumentas, jog palikėja Taškente nesigydė, paremtas visai kitos ligoninės, kuri įregistruota tik 1999 m., parengtu raštu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (b.l. 99-105, t. 3) ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino, palikėjos 1989 m. kovo 25 d. Taškente sudarytą testamentą pripažino negaliojančiu, priteisė iš ieškovės valstybei 59,97 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas nurodė, kad ieškovė nėra palikėjos įpėdinė pagal įstatymą, todėl palikimą galėjo priimti tik kaip testamentinė įpėdinė. Nors ieškovė pateikė teismui palikėjos sudarytą testamentą, šis testamentas neatitinka teisės aktų, galiojusių jo sudarymo metu, reikalavimų, kadangi jis, po patvirtinimo medicinos įstaigoje, nebuvo perduotas notarų biurui. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog palikėja testamente nurodytą dieną gydėsi testamente nurodytoje gydymo įstaigoje, šią aplinkybę paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors prijungtoje byloje atliktos ekspertizės metu ir buvo patvirtinta, jog testamentą pasirašė palikėja, neaiškios testamento radimo aplinkybės, taip pat informacija, jog testamente nurodytos ligoninės Taškente tuo metu apskritai nebuvo, buvusiai ligoninei vadovavo kitas vyr. gydytojas, joje nesigydė palikėja, leidžia abejoti testamento atitikimu teisės aktų reikalavimams. Nebūdama įpėdine, ieškovė negalėjo priimti palikimo pradėdama turtą faktiškai valdyti. Kadangi kiti ieškinio reikalavimai laikytini išvestiniais, atmetus pagrindinį reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas sprendė, kad atmestini ir likusieji reikalavimai. Kartu teismas pagrįstu pripažino priešieškinio reikalavimą dėl testamento nuginčijimo nurodydamas, jog Taškente sudaryto testamento formai taikytina Uzbekistano teisė. Kadangi byloje esantys įrodymai paneigia palikėjos gydymosi testamente nurodytoje gydymo įstaigoje faktą, nėra duomenų apie dokumentą patvirtinusį asmenį, dokumente nenurodytas pilnas palikėjos adresas, dokumentas neperduotas notarinei kontorai, testamentas pripažintas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, todėl negaliojančiu. Be to, testamente nurodytos ligoninės pareigūnams nebuvo suteikta teisė tvirtinti testamentus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 123-131, t. 3) ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės Kauno apskrities VMI (teisių perėmėja - VMI prie LR Finansų ministerijos) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino, jog testamento sudarymo teisėtumas ir testamento forma turi būti vertinami pagal Uzbekistano teisę. Testamento sudarymo metu palikėja gyveno Lietuvoje, tuo tarpu remiantis Lietuvos teise, testamentas, kuriuo paliekamas nekilnojamasis turtas, negali būti pripažintas negaliojančiu dėl jo sudarymo aplinkybių ar formos, jeigu buvo laikomasi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisės aktų reikalavimų. Kitais atvejais taikytina palikėjo gyvenamosios vietos teisė. Testamentas atitinka Lietuvos Respublikos teisės normų, galiojusių testamento sudarymo metu, reikalavimus, teismo paskirta ekspertizė patvirtino palikėjos parašo testamente autentiškumą, tuo tarpu aplinkybė, jog nėra išlikę archyviniai dokumentai, neleidžia spręsti, jog testamentas nebuvo įregistruotas. Teismas sprendimą priėmė nepašalindamas įrodymų dėl ligoninės buvimo testamento sudarymo metu, prieštaringumo, remdamasis tik atsakovei palankiais rašytiniais įrodymais. Pripažinus, jog testamentas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl yra galiojantis, ieškovė ieškinyje nurodytų aplinkybių pagrindu pripažintina priėmusi palikimą pradėdama turtą faktiškai valdyti. Ieškovė taip pat akcentuoja ir tai, jog atsakovė praleido terminą reikalavimui dėl testamento nuginčijimo pareikšti, kadangi apie testamentą sužinojo iš ieškovės patikslinto prašymo, kuris buvo priimtas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi, tuo tarpu priešieškinį pateikė tik 2009 m. rugpjūčio 18 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 143-144, t. 3) atsakovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, savo poziciją grįsdama argumentais, analogiškais nurodytiems pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir ginčijamame teismo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30d. sprendimas naikintinas, priešieškinio reikalavimų pagrįstumas spręstinas iš esmės, priešieškinys atmestinas, ieškinys grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką, priėmė nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą. Kadangi dėl ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė, šis trūkumas negali būti pašalintas apeliacinio proceso metu, ieškinys grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1d.).
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, esminį dėmesį pirmosios instancijos teismas skyrė priešieškinio reikalavimo dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagrįstumo vertinimui konstatuodamas, jog testamentas neatitiko jo turiniui keliamų reikalavimų, be to, ieškovė neįrodė realiai egzistavus aplinkybėms, susijusioms su testamento sudarymu. Vadovaujantis CPK 12 str. įtvirtintu rungimosi principu, taip pat CPK 178 str. apibrėžta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių tvarka, pareiga įrodyti egzistavus tam tikras reikšmingas aplinkybes tenka tai šaliai, kuri tomis aplinkybėmis grindžia savo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateiktas testamentas, kuriuo ieškovė įrodinėjo teisę priimti palikimą pradedant turtą faktiškai valdyti. Abejones dėl testamento sudarymo aplinkybių egzistavimo iškėlė atsakovė, todėl būtent jai teko pareiga paneigti tai, kas nurodyta teismui pateiktame rašytiniame įrodyme. Dėl nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog ieškovė neįvykdė pareigos paneigti visas abejones dėl to, ar testamento sudarymo metu Taškente buvo testamente nurodyta ligoninė, ar mirusioji tuo metu toje ligoninėje gydėsi, ar vyr. gydytoja ligoninėje iš tikrųjų buvo mirusiosios valią patvirtinusi moteris. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, byloje pateikta informacija yra akivaizdžiai prieštaringa. Nėra ginčijama aplinkybė, nustatyta atlikus ekspertizę, jog testamente yra būtent mirusiosios parašas, todėl vertinti testamentą kaip suklastotą dokumentą nėra pagrindo. Akcentuotina ir tai, jog teisinės pagalbos pagrindu iš Uzbekistato Respublikos teisminės institucijos gauti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų, nes, pirma, gauta informacija, jog mirusioji Taškente apskirtai nebuvo registruota, kelianti abejones dėl to, ar mirusioji ten apskirtai gyveno, yra paneigta į bylą pateiktais darbo knygelės (b.l. 32-33, t. 3), pensininko pažymėjimo (b.l. 35, t. 3) kopijų vertimais, visuomeninės keitimosi gyvenamosiomis patalpomis sektoriaus butų ir individualinių automobilių (motociklų) garažų keitimo komisijos 1989 m. sausio 5 d. protokolo kopija (b.l. 19-21, t. 3), antra, galimybę, jog Taškente testamento pasirašymo metu buvo gydymo įstaiga testamente nurodytu pavadinimu, kurios vienareikšmiškai patikrinti neįmanoma dėl neišlikusių archyvinių dokumentų, patvirtinta tiek Uzbekistano Respublikos Sveikatos ministerijos (b.l. 113, t. 2), tiek geležinkelių kompanijos (b.l. 14, t. 3) atsiųstuose raštuose nurodyti duomenys, tuo tarpu Uzbekistato Respublikos teisminės institucijos parengta informacija paremta ne tiek faktu, jog atitinkamos gydymo įstaigos nebuvo, kiek duomenų apie jos buvimą neturėjimu. Ginčijamame sprendime nurodyta aplinkybė, jog mirusioji likus kelioms dienoms iki testamento sudarymo savo gyvenamąją vietą registravo Kaune, taip pat nelaikytina pagrindu išvadai, jog ji negalėjo gydytis Taškente, daryti, kadangi kaip tikėtinas vertintinas ieškovės nurodytas faktas, kad po butų keitimo ir registracijos dokumentų sutvarkymo mirusioji buvo grįžusi į ankstesnę savo gyvenamąją vietą parsivežti daiktų. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos nuginčyti testamento sudarymo aplinkybes.
Byloje taip pat iškeltas klausimas ir dėl testamento turinio spragų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d., CK 1.61 str. 1 d., testamento formai taikomi jo sudarymo vietoje testamento sudarymo metu galioję teisės aktų reikalavimai. Vadovaujantis testamento sudarymo metu galiojusiais Uzbekistano SSR Civilinio kodekso 592 str., 593 str. 1 p. reikalavimais (b.l. 112, t. 1), testamentams buvo taikoma notarinė forma, tačiau notaro patvirtintiems testamentams buvo prilyginami ir ligoninėse besigydančių asmenų sudaryti testamentai, patvirtinti ligoninės vyriausiojo gydytojo. Analogiškas reglamentavimas buvo nustatytas ir 1964 m. LR Civilinio kodekso 581 str., 582 str. 1 p. Kaip minėta, atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų išvadai, jog testamentas buvo sudarytas ne ligoninėje ir jį patvirtino ne tos ligoninės vyriausioji gydytoja, daryti. Kartu pirmosios instancijos teismas akcentavo ir 1974 m. birželio 20 d. TSRS teisingumo ministro patvirtintą ir su TSRS sveikatos apsaugos ministerija bei su sąjunginių respublikų socialinio aprūpinimo ministerijomis suderintos Instrukcijos „Dėl ligoninių, kitų stacionarinių gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčių gydytojų, o taip pat senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų patvirtinamų testamentų tvarkos“ reikalavimus, kuriais remiantis, be kitų duomenų, testamente turi būti nurodytas pilnas testatoriaus adresas pagal pasą, taip pat vienas testamento egzempliorius turi būti perduodamas notarinei įstaigai, kur jis įregistruojamas specialiame žurnale. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga laikytina aplinkybė, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra išlikę archyviniai dokumentai, todėl nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar testamentas nebuvo perduotas registravimui, ar jis buvo įregistruotas, tačiau registro įrašai neišliko. Vertinant argumentą dėl testatoriaus gyvenamosios vietos nurodymo testamente, dėmesys atkreiptinas į tai, jog šie duomenys buvo reikalingi asmens identifikavimui ir testamentų apskaitai, tačiau, nesant ginčo dėl to, kad testamentą pasirašė būtent J. A. Č., faktas, jog nebuvo nurodyta jos gyvenamoji vieta, nepaneigia tikrosios testatorės valios išraiškos. Nurodytomis aplinkybėmis formalus, pažodinis atskirų teisės normos vertinimas, galimas testamentą patvirtinusio asmens pareigų neįvykdymas neperduodant testamento registruoti, nulėmė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams prieštaraujančią teismo išvadą, nepagrįstai paneigiančią tiek testatorės valią, tiek ir iš šios valios kylančias testamentinės įpėdinės teises. Visa tai, kas nurodyta, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog priešieškinio reikalavimas buvo patenkintas ir testamentas pripažintas negaliojančiu nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, nesivadovaujant procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką, nepašalinant pagrįstų abejonių dėl priešieškinyje nurodytų aplinkybių egzistavimo, todėl atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, klausimas spręstinas iš esmės, priešieškinys atmestinas.
Atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti fakto nustatymo ir kitus su šiuo reikalavimu susijusius ieškovės prašymus, teismas tesirėmė argumentu, jog, pripažinus testamentą negaliojančiu, ieškovė nelaikytina įpėdine, todėl negalėjo priimti po palikėjos mirties atsiradusio palikimo. Šį argumentą paneigus apeliacine tvarka, t.y. pripažinus, jog, išreikšdama savo valią, palikėja visą jai priklausiusį turtą paliko būtent ieškovei, privalo būti įvertintas klausimas, ar ieškovė tinkamai, 1964 m. CK 587 str. nustatyta tvarka ir terminais įgyvendino savo teises į palikimą. Juridinę reikšmę turintis palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti faktas nustatomas išsamiai įvertinant įpėdinio elgesį, t.y. išsiaiškinant, ar įpėdinis išreiškė valią palikimą priimti, ar su priimtu turtu elgėsi kaip su savu, juo rūpinosi ir jį išlaikė, ar turėjo pagrindą manyti esąs teisėtas palikėjo įpėdinis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl aptartų aplinkybių nepasisakė, iš esmės neįvertino ieškovės elgesio po palikėjos mirties, neanalizavo ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovės sužinojimo apie testamento egzistavimą, momentu. Kadangi apeliacinis procesas yra skirtas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui (CPK 301 str. 1 d.), išspręsdamas klausimą, kuris apskirtai nebuvo vertinamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės būtų paneigiama asmens teisė į apeliaciją, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamas procesinis trūkumas negali būti pašalinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl ieškinio reikalavimai grąžintini pirmosios instancijos teismui, kuris privalo jų pagrįstumą ir teisėtumą įvertinti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti.
Priešieškinio reikalavimų pagrįstumą įvertinti iš esmės, priešieškinį atmesti.
Ieškinį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.