Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-04-08 · Civilinė byla Nr. e2-741-585/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-08
Bylos Nr.
e2-741-585/2020
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00011-2020-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Zelianka
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Jūrmazgė“, S. D., R. D.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „VLL Group“
Civilinė byla Nr. e2-741-585/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00011-2020-3Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 8 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Jūrmazgė“, S. D. ir R. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VLL Group“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti nemokumo (bankroto) bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „VLL Group“, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nevykdo savo piniginių prievolių: 2020 m. sausio 9 d. jos skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 12 914,49 Eur sumą, iš jų 12 814,93 Eur sudaro valstybinio socialinio draudimo įmokos, 99,56 Eur – delspinigiai. Priverstinio poveikio priemonės, siekiant išieškoti skolą, buvo nerezultatyvios, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nepadengtas.

2. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Jūrmazgė“, S. D. ir R. D. pateikė teismui prašymą spręsti civilinės bylos Nr. eB2-691-253/2020 jurisdikcijos klausimą ir ieškovo pareiškimą iškelti bankroto bylą atsakovei palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad yra atsakovės kreditoriai. Atsakovė Nyderlanduose yra įsteigusi įmonės filialą, Nyderlandų banke ING yra atidariusi banko sąskaitą, per ją vykdo atsiskaitymus. Teismui pateiktoje 2019 m. gruodžio mėnesio UAB „VLL Group“ suvestinėje pagal kontrahentus nurodyta, kad atsakovė Nyderlandų fiziniams ir juridiniams asmenims yra skolinga 94 200,11 Eur, todėl Nyderlandų fizinių ir juridinių asmenų kreditinių reikalavimų dalis yra 53,12 proc. Šie faktai patvirtina, kad UAB „VLL Group“ Nyderlanduose nuolat administruoja savo interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi iškėlė UAB „VLL Group“ bankroto bylą, įmonės nemokumo administratore paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“.

4. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismas pažymėjo, kad iš pateikto UAB „VLL Group“ sąskaitos Nyderlandų banke 2017 m. liepos 4 d. – 2019 m. kovo 3 d. laikotarpio išrašo matyti, jog iš šios sąskaitos buvo atlikti mokėjimai tik du kartus. Ieškovo turimi „Swedbank“ AB ir Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus bankuose esančių UAB „VLL Group“ sąskaitų išrašai patvirtinta, kad UAB „VLL Group“ vykdė mokėjimus per Lietuvos bankuose esančias sąskaitas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Nyderlandų fizinių ir juridinių asmenų kreditinių reikalavimų dydis atsakovei sudaro tik 14 proc.

5. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės registracijos ir buveinės adresai yra Lietuvoje, akcininkas yra Lietuvoje registruotas juridinis asmuo UAB „Molai“, taip pat į tai, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo (CK 2.53 straipsnis), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjama byla teisminga Klaipėdos apygardos teismui.

6. Teismas iš ieškovo pateiktų duomenų nustatė, kad UAB „VLL Group“ neturi nuosavybės teise registruotino nekilnojamojo turto, o jos vardu registruotų transporto priemonių dalyvavimas viešame eisme draudžiamas. Iš 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų teismas nustatė, kad įmonės 462 260 Eur vertės turtą sudarė 138 949 Eur materialus turtas ir 321 159 Eur trumpalaikis turtas, o mokėtinos sumos sudarė 666 374 Eur (3 399 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir 662 975 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos). Įmonė 2018 m. patyrė 395 817 Eur nuostolį. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje, todėl labiau tikėtina, jog šiuo metu ūkinė veikla nebevykdoma, įmonė negeneruoja pajamų, kuriomis galėtų ateityje atsiskaityti su kreditoriais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Tretieji asmenys UAB „Jūrmazgė“, S. D. ir R. D. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1. Ieškovas nesiėmė priemonių išieškoti įsiskolinimą iš atsakovės banko sąskaitos Nr. NL13 INGB 0004 6138 82 ir neperdavė antstoliams išieškojimo iš įkeisto turto. Kadangi ieškovas nėra išnaudojęs visų pažeistų teisių gynimo būdų, jis neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

7.2. Teismas nesiėmė priemonių nustatyti aplinkybes apie Nyderlanduose įsteigto atsakovės filialo ūkinę ir finansinę būklę, nesiėmė priemonių nustatyti aplinkybes, kokie yra atsakovės skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai, todėl nebuvo atskleista bylos esmė.

7.3. Atsakovės pagrindinių interesų vieta yra Nyderlanduose, todėl pagal Reglamento (ES) 2015/848 3 straipsnio 1 dalį, Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį pagrindinė atsakovės nemokumo byla turėtų būti keliama Nyderlandų teisme.

7.4. Teismas tinkamai nenustatė atsakovės turtinės padėties, todėl nemokumo administratorių paskyrė pažeidžiant imperatyvius Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad skirtinas administratorius, prisiimantis bankroto proceso administravimo išlaidų riziką, tačiau pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 23 straipsnį, skirti nemokumo administratorių, prisiimantį bankroto proceso administravimo išlaidų riziką, galima jeigu juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti.

7.5. Teismui netinkamai nustačius nemokumo bylos jurisdikciją bei nepagrįstai iškėlus UAB „VLL Group“ bankroto bylą Lietuvos Respublikos teisme, pablogėjo trečiųjų asmenų galimybės išieškoti skolą iš Nyderlanduose gaunamų UAB „VLL Group“ pajamų ir Nyderlandų banko ING sąskaitoje esančių atsakovės piniginių lėšų, todėl tretieji asmenys turi pagrindą ginčyti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį pagal Reglamento (ES) 2015/848 5 straipsnio 1 dalį.

8. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nesiėmė priemonių nustatyti aplinkybes apie pinigų likutį banko sąskaitoje Nyderlandų banke ING ir šioje banko sąskaitoje vykdomus einamuosius mokėjimus. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad iš šios sąskaitos buvo atlikti mokėjimai tik du kartus.

8.2. UAB „VLL Group“ nustatytais terminais nesumokėjo Valstybinio socialinio draudimo įmokų. Ieškovas siuntė atsakovei reikalavimą pateikti kasos knygos, bankuose ir elektroninių pinigų įstaigose esančių sąskaitų išrašų kopijas, ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašus, debitorių ir kreditorių sąrašus, paskutinį sudarytą balansą, paaiškinimą dėl UAB „VLL Group“ Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo, tačiau atsakovė tokių duomenų nepateikė duomenų. Remiantis Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, informacijos apie UAB „VLL Group“ sąskaitą, atidarytą Nyderlandų ING banke, nėra.

8.3. Ieškovas, siekdamas, kad UAB „VLL Group“ esamas ir būsimas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, yra nustatęs priverstinį bendrovės ilgalaikio turto įkeitimą. Kadangi UAB „VLL Group“ įsiskolinimas ieškovui yra didesnis, negu turimo turto vertė, ieškovas 2019 m. gruodžio 2 d. raštu informavo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

9. Atsakovės UAB „VLL Group“ akcininkė UAB „Molai“ su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Atsakovė visus savo interesus administravo (duomenys neskelbtini), t. y. mieste, kuriame yra atsakovės registruotos buveinės adresas.

9.2. Nors byloje yra įrodytas atsakovės ryšys su kitomis valstybėmis, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės pagrindinių interesų vieta yra ne Lietuvos Respublikoje.

9.3. Priešingai, nei teigia apeliantai, didžioji dalis atsakovės kreditorių yra registruoti Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymą – prašymą Roterdamo teismui. UAB „VLL Group“ akcininkė UAB „Molai“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė UAB „VLL Goup“ kreditorių sąrašą.

12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantų ir UAB „VLL Group“ akcininkės pateikti įrodymai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, nėra didelės apimties, taip pat atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, juos priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos teismingumo ir ieškovo teisės inicijuoti atsakovui bankroto bylą

13. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinių asmenų nemokumo bylos keliamos apygardų teismuose pagal juridinio asmens buveinės vietą. Kai taikomas Reglamentas (ES) 2015/848 (toliau – Reglamentas), pagrindinės nemokumo bylos keliamos juridinio asmens pagrindinių interesų vietos, o teritorinės nemokumo bylos – juridinio asmens įsisteigimo vietos, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Reglamentą, apygardų teismuose. Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai (toliau – pagrindinė nemokumo byla). Pagrindinių interesų vieta – tai vieta, kurioje skolininkas nuolat administruoja savo interesus ir kurią gali nustatyti trečiosios šalys. Reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodoma, kad įmonės arba juridinio asmens atveju preziumuojama, kad jo (jos) pagrindinių interesų vieta yra jo (jos) registruotos buveinės vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei registruota buveinė nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo. Taigi, atsakovo, įsisteigusio Lietuvos Respublikoje, pagrindinių interesų vieta sprendžiant dėl teismo jurisdikcijos iškelti nemokumo bylą, pagal Reglamentą preziumuojama Lietuvos Respublikoje, ir tokia prezumpcija taikoma, kol tam prieštaraujantis asmuo neįrodo priešingai.

14. Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei skolininko pagrindinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tam skolininkui nemokumo bylą tik tuo atveju, jei tos kitos valstybės narės teritorijoje yra jo įsisteigimo vieta. Tokios bylos pasekmės gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje. 2 dalyje nurodyta teritorinė nemokumo byla gali būti iškelta tik prieš iškeliant pagrindinę nemokumo bylą pagal 1 dalį ir kai iškelti teritorinę nemokumo bylą prašo kreditorius, kurio reikalavimas kyla iš valstybės narės, kurioje prašoma iškelti teritorinę nemokumo bylą, teritorijoje esančios įsisteigimo vietos veiklos arba šis reikalavimas yra su ja susijęs, arba valdžios institucija, kuri, remdamasi valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsisteigimo vieta, teise, turi teisę prašyti iškelti nemokumo bylą (Reglamento 4 dalies b punkto i ir ii papunkčiai). Taigi, ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pagal Reglamento 3 straipsnio 2 dalį turi procesinę teisę inicijuoti nemokumo bylą atsakovui Lietuvos Respublikos teisme netgi nenustačius sąlygų tokiam inicijavimui pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalį.

15. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad atsakovės pagrindinių interesų vieta yra Nyderlanduose, todėl pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalį, Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį pagrindinė atsakovės nemokumo byla turėtų būti keliama Nyderlandų teisme. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti aplinkybes apie Nyderlanduose įsteigto atsakovės filialo ūkinę ir finansinę būklę. Tokiems apeliantų argumentams apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ir pažymi, kad Reglamento 3 straipsnyje yra nurodyta, kad įmonės arba juridinio asmens atveju preziumuojama, kad jo (jos) pagrindinių interesų vieta yra jo (jos) registruotos buveinės vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei registruota buveinė nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo. Nagrinėjamu atveju paneigti prezumpciją turi apeliantai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie paneigtų nurodytą prezumpciją, jog atsakovės pagrindinių interesų vieta yra jos registruotos buveinės vieta (Lietuvos Respublika).

16. Apeliantai atsakovės interesų vietą Nyderlanduose grindė argumentais, kad UAB „VLL Group“ Nyderlanduose yra įregistravusi filialo buveinę ir šioje šalyje vykdo laikinojo įdarbinimo naftos chemijos pramonės srityje veiklą, atsiskaitymus su įmonės kreditoriais ir debitoriais vykdo per Nyderlandų banke ING atidarytą banko sąskaitą Nr. NL13 INGB 0004 6138 82. Tačiau vien aplinkybė, kad atsakovė yra įsteigusi filialą Nyderlanduose ir ten turi kreditorių ir debitorių, nėra pakankama konstatuoti, kad jos pagrindinių interesų vieta yra Nyderlanduose. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė vykdė veiklą ir Lietuvoje, čia turi kreditorių. Pačių apeliantų kreditoriniai reikalavimai kildinami iš atsakovės Lietuvoje vykdomos veiklos, todėl nėra pagrindo abejoti, kad atsakovė vykdė veiklą ir Lietuvoje, kur yra jos registruotos buveinės adresas.

17. Pasak apeliantų, aplinkybę, kad atsakovės pagrindinių interesų vieta yra Nyderlanduose patvirtina tai, kad Nyderlandų fizinių ir juridinių asmenų kreditorinių reikalavimų dalis (94 200,11 Eur) sudaro daugiau nei 53 procentus visų atsakovės kreditorinių reikalavimų. Apeliantai tokius teiginius grindė ieškovo į bylą pateikta kreditorių suvestine pagal kontrahentus, tačiau pažymėtina, kad minėta suvestinė nėra tiksli, joje nėra nurodytas ieškovo reikalavimas, taip pat nesutampa trečiojo asmens UAB „Hortivita“ nurodytas kreditorinis reikalavimas, todėl remtis vien šia suvestine, nustatant atsakovės įsipareigojimus kreditoriams Nyderlanduose, nėra pagrindo. Be to, iš atsakovės 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų matyti, kad UAB „VLL Group“ mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 666 374 Eur, taigi bendra atsakovės įsiskolinimų suma pagal įmonės balansą, pateiktą VĮ Registrų centrui, yra ženkliai didesnė, nei nurodyta minėtoje suvestinėje. Aplinkybę, kad įsiskolinimai Lietuvos kreditoriams sudaro didesnę dalį visų atsakovės įsiskolinimų patvirtina ir UAB „VLL Group“ pateiktas kreditorių sąrašas, iš kurio matyti, kad įsiskolinimų Lietuvos kreditoriams suma yra 344 758,62 Eur, o bendra visų įsiskolinimų suma yra 439 055,05 Eur.

18. Apeliantų argumentų, jog atsakovės pagrindinė interesų vieta yra Nyderlanduose, taip pat nepatvirtina ir Nyderlandų banke ING atsakovės banko sąskaitos Nr. NL13 INGB 0004 6138 82 išrašas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš pateikto UAB „VLL Group“ sąskaitos banke Nr. NL13 INGB 0004 6138 82 2017 m. liepos 4 d. – 2019 m. kovo 3 d. laikotarpio išrašo matyti, kad iš šios sąskaitos buvo atlikti mokėjimai tik du kartus (2018 m. rugpjūčio 6 d. – 1 000,00 Eur; 2018 m. liepos 23 d. – 1 699,15 Eur). Įrodymų apie iš šios sąskaitos atliktus kitus mokėjimus, byloje nėra. Vien aplinkybė, kad atsakovė turi Nyderlandų banke sąskaitą ir iš jos atlieka mokėjimus, nesudaro pagrindo spręsti, kad pagrindinė atsakovės veikla vykdoma Nyderlanduose. Be to, ieškovas pateikė įrodymus, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus ir per Lietuvoje veikiančiuose bankuose atidarytas sąskaitas.

19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad ieškovas neišnaudojo visų skolos išieškojimo priemonių, todėl buvo pažeistas ultima ratio (kraštutinės priemonės) principas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kadangi yra išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Šiuo atveju ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsakovės atžvilgiu atliko priverstinio išieškojimo veiksmus, kurie nedavė jokių rezultatų, todėl ieškovui atsirado pakankamas pagrindas inicijuoti atsakovės bankroto bylą. Nors, apeliantų teigimu, ieškovas nepasinaudojo galimybe išieškoti iš įkeisto turto, tačiau pažymėtina, kad kaip matyti iš ieškovo pateiktų duomenų, atsakovės įsiskolinimas ieškovui yra didesnis, negu įkeisto turto vertė, todėl, net ir atlikus išieškojimą iš įkeisto turto, dalis atsakovės skolos ieškovui vis tiek liktų nepadengta. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovo reikalavimas galėtų būti patenkintas kitais būdais, nei bankroto bylos inicijavimu.

Dėl atsakovės nemokumo

20. Pagal JANĮ 21 straipsnio 2 dalį bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Įmonės nemokumo sąvoka apibrėžta JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, kur nurodyta, kad įmonės nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad UAB „VLL Group“ neturi nuosavybės teise registruotino nekilnojamojo turto, o jos vardu registruotų transporto priemonių dalyvavimas viešame eisme draudžiamas. Iš 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės 462 260 Eur turtą sudarė 138 949 Eur materialus turtas ir 321 159 Eur trumpalaikis turtas, o mokėtinos sumos sudarė 666 374 Eur (3 399 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir 662 975 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ). Įmonė 2018 m. patyrė 395 817 Eur nuostolį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių, byloje nėra duomenų apie vykdomą ūkinę komercinę veiklą, leidžiančią įvykdyti prievoles ateityje. Tokių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliantai iš esmės neginčija ir nepateikia jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog įmonė yra moki ir nėra pagrindo jai kelti bankroto bylą.

Dėl nemokumo administratoriaus

22. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas JANĮ nuostatas, atrinko ir paskyrė nemokumo administratorių. Bylos duomenys patvirtina, kad nemokumo administratoriaus kandidatūra buvo atrinkta naudojantis Nemokumo administratorių atrankos programa (JANĮ 2 straipsnio 16 dalis). JANĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo nutartis paskirti nemokumo administratorių yra neskundžiama. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su bankroto administratoriaus parinkimu ir paskyrimu.

Dėl bylos procesinės baigties

23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bankroto bylos iškėlimo klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė JANĮ bei Reglamento (ES) 2015/848 normas ir pagrįstai tenkino ieškovo pareiškimą dėl atsakovės UAB „VLL Group“ bankroto bylos iškėlimo. Todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Zelianka