- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-191/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Linas Šiukšta, Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- D. N.
- Nukentėjusysis
- L. J.
- Advokatai
- Danguolė Elena Mikalauskaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. N. priteista nukentėjusiajai L. J. 5274,98 Lt turtinei žalai ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1400 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu nuosprendžiu D. N. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
D. N. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2011 m. rugpjūčio 18 d. apie 14.00 – 16.00 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme ranka tyčia smogė ne mažiau dviejų smūgių A. K. į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis ir nubrozdinimais veide, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu 78 g kraujo krešulių ir 100 ml skysto kraujo virš kairio galvos smegenų didžiojo pusrutulio sferinio paviršiaus, kraują galvos smegenų skilveliuose, lokalų kraujo patekėjimą kairiame galvos smegenų sferiniame paviršiuje, virš centrinės vagos ir centrinio vingio ir galvos smegenų sumušimą kairiame galvos smegenų pamatiniame paviršiuje, pagal apatinį smilkininį vingį, ko pasėkoje plyšo kietąjį dangalą ir galvos smegenis jungiančios kraujagyslės, iš kurių įvyko kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi smegenų suspaudimu, koma, dėl ko nukentėjusysis mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. N. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir sumažinti paskirtą bausmę. Nuteistasis teigia, jog nusikaltimą padarė netyčia.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į bylos medžiagą bei teismo medicinos ekspertizės išvadas, kuriose nurodyta, jog nukentėjusysis buvo mušamas kelis kartus nuo 2011-08-04 iki 2011-08-18. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog ekspertas S. Laima nenustatė, prieš kiek laiko nukentėjusiojo galvos pakaušyje atsirado krešulys. Nuteistojo teigimu, šis krešulys atsirado 2011-08-05, kai nuketėjusįjį išgertuvių metu sumušė G. Ž. ir O. T., jis (D. N.) matė labai sumuštą A. K., jam buvo užtinusi akis ir sumušta galva. Dėl šių sumušimų ir lūžusio šonkaulio A. K. negalėjo dirbti miške, todėl likdavo namuose. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu O. T. ir G. Ž. melavo, kad nukentėjusysis sumuštas nebuvo ir niekuo nesiskundė iki 2011-08-18. Liudytoja T. K. patvirtino, jog iki nukentėjusiojo mirties matė, kad jis buvo sumuštas. Be to, liudytoja T. K. parodė mačiusi, kaip jis (D. N.) sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, po ko jis nukrito prie laiptų ant žolės ir pradėjo knarkti. T. K. nuprausė jam veidą ir pakvietė G. Ž. ir S. S., kad šie įneštų nukentėjusįjį į kambarį. Nukentėjusiajam kraujas nebėgo. Paguldytas ant grindų prie pečiaus nukentėjusysis buvo gyvas, knarkė, bandė atsistoti, kažką sakė, ką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino ir G. Ž.. Apelianto įsitikinimu, po to, kai nukentėjusysis bandė atsikelti ir kažką pasakyti G. Ž., jam buvo suduotas smūgis į smilkinį, nuo ko jis ir mirė. Greitosios medicinos pagalbos neleido iškviesti G. Ž., teigdamas, kad nukentėjusiajam nieko nėra. Po kažkurio laiko, S. S. pamatė, kad nukentėjusiajam iš nosies bėga kraujas, o apeliantui ir liudytojai T. K. būnant ant laiptų, iš namo išėjo L. P. ir pasakė, kad A. K. jau nebegyvas, tuomet nuteistasis ir T. K. iškvietė greitosios medicinos pagalbą.
Nuteistasis D. N. atkreipia dėmesį, jog liudytojas E. B. parodė, jog prabudęs pamatė ant pilvo gulintį A. K., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškintąsi, kaip nukentėjusysis galėjo atsigulti ant pilvo. Taip pat atkreipia dėmesį į liudytojo G. Ž. parodymus, kad jis neva nematė ir negirdėjo, kaip nuteistasis sudavė L. P., bet matė ir girdėjo, kad jis mušė A. K., tačiau pasakyti, iš kurios rankos ir į kurią kūno vietą sudavė, negalėjo. Taip pat pažymi, jog G. Ž., O. T., E. B. ir S. S., siekdami išvengti atsakomybės, melavo, jog A. K. sumuštas nebuvo ir niekuo nesiskundė. Be to, pastarieji parodymus davė tik po savaitės, o ne kitą dieną po padaryto netyčinio nusikaltimo. Apeliantas teigia, jog minėtų liudytojų negąsdino, jų nemušė, po padaryto nusikaltimo nesislėpė ir nevertė liudytojų meluoti.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog sužaloti nukentėjusįjį neturėjo jokių priežasčių, suduodamas vieną kartą A. K., nužudyti jo nenorėjo. Nuteistasis teigia, kad nuoširdžiai gailisi ir jei būtų matęs, kaip buvo mušamas A. K., būtų užkirtęs tam kelią.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. N. pripažino kaltu dėl A. K. nužudymo ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo. Vadovaujantis abejonių nekeliančia specialisto išvada Nr. M 1147/11 (01) ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, darytina išvada, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo, padaryto kietu buku daiktu (daiktais) kartotiniais trauminiais poveikiais traumuojant veidą, tuo sukeliant staigią galvos rotaciją (pasisukimą). Specialisto teigimu, pagal galvos sužalojimų mikroskopinį ir histologinį vaizdą, A. K. nustatyti galvos sužalojimai buvo padaryti dviem traumavimo epizodais. Pirmasis buvo 3-5 parų laikotarpyje iki mirties, po kurio išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas būtų kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu. Antrasis galvos traumavimo epizodas įvyko likus 4-12 valandų iki mirties, dėl plyšusių kraujagyslių sukeldamas intensyvesnį kraujavimą po kietuoju smegenų dangalu, smegenų suspaudimą išsiliejusiu krauju, kas būtų kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, sąlygojusiu nukentėjusiojo mirtį. Kiti sužalojimai A. K. galvoje mirčiai įtakos neturėjo.
Byloje esančiais liudytojų T. K. ir G. Ž. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną, prieš A. K. mirtį, pastarajam į galvą sudavė D. N.. To neginčija ir pats nuteistasis, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo, mano, kad ne jo suduotas smūgis buvo A. K. mirties priežastis. Apelianto keliamas versijas, kad A. K. galėjo mirti nuo anksčiau patirtų galvos sužalojimų ar, kad jam prieš mirtį dar galėjo suduoti G. Ž. paneigia byloje esantys įrodymai.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismui konstatavus, kad liudytoja T. K. negali atvykti į teisiamąjį posėdį dėl svarbios priežasties, buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1., b. l. 28-30). Iš jų seka, kad įvykio dieną buvo švenčiamas D. N. gimtadienis, kuriame be jo ir D. N. dalyvavo G. Ž., O. T., S. S., L. P. ir E. B.. Liudytojos teigimu. Švenčiant tarp D. N. ir nukentėjusiojo A. K. buvo kilęs žodinis konfliktas, o vėliau jai su D. N. rūkant lauke prie namo, priėjo ir A. K.. Pastarajam D. N. vieną kartą kumščiu sudavė A. K. į veidą, o šis nuo smūgio nukrito. Kaip matyti iš byloje esančio pirminės liudytojos T. K. apklausos protokolo, ši nenurodė mačiusi, kad A. K. būtų suduotas smūgis, teigė tik mačiusi ant kaimyninio namo laiptelių gulintį neblaivų vyriškį, kurį ji nesėkmingai bandė gaivinti (t. 1, b. l. 26-27). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklausta liudytoja T. K.. Pastaroji parodė, kad pirmosios apklausos metu parodymus davė bijodama grasinimų. Tuo tarpu papildomos apklausos metu (t. 1., b. l. 28-30) ji davė teisingus parodymus, juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 32-33). Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja patvirtino mačiusi, kad įvykio dieną, jai su D. N. būnant ant laiptelių prie namo, priėjo A. K., kuriam D. N. vieną kartą dešine ranka sudavė į kairiojo smilkinio sritį, nuo smūgio nukentėjusysis nukrito, ji bandė jam padėti, pakvietė į pagalbą kitus buvusius asmenis. Liudytojos T. K. teigimu, A. K. buvo sumuštas ir anksčiau, likus savaitei iki įvykio matė nukentėjusįjį laikantis už šonkaulių bei sumušimus ant jo veido. Įvykio dieną taip pat dar matėsi kraujosruvų likučiai paakiuose ir skruostuose. Be to, liudytoja T. K. parodė mačiusi, kad įvykio dieną D. N. ir A. K. tarp savęs visą laiką ginčijosi, kitų muštynių teigia nemačiusi. Šios liudytojos parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas G. Ž. parodė, kad švenčiant D. N. gimtadienį, pastarasis buvo neblaivus bei agresyvus kitų atžvilgiu, sudavė jam (G. Ž.) į skruostą. Dėl šios priežasties jis nuėjo į mašiną, iš kurios po to per veidrodėlį matė, kaip D. N. sudavė kumščiais kelis kartus L. P., o vėliau ir du kartus A. K. į skruostą bei smilkinį, dėl ko pastarasis nukrito. Liudytojas parodė vėliau padėjęs nunešti A. K. į namą, kuris, paguldžius jį ant čiužinio, dar nesėkmingai bandė atsistoti. Po kiek laiko G. Ž. pajudinus nukentėjusįjį, šis jau nereagavo (t. 1, b. l. 37-41). Pirmosios instancijos įpareigojimu liudytojas G. Ž. buvo apklaustas Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisėjo ir parodė iš esmės analogiškas su A. K. sumušimu susijusias aplinkybes, t.y., kad D. N. pastarajam du kartus ranka sudavė į veidą (t. 2, b. l. 148). Tai, kad G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė nepastebėjęs, į kurias tiksliai kūno vietas D. N. sudavė L. P., nepaneigia to, kad vėliau, pasikeitus situacijai lauke, kai prie D. N. priėjo A. K., liudytojas galėjo matyti, kaip D. N. sudavė A. K. du smūgius į veidą. Taip pat ir tai, kad liudytoja T. K. matė D. N. sudavus tik vieną smūgį A. K. į smilkinį, nepaneigia liudytojo G. Ž. parodymų apie tai, jog nukentėjusiajam buvo suduoti ne vienas, o du smūgiai.
Bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo D. N. apeliacinio skundo teiginių, jog A. K. galėjo mirti nuo liudytojo G. Ž. jam suduoto smūgio. Iš liudytojų parodymų seka, kad A. K. nukritus po D. N. jam suduotų smūgių, G. Ž. su S. S. įnešė pastarąjį į namą ir paguldė ant šono. Pats G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad bandė pajudinti gulintį A. K., tačiau šis nereagavo. Nei vienas iš byloje esančių liudytojų neparodė matęs, kad G. Ž. būtų sudavęs bandančiam atsikelti nukentėjusiajam. Tokia nuteistojo prielaida vertinama kaip gynybinė versija, siekiant sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Juolab, kad kaip matyti iš paties D. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis pats įvykio metu buvo neblaivus, nuo to laiko, kai iš namo išėjo į kiemą beveik nieko neprisimena (t. 1, b. l. 73-75). Liudytojos T. K. nurodyta aplinkybė, kad po A. K. sumušimo G. Ž. sakė, jog nebūtina kviesti greitąją medicinos pagalbą, D. N. keliamos versijos taip pat nepatvirtina. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog liudytojo E. B. teigimu, įneštas į namą nukentėjusysis gulėjo ant pilvo iš esmės neprieštarauja kitų liudytojų parodymams, kad po sumušimo nukentėjusysis buvo įneštas į namą ir paguldytas ant šono.
Liudytojų T. K. ir G. Ž. parodymus, jog D. N. buvo agresyvus ir sumušė A. K. iš dalies patvirtina ir tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų L. P. bei S. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad įvykio dieną švenčiant D. N. gimtadienį pastarasis dėl girtumo buvo agresyvus, su visais konfliktavo, buvo sudavęs smūgius ir L. P. bei S. S. (t. 2, b. l. 171-174).
Atmestina ir apelianto skunde keliama versija, kad A. K. galėjo mirti nuo dar iki mirties dienos jam suduotų smūgių į galvą. Kaip jau buvo minėta, teismo medicinos ekspertas nustatė, kad A. K. galvos sužalojimai buvo padaryti dviem traumavimo epizodais: pirmasis buvo 3-5 parų laikotarpyje iki mirties, o antrasis galvos traumavimo epizodas įvyko likus 4-12 valandų iki mirties. Nagrinėjant D. N. apeliacinį skundą apklaustas teismo medicinos ekspertas S. Laima patikslino, kad A. K. lavono ištyrimo metu yra nustatytas traumavimas prieš mirtį, pasireiškęs nubrozdinimu pakaušyje nukentėjusiajam jau praradus sąmonę, tačiau šis sužalojimas mirčiai reikšmės neturėjo, bei sužalojimu, sukėlusiu kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir lėmusiu nukentėjusiojo mirtį. Ekspertas patikslino ir savo išvadas dėl byloje pateiktoje specialisto išvadoje nurodyto pirmojo A. K. galvoje nustatyto traumavimo epizodo. Šis senesnis traumavimo epizodas 3-5 parų laikotarpiu iki mirties pasireiškė tiek išoriniais sužalojimais veide, tiek galvos smegenyse. Pagal sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisykles, tai būtų vertinama, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad po šio traumavimo epizodo nukentėjusysis vaikščiojo, vartojo alkoholį, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. S. Laima patvirtino, kad būna atvejų, kai tokius sužalojimus asmenys išgyvena be medicininės pagalbos, galvoje išsiliejęs kraujas susisiurbia atgal ir žmogus gyvena toliau be jokių liekamųjų reiškinių. Tuo tarpu po paskutiniojo traumavimo epizodo, likus 4-12 valandų iki nukentėjusiojo mirties, išsiliejo kritinė kraujo masė, dėl ko ir įvyko A. K. mirtis. Eksperto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad buvo keli mušimo epizodai, kurių metu traumuotos tos pačios veido dalys, negalima paskaičiuoti, kiek tiksliai tų trauminių poveikių buvo, todėl ir duodama išvada, kad buvo padaryta ne mažiau dviejų trauminių poveikių. Eksperto tvirtinimu, sudėtinga vertinti, kaip galėjo įtakoti paskutinį epizodą pirmasis sužalojimo epizodas, galbūt reikėjo mažesnio to trauminio poveikio į veidą, mažesnio smūgio. Be to, nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kuris skystina kraują, kraujagyslės lengviau plyšta, todėl susieti pirmąjį sužalojimo epizodą su paskutiniuoju kategoriškai negalima. Nors D. N. teigia sudavęs tik vieną smūgį, kuris negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, tačiau pasak eksperto, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kraujyje rastą virš 2 promilių etilo alkoholio kiekį, ir vienas smūgis galėjo įtakoti galvos kraujagyslių plyšimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu.
Apelianto keliamą versiją, kad A. K. mirties priežastis buvo pastarajam 2011 m. rugpjūčio 5 d. padaryti sužalojimai, paneigia eksperto paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje. S. Laimos teigimu, nėra duomenų, kad nukentėjusiajam galėjo būti padaryti sužalojimai 2011 m. rugpjūčio 5 dieną, tačiau ir negalima kategoriškai paneigti, kad kažkokie sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti ir nurodytą dieną, tačiau sužalojimai turėjo būti nežymūs. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad kiti bylos liudytojai, išskyrus liudytoją T. K., neigė anksčiau matę sužalojimus A. K. veide, nei patvirtina, nei paneigia D. N. kaltės dėl prieš mirtį suduoto smūgio nukentėjusiajam. Be to, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, dėl ankstesnių A. K. sužalojimų yra pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas.
Taigi, įvertinus specialisto išvados turinį bei specialisto duotus paaiškinimus darytina išvada, kad nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog mirtini sužalojimai A. K. galėjo būti padaryti anksčiau. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo manymu, būtent smurtiniai D. N. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Priežastingumo negali paneigti ir apelianto nurodyti faktai apie anksčiau nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, galimai įtakojusius sužalojimo mastą ir pasekmes.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patikrinti visi byloje esantys ir apeliacinio proceso metu gauti reikšmingi duomenys paneigė nuteistojo skunde išdėstytas versijas ir leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent nuteistojo sąmoningai padaryta veika (sudavimas į galvą), o ne kokios nors kitos aplinkybės sukėlė nukentėjusiojo mirtį. D. N. atėmė nukentėjusiajam gyvybę sąmoningai suduodamas į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą. Asmens kaltė teismų praktikoje nustatoma ne vien pagal nuteistojo parodymus, jo vidinį įsitikinimą, tačiau pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos neprieštaraujant tokios teismų praktikos reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. N. veikė netiesiogine tyčia, t.y. suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, D. N. suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti.
Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. N. kaltu dėl A. K. nužudymo ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltė yra įrodyta byloje surinktais ir objektyviai ištirtais įrodymais. Apelianto prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas
Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie šališką pirmosios instancijos teismą vertinami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais bylos duomenimis.
Pagrįstai pripažinęs D. N. kaltu ir nuteisęs pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teismas jam paskyrė teisingą bausmę, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė D. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) bei nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. N. buvo aštuonis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, vėl padarė naują tyčinį labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomus padarinius, charakterizuojamas neigiamai, ir skyrė bausmę, kurios dydį nustatė vieneriais metais didesnį negu įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Laikyti tokio dydžio bausmę pernelyg griežta nėra teisinio pagrindo.
Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. N. apeliaciniame skunde, nėra pagrindų nuosprendžiui pakeisti.
Esant tokioms aplinkybėms keisti skundžiamo nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, o nuteistojo D. N. apeliacinis skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.