- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-677-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14348-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- A. N., A. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Č. P., S. P., I. P., Nacionalinės žemės tarnybos
- Kategorijos
- 128.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. N. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-23 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. N. ir A. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Č. P., S. P., I. P. ir Nacionalinės žemės tarnybai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. po N. P. mirties paveldėjo iš pastarojo 16 hektarų ploto žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44, Vilniuje, ir jį valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos. Nurodė, kad pareiškėjų proseneliui N. P. nuosavybės teise priklausė 16 hektarų ploto žemės sklypas, buvęs Ogurkova g. 44, Vilniuje (vėliau pakeista į Ogurkova g. 65), dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini). 1926-04-28 mirus N. P., minėtą žemės sklypą paveldėjo jo sūnus J. P. ir valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos. Mirus J. P., pareiškėjų motina A. P. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad pastaroji atkurtų jos nuosavybės teises į J. P. priklausiusį žemės sklypą, tačiau neturėjo reikalingų dokumentų. Mirus pareiškėjų motinai, jos 2008-10-21 priėmė velionės palikimą, tame tarpe teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pasak pareiškėjų, nėra jokių išlikusių dokumentų, patvirtinančių, kad jų senelis J. P. priėmė savo tėvo palikimą ir valdė iki nacionalizacijos, todėl minėtas faktas turi būti patvirtintas teismo sprendimu.
Nacionalinės žemės tarnyba su pareiškimu nesutiko. Pabrėžė, kad pareiškėjos nenurodė, kokiu pagrindu N. P. ir J. P. valdė 16 hektarų ploto žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44(65), Vilniuje.
Šalies argumentai
I. P. ir Č. P. patvirtino pareiškėjų nurodytas aplinkybes bei sutiko su jų pareiškimu. Papildomai nurodė, kad jie gimė ir gyveno adresu Ogurkova g. 44(65), Vilniuje.
S. P. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-12-23 priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjų A. N. ir A. Š. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nustatė, kad N. P. buvo J. P. tėvas, A. P. buvo J. P. dukra, o A. N. ir A. Š. - A. P. dukterys. N. P. nuosavybės teise priklausė 1600 matavimo vienetų ploto žemės sklypas, buvęs Ogurkova g. 44, Vilniuje. Įvertinęs pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta, kad adresas Ogurkova g. 44, Vilnius, buvo pakeistas į Ogurkova g. 65, Vilnius. Vadinasi, nėra duomenų, kad Ogurkova g. 44 ir Ogurkova g. 65 yra vienas ir tas pats objektas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pripažino, kad nėra aiškus daiktinių teisių į konkretų žemės sklypą faktas J. P. atžvilgiu, bei konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad J. P. po N. P. mirties paveldėjo iš pastarojo 16 hektarų ploto žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44, Vilniuje, ir jį valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos. Todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjų prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, net ir faktinės aplinkybės konstatavimas, kad J. P. galėjo turėti daiktines teises į žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44, Vilniuje, nesudarytų pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtą žemės sklypą J. P. valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos, kadangi byloje nėra jokių duomenų, sudarančių prielaidas manyti apie tokių aplinkybių egzistavimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantės A. N. ir A. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų prašymą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. po savo tėvo N. P. mirties paveldėjo 1 600 (16,00 ha) žemės sklypą Ogurkova g. 44, Vilniuje ir ją valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Apeliančių nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad nėra duomenų, jog Ogurkova g. 44 ir Ogurkova g. 65 yra vienas ir tas pats objektas, nes Namų knygoje yra padaryti atitinkami įrašai – skaičius „44“ užbrauktas ir vietoj jo įrašytas „65/16“, o gatvės pavadinimas išlikęs. Jeigu Ogurkova g. 44 ir Ogurkova g. 65 būtų buvę atskiri objektai, jiems turėjo būti užvestos ir išduotos atskiros namų knygos. Apeliančių vertinimu, neteisinga ir teismo išvada, kad nėra jokių duomenų, jog J. P. name, esančiame Ogurkova g. 44, Vilniuje, gyveno iki 1940 metų, kad esą nėra duomenų, jog po N. P. mirties daiktinės teisės į žemės sklypą perėjo J. P., nes liudytojai patvirtino, kad J. P. turėjo daug žemės, o Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-12-29 raštas Nr. Nr. R4-5529 patvirtina, kad ūkininkas J. P. išvyko 1946-09-15. Pagal N. P. mirties metu paveldėjimo santykius reglamentavusius Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104 ir 1127 straipsnius, J. P., faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, priėmė palikimą ir valdė jį iki išvykimo 1946-09-15.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad Ogurkova g. 44 ir Ogurkova g. 65/16 yra skirtingi objektai, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, dokumentų apie namo Širvintų g. 65 numeracijos pasikeitimus nėra. Esą faktą, kad paminėtais adresais buvo du skirtingi objektai, patvirtina tai, kad namo Ogurkova 65/16, Vilniuje, knygoje nėra registruotas N. P., kaip ankstesnis šio namo savininkas. Apeliantų pateiktu Ogurkova gatvės namų valdų numeracijos sąrašu suinteresuotas asmuo prašo nesivadovauti, nes šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Be to, esą šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad iš pradžių namo valdai, kurioje gyveno N. P., buvo projektuotas Nr. 65/16, bet suteiktas Nr. 44. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad J. P. po N. P. mirties priėmė jo palikimą. Suinteresuotas asmuo nesutinka, kad žemės sklypas Ogurkova g. 44, Vilniuje buvo 16,00 ha ploto, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001-04-05 pažymėjime Nr. T-120-T nėra nurodyti žemės matavimo vienetai ir nėra pateikta jokių kitų, atitinkamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspęsta byla . Nagrinėjamuoju atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus gali priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjų reikalavimus iš dalies (CPK 7 str., 329 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011-06-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011 pažymėjo, kad nuosavybės teisės į asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos specialia įstatymo leidėjo nustatyta tvarka. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Įstatymo 2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (Įstatymo 17 straipsnis), ir kt. Įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Dokumentų sąrašas tikslinamas Įstatymo lydimuosiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nei Įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Minėta, kad kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. Kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turto pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tai, kad tokiu atveju procesas vyksta ne administracine, o civilinio proceso nustatyta tvarka, lemia įrodinėjimo skirtumus. Spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas visų pirma vadovaujasi CPK nustatytomis normomis, tarp jų ir reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis; įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Taigi CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.
Byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjos A. N. ir A. Š. po jųdviejų motinos A. P. mirties priėmė jos palikimą (b. l. 13). A. P. yra J. P. dukra (b. l. 18), o N. P. buvo J. P. tėvas (b. l. 16). N. P. mirė 1926-04-28 (b. l. 57). J. P. mirė 1959-05-18 Lenkijos Respublikoje (b. l. 22). Gatvės Ogurkova pavadinimas pakeistas į (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimą (b.l.14).
Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, kad šios kategorijos bylose teismai atlieka aktyvų vaidmenį (CPK 8, 179 str., 443 str. 8 d.), apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, siekdamas išsireikalauti dokumentus, reikšmingus visapusiškam bylos aplinkybių išsiaiškinimui. Tokiu būdu į bylą buvo pateikta 2011-11-18 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-1899, kuri patvirtina, jog Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, miesto nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąrašų byloje (be datos, ne anksčiau 1925 m.) įrašytas N. P., Ogurkova g. 44, Vilniuje turėjęs 1 600 (matavimų vienetai nenurodyti) žemės sklypą ir vieną medinį namą. Kartu pažymėta, kad kitų gatvių žemės sklypų sąrašuose matavimo vienetai yra nurodyti kvadratiniais metrais arba kvadratiniais sieksniais (b. l. 200). Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauto Vilniaus miesto atskirų sklypų plano, paruošto ne vėliau 1930 m. balandžio mėnesio, matyti, kad N. P. sklypas, pažymėtas 44 numeriu, savo dydžiu yra panašus į kaimyninius sklypus, esančius toje pačioje gatvėje, ir pagal bendrą grafišką pavaizdavimą jokiu būdu negali būti 16 ha ploto – teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas labiausiai tikėtinai išvadai, kad žemės sklypas Ogurkova g. 44, Vilniuje buvo 16 arų ploto (b. l. 202-204). Nustatytos aplinkybės, kad N. P. mirė 1926 metais, o Ogurkova g. 44, Vilniuje Namų knygoje užfiksuota, jog savininkui P. (vardas neįskaitomas) priklausančiame name 1931 metais su šeima gyveno J. P., sūnus N., gimęs 1901-05-28, sudaro pagrindą pripažinti, kad po N. P. mirties nekilnojamąjį turtą Ogurkova g. 44, Vilniuje faktiškai valdė velionio sūnus J. P. (b. l. 6-12). Pastarasis rašytinis įrodymas yra reikšmingas ir tuo, kad jis patvirtina, jog namo Ogurkova g. numeris iš 44 buvo pakeistas į 65/16 – namų knygos kopijoje akivaizdžiai matyti, kad buvęs skaičius „44“ yra užbrauktas ir viršuje užrašytas skaičius „65-16“ (b. l. 6). Tokį šių aplinkybių vertinimą patvirtina ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 2011-11-18 pažymoje Nr. R4-1899 nurodydamas, kad archyviniame fonde, namo Ogurkova g. 65/16 (buvęs 44) 1931-04-14-1940-05-29 namų knygoje įrašyti N. ir A. (taip nurodyta dokumente) vaikai, jų tarpe P. J., gimęs 1901 metais (b. l. 200). Be to, byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad gyvenamoji valda, nuosavybės teisėmis priklausiusi N. P., turėjo Ogurkova gatvėje 44 numerį ir kad buvo projektuojamas jo pakeitimas į 65/16 (b. l. 106-109). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektui, buvusiam Vilniuje, Ogurkova g. Nr. 44 buvo suteiktas Nr. 65/16.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad J. P. gyveno aptariamame name su žemės valda iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba teismui pateikė 2009-05-18 pažymą Nr. R4-1164, patvirtinančią, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose, Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) g. (buvusios Ogurkova) 65-4 gyventojo P. J. buto – ūkio lape įrašyti: P. J., gimęs 1901-05-28, ir kiti jo šeimos nariai: N., gimusi 1903 metais, sūnus – Česlavas, gimęs 1923-10-10, sūnus J., gimęs 1926-01-01 ir duktė A., gimusi 1930-03-13 (b. l. 211). Palyginus šiuos duomenis su duomenimis, užfiksuotais Ogurkova g. 44 (keisto į 65/16), Vilniuje buvusio namo Namų knygoje, akivaizdu, kad abiejuose dokumentuose yra pateikiami duomenys apie J. P. šeimą, nors ir yra nežymių netikslumų. Pažymėtina, kad aptartoje namų knygoje (b. l. 8 ir 11) yra nurodytas ir adresas Ogurkova g. 65/16-4, todėl tai leidžia spręsti, kad surašymo metu, užrašant adresą, nebuvo užrašytas kampinis numeris. Byloje taip pat yra įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad J. P., gimęs 1901 m., gyvenantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1946-09-15 išvyko į Lenkiją (b. l. 208-210).
Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjų A. N. ir A. Š. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto tenkinti iš dalies, nustatant, kad J. P. po N. P. mirties paveldėjo iš pastarojo 16 arų ploto žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44, Vilniuje, ir jį valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus ir į tai, kad pareiškėjai neįrodė, o teismui, įvykdžius pareigą imtis visų būtinų priemonių visapusiškam bylos aplinkybių išaiškinimui, nebuvo gauta jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie N. P. nuosavybės teisėmis turėtą ir J. P. paveldėtą didesnio ploto žemės sklypą Ogurkova g. 44, Vilniuje, pareiškėjų A. N. ir A. Š. pareiškimas likusioje dalyje netenkintinas (CPK 178, 443 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Patenkinti pareiškėjų A. N. ir A. Š. pareiškimą iš dalies: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. po N. P. mirties paveldėjo iš pastarojo 16 arų ploto žemės sklypą, buvusį Ogurkova g. 44, Vilniuje, ir jį valdė iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos.
Šis juridinę reikšmę turintis faktas reikalingas nuosavybės teisių atkūrimui.
Likusioje dalyje pareiškėjų prašymo netenkinti.