- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-27
- Bylos Nr.
- 1S-142-113/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valentinas Janonis
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjęs J. V. ir V. V. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutarties, kuria buvo atmestas jų skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-12-21 nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė 2009-11-25 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą pagal J. V. ir V. V. pareiškimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d., padarymo, V. ir R. G. veiksmuose nenustačius šio nusikaltimo požymių.
J. V. ir V. V. apskundus prokurorės 2009-11-25 nutarimą, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2009-12-21 nutarimu jų skundą dėl prokurorės 2009-11-25 nutarimo panaikinimo atmetė.
J. V. ir V. V. apskundus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-12-21 nutarimą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-03-24 nutartimi jų skundą dėl šio nutarimo panaikinimo atmetė.
Klaipėdos apygardos teisme gautas J. V. ir V. V. skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutarties, juo pareiškėjai prašo panaikinti šią nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą: panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-12-21 nutarimą bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2009-11-25 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti. Pareiškėjų nuomone, teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. nustato, kad nuosavybė Lietuvos Respublikoje yra neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Ginant privačią nuosavybę, jau seniai yra suformuota teismų praktika dėl to, kokie asmenų veiksmai, sprendžiant tarpusavio nesutarimus, gali ir turi būti pripažįstami kaip nusikalstamai. Tuo tarpu Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, neatsižvelgdama į susiformavusią teismų praktiką, be jokių argumentų nusprendė, kad R. ir V. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d., sudėties požymių visumos. Taip pat ikiteisminio tyrimo teisėja, atmesdama skundą, nevertino jų, pareiškėjų, nurodyto argumento, jog V. ir R. G. kitus nesutarimus su jais, gyvenamojo namo bendrasavininkiais, sprendė įstatymų nustatytais būdais ir tvarka, t. y. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo jiems atlikti atitinkamus veiksmus, tačiau šiuo atveju į teismą nesikreipė, o savavaldžiavo. R. ir V. G., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos ir nesikreipdami į teismą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę ir padarė didelės žalos jų, pareiškėjų, teisėms ir teisėtiems interesams: būdami gyvenamojo namo bendrasavininkiai, kilus ginčui dėl elektros, vandens, šildymo sistemų funkcionavimo ir priklausymo, privalėdami kreiptis į teismą su ieškiniu, to nepadarė, o savavališkai, be jokio teismo sprendimo, atjungė vandens, šildymo, elektros tiekimą. Kadangi V. ir R. G., esant nesutarimui, į teismą nesikreipė, o savo, kaip bendraturčių, teises gynė įstatymais nenumatytomis priemonėmis ir būdais, pareiškėjų nuomone, jie savavaldžiavo ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d. Net valstybinės institucijos yra konstatavusios, jog jie nesilaiko įstatymais nustatytos tvarkos: Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos raštiškai patvirtino (2008-02-01 raštas Nr. 14-29), kad V. G. be perspėjimo atjungė namo dalies šildymą ir tuo pažeidė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 153 p. reikalavimus, AB „Klaipėdos vanduo“ taip pat raštiškai (2008-01-25 raštas Nr. 3/1-1945) patvirtino, kad V. G. veiksmai yra neteisėti, kad jis privalo kitiems namo gyventojams nekliudyti naudotis geriamu vandeniu. Taip, pasak J. ir V. V., formuojama išskirtinė, prieštaraujanti susiformavusiai teismų praktikai praktika, pagal kurią nesutarimus su kaimynais galima spręsti ne teisminiu, o „jėgos“ būdu.
Pareiškėjams nesuprantama, kodėl ikiteisminio tyrimo teisėja, nagrinėdama jų skundą, nesivadovavo tais pačiais protingumo ir teisingumo kriterijais, vertindama jų, kaip nukentėjusiųjų, padėtį. Jie dėl R. ir V. G. kaltės ir neteisėtų, nusikalstamų veiksmų turėjo žiemą gyventi be būtiniausių buitinių poreikių užtikrinimo – elektros, šalto ir karšto vandens, vandenį buvo priversti atsinešti iš kaimynų arba pirkti parduotuvėje, o jo pasišildyti buvo neįmanoma, nes namuose dėl R. ir V. G. kaltės nebuvo elektros. Šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo teisėja nevertino.
Ikiteisminio tyrimo teisėja konstatavo, jog tai, kad prieš R. ir V. G. per pastaruosius dvejus metus buvo pradėti 4 ikiteisminiai tyrimai, neleidžia teigti, jog jie nuolat nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, nes jie nėra teismo pripažinti kaltais. Tačiau, pareiškėjų nuomone, atsižvelgiant į situaciją, tokie duomenys laikytini R. ir V. G. charakterizuojančia medžiaga, atspindinčia jų požiūrį į įstatymais nustatytą tvarką.
Vadovaujantis BPK 64 str., ikiteisminio tyrimo teisėjui nagrinėjant skundą, gali būti rengiamas posėdis, į kurį turi būti kviečiamas prokuroras, įtariamasis, įtariamojo gynėjas, skundą padavęs asmuo ir jo atstovas. Pasak pareiškėjų, jie, pateikdami skundą, prašė skundo nagrinėjimui surengti posėdį, tačiau toks posėdis surengtas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-03-24 nutartyje apie tokį jų prašymą net neužsiminė, taip pat nenurodė jokių priežasčių ir motyvų, dėl ko posėdis nebuvo surengtas. Taip jie ne tik neturėjo galimybės teisėjai paaiškinti visos situacijos, bet ir buvo apribota jų teisė skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjos atsisakymą surengti teismo posėdį.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, J. ir V. V. nuomone, prokurorė, priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, neišnaudojo visų galimybių surinkti reikšmingus šiam tyrimui duomenis, nesiekė nustatyti aplinkybių, kurios leistų padaryti išvadą, yra ar nėra nusikalstamos veikos požymių, o ikiteisminio tyrimo teisėja neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo jų skundą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.
J. V. ir V. V. skundas atmestinas ir paliktina galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutartis.
Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 str.
Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindus ir tvarką reglamentuoja BPK 168 str. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nustačius jų egzistavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Aukštesniojo teismo nuomone, šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai, esant aiškiai BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytai aplinkybei, t. y. R. G. ir V. G. nepadarius veikos, turinčios BK 294 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.
Už savavaldžiavimą numatyta ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 str. savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.
BK 294 str. nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, antroje dalyje – savavaldžiavimas, padarytas pavartojant psichinę ar fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį.
Nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių – veika, padariniai, priežastinis ryšys – ir subjektyviųjų požymių – kaltė, motyvas, tikslas – visuma yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. numatytos sąlygos. Nesant bent vieno iš šių požymių, baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 294 str. 1 d., negali būti taikomas. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti padaroma tiek turtinė, tiek moralinė. Pareiškėjai savo skunde nurodo, kad padaryta didelė žala jų teisėms ir teisėtiems interesams.
Nagrinėjamų skunde nurodytų aplinkybių esmė – kilęs skirtingų interesų turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai garantuoja savininkui teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir spręsti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės. Kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo kišimosi į ją ir kitų pažeidimų. Darytina išvada, kad skunde keliami klausimai vertintini ne tik J. V. ir V. V. interesų pažeidimo aspektu, bet ir R. G. ir V. G. nuosavybės teisinės apsaugos požiūriu. Manytina, kad prokurorai ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisingai įvertino skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konflikto aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad R. ir V. G., įgyvendindami turimą subjektinę teisę, ignoravo civilinėje teisėje nustatytus reikalavimus ir elgėsi savavališkai, tačiau pagrindas baudžiamajai atsakomybei taikyti atsiranda tik tada, kai savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Inkriminuojant savavaldžiavimą, yra būtini subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai, kad R. ir V. G. suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad jų veiksmais bus padaryta didelė žala, ir to norėjo arba nenorėjo, nors ir leido jai kilti. Taigi šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tokios aplinkybės nėra nustatytos. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad tarp bendraturčių yra ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, kuris gali būti išspręstas teisme civilinio proceso tvarka. Prokurorai ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę visas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 1 d. kilti nėra visų būtinų sąlygų. Teismas pritaria ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų nuomonei, kad konfliktas tarp skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų neturi būti kriminalizuojamas, J. V. ir V. V. teisė pareikšti civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka priimtais prokurorų nutarimais ir teismo nutartimi nėra suvaržyta ar atimta.
Skundo argumentas, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, nagrinėdama skundą, nesilaikė BPK 64 str. reikalavimų, nėra pagrįstas. BPK 64 str. 4 d. nustato, kad teisėjui nagrinėjant skundą, gali būti rengiamas posėdis, tačiau tai nėra privaloma. Ar tokį posėdį rengti ir į jį kviesti suinteresuotus proceso dalyvius yra būtina, sprendžia pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, atsižvelgdamas į galimybę priimti sprendimą dėl skundo, remiantis gauta rašytine medžiaga. Minėtas straipsnis nereikalauja, kad dėl posėdžio surengimo būtų priimamas procesinis dokumentas, todėl nėra numatyta ir pareiškėjų teisė apskųsti teisėjo veiksmus dėl posėdžio rengimo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog tiek prokurorų nutarimai, tiek skundžiama teismo nutartis, palikusi galioti nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
J. V. ir V. V. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutarties, kuria buvo atmestas jų skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-12-21 nutarimo panaikinimo, atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutartį.
Nutartis neskundžiama.