Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nutarimo R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnas R. R., R. ir G. bendrijos tikrajam nariui, 2005 m. balandžio 14 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodyta, kad 2005 m. kovo 16 d. R. R. buvo įteiktas privalomas vykdyti Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas Nr. 382-268, kurio 1 punkte nurodyta S. P. pažymėti ir išmokėti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą iki 2005 m. kovo 31 d. Nurodytu terminu R. R. pažeidimo nepašalino ir tuo pažeidė Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 4, 6 dalių reikalavimus. R. R. veika kvalifikuota pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41² straipsnį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2005 m. birželio 21 d. nutarimu R. R. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Teismas nustatė, kad S. P. nedirbo viršvalandžių. Darbo sutartyje (2004 m. birželio 30 d.) nustatytas sutrumpintas darbo laikas – ne mažiau 4 valandų tris dienas per savaitę – netikslus. Tai pripažino darbo inspekcija 2005 m. kovo 22 d. reikalavime (pakartotiniame Nr. 382-268A). Teismas konstatavo, kad darbo sutartyje nurodytas laikas ,,ne mažiau 4 valandų“ nedraudė S. P. dirbti 8 valandas per dieną, ką pastarasis ir darė.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Darbo kodekso 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kas yra viršvalandinis darbas. Faktiškai dirbtas darbo laikas virš nustatyto ne viso darbo laiko (Darbo kodekso 146 str.) laikomas viršvalandiniu. S. P. buvo nustatytas ne visas darbo laikas (darbo sutartyje pažymėta sutrumpintas darbo laikas), o darbuotojas dirbo 8 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę, todėl jo dirbtas laikas yra laikytinas viršvalandiniu. Tai, kad darbo inspekcija papildomame reikalavime Nr. 382-268A nurodo pažeidimą, jog netiksliai nustatytas darbo laikas S. P. ir nurodo pašalinimo terminą nuolat, reiškia, kad R. R. tokių pažeidimų ateityje nedarytų, o ne tai, jog laikas, dirbtas virš nustatyto darbo laiko sutartyje, nėra viršvalandinis.

R. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nutarimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnė, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, rėmėsi tik prielaidomis ir prieštaringomis išvadomis dėl tų pačių faktinių aplinkybių. Antruoju reikalavimu darbo inspekcija paneigė 2005 m. kovo 15 d. reikalavime savo pačios deklaruotą prezumpciją apie tai, kad S. P. buvo nustatytas darbo laiko sutrumpinimas ir jis dirbo viršvalandžius, kas panaikina darbdavio pareigą mokėti už menamus viršvalandžius ir administracinę atsakomybę už darbo inspektoriaus nurodymo neįvykdymą. Priešingai, nei nurodoma Valstybinės darbo inspekcijos dokumentuose ir apeliaciniame skunde, darbo sutarties Nr. 62 3 punkte yra nustatytas ne sutrumpintas darbo laikas ir net ne visas darbo laikas, o netiksliai taikant Darbo kodekso nuostatas yra nustatytas minimalus darbo laikas, kurį darbuotojas privalėjo atidirbti per darbo savaitę: ne mažiau kaip 12 valandų per ne mažiau kaip 3 darbo dienas (ne mažiau kaip 4 valandas per darbo dieną), preziumuojant, jog dirbdamas šį minimalų darbo laiką darbuotojas dirbs ne daugiau kaip 8 valandas per darbo dieną ir 40 valandų per darbo savaitę. Pagal Darbo kodekso 145 ir 146 straipsnių esmę ir turinį sutrumpintas darbo laikas yra darbo laikas, kurio darbdavys negali viršyti, t. y. maksimalus darbo laikas, kurį darbuotojas privalo atidirbti per tam tikrą laikotarpį. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje yra nustatytas ne maksimalus darbo laikas, kurį privalėjo atidirbti darbuotojas, o atsižvelgiant į darbuotojo prašymą turėti laiko ir kitiems projektams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Asmeniui patrauktam administracinėn atsakomybėn R. R. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame pareikštas kaltinimas dėl to, jog jis neįvykdė Valstybinės darbo inspekcijos 2005 m. kovo 15 d. reikalavimo Nr. 382-268 1 punkto (toliau – ir Reikalavimas), o būtent S. P. nepažymėjo bei neišmokėjo darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą. Apeliacinis skundas ir bus nagrinėjamas administracinio teisės pažeidimo protokole fiksuoto pažeidimo ribose.

2004 m. birželio 30 d. tarp R. ir G. Bendrijos ir S. P. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 62. Joje nustatytas darbuotojo darbo laikas: „ ne mažiau 4 valandų tris dienas per savaitę“ (b.l. 5). Taigi akivaizdu, kad S. P. tarpusavio susitarimu su darbdaviu įsipareigojo dirbti ne mažiau kaip po keturias valandas tris dienas per savaitę. Toks susitarimas, nors ir nėra pakankamai tikslus, neprieštarauja reikalavimams keliamiems sudarant darbo sutartį (Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pavartoto žodžių junginio analizė suponuoja išvadą, kad darbuotojas su darbdaviu sulygo dėl mažiausios darbo laiko trukmės, kuri yra ne mažesnė kaip keturios darbo valandos tris dienas per savaitę ir ilgiausios, neviršijančios keturiasdešimties valandų per savaitę. Pastaroji pozicija sietina su įstatymų leidėjo įtvirtintu imperatyvu dėl leistino darbo laiko apimties per savaitę (Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktui, o jos nuostatos, keliančios neaiškumų turi būti aiškinamos laikantis Darbo kodekse įtvirtintų teisės normų apimtyje.

Viršvalandiniais darbais laikytini darbai, dirbami viršijant Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje, 145, 146 straipsniuose ir 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą darbo laiko trukmę.

Administracinėje byloje nebuvo surinkta įrodymų dėl darbuotojo S. P. darbo laiko trukmės viršijančios darbo laiką, apibrėžtą Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, Valstybinės darbo inspekcijos 2005 m. kovo 15 d. 1 punkto reikalavimo R. ir G. Bendrija vykdyti neprivalėjo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinio skundo nepatenkinti.

Nutartis neskundžiama.