Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-215-245/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00764-2014-4

2015 m. vasario 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Tomui Žulauskui, dalyvaujant prokurorui Andrej Klimaševskij, nuteistojo R. A. gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei, nukentėjusiajai J. Ž., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti ir per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, dirbant po 10 (dešimt) valandų per mėnesį.

Visiškai tenkintas nukentėjusiosios J. Ž. civilinis ieškinys ir iš R. A. priteista 48 (keturiasdešimt aštuoni) Lt nukentėjusiosios naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2014-06-09, apie 08.00 val., prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų kaire koja vieną kartą spyrė į pilvo sritį savo sutuoktinės E. Č. motinai J. Ž., dėl ko ji nugriuvo ir susižalojo kairę ranką, t. y. padarė nubrozdinimą kairės plaštakos delniniame paviršiuje, tuo sukėlė nukentėjusiajai J. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendis dėl R. A. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl apkaltinamojo nuosprendžio naikinti nėra pagrindo.

Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė paties kaltinamojo daliniu prisipažinimu ir duotais paaiškinimais, nukentėjusiosios J. Ž. parodymais, liudytojos E. Č. parodymais, valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvada Nr. G1365/14(02), įvykio vietos apžiūros protokolais, liudytojo (nukentėjusiojo), įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, rašytine bylos medžiaga. Analizuodamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną jų atskirai, taip pat ir jų visumą, vadovaudamasis loginiu, sisteminiu surinktų duomenų aiškinimu, ėmėsi priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, todėl padarė teisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tačiau šį teiginį iš esmės paneigia jo paties tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai ir paaiškinimai. R. A. neneigia, kad įvykio dieną, t. y. 2014-06-09, ryte, buvo prie buto, kuriame gyvena nukentėjusioji J. Ž., durų. Taip pat neneigia, jog tarp jo ir jo žmonos E. Č. motinos J. Ž. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jis rankomis pastūmė nukentėjusiąją, tačiau neigia koja spyręs J. Ž. į pilvo sritį. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog santykiai tarp R. A. ir jo žmonos E. Č. įvykio metu buvo komplikuoti, vyko skyrybų procesas, kurio iniciatorė buvo E. Č.. Siekdama išvengti nereikalingų konfliktų E. Č. su mažamete dukra apsigyveno motinos J. Ž. namuose. Pastaroji nuosekliai tiek tyrėjams, tiek teismui aiškino, jog nuteistasis R. A. buvo informuotas apie tai, kad jos namuose nėra pageidaujamas. Tačiau nuteistasis tai ignoravo ir įvykio dieną atvyko prie uošvės namų. Kodėl apeliantas atvyko ir ką norėjo išsiaiškinti, lieka neaišku, kadangi nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs. Apklaustas įtariamuoju R. A. teigė, jog dieną prieš incidentą negalėjo prisiskambinti dukrai, todėl susirūpinęs atėjo jos aplankyti (b. l .63-64), taip pat parodė ir apylinkės teisme, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, jog įvykio dieną buvo atėjęs nuvesti dukros į darželį.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įvykį tiesiogiai matė liudytoja E. Č.. Nors ji yra nukentėjusiosios dukra, tačiau vien siejamas giminystės ryšys nėra pagrindas nesivadovauti šios liudytojos parodymais. E. Č. patvirtino, jog vykstant skyrybų procesui R. A. visokiais būdais stengiasi su ja susisiekti, nors ji ryžtingai apsisprendė nutraukti bendrą gyvenimą kartu su nuteistuoju. Tai patvirtina faktinis jos persikraustymas gyventi į motinos namus. R. A. atvyko neįspėjęs, jog planuoja apsilankyti ir neva pasižiūrėti kaip laikosi jo dukra. E. Č. išsamiai atpasakojo įvykio aplinkybes, t. y. kad atidariusi duris jos motina J. Ž. paprašė R. A. išeiti, tačiau šis, motinai išėjus į laiptinės aikštelę, spyrė jai kaire koja į pilvo sritį. Pati J. Ž. taip pat teigė, jog spyris buvo kaire koja, po ko ji aukštielninka nugriuvo. Faktą, jog nukentėjusioji nugriuvo, pripažįsta ir nuteistasis, tačiau nurodo, jog J. Ž. nugriuvo susistumdymo metu. Vis dėlto, surinkti duomenys rodo, jog iš karto po incidento apeliantas pasišalino, t. y. R. A. nesistengė padėti nukentėjusiajai atsistoti, neklausė, ar ši nesusižeidė, ar jai nereikia pagalbos. Toks nuteistojo elgesys netiesiogiai patvirtina, kad panaudojęs fizinę jėgą J. Ž. atžvilgiu, R. A. išsigando ir pasirinko tuo metu jam atrodžiusį geriausią variantą – kuo greičiau pasišalinti iš įvykio vietos.

Nuteistasis skunde pažymi, jog nukentėjusioji iš karto po įvykio nesikreipė į policiją, tai padarė tik praėjus kuriam laikui, t. y. 2014-06-12. Todėl per šį laikotarpį ranką galėjo susižeisti ir kitoje vietoje. Šie teiginiai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, todėl atmetami. J. Ž. į Kauno miesto Dainavos policijos komisariatą kreipėsi 2014-06-09, t. y. tą pačią dieną, kai patyrė žento R. A. smurtą. Protokolas-pareiškimas surašytas 09.40 val., o incidentas įvyko apie 08.00 val., taigi į policijos pareigūnus buvo kreiptasi nedelsiant, tik atsigavus po patirto fizinio smurto ir emocinio sukrėtimo. Šio protokolo-pareiškimo pagrindu 2014-06-12 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina ir tai, kad tyrimas sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti buvo pradėtas taip pat įvykio dieną – 2014-06-09, todėl rankos susižalojimo galimybės kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku ar kitoje vietoje atmestinos. Specialisto išvadoje Nr. G1365/14(02) nustatyta, kad J. Ž. nubrozdinimas kairės plaštakos delniniame paviršiuje galėjo būti padarytas įvairias savybes turinčiu (-iais) daiktu (-ais), galimai netrukus iki teismo medicininės apžiūros (b. l. 18). Pirmosios instancijos teisme ištyrus vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuoti incidente dalyvavusių asmenų parodymų patikrinimai vietoje, nustatyta, kad R. A. turėjo galimybę įspirti nukentėjusiajai į pilvo sritį, šiai išvadai pritaria ir aukštesnės instancijos teismas. Nuteistojo aiškinimas, kad J. Ž. jį pasitiko su dideliu peiliu rankoje ir jis privalėjo gintis, laikytini gynybine versija, be to, apeliaciniame skunde tokios aplinkybės nuteistasis jau nebemini. Gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Analizuojamu atveju jokia grėsmė R. A. nebuvo kilusi. Visas konfliktas turėjo įvykti pakankamai greitai ir nesukeliant didelio triukšmo, nes kaip matyti iš vyresniosios tyrėjos A. R. tarnybinio pranešimo (b. l. 23), sklindančio triukšmo negirdėjo nė vienas apklaustas kaimynas. Tuo tarpu nuteistasis R. A. tvirtino, jog nukentėjusioji šaukė, sakė necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, jis ją ramino, tačiau ji vis tiek nesitvardė. Tokį laiptinėje keliamą triukšmą turėjo girdėti kaimynai, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma įvairiais būdais, todėl analizuojamu atveju nėra svarbu itin tiksliai nustatyti, ar nukentėjusioji J. Ž. griuvo nuo žento R. A. spyrio koja. Svarbu tai, kad nukentėjusioji nugriuvo ir susižeidė būtent dėl R. A. neteisėtų veiksmų, t. y. nuo jo fizinės jėgos panaudojimo. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju pripažintina, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, t. y. smurtaudamas J. Ž. atžvilgiu suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyti padariniai ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. R. A., nepranešęs apie savo vizitą, nekviestas atvyko prie nukentėjusiosios buto, prašomas išeiti nepasišalino ir aktyviais veiksmais – spirdamas koja, sukėlė J. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės plaštakos delninio paviršiaus nubrozdinimu. Toks elgesys pripažintinas smurtavimu, todėl apeliantas nuteistas pagrįstai.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. A. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2015-02-10 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-636 matyti, kad advokatė Alvyda Rima Medišauskienė, pateikusi advokato orderį Nr. 388037, teikia antrinę teisinę pagalbą R. A. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 36,71 Eur (b. l. 147).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. A. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. niekur nedirba, darbo biržoje nėra registruotas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas apsunkintų jo ir taip sunkią finansinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.