Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudž. byla Nr. 1A-352-417/2015

Teisėja Kristina Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-33-01604-2013-5

2015 m. lapkričio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. išteisintas pagal BK 138 str. 2 d. 10 p., 286 str. ir 290 str., nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Nukentėjusiojo J. B. pareikštas civilinis ieškinys 95,86 Eur (331 Lt) turtinei žalai ir 868,86 Eur (3 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys 71,37 Eur (246,44 Lt) turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. buvo kaltinamas tuo, kad grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, nesunkiai sužalojo asmenį dėl nukentėjusiojo tarnybos pareigų vykdymo: 2013 m. rugsėjo 5 d., apie 12.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiojo patrulio J. B. sustabdytas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nepakluso jo teisėtiems reikalavimams pateikti dokumentus ir pasirašyti surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, įžeidinėjo jį, spjovė jam į veidą. Policijos pareigūnui J. B. įspėjus A. U., kad už policijos pareigūno įžeidimą jis bus pristatytas į policijos komisariatą, pastarasis, pasiėmęs iš J. B. surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, ketindamas pasišalinti, ėjo link savo automobilio, į policijos pareigūno reikalavimą sugrįžti nereagavo. Policijos pareigūnui J. B. jį pasivijus, A. U. kumščiu užsimojo suduoti J. B. į veidą, tačiau nesudavė, nes nukentėjusysis užsidengė ranka, o sugriebęs kita ranka, nuplėšė jo tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir laikė policijos pareigūną J. B. už marškinių ties apykakle, taip nuplėšdamas tarnybinės uniformos marškinių sagą. Policijos pareigūnui J. B. išsilaisvinus iš jį laikančio už tarnybinės uniformos marškinių A. U., pastarasis sugriebė J. B. kairę ranką ties riešu ir ją užsuko, taip padarydamas nukentėjusiajam J. B. kairio riešo sąnario raiščių patempimą, tai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu A. U. grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui J. B. bei dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sužalojo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiąjį patrulį J. B..

A. U. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją: 2013 m. rugsėjo 5 d., apie 12.40 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiojo patrulio J. B. sustabdytas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, įžeidinėjo jį, vartodamas necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius: „eik tu nachui pidare“, „pideru, pideras“ bei spjovė jam į veidą ir taip įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokurorė iš esmės nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi dėl A. U. išteisinimo pagal BK 286 ir 290 str., tačiau nuosprendžio dalies dėl A. U. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus (BPK 20 str.). Pažymėtina, kad motyvuotos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, neatitinkančios proceso dalyvių nuomonės šiuo klausimu, savaime nereiškia, kad teismas padarė BPK normų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tyrė bei analizavo A. U. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir padarė motyvuotas išvadas dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurore, jog byloje esantys duomenys įrodo, kad A. U. atlikti veiksmai atitinka BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014).

Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 286 str. kilti būtina įrodyti, jog A. U. smurtiniais veiksmais trukdė policijos pareigūnui J. B. atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant šias faktines bylos aplinkybes bei juos įvertinęs, konstatuoja, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių jog A. U. pasipriešino policijos pareigūnui kaltinime nurodytais veiksmais. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis J. B. parodė, jog A. U. pasiėmė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir dokumentus bei eidamas link savo automobilio keikė jį necenzūriniais žodžiais bei spjovė į jo pusę, tuomet jis A. U. pasakė, kad už policijos pareigūno įžeidimą jis privalo vykti į policijos įstaigą ir pareikalavo grįžti prie tarnybinio automobilio bei norėjo A. U. palydėti iki automobilio, tačiau pastarasis pradėjo priešintis. Po to priėjo prie A. U. iš nugaros, sugriebė jo ranką, tuomet A. U. atsisuko į jį ir dešinės rankos kumščiu užsimojo suduoti jam į veidą, o kaire ranka sugriebė už tarnybinės uniformos liemenės, nuplėšė jos kišenę, po to sugriebė už marškinių ties apykakle ir išplėšė sagą. Tada jis numušė A. U. ranką, tačiau A. U. sugriebė jo ranką ir ją užsuko, dėl to jis pajuto didelį skausmą ir prieš A. U. panaudojo kovinį veiksmą, parvertė jį ant žemės ir uždėjo antrankius. Tuo tarpu išteisintasis A. U. neigia, jog vartojo fizinį smurtą bei grasino jį pavartoti prieš J. B., parodė, jog policijos pareigūnui J. B. grąžinus dokumentus bei administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jam nueinant nuo policijos automobilio, dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos pasakė nepagarbų žodį: „nu pirdžius“, ir tuomet išgirdo žingsnius ir jį kažkas netikėtai sugrėbė už rankos, tada savo sugriebtą ranką greitai truktelėjo į save, tačiau policijos pareigūnui suduoti smūgių nenorėjo ir jų jam nesudavė, rankos nesuko, o tiesiog pasimuistė. Įvykio vietoje buvęs liudytojas A. V. patvirtino išteisintojo nurodytas aplinkybes, jog policijos pareigūnas pasivijo A. U., užlaužė jo ranką už nugaros, pargriovė jį ant žemės ir savo kūnu jį prispaudė, A. U. jokių smūgių policijos pareigūnui nesudavė, prieš tai jokio konflikto tarp policijos pareigūno ir A. U. nebuvo. Atmestini apeliantės argumentai, jog A. V. parodymai yra nepatikimi, priešingai, jo duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu atitiko jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, šie parodymai yra detalūs, nuoseklūs, atitinkantys A. U. nurodytą įvykių seką, byloje nėra nustatyta, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas duoti neteisingus parodymus, o vien ta aplinkybė, kad išteisintasis liudytoją vadino vardu, vežė jį į apklausas, nesudaro pagrindo abejoti jų patikimu ir nesiremti šio liudytojo duotais parodymais.

Iš teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos I. J. parodymų nustatyta, jog ji nematė jokio konflikto ir muštynių tarp policijos pareigūno ir A. U., vėliau pamatė, jog A. U. guli ant žemės, surakintas antrankiais. Liudytojai G. Z., V. M. matė tik A. U., gulintį ant žemės, surakintą antrankiais, o prie jo buvo pasilenkęs policijos pareigūnas. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. Ž. parodė, jog su nukentėjusiuoju dirbo Klaipėdos miesto 2-ojo PK teritorijoje, tačiau jis patruliavo kitoje sankryžoje negu nukentėjusysis ir jie vienas kito nematė. J. B. paskambino jam ir pasakė, jog sulaikė pažeidėją ir jį reikia pristatyti į policiją. M. Ž. patvirtino, jog J. B. tarnybinės uniformos liemenės kišenė buvo nuplėšta, tačiau jokių sužalojimų J. B. veide, kakle nebuvo, tik jis skundėsi rankos skausmu, apie pasipriešinimą policijos pareigūnui ir rankos sužalojimą nieko jam neminėjo. Apeliantės nurodyti liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. Š. ir M. B., kurie tą dieną budėjo komisariate, kai buvo pristatytas A. U., įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, todėl jų parodymai nepatvirtina J. B. nurodytų aplinkybių, jog A. U. aktyviai priešinosi policijos pareigūnui, tyčia užsimojo ranka, grasindamas smogti policijos pareigūnui, tyčia laužė ar suko pareigūno ranką.

Apeliantės minima papildoma specialisto išvada bei ekspertizės aktas patvirtina tik tai, jog policijos pareigūnui J. B. buvo padarytas kairio riešo sąnario raiščių patempimas, tačiau nepatvirtina, jog policijos pareigūnui J. B. padaryti sužalojimai atsirado dėl A. U. neteisėtų veiksmų – pasipriešinimo policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą prieš jį. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog papildomoje specialisto išvadoje bei ekspertizės akte tiesioginis sužalojimo mechanizmas nenustatytas, nurodyti keli galimi sužalojimų atsiradimo mechanizmai. Taigi neatmestina, jog policijos pareigūnas J. B. patyrė sužalojimus ne dėl A. U. pasipriešinimo policijos pareigūnui, o dėl to, jog A. U. sulaikymo metu, pats galėjo netinkamai pasukti ar palenkti plaštaką. Be to, teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas R. P. P. paaiškino, kad tokį sužalojimą galima patirti ir atsiremiant visu svoriu viena ranka į žemę. A. U. nurodyta aplinkybė, jog J. B. užvirto ant jo nepaneigta, taigi tuo metu J. B. taip pat galėjo pasitempti rankos riešo sąnarį. Esant nurodytoms aplinkybėms kategoriškai teigti, kad specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus J. B. sukėlė A. U., pasipriešindamas policijos pareigūnui, negalima.

LR policijos veikos įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja prievartos rūšis ir jos panaudojimo sąlygas. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Policijos pareigūnas gali panaudoti psichinę arba fizinę prievartą. Psichinė prievarta suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą. Fizinė prievarta suprantama kaip bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas, specialiųjų priemonių, t. y. lazdų, antrankių, surišimo priemonių, dujų ir kt. Bylos duomenys patvirtina, jog policijos pareigūnas J. B., surašęs A. U. administracinio teisės pažeidimo protokolą, padavė jį A. U. pasirašyti, o pastarajam atsisakius jį pasirašyti, šį protokolą bei iš A. U. paimtus dokumentus grąžino A. U., taigi patikrinimo procesas ir A. U. patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ str. 2 d. buvo užbaigtas, todėl A. U., nueidamas nuo policijos pareigūno automobilio link savo transporto priemonės elgėsi teisėtai. Teisiamajame posėdyje apklaustas J. B. nurodė, jog tuo metu sulaikyti A. U. nebuvo pagrindo, o sulaikyti nusprendė vėliau, kai A. U. vėl prieš jį pavartojo necenzūrinius žodžius. Tačiau pažymėtina, jog policijos pareigūnas prieš sulaikydamas asmenį, kuris galbūt padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, turėjo įspėti, jog nepaklusus policijos teisėtiems reikalavimams prieš A. U. bus panaudota prievarta. J. B. pripažino, jog kovinius imtynių veiksmus panaudojo prieš tai neįspėjęs A. U.. Taigi A. U. policijos pareigūno veiksmai buvo netikėti, todėl A. U. reakciją į J. B. atliktą veiksmą ir rankos truktelėjimą bei muistymąsi siekiant išvengti antrankių uždėjimo buvo normali žmogaus reakcija. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią konfliktinę situaciją tarp A. U. ir policijos pareigūno bei A. U. atliktus veiksmus, mano, jog policijos pareigūno elgesys į tokią susidariusią situaciją buvo neadekvatus, jo panaudota fizinė prievarta prieš A. U. buvo neproporcinga A. U. elgesiui. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pagrindo A. U. veiksmus – pareigūno rankos truktelėjimą bei muistymąsi – laikyti smurtiniais, sukeliančiais grėsmę pareigūnui bei trukdančiais jam atlikti tarnybines funkcijas, nėra.

Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Taigi kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog A. U. veikoje nėra ir subjektyvaus požymio – tiesioginės tyčios. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. U. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog A. U. veiksmai, t. y. jo išsakyti žodžiai, policijos pareigūnui peržengė ATPK 187 str. 2 d. ribas ir atitinka BK 290 str. sudėtį.

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-63/2014). Tačiau ir pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad tiek ATPK 187, tiek BK 290 straipsnių paskirtis yra ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013). BK 290 straipsnio prasme įžeidžiančiais žodžiais laikomi stiprią menkinamąją, niekinamąją prasmę turintys žodžiai, vulgarūs posakiai, viešojoje kalboje adresuoti konkrečiam asmeniui. Žodžiams įvertinti svarbu žinoti jų pavartojimo aplinkybes, kontekstą, adresato ir adresanto santykius. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342/2013).

Byloje nėra jokių objektyvių bei patikimų duomenų, išskyrus nukentėjusiojo J. B. parodymus, patvirtinančių, kad A. U. išsakė kaltinime nurodytus necenzūrinius žodžius (rusiškus keiksmažodžius) policijos pareigūnui ir spjovė jam į veidą. Išteisintasis teigia, kad kaltinime nurodytų žodžių policijos pareigūnui neišsakė, į veidą jam nespjovė, o tik nueidamas nuo policijos pareigūno automobilio dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos pasakė žodį: „nu pirdžius“. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu išteisintasis parodė, kad jis nesiekė įžeisti policijos pareigūno, o žodį „pirdžius“ pasakė taip reaguodamas į tai, jog buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, su kuriuo jis nesutiko, šis žodis buvo pasakytas netiesiogiai policijos pareigūnui. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. U. išsakyti žodžiai („pirdžius“ ar kaltinime nurodyti necenzūriniai žodžiai) buvo kaip momentinė reakcija į konfliktinę situaciją patekusio asmens, jis šiuos žodžius ištarė abstrakčiai, tiesiog emociškai reaguodamas į jo nubaudimą, su kuriuo jis nesutiko. Akcentuotina ir tai, jog įvykio vietoje kitų asmenų, kurie būtų girdėję A. U. pasakytus žodžius, nebuvo, šie žodžiai nebuvo sakomi ilgą laiką, po sulaikymo A. U. necenzūrinių žodžių policijos pareigūnui nesakė.

Atsižvelgdama į tai, jog įvykio metu buvo susiklosčiusi konfliktiška atmosfera, negatyvus tiek policijos pareigūno, tiek A. U. nusistatymas vieno prieš kitą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. U. pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip policijos pareigūno įžeidimas, žeminimas, kuris trukdo pareigūnams nepriekaištingai atlikti pavestą tarnybą. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spręsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už A. U. išsakytus žodžius nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), A. U. išsakyti žodžiai neduoda pakankamo pagrindo vertinti jų kaip pavojingų baudžiamosios teisės prasme bei peržengiančių administracinės atsakomybės ribas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog A. U. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 str., sudėties. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-409/2011 ir kt.).

A. U. buvo kaltinamas ir tuo, jog jis įžeidė policijos pareigūną ne tik žodžiu, bet ir veiksmu – spjūviu į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, jog A. U. spjovė jam į veidą, akistatos metu J. B. nenurodė, kad A. U. spjovė jam į veidą, teisiamojo posėdžio metu J. B. jau teigė, jog A. U. spjovė į jo pusę. Išteisintasis A. U. neigia, jog spjovė pareigūnui į veidą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus J. B. parodymus, jog A. U. spjovė jam į veidą, tačiau jo parodymai nenuoseklūs ir vien tik jų pagrindu nepakanka konstatuoti, jog A. U. atliko kaltinime nurodytą veiksmą – spjovė policijos pareigūnui J. B. į veidą – ir tokiu veiksmu įžeidė policijos pareigūną.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. U. pagrįstai išteisintas pagal BK 286 ir 290 str., nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinį skundą atmesti.